- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-10
- Bylos Nr.
- eI2-2488-484/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00677-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė (pirm.), Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- M.A. R., M. R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Vėgelienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. A. R. ir M. R., kurio atstovas pagal įstatymą yra jo tėvas M. A. R., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai M. A. R. ir M. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-826;827 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų I. I. R. piliečiams M. A. R. ir ir M. R., panaikinimo“ (toliau – Sprendimas). Taip pat pareiškėjai prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde paaiškina, jog pareiškėjui M. A. R. 2019 m. liepos 10 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2021 m. liepos 10 d., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (toliau – Įstatymas ar UTPĮ) nustatytu pagrindu – užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Nurodo, kad pareiškėjas buvo ir yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas. Pareiškėjo nepilnamečiui vaikui M. R. 2019 m. liepos 10 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2021 m. liepos 10 d., Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu šeimos susijungimo pagrindu.
Nurodo, kad atsakovas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino Bendrovės duomenis. Sprendime nurodoma, kad Juridinių asmenų registro duomenimis Bendrovės veikla apima prekybą, paslaugų teikimą, kelionių organizavimą, įdarbinimą, mokymą, tarpininkavimą, konsultacijas, IT technologijas, reklamines paslaugas ir kitą ūkinę-komercinę veiklą, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose už 2019 metus deklaravo šias vykdomos veiklos rūšis: konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla, restoranų ir kito pagaminto valgio teikimo veikla. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo valdoma Bendrovė laikotarpiais, kai įmonės viešo maitinimo veikla buvo apsunkinta Lietuvos Respublikoje paskelbtais karantinais bei veiklos ribojimais, tariamai turėjo galimybę plėtoti kitą UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą iš įmonės vykdomos veiklos sąrašo. Atsakovas patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje kaupiamus duomenis apie Bendrovės darbuotojus bei nustatė, kad 2021 metų sausio mėnesį Bendrovės išmokėtas darbo užmokestis nesiekė 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, į bendrą darbo užmokesčio sumą neįskaitant pareiškėjo, kitų užsieniečių, kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Lietuvos piliečių, Bendrovėje dirbančių (dirbusių) ne visą darbo laiką, darbo užmokesčio. Atsakovas taip pat analogiškai patikrino 2020 metų spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius bei nustatė, kad ir šiais laikotarpiais VSDFV duomenimis Bendrovės išmokėtas darbo užmokestis nesiekė 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių. Nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovas padarė išvadą, kad Bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Be to, atsakovas Sprendime nurodė, esą pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes atsakovo neinformavo bei nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo (Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis). Pareiškėjų teigimu, aukščiau nurodyti atsakovo argumentai lėmė skundžiamo Sprendimo panaikinti jiems išduotus leidimus laikinai gyventi priėmimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjai su skundžiamu Sprendimu nesutinka, kadangi jis yra nepagrįstas, motyvuotas atsietai nuo individualios Bendrovės situacijos, paremtas išimtinai formaliais duomenimis, priimtas neišsiaiškinus faktinės situacijos. Be to, Sprendime pateikti netikslūs duomenys tiek dėl įmonės vykdomos veiklos, tiek dėl pareiškėjo M. A. R. tariamo pasyvumo nesikreipiant į atsakovą dėl susiklosčiusios padėties.
Pareiškėjų teigimu, atsakovas Sprendime nevertino visuotinės 2020 metais pasaulinės krizės, turėjusios reikšmingos neigiamos įtakos tiek ekonomikai, tiek pavieniams ūkinės-komercinės veiklos vienetams. Sprendime siaurinamai aiškinamos Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtų karantinų padariniai, apsiribojant vien nuo 2020 m. lapkričio 7 d. paskelbto karantino galiojimo laikotarpiu, tačiau nevertinant ankstesnio nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d. paskelbto karantino poveikio verslui bei laikotarpyje tarp paskelbtų karantinų verslo patiriamų sunkumų.
Pareiškėjai visiškai nesutinka su skundžiamo Sprendimo teiginiais, esą Bendrovė turėjo galimybę vykdyti bet kurią iš įmonės įstatuose nurodytų veiklos rūšių. Pažymi, kad įstatai yra bendro pobūdžio dokumentas ir jame tikslingai nurodoma daugiau skirtingų ekonominės veiklos rūšių tam, kad tuo atveju, jeigu įmonėje būtų priimtas sprendimas keisti veiklos kryptį, būtų galima tai padaryti nekeičiant įstatų bei išvengiant su tuo susijusių administracinių veiksmų. Tačiau tam tikrų veiklos rūšių įvardijimas įmonės įstatuose savaime nereiškia, jog įmonė yra pasirengusi šią veiklą vykdyti. Be to, dėl epidemiologinės situacijos ir su ja susijusiais draudimais nemaža dalis Bendrovės įstatuose nurodytų veiklos rūšių taip pat patenka į ribojamos veiklos sritį (pavyzdžiui, prekyba, paslaugų teikimas, kelionių organizavimas). Sprendime minima aplinkybė, jog Bendrovė 2019 metais vykdė konsultacinę verslo ir kito valdymo veiklą, taip pat savaime nesukuria prielaidos šios rūšies veiklą vykdyti 2020 metais. Paaiškina, kad kritiškai sumažėjus šių paslaugų paklausai, Bendrovė šios veiklos nebevykdo. Jos konsultacijos verslo klausimais buvo orientuotos į galimybes investuoti Lietuvos Respublikoje, tačiau dėl pasaulį apėmusios pandemijos šios srities paslaugos tapo nebeaktualiomis. Nesant klientų, kuriems galėtų būti teikiama paslauga, konsultavimo veikla nėra įmanoma. Dėl to, nors teoriškai Bendrovės įstatuose numatyta daugiau įmonės galimos vykdyti veiklos rūšių, nuo 2020 metų pradžios pagrindinė ir vienintelė įmonės vykdoma veikla, iš kurios gaunamos pajamos, yra Vilniuje veikiantis vegetariško maisto restoranas „(duomenys neskelbtini)“, esantis adresu (duomenys neskelbtini).
Teigia, kad Bendrovei suteikta galimybė užsiimti kita įvairaus pobūdžio veikla, tačiau jos plėtojimui reikalingos realios lėšos, todėl buvo tikslingai dirbama ir visomis išgalėmis stengtasi išlaikyti bei plėtoti būtent restorano veiklą, kuri jau buvo pakankamai išvystyta, kad būtų įmanoma išlaikyti Bendrovę rinkoje bei generuoti pajamas, kurios padėtų pradėti vykdyti kitas veiklos rūšis. Dėl pasaulį apėmusios pandemijos, Bendrovė susidūrė su itin dideliais sunkumais, nes vienintelė įmonės vykdoma viešo maitinimo veikla buvo ribojama valstybiniu lygiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais.
Taip pat skunde nurodo, kad nors restorano verslas iki pandemijos pradžios 2020 vasarį judėjo pozityvia linkme, Bendrovė, kaip ir kiti restoranai 2020 metais susidūrė su itin dideliais verslo draudimais, kurie apsunkino veiklą ir pajamų surinkimą. Atsakydamas į Sprendimo teiginius, kad su ribojimais susijusių finansinių sunkumų buvo galima išvengti teikiant maistą išsinešimui, pareiškėjas tvirtina, kad faktiškai maisto išsinešimui generuojamos pajamos negalėjo padengti net būtiniausių įmonės sąnaudų. Bendrovės restoranas „(duomenys neskelbtini)“ turi itin siaurą specializaciją – gamina tik vegetarišką maistą, kuris nors yra šiuo metu populiarėjantis bei madingas, tačiau vis tik nėra klientų prioritetinis pasirinkimas. Todėl galimybė teikti maistą išsinešimui Bendrovės neišgelbėjo, nors įmonė vystė šią veiklos kryptį. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad Bendrovės restorano vieta (duomenys neskelbtini) orientuota į turistų aptarnavimą, tuo tarpu tarptautinių kelionių ribojimai kritiškai sumažino turistų Vilniuje ir atitinkamai restorano lankytojų skaičių. Bendrai vertinant 2020 metų apyvartą Bendrovės pajamos buvo pastebimai didesnės vasaros sezono metu ir ne karantino laikotarpiais, kai buvo leidžiama teikti viešo maitinimo paslaugas ne tik išsinešimui. Tačiau vis tik gaunamos pajamos buvo nepakankamos, kad jų užtektų Bendrovės pakankamam darbo užmokesčio fondui sukaupti, kad būtų galima įvykdyti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus dėl mokamo darbo užmokesčio dydžio.
Nurodo, kad restoranui iki minimumo sustabdžius veiklą dėl galiojančių apribojimų, tapo be galo sudėtinga išlaikyti reikalaujamą kiekį darbuotojų ir mokėti jiems nustatyto dydžio atlyginimus, kai darbo apimtys restorane tik tokios, kuomet užimtumui patenkinti pakanka vos 1 darbuotojo. Dėl paskelbto karantino UAB „(duomenys neskelbtini)“ teko paskelbti darbuotojų prastovą. Paaiškina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalimi, paskelbus prastovą tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną ir darbdavys dėl to negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, nes dėl darbo organizavimo ypatumų nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu, arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo, prastovos laikotarpiu darbdavys darbuotojui moka darbo užmokestį, ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma. Darbdaviui, išskyrus darbdavį, kurio teisinė forma yra biudžetinė įstaiga, patirtų darbo užmokesčio už prastovą išlaidų dalis kompensuojama Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nustatytu dydžiu ir tvarka. Tokiu būdu Bendrovė atsidūrė padėtyje, kai norint gauti pagalbos priemonę bei iš užimtumo tarnybos sumokėtos subsidijos atsiskaityti su darbuotoju ir tokiu būdu išsaugoti jo darbo vietą, įmonė neturėjo kito kelio kaip tik sumažinti tokio darbuotojo darbo užmokestį prastovos laikui.
Tvirtina, kad restoranas, kitaip nei kitos veiklos rūšys, susiduria su itin didele darbuotojų kaita, tiek sezonine, tiek nesusijusia su sektoriaus sezoniškumu. Dėl to Bendrovei beveik nuolat reikėdavo ieškoti naujų virtuvės ir salės darbuotojų, atsirasdavo laiko tarpai, kuomet trūkdavo personalo, vienam išėjus, o kitam dar nepradėjus dirbti, nes paieškos, atrankos laikas užima nuo savaitės iki mėnesio, o dėl epidemiologinės situacijos – ir ilgiau. Teigia, kad Bendrovė jokiu būdu nesielgė piktavališkai ir visom išgalėm šiuo sunkiu laikotarpiu stengėsi išpildyti nuostatas, susijusias su darbuotojų bei jų darbo užmokesčio dydžiu. Iš pridedamos VSDFV suvestinės apie Bendrovės apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokas už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. matyti, kad 2020 metais pusė darbuotojų Bendrovėje dirbo vos 2-3 mėnesius.
Mano, kad dėl susiklosčiusios situacijos neproporcinga vertinti tik paskelbto karantino laikotarpius kaip galimą laikotarpį, kuomet verslas patyrė sunkumų. Karantinų paskelbimas, veiklos ribojimų nustatymas, turizmo nuosmukis ir vartotojų prioritetų pasikeitimas neišvengiamai sukėlė neigiamų finansinių padarinių smulkiajam verslui, kurio pajamos ženkliai smuko.
Pareiškėjai skunde remiasi Lietuvos statistikos departamento paskelbtais verslo tendencijų tyrimo rezultatais, nurodo, kad nagrinėjamai situacijai aktualiame maitinimo ir gėrimų tiekimo sektoriuje apyvarta sumažėjo nuo 20 iki net virš 68 procentų palyginus su tais pačiais laikotarpiais ankstesniais kalendoriniais metais. Pažymi, kad labai mažos ir mažos įmonės neigiamus padarinius pajuto stipriau už stambesnius konkurentus.
Anot pareiškėjų, Sprendime klaidingai nurodoma, kad nebuvo kreiptasi dėl pasikeitusių aplinkybių. Be to, 2021 m. vasario 10 d. elektroniniu laišku atsakovui taip pat buvo nurodytos pasikeitusios aplinkybės bei prašoma patarimo dėl susiklosčiusios situacijos suvaldymo. Atkreipia dėmesį, kad abejuose pranešimuose nurodoma, jog yra galimybė pakeisti pagrindą leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti, tačiau vietoje atsakymo į užduotus klausimus atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą.
Teigia, kad yra dedamos pastangos atkurti Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Nuo 2021 m. vasario 1 d. iš prastovų buvo atšaukti visi esami įmonės darbuotojai. Nuo 2021 m. vasario 1 d. darbuotoja A. L. įmonėje dirba pilnu etatu ir jai nustatytas 1 135,00 Eur mėnesinis atlyginimas. Nuo 2021 m. vasario 1 d. darbuotojui E. V. nustatytas 1 135,00 Eur mėnesinis atlyginimas. Be to, iš pridedamo sudaryto Bendrovės bandomojo balanso už 2020 metus rodiklių matyti, kad įmonė turi potencialą atsitiesti bei atkurti laikinai sumažėjusį finansinį stabilumą, įmonė yra moki. Tokiu būdu, šiuo metu išnyko pagrindas kvestionuoti Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams.
Papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamu Sprendimu sukeliamos neproporcingai neigiamos pasekmės. Tvirtina, kad pareiškėjų šeima labai myli Lietuvą, jos žmones, gerbia ir paklūsta vietiniams įstatymams, yra stipriai emociškai prisirišę prie susikurto gyvenimo Lietuvoje, sunkiai dirbo, stengėsi ir svajojo Lietuvoje įleisti savo ir savo vaikų šaknis. Pareiškėjo nepilnametis sūnus lanko lietuviškas ugdymo įstaigas, puikiai kalba lietuviškai, jį itin skaudžiai palietė žinia apie priimtus sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo. Tvirtina, kad Sprendimo vykdymas padarys nepataisomą žalą nepilnamečiui vaikui. Per ilgą gyvenimo Lietuvos Respublikoje laiką vaikas čia adaptavosi, susirado draugų, išmoko valstybinę kalbą, mokosi pagal Lietuvos mokyklinio ugdymo programą. Vaiko mentalitetas taip pat prisitaikė prie Lietuvos realijų, jis net nebemoka persų kalbos. Privertus vaiką grįžti į I. I. R., jis patirs itin neigiamą ir galimai neįveikiamą patirtį adaptuojantis prie šalies gyvenimo, su kuria jis prarado bet kokias sąsajas išskyrus formalias (jis yra Irano pilietis).
Tvirtina, kad pareiškėjas, atvykęs į Lietuvos Respubliką dėjo labai daug pastangų siekdamas įsikurti ir užtikrinti tinkamą šeimos gyvenimo ir pragyvenimo lygius. Užsieniečiams tenka praeiti gerokai sudėtingesnį kelią, be galo daug dirbti, mesti visus turimus resursus ir daug investuoti siekiant pradėti ir išlaikyti verslą. Šiame etape nepanaikinus skundžiamo Sprendimo pareiškėjai rizikuoja prarasti ne tik socialinį gyvenimą, kurį sukūrė Lietuvoje, tačiau ir likti visiškai be pragyvenimo šaltinių, kadangi visas turimas atsargas investavo į veiklos Lietuvoje plėtojimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas remdamasis su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad Migracijos departamentas 2019 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui M. A. R. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams, o 2019 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui M. R. leidimą laikinai gyventi iki 2021 m. liepos 10 d., t. y. iki galios jo tėvo leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2021 m. vasario 18 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo M. A. R. valdomą bendrovę – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bei šios įmonės darbuotojus.
Nurodo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas reikalauja, kad pagal reglamentuotas darbo sąlygas visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, todėl už 2021 m. sausio mėn., buvo vertinamos Bendrovės darbuotojų I. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., E. V., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir A. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., darbo sąlygos bendrovėje. Patikrinus aktualiausius Sodros informacinės sistemos duomenis (aktualiausi duomenys Sodrai bendrovės yra pateikti už darbą 2021 m. sausio mėn.), buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojos I. G. darbo užmokestis už 2021 m. sausio mėn. sudarė 642 Eur; darbuotojo E. V. – 1052,80 Eur, o A. L. nuo pat įdarbinimo minėtoje bendrovėje buvo mokamas 495-496 Eur/mėn. darbo užmokestis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjo M. A. R. valdomoje Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudaro 1 694,80 Eur, padaryta išvada, kad pareiškėjo valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Nurodo, kad Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantino režimas, papildomai įvertino ir 2020 m. spalio mėn. (t. y. paskutinio mėnesio, kuomet verslas dar nebuvo paveikiamas Lietuvos Respublikoje įvesto antrojo karantino režimo ribojimų) Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Patikrinus Sodros informacinės sistemos duomenis už darbą 2020 m. spalio mėn., buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojos I. G. darbo užmokestis už 2020 m. spalio mėn. sudarė 607 Eur; darbuotojo E. V. – 752,52 Eur; darbuotojos E.– 664,78 Eur (jau minėta, kad A. L. nuo pat įdarbinimo minėtoje bendrovėje buvo mokamas 495-496 Eur/mėn. darbo užmokestis). Tai reiškia, jog minėtiems darbuotojams bendrai mokėtas darbo užmokestis už 2020 m. spalio mėn. sudarė 2 024,30 Eur, t. y. mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Pažymi, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo pareiškėjo Bendrovė neatitiko ir kitais patikrintais mėnesiais (2020 m. rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėnesiais).
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi (leidimas laikinai gyventi, išduotas pareiškėjui M. R., panaikintas remiantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.
Atsakydamas į pareiškėjų skundo argumentus, Migracijos departamentas pabrėžia, jog ginčijamame sprendime vertindamas Bendrovės teikiamų paslaugų pobūdį, jis vadovavosi ne Bendrovės įstatais, kuriuose bendrai nurodomos galimos vykdyti bendrovės veiklos, o finansinės atskaitomybės dokumentais. Nors pareiškėjas teigia, kad nuo 2020 metų tokios veiklos įmonė faktiškai nebevykdo, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų, jog Bendrovė objektyviai negalėjo užsiimti konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, siekdama gauti pajamas ir išvengti dėl nuo 2020 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje įvesto karantino režimo pritaikytų apribojimų ir jų sąlygotų nuostolių atsiradimo, nepateikė. Pažymi, kad pareiškėjas M. A. R., kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis ketina užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, buvo atsakingas už tai, kad visą jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį atitiktų Įstatymo jam keliamus reikalavimus, t. y. šiuo atveju imtis reikalingų veiksmų bei priemonių, kad užtikrintų, jog įmonėje įdarbintų visą darbo laiką dirbančių darbuotojų (atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas) bendras mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius (prisitaikyti prie rinkos poreikių, teikti papildomas paslaugas, keisti veiklos kryptis, pasinaudoti verslui skatinti valstybės ar savivaldybės teikiamomis pagalbos priemonėmis, – pavyzdžiui Vilniaus miesto savivaldybė neatlygintinai buvo atvėrusi viešąsias miesto erdves kavinėms/restoranams ir kt.). Šiuo atveju pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad įmonė susidūrė su itin dideliais sunkumais dėl pandemijos, tačiau neteikia objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad patirtus nuostolius ir negalėjimą darbuotojams mokėti pakankamo, Įstatymo reikalavimus atitinkančio atlyginimo, lėmė vien tik nuo pareiškėjo nepriklausančios (force majeure) aplinkybės, bei kokių aktyvių veiksmų pareiškėjas pats ėmėsi, kad atitiktų minimalius Įstatymo keliamus reikalavimus. Be to, patikrinęs viešai prieinamus duomenis, Migracijos departamentas nustatė, kad Bendrovė (šios įmonės valdomas restoranas „(duomenys neskelbtini)“) nepriima užsakymų, kas leidžia manyti, jog įmonė faktiškai sustabdė savo veiklą.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, Migracijos departamentas pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenustato (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4059-858/2017; 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 ir kt.). Kadangi buvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovas ir akcininkas yra pareiškėjas M. A. R., nemoka darbuotojams Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančio darbo užmokesčio (pareiškėjai šių Migracijos departamento nustatytų aplinkybių neginčija), įvertinęs, jog Įstatymo reikalavimų neatitikimas nėra nulemtas vien karantino režimo ribojimų, teigia, kad Migracijos departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui M. A. R. bei tuo pačiu jo nepilnamečiam sūnui išduotus leidimus laikinai gyventi.
Pareiškėjų skunde minimos aplinkybės, jog Bendrovės valdomas restoranas „(duomenys neskelbtini)“ turi itin siaurą specializaciją, restoranas, kitaip, nei kitos verslo rūšys, susiduria su itin didele darbuotojų kaita ir yra priklausomas nuo turistų srautų, atsakovo nuomone, nėra reikšmingos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui vertinti, kadangi prieš pradėdamas vykdyti veiklą ir prieš kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas M. A. R. privalėjo būti susipažinęs su Įstatymo bei kitų aktualių teisės aktų reikalavimais, tinkamai įsivertinti verslo riziką, numatyti, kokių priemonių ir veiksmų jis imsis, kad, be kita ko, užtikrintų pakankamą darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimą. Taip pat, jei pareiškėjui išlaikyti viešojo maitinimo srityje veikiantį verslą yra sudėtinga, neaišku, kodėl pareiškėjas neplėtoja įmonės veiklos pagal kitas veiklos rūšis, ką leidžia Bendrovės steigimo dokumentai.
Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal pareiškėjo kartu su skundu pateiktą 2021 m. lapkričio 7 d. įsakymą prastova paskelbta tik vienai iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų (I. G.), kai Migracijos departamentas vertino ne tik šios darbuotojos, bet ir kitų darbuotojų darbo užmokesčio dydžius. Taip pat, siekiant, kad ginčijamame sprendime atsispindėtų situacija, kuomet Bendrovė nebuvo veikiama 2020 m. lapkričio 7 d. įsigaliojusio antrojo karantino, Migracijos departamentas vertino ir spalio, rugsėjo mėnesiais bendrovės darbuotojams mokėtą darbo užmokestį ir nustatė, kad pareiškėjas M. A. R. ir jo valdoma įmonė ir tuo metu (kai kavinių/restoranų veikla nebuvo apribota ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai nebuvo prastovose) neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų. Be to, atkreipia dėmesį ir į tai, jog pareiškėjas prastovas atšaukė nuo 2021 m. sausio 29 d. ir tą pačią dieną padidino darbuotojams E. V. ir A. L. mokamus darbo užmokesčius (galiojant griežtiems karantino režimo ribojimams), kas leidžia spręsti, jog pandemija ir karantino režimas nebuvo ta priežastis, dėl kurios darbuotojams bendrai negalėjo būti mokamas Įstatymo reikalavimus atitinkantis darbo užmokestis. Atitinkamai, pareiškėjų skunde nurodomi statistiniai rodikliai apie maitinimo ir gėrimų sektoriaus apyvartos sumažėjimą 2020 m., nėra reikšmingi, juolab, kad Migracijos departamentas pagal teisės aktus privalėjo vertinti ir vertino individualią pareiškėjų ir Bendrovės situaciją, o ne statistinius duomenis apie visas Lietuvoje veikiančias tą pačią veiklą vykdančias įmones.
Migracijos departamentas nesutinka su skundo teiginiais, kad pareiškėjas M. A. R. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu suteikti jam informaciją dėl susiklosčiusios situacijos, tačiau užuot atsakydamas į pareiškėjo kreipimąsi, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą. Pažymi, jog į pareiškėjo 2021 m. vasario 10 d. raštą Migracijos departamentas atsakė teisės aktų nustatyta tvarka – pareiškėjui jo nurodytu elektroninio pašto adresu 2021 m. vasario 19 d. buvo išsiųstas Migracijos departamento atsakymas, kuriame, be kita ko, pareiškėjui paaiškinta, kad jis turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu turi atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau jų neatitinka, o Migracijos departamentas, spręsdamas dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo ir vertindamas, ar užsienietis atitinka Įstatymo nustatytus imperatyvius reikalavimus, visais atvejais atsižvelgia į individualias kiekvieno atvejo aplinkybes, susijusias su karantino sąlygotais apribojimais, ir užsieniečių bei jų darbdavių galimybes laikytis nurodytų reikalavimų. Teigia, kad Migracijos departamentas sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo priima vadovaudamasis protingumo ir proporcingumo principais, t. y. kiekvienu atveju individualiai įvertina situaciją, atsižvelgia į karantino metu nustatytų taisyklių galimą įtaką, taip pat vertina ne tik informaciją apie paskutinį (-ius) mėnesį (-ius) mokėtą darbo užmokestį, bet ir tai, ar buvo laikomasi Įstatymo nustatytų reikalavimų dėl darbo užmokesčio iki karantino ribojimų paskelbimo. Pažymi, jog ginčijamu sprendimu šios reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos – t. y., nustatyta, kad pareiškėjas M. A. R. Įstatymo reikalavimų neatitiko ir iki karantino ribojimų kavinių/restoranų veiklai paskelbimo.
Pažymi, kad pareiškėjui minėtame Migracijos departamento atsakyme taip pat buvo nurodyta, jog Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Tai reiškia, kad, jeigu pareiškėjas yra kitos uždarosios akcinės bendrovės dalyvis ir atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, jis gali kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo (kartu su prašymu pateikdamas visus prašymą pagrindžiančius dokumentus). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ginčijamo sprendimo priėmimas netrukdo pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo (šiuo metu tokie prašymai nėra pateikti).
Pažymi, jog, nors pareiškėjas M. A. R. teigia, kad jo nepilnametis sūnus adaptavosi Lietuvos Respublikoje, išmoko valstybinę kalbą, mokosi pagal Lietuvos mokyklinio ugdymo programą, tačiau nepilnamečio vaiko teisė gyventi Lietuvos Respublikoje šiuo atveju yra išvestinė iš pareiškėjo M. A. R. teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. leidimas laikinai gyventi pareiškėjui M. R. buvo išduotas kaip pareiškėjo M. A. R. šeimos nariui, todėl panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjui M. A. R., privalėjo būti panaikintas ir pareiškėjui M. R. išduotas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 50 straipsnio 3 dalis). Be to, kadangi pareiškėjų atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas dėl jų grąžinimo/išsiuntimo į kilmės valstybę, jiems taip pat nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas nurodo, kad pareiškėjai gali teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi ar nacionalinių vizų išdavimo, kuriuos gavę pareiškėjai toliau galės Lietuvos Respublikoje gyventi, mokytis, dirbti ir kt.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, Migracijos departamentas mano, kad jis iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas M, A. R. ir jo atstovė prašė skundą tenkinti remdamiesi jame išdėstytais argumentais.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepimo motyvus ir, remdamasi jais, prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjams panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas.
Nustatyta, kad pareiškėjas I. I. Respublikos pilietis M. A. R. 2019 m. gegužės 29 d. tuo pagrindu, jog jis yra UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, vadovas ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Taip pat pareiškėjas 2019 m. gegužės 31 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu savo nepilnamečiam sūnui M. R. pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2019 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui M. A. R. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams, o 2019 m. liepos 24 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui M. R. leidimą laikinai gyventi iki 2021 m. liepos 10 d., t. y. iki galios jo tėvo leidimas laikinai gyventi.
Pareiškėjui M. A. R. leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2019 m. liepos 10 d., o pareiškėjui M. R. leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2019 m. liepos 30 d.
Migracijos departamentas atliko užsieniečio kontrolę ir nustatė, kad M. A. R. bei jo valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, todėl 2021 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-2) 50U-826; 827, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino I. I. Respublikos piliečiui M. A. R., gim. (duomenys neskelbtini), išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. liepos 10 d., ir, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikino I. I. Respublikos piliečiui M. R., gim. (duomenys neskelbtini), išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. liepos 10 d.
Pareiškėjai nesutikimą su ginčijamu Sprendimu grindžia tuo, kad jis yra nepagrįstas, motyvuotas atsietai nuo individualios Bendrovės situacijos, paremtas išimtinai formaliais duomenimis, priimtas neišsiaiškinus faktinės situacijos. Be to, Sprendime pateikti netikslūs duomenys tiek dėl įmonės vykdomos veiklos, tiek dėl pareiškėjo M. A. R. tariamo pasyvumo nesikreipiant į atsakovą dėl susiklosčiusios padėties.
Pagal pareiškėjo prašymo pateikimo ir ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-965 redakcija), leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas. To paties įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo tokiais atvejais išdavimo tvarką, 1 dalies 1 punktas (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Taigi tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visas numatytas sąlygas, be kita ko, ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo pagal verslo planą realiai vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.
Pažymėtina, jog LVAT praktikoje pripažįstama, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti (žr., pvz., 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3951-438/2019, 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4220-552/2019, 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4325-261/2019).
Nagrinėjamu atveju Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, kad M. A. R. valdomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdoma veikla: prekyba, paslaugų teikimas, kelionių organizavimas, įdarbinimas, mokymas, tarpininkavimas, konsultacijos, IT technologijos, reklaminės paslaugos, kita ūkinė – komercinė veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. UAB „(duomenys neskelbtini)“ VĮ Registrų centrui teiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose už 2019 m. deklaruota, kad bendrovės vykdomos veiklos rūšys: konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla, restoranų ir kito pagaminto valgio teikimo veikla.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Sodra) informacinėje sistemoje 2021 m. vasario 18 d. buvo patikrinti duomenys apie M. A. R. valdomą bendrovę – UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei šios įmonės darbuotojus. Patikrinus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad šiuo metu bendrovėje yra įdarbinti 6 darbuotojai: 3 Lietuvos Respublikos piliečiai (I. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., A. L., gim. (duomenys neskelbtini) m. ir E. V., gim. (duomenys neskelbtini) m.) ir 3 trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi (M. A. R., jo sutuoktinė P. F. N., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir P. S., gim. (duomenys neskelbtini) m.).
Patikrinus aktualiausius Sodros informacinės sistemos duomenis (aktualiausi duomenys Sodrai Bendrovės yra pateikti už darbą 2021 m. sausio mėn.), buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojos I. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., darbo užmokestis už 2021 m. sausio mėn. sudarė 642 Eur; darbuotojo E. V., gim. (duomenys neskelbtini) m., – darbo užmokestis sudarė 1 052,80 Eur. Patikrinus duomenis Sodros informacinėje sistemoje apie M. A. R. valdomos Bendrovės darbuotoją A. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., buvo nustatyta, kad jai nuo pat įdarbinimo minėtoje bendrovėje mokamas 495-496 €/mėn. darbo užmokestis. Taigi, A. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., Bendrovėje nedirba visą darbo laiką, kadangi jai yra mokamas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurią 2020 m. sudarė 607 Eur/mėn., o nuo 2021 m. sausio mėn. sudaro 642 Eur/mėn.
Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (t. y. I. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., E. V., gim. (duomenys neskelbtini) m), bendrai mokamas darbo užmokestis už 2021 m. sausio mėn. sudaro 1 694,80 Eur, o tai leidžia daryti išvadą, kad M. A. R. bei jo valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes darbuotojams bendrai mokamas 1 694,80 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių.
Pažymėtina, kad pareiškėjas M. A. R. iš esmės pripažįsta, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, tačiau mano, kad šiuo atveju turėjo būti įvertinta jo individuali situacija, tai, kad Bendrovė dirbo valstybėje paskelbto karantino sąlygomis, jos veikla buvo apribota.
Nustatyta, kad priimant Sprendimą, taip pat įvertinta aplinkybė, jog nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantino režimas. Migracijos departamentas, įvertinęs Bendrovės teikiamų paslaugų pobūdį, t. y., kad Bendrovė vykdo plataus pobūdžio veiklą, nes be maitinimo įstaigos paslaugų yra teikiama ir kito pobūdžio veikla (konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla), taip pat viešai prieinamą informaciją, kad karantino metu restoranas priima užsakymus, teikia maisto į namus paslaugas, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad Bendrovė gali pakankamai susidoroti su pokyčiais, nulemtais karantino režimo.
Pareiškėjas gi skunde teigia, jog, nors Bendrovės įstatuose numatyta daugiau įmonės galimos veiklos rūšių, nuo 2020 metų pradžios vienintelė įmonės vykdoma veikla, iš kurios gaunamos pajamos, yra Vilniuje veikiantis vegetariško maisto restoranas „(duomenys neskelbtini)“, todėl dėl pandemijos įmonė susidūrė su itin dideliais sunkumais.
Remiantis byloje esančiais Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais nustatyta, kad 2019 m. laikotarpiu Bendrovė vykdė ne tik restoranų ir pagaminto maisto teikimo veiklą (5610), tačiau ir konsultacinę verslo ir kito valdymo veiklą (7022). Nors pareiškėjas teigia, kad nuo 2020 metų tokios veiklos įmonė faktiškai nebevykdo, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų, kad Bendrovė objektyviai negalėjo užsiimti konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, siekdama gauti pajamas ir išvengti dėl nuo 2020 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje įvesto karantino režimo pritaikytų apribojimų ir jų sąlygotų nuostolių atsiradimo, nepateikė. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad konsultacijos verslo klausimais buvo orientuotos į galimybes investuoti Lietuvos Respublikoje, tačiau dėl pasaulį apėmusios pandemijos šios srities paslaugos tapo nebeaktualiomis, yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.
Iš bylos medžiagos bei sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas taip pat įvertino Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ir iki 2020 m. lapkričio 7 d., kuomet dar nebuvo paskelbtas karantinas.
Nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 15 d. nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ Nr. 152 redakciją, galiojusią nuo 2020 m. spalio 30 d. iki 2020 m. lapkričio 6 d., viešojo maitinimo įstaigoms, restoranams, kavinėms buvo leidžiama veikti: minimo nutarimo 4.1.3 papunktyje įtvirtinta, kad nuo 2020 m. spalio 30 d. viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų, lažybų ir totalizatorių punktų veikla vykdoma nuo 7 iki 24 valandos, o darbo laiko ribojimas netaikomas, kai maistas tiekiamas išsinešti arba pristatomas fiziniams ir juridiniams asmenims kitais būdais, kai viešasis maitinimas teikiamas įmonių, įstaigų ar organizacijų, kuriose vykdomas pamaininis darbas, darbuotojams šių įmonių, įstaigų ar organizacijų teritorijose ir (ar) patalpose.
Sodros informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. spalio mėn. Bendrovėje buvo įdarbinti šie Lietuvos Respublikos piliečiai: I. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., E. V. gim. (duomenys neskelbtini) m., E. A., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir A. L., gim. (duomenys neskelbtini) m. Kaip jau buvo minėta, Bendrovėje darbuotoja A. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., Bendrovėje niekada nedirbo viso darbo laiko, todėl jos darbo užmokestis negali būti vertinamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto bendrai visą darbo laiką dirbantiems darbuotojams, kurie yra Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, mokamo darbo užmokesčio fondo kontekste.
Patikrinus Sodros informacinės sistemos duomenis už darbą 2020 m. spalio mėn., buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojos I. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., darbo užmokestis už 2020 m. spalio mėn. buvo 607 Eur; darbuotojo E. V., gim. (duomenys neskelbtini) m., – 752,52 Eur; darbuotojos E. A., gim. (duomenys neskelbtini) m., – 664,78 Eur. Tai reiškia, kad šiems Bendrovės darbuotojams, 2020 m. spalio mėn. atitikusiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokėtas darbo užmokestis už 2020 m. spalio mėn. sudarė 2 024,30 Eur, t. y. mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių (Lietuvos statistikos departamento duomenimis, už 2018 m. IV ketvirtį paskelbtas šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis sudaro 961,70 Eur, taigi du tokius dydžius sudaro 1 923,40 Eur; pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. taikomą indeksavimą mokamo darbo užmokesčio fondas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 2 479,26 Eur/mėn. (1923,40 Eur x 1,289). Taigi, pagrįstai konstatuota, kad M. A. R. bei jo valdoma įmonė nei 2020 m. spalio mėn., t. y. dar iki antrojo karantino režimo Lietuvos Respublikoje įvedimo, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu.
Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad ir kitais 2020 m. mėnesiais Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo visą darbo laiką dirbantiems Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiams ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams mokėti mėnesinį darbo užmokestį, kuris bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius: už 2020 m. rugsėjo mėn. M. A. R. valdomos Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudarė 1 633,25 Eur, už 2020 m. lapkričio mėn. – 1 535,89 Eur, už 2020 m. gruodžio mėn. – 1 659,80 Eur. Pareiškėjai šių faktinių aplinkybių neginčija.
Skunde nurodoma aplinkybė, kad Bendrovei teko paskelbti darbuotojų prastovą, nepaneigia išvadų dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Iš pareiškėjo kartu su skundu pateikto 2021 m. lapkričio 7 d. įsakymo dėl prastovų paskelbimo matyti, kad prastova paskelbta tik vienai iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų (I. G.), tačiau šiuo atveju yra reikšmingi visų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus atitinkančių Bendrovės darbuotojų duomenys apie gautą darbo užmokestį. Kaip jau buvo minėta, Bendrovės darbuotojų I. G. E. V. ir A. L. darbo užmokestis 2020 m. spalio mėn., 2021 m. sausio mėn. buvo mažesnis už 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius. Be to, reikšminga ir tai, jog pareiškėjas M. A. R. prastovas atšaukė nuo 2021 m. sausio 29 d. ir tą pačią dieną padidino darbuotojams E. V. ir A. L. mokamus darbo užmokesčius (galiojant griežtiems karantino režimo ribojimams), kas suponuoja išvadą, jog pandemija ir karantino režimas nebuvo ta objektyvi nuo Bendrovės nepriklausiusi priežastis, dėl kurios darbuotojams bendrai negalėjo būti mokamas Įstatymo reikalavimus atitinkantis darbo užmokestis.
Sutiktina su Migracijos departamento pozicija, kad pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog Bendrovės valdomas restoranas „(duomenys neskelbtini)“ turi itin siaurą specializaciją, todėl, kitaip, nei kitos verslo rūšys, susiduria su itin didele darbuotojų kaita ir yra priklausomas nuo turistų srautų, nėra reikšminga ginčijamo sprendimo priėmimui. Pažymėtina, kad pareiškėjas, kuriam yra išduotas leidimas laikinai gyventi teisėtos ūkinės veiklos pagrindu, turi įvertinti pasirinktos vykdyti veiklos rūšies specifiką ir prisiimti visas rizikas, numatyti, kokių priemonių ir veiksmų jis imsis, kad, be kita ko, užtikrintų pakankamą darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimą.
Pareiškėjų skunde nurodomi statistiniai rodikliai apie maitinimo ir gėrimų sektoriaus apyvartos sumažėjimą 2020 m., taip pat nėra reikšmingi sprendžiant Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, kadangi nagrinėjamu atveju yra vertinama individuali pareiškėjų ir Bendrovės situacija.
Byloje objektyviais įrodymais paneigtas ir pareiškėjo skundo teiginys, kad Migracijos departamentas nepateikė pareiškėjui atsakymo į jo elektroniniu laišku pateiktus paklausimus dėl jo situacijos išaiškinimo. Iš bylos duomenų matyti, kad Migracijos departamentas į pareiškėjo 2021 m. vasario 10 d. raštą atsakė 2021 m. vasario 19 d. elektroniniu laišku, kuriame pareiškėjui išaiškino, kad jis turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu turi atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau jų neatitinka ir nurodė neatitikimo pagrindus. Taip pat Migracijos departamentas paaiškino, kad spręsdamas dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo ir vertindamas, ar užsienietis atitinka Įstatymo nustatytus imperatyvius reikalavimus, jis visais atvejais atsižvelgia į individualias kiekvieno atvejo aplinkybes, susijusias su karantino sąlygotais apribojimais, ir užsieniečių bei jų darbdavių galimybes laikytis nurodytų reikalavimų. Pareiškėjui taip pat minėtame Migracijos departamento atsakyme buvo nurodyta, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovė faktiškai pradeda nebeatitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nuo pirmosios sąlygų neatitikimo dienos Migracijos departamentas turi pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi ir tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad „iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą“.
Taigi, konstatavus, kad Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (kadangi darbuotojams bendrai mokamas 1 694,80 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių), darytina išvada, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikinti pareiškėjui M. A. R. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl nėra pagrindo naikinti atsakovo Sprendimo rezoliucinės dalies pirmo punkto.
Pareiškėjo M. A. R. nepilnamečio vaiko M. R. teisė gyventi Lietuvos Respublikoje šiuo atveju yra išvestinė iš jo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui M. R. buvo išduotas kaip pareiškėjo M. A. R. šeimos nariui. Atsakovui pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, M. A. R. panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalėjo būti panaikintas ir pareiškėjui M. R. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 straipsnio 3 dalis). Ginčijamas Sprendimas šioje dalyje pripažintinas teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl M. R. adaptavimosi Lietuvos Respublikoje, ryšių su šia valstybe, dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos ir teismo nevertinamos.
Taigi, iš bylos dokumentų ir atsakovo atsiliepime pateiktų paaiškinimų matyti, kad Migracijos departamentas atliko išsamų, visapusišką ir objektyvų pareiškėjo ir jo valdomos Bendrovės situacijos vertinimą, Sprendimą priėmė vadovaudamasis oficialiais institucijų duomenimis ir surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Todėl konstatuotina, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjų skundas atmestinas.
Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Tai reiškia, kad, jeigu pareiškėjas yra kitos uždarosios akcinės bendrovės dalyvis ir atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, jis gali kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo (kartu su prašymu pateikdamas visus prašymą pagrindžiančius dokumentus). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjams išaiškintina, kad ginčijamo sprendimo priėmimas neužkerta jiems kelio teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo.
Pareiškėjai prašė priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,
nusprendžia:
Pareiškėjų M. A. R. ir M. R., kurio atstovas pagal įstatymą yra jo tėvas M. A. R., skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.