- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-03
- Bylos Nr.
- e2-14593-863/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09455-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Kategorijos
- 3.1.14.8.1Atsisakymas priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme
- 3.1.14.8.4Atsisakymas priimti ieškinį, kai yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio arba patvirtinti šalių taikos sutartį
- 3.2.7.1Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Lysionok, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. S. ieškinio atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei ir tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. S. ir Savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl patalpų naudojimo (valdymo) pripažinimo teisėtu, priėmimo klausimą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad ji teisėtai naudojasi (valdo) patalpomis (butu), esančiu (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiomis Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškinyje nurodo, jog teisėtai pradėjo valdyti ginčo patalpas, esant įstaigos, atsakingos už minėtų patalpų priežiūrą, leidimui, mokėjo nuomos mokestį. Mano, jog teismo tvarka išsprendus jos naudojamų patalpų teisėtumo klausimą, t. y. pripažinus, jog ji patalpas naudoja teisėtai, šalims kiltų pareiga sudaryti susitarimą dėl šių santykių įteisinimo, arba spręsti klausimą dėl šių patalpų įsigijimo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinį atsisakytina priimti.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymo saugomas interesas. Minėtame straipsnyje įtvirtinta konstitucinė kiekvieno asmens teisė į teisminę gynybą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis). Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasis teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
CK 1.138 straipsnyje numatyti civilinių teisių gynimo būdai įgyvendinami civilinio proceso normų reglamentuota tvarka. CPK 111-114, 135 straipsniuose nustatyti formalūs reikalavimai procesinio dokumento turiniui – turi būti nurodomas ieškinio (pareiškimo) dalykas ir ieškinio pagrindas, pridedant tai patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2-4 punktai). Nors teismas bylos iškėlimo stadijoje neturi teisės tikrinti ieškinio pagrįstumo klausimo, tačiau jis patikrina, ar ieškinio tenkinimas objektyviai gali sukurti teisinius padarinius. Jeigu ieškovas pareiškia reikalavimą, kuris negali sukurti jokių objektyvių teisinių padarinių, teismas, motyvuodamas netiksliu ieškinio dalyko nurodymu, turi nustatyti terminą trūkumams šalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis) arba, priklausomai nuo ieškinio pobūdžio, atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 1 dalis 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta.
Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti jos naudojamų ginčo patalpų valdymą teisėtu, tačiau nenurodė konkrečių teisinių pasekmių ir jų neargumentavo. Ieškinyje ieškovė tik nurodo, jog sprendimas byloje sudarytų prielaidas šalims imtis tam tikrų veiksmų – arba sudaryti nuomą arba ieškovė galimai spręs klausimą dėl patalpų įsigijimo pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą. Šiai dienai ieškovė reikalavimo dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį arba leisti patalpas išsipirkti minėto įstatymo nustatyta tvarka nereiškia, kodėl jos teisės turėtų būti apgintos tam tikru konkrečiu būdu, nepagrindžia. Taigi, ieškovės reikalavimo patenkinimas reikštų prejudicinio fakto kitai galimai civilinei bylai nustatymą, tai – civiliniai procesiniai, bet ne materialieji padariniai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinys dėl pripažinimo yra toks, kuriuo reikalaujama pripažinti civilines teises ar teisinius santykius, o nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas nėra ieškinys dėl pripažinimo, nes, kaip minėta, jo patenkinimas tokių padarinių jai nesukeltų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).
Apibendrinus pirmiau išdėstytų argumentų visumą ieškinį atsisakytina priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Be to, iš ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1604-803/2019 patenkino Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį dėl nekilnojamojo turto savininko teisių gynimo ir nusprendė iškeldinti J. S. (nagrinėjamos bylos ieškovę) su visu jai priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Teismas sprendime be kita ko vertino ieškovės naudojimosi ginčo patalpomis teisėtumą ir nurodė, jog išvadą dėl teisėto naudojimosi patalpomis pripažįsta kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Sprendimas yra įsiteisėjęs, jo pagrindu išduotas vykdomasis raštas.
Tokiu būdu darytina išvada, jog ieškovės ginčo patalpų valdymo teisėtumo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu sprendimu tarp tų pačių šalių ir net tuo atveju, jei ieškovė nagrinėjamoje byloje pareikštų tinkamai suformuluotą materialųjį reikalavimą, išvada dėl neteisėto naudojimo fakto, turėtų prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Tuo atveju, jei po minėtos civilinės bylos išnagrinėjimo paaiškėjo aplinkybės, dėl kurių turėtų keistis priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, ieškovė gali pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu, tačiau tai nesudaro pagrindo kelti naują bylą, kurios išnagrinėjimas ieškovei palankiu būdu reikštų jau priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo paneigimą. Pateiktu ieškiniu ieškovė iš esmės bando ginčyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Priėmus tokį ieškinį, būtų pažeidžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtintas teismo sprendimų privalomumo principas, todėl ieškinį atsisakytina priimti ir šiuo pagrindu.
Teismui atsisakius priimti ieškinį, ieškovei grąžinamas jos už ieškinį sumokėtas 75 Eur žyminis mokestis, informuojant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 137 straipsniu, 290-292 straipsniais, teismas
nutaria:
atsisakyti priimti ieškovės J. S. ieškinį dėl patalpų naudojimo pripažinimo teisėtu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Grąžinti ieškovei J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2020 m. kovo 27 d., mokėjimo užduoties kodas (ID) ZI46514, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.
Nutartis per 7 dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.