Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto S. R. advokato G. Ž. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimo, kuriuo S. R. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173 str. 1 d., ir nubaustas 1000 Lt bauda be pajamų konfiskavimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. nubaustas už tai, kad laikotarpiu nuo 2008-12-19 iki 2011-11-16 vykdė neteisėtą ūkinę, komercinę, finansinę veiklą, neturėdamas licencijos, kuriai ji reikalinga, ir kuri yra papildomas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamų šaltinis, priėmė paskolas iš neprofesionalių rinkos dalyvių, tai yra:

2007 m. birželio 1 d. adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, pasirašė paskolos sutartį Nr. 6P-07-F su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl paskolos 687 000,00 Lt sumai, nustatant 6,43 % metinių palūkanų normą;

2008 m. gruodžio 19 d. adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, pasirašė paskolos sutartį Nr. 6P-08-F su J. A. dėl paskolos 28 626,36 Lt sumai, nustatant 10,00 % metinių palūkanų normą;

2009 m. sausio 21 d. pasirašė susitarimą Nr. 1 prie paskolos sutarties Nr. 6P-08-F su J. A. dėl paskolos 16 373,64 Lt sumai, palūkanų normos nekeičiant;

2009 m. kovo 2 d. pasirašė susitarimą Nr. 2 prie paskolos sutarties Nr. 6P-08-F su J. A. dėl paskolos 5 000,00 Lt sumai, palūkanų normos nekeičiant;

2010 m. balandžio 1 d. pasirašė susitarimą Nr. 3 prie paskolos sutarties Nr. 6P-08-F su J. A. dėl paskolos 50 000,00 Lt sumai pakeičiant metines palūkanas ir nustatant 7,00 % metinių palūkanų normą.

Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius S. R., nurodė bendrovės darbuotojams priimti paskolas iš neprofesionalių rinkos dalyviu, dėl ko bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai pasirašė 17 paskolos sutarčių su fiziniais asmenimis:

2010 m. liepos 19 d. (duomenys neskelbtini) degalinės vyr. operatorė D. M. pasirašė paskolos sutartį Nr. 1/6P-10-F su V. V. dėl paskolos 25 000,00 Lt sumai, nustatant 6,25 % metinių palūkanų normą;

2010 m. rugpjūčio 6 d. (duomenys neskelbtini) degalinės vadovė G. D. pasirašė paskolos sutartį Nr. 2/7P-10-F su S. Ž. dėl paskolos 4 000,00 Lt sumai, nustatant 6.25 % metinių palūkanų normą;

2010 m. rugpjūčio 25 d. adresu: (duomenys neskelbtini), Šiauliai, degalinės vadovas E. Š. pasirašė paskolos sutartį Nr. 3/8P-10-F su S. M. dėl paskolos 5 000,00 Lt sumai, nustatant 6,25 % metinių palūkanų normą;

2011 m. kovo 24 d. (duomenys neskelbtini) degalinės vadovė A. P. pasirašė paskolos sutartį Nr. 3P-11-F su A. C. dėl paskolos 11 000,00 Lt sumai, nustatant 6,25 % metinių palūkanų normą;

2011 m. gegužės 19 d. (duomenys neskelbtini) degalinės vadovė J. Z. pasirašė paskolos sutartį Nr. 6/5P-11-F su V. R. dėl paskolos 1 000,00 Lt sumai, nustatant 6,25 % metinių palūkanų norma;

2011 m. gegužės 31 d. (duomenys neskelbtini) degalinės vadovė A. P. pasirašė paskolos sutartį Nr. 7/6P-11-F su A. K. dėl paskolos 10 000,00 Lt sumai, nustatant 7,25 % metinių palūkanų normą;

2011 m. birželio 13 d. (duomenys neskelbtini) degalinės operatorius Ž. S. pasirašė paskolos sutartį Nr. 7/6P-11-F su V. L. dėl paskolos 25 000,00 Lt sumai, nustatant 7,00 % metinių palūkanų normą;

2011 m. birželio 13 d. (duomenys neskelbtini) degalinės operatorius Ž. S. pasirašė paskolos sutartį Nr. 7/8P-11-F su V. L. dėl paskolos 25 000,00 Lt sumai, nustatant 7,00 % metinių palūkanų normą;

2011 m. liepos 4 d. (duomenys neskelbtini) degalinės vadovė A. P. pasirašė paskolos sutartį Nr. 9P-11-F su A. K. dėl paskolos 10 000,00 Lt sumai, nustatant 7,25 % metinių palūkanų norma;

2011 m. liepos 25 d. (duomenys neskelbtini) degalinės vadovė A. P. pasirašė paskolos sutartį Nr. 10P-11-F su A. K. dėl paskolos 10 000,00 Lt sumai, nustatant 7,25 % metinių palūkanų normą;

2011 m. rugpjūčio 18 d. (duomenys neskelbtini) degalinės vadovė G. D. pasirašė paskolos sutartį Nr. 11P-11-F su F. G. dėl paskolos 10 000,00 Lt sumai, nustatant 6,25 % metinių palūkanų normą;

2011 m. rugpjūčio 18 d. (duomenys neskelbtini) degalinės vadovė D. M. pasirašė paskolos sutartį Nr. 8/12P-11F su T. L. dėl paskolos 1 000,00 Lt sumai, nustatant 6,25 % metinių palūkanų normą;

2011 m. rugpjūčio 25 d. (duomenys neskelbtini) degalinės vadovė A. P. pasirašė paskolos sutarti Nr. 13P-11-F su A. K. dėl paskolos 10 000,00 Lt sumai, nustatant 7,25 % metinių palūkanų normą;

2011 m. rugsėjo 6 d. adresu: (duomenys neskelbtini), Šiauliai, degalinės vadovas E. Š. pasirašė paskolos sutartį Nr. 9/14P-11-F su S. M. dėl paskolos 45 000,00 Lt sumai, nustatant 6,25 % metinių palūkanų norma;

2011 m. rugsėjo 22 d. (duomenys neskelbtini) degalinės naftos produktų operatorė N. Z. pasirašė paskolos sutartį Nr. 15P-11-F su A. K. dėl paskolos 10 000,00 Lt sumai, nustatant 7,25 % metinių palūkanų normą;

2011 m. spalio 28 d. (duomenys neskelbtini) degalinės vadovė A. P. pasirašė paskolos sutartį Nr. 10/16P-11-F su J. K. dėl paskolos 5 000,00 Lt sumai, nustatant 6,25 % metinių palūkanų normą;

2011 m. lapkričio 16 d. adresu: (duomenys neskelbtini), Šiauliai, degalinės vadovas E. Š. pasirašė paskolos sutartį Nr. 11/17P-11-F su R. B. dėl paskolos 6 000,00 Lt sumai, nustatant 6,25 % metinių palūkanų norma,

ko pasėkoje bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ iš viso gavo 950 000,00 Lt paskolų, ir taip S. R. pažeidė 2002 m. rugsėjo 10 d. LR finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068. 3 str. 4 d. 1 p.. 2 str. 24 p.

Skunde teigiama, kad teismo nutarime yra pateiktas neteisingas teisinis faktinių aplinkybių įvertinimas, taikytos ne šiai situacijai taikytinos teisės normos, neanalizuoti papildomi faktiniai duomenys. Pasak apelianto, detaliai nagrinėjant Lietuvos Respublikos Finansų įstaigų įstatymo reikalavimus, LR ATPK 173 str. 1 d. išdėstytas administracinės atsakomybės sąlygas, Verslo apskaitos standartus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ balansus už 2007–2012 (iki rugsėjo 30 d.), matyti, kad teismo nutarimas nepagrįstas.

Apeliantas kelia klausimą, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolinantis pinigus iš neprofesionalių rinkos dalyvių yra reikalinga Lietuvos banko išduodama licencija ar jos nereikia, ir pažymi, kad tik nustačius, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra reikalinga licencija teikti kredito įstaigų teikiamas finansines paslaugas, galima būtų konstatuoti, kad per nagrinėjamą laikotarpį UAB „(duomenys neskelbtini)“, pasiskolindama iš neprofesionalių rinkos dalyvių 950 000 Lt, pažeidė Finansų įstaigų įstatymo reikalavimus ir jos vadovas padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 173 str. 1 d. Apelianto įsitikinimu, pinigų skolinimuisi tokiu mastu, koks yra nustatytas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neprivalėjo gauti licencijos.

Taip pat apeliantas pažymi, kad būtent Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 4 dalies 1 ir 2 punktų neatskyrimas ir sudarė teismui prielaidas priimti neteisingą teismo nutarimą ir konstatuoti S. R. administracinį teisės pažeidimą. Apelianto nuomone, indėlio ir kitų grąžintinų lėšų sąvokos išsiaiškinimui yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis (CK 6.892 str. 1 d. pateikia banko indėlio apibrėžtį; CK 6.895 str. apibrėžia indėlių rūšis) bei Finansų įstaigų įstatymo nuostatomis. Apeliantas pažymi, kad iš CK nuostatų yra aiškų, jog indėlių rūšių gali būti įvairių, tačiau esminis indėlio požymis yra atskleidžiamas per indėlininko teisę, nepaisant indėlio rūšies, atgauti visą ar dalį indėlio pagal pirmą indėlininko pareikalavimą bei banko ar kitos kredito įstaigos pareigą pagal pirmą pareikalavimą tokį indėlį ar jo dalį grąžinti. Nurodo, kad įstatymas draudžia kitokius susitarimus, kuriais indėlininkas tokios teisės galėtų atsisakyti (CK 6.895 str. 2, 3 d.). Toks skirtumas iš esmės atriboja indėlį nuo paskolos sutarties, kur paskolos grąžinimo galima reikalauti tik suėjus paskolos grąžinimo terminui. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas iš neprofesionalių rinkos dalyvių yra kredito įstaigoms būdinga veikla, kuriai reikalinga licencija, tačiau indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas nėra tas pats kas skolinimasis, nes skolinimasis ir indėlis yra skirtingos teisinės sąvokos.

Skunde teigiama, kad paskolos sutarties sąvoka (CK 6.870 str. 1 d.) rodo, jog paskolos sutarties dalyku gali būti ne tik pinigai, tačiau ir kiti rūšies požymiais apibūdinti suvartojamieji daiktai, o banko indėlio sutarties dalyku gali būti tik pinigai. Kartu pažymi, kad tiek Civiliniame kodekse, tiek Finansų įstaigų įstatyme yra griežtai apibrėžta, kad indėlių priėmimo veikla gali užsiimti tik bankai arba kitos kredito įstaigos, turinčios atitinkamas išduotas licencijas šiai veiklai, o paskolos sutarčių sudarymas yra paplitęs reiškinys ne tik tarp kredito įstaigų ir jų klientų, tačiau ir tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ir fizinių asmenų, juridinių asmenų.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad skolinimasis pagal Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 4 d. 2 punkto prasmę yra išskirtinis, nes be bendrų skolinimuisi taikytinų taisyklių yra įvestas papildomas skolinimosi kriterijus, būdingas ir galimas tik kredito įstaigų veiklai, t. y. skolinimasis, kuomet gaunamos paskolos viršija paskolos gavėjo nuosavo kapitalo dydį. Apelianto manymu, Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 4 d. 2 p. nurodyta papildoma skolinimosi sąlyga, būdinga tik kredito įstaigoms „viršydama nuosavo kapitalo dydį“ ir atribojanti įprastą paplitusį skolinimą, ir skolinimąsi tarp fizinių, juridinių asmenų nuo kredito įstaigos skolinimosi pagal Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 4 d. 2 p., kuriam yra reikalinga speciali Lietuvos banko išduota licencija.

Skunde nurodoma, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ balansų už tiriamąjį laikotarpį: 2007 m. gruodžio 31 d. sudaryto UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanso eilutės „C“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kapitalas 2007 m. gruodžio 31 d. buvo 17 921 341 Lt; 2008 m. gruodžio 31 d. sudaryto UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanso eilutės „C“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kapitalas 2008 m. gruodžio 31 d. buvo 18 539 508 Lt; 2009 m. gruodžio 31 d. sudaryto UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanso eilutės „C“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kapitalas 2009 m. gruodžio 31 d. buvo 17 535 461 Lt; 2010 m. gruodžio 31 d. sudaryto UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanso eilutės „C“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kapitalas 2010 m. gruodžio 31 d. buvo 17 825 015 Lt; 2011 m. gruodžio 31 d. sudaryto UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanso eilutės „C“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kapitalas 2011 m. gruodžio 31 d. buvo 15 793 578 Lt; 2012 m. rugsėjo 30 d. sudaryto UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanso eilutės „C“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kapitalas 2012 m. rugsėjo 30 d. buvo 18 730 225 Lt, matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavo kapitalo rodikliai – įsipareigojimų ir skolų santykis, yra teigiamas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis stabili.

Apibendrindamas apeliantas tvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius, ar, jo nurodymu, kiti asmenys, per tiriamą laikotarpį sudarydami eilę paskolos sutarčių 950 000 Lt sumai, nepažeidė Finansų įstaigų įstatymo reikalavimų, reglamentuojančių kredito įstaigų veiklą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla yra įprasta komercinė-ūkinė veikla, nėra kredito įstaigos veikla, todėl Mažeikių rajono apylinkės teismas nepagrįstai S. R. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 173 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 173 str. 1 d. yra numatyta administracinė atsakomybė tam, kas verčiasi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu. Minėtas pažeidimas užtraukia asmeniui baudą nuo 1000 Lt iki 3000 Lt su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Apygardos teismo nuomone, S. R. administracinėn atsakomybėn pagal minėtą įstatymą patrauktas pagrįstai ir daryti priešingą išvadą nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nėra ginčijamos skundžiamu teismo nutarimu nustatytos faktinės pažeidimo aplinkybės – per kokį laikotarpį S. R. ir jo, kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, nurodymu kiti bendrovės darbuotojai priėmė paskolas iš neprofesionalių rinkos dalyvių, kiek paskolų sutarčių buvo sudaryta su neprofesionaliais rinkos dalyviais, kokios pinigų sumos ir bendra suma buvo pasiskolinta bendrai ir už kokias metines palūkanas, todėl nėra pagrindo šių aplinkybių nagrinėti pakartotinai apeliacinės instancijos teisme.

Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patraukto asmens advokatas kelia esminį klausimą, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui S. R., skolinantis pinigus iš neprofesionalių rinkos dalyvių, buvo reikalinga Lietuvos banko išduodama licencija ar tokios nereikėjo. Apeliaciniu skundu, savaip interpretuojant Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo nuostatas, lyginant jas su CK 6.892 str. 1 d., CK 6.895 str., CK 6.870 str. 1 d. suformuluotu banko indėlio apibrėžimu, nustatytomis indėlių rūšimis, paskolos sutarties sąvoka, pirmiausia mėginama tikinti, kad piniginių lėšų skolinimasis pagal paskolų sutartis iš neprofesionalių rinkos dalyvių (fizinių ir juridinių asmenų) nesudaro indėlių bei kitų grąžintinų lėšų turinio, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 str. 4 d. Apeliantas argumentuoja tuo, kad lėšų skolinimasis (Paskola, CK XLIII skyrius) ir banko indėlis (CK XLIV skyrius) reglamentuojami skirtinguose CK skyriuose, šiuos procesus ir sąvokas atskiria ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas, todėl tokioms skirtingoms sutartims turi būti taikomas skirtingas teisinis reguliavimas. Kitaip tariant, apeliantas deklaruoja įsitikinimą, kad piniginių lėšų skolinimasis iš neprofesionalių rinkos dalyvių pagal sudaromas paskolos sutartis, neatitinka Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 str. 4 d. 1 p. įtvirtinto nuostatos – ,,...ir kitos grąžintinos lėšos...“, turinio. Teismas kategoriškai nesutinka su tokia apelianto pozicija ir pažymi, kad to paties Civilinio įstatymo, į kurį itin apeliuojama, CK 6.873 str. nustatyta paskolos gavėjo pareiga grąžinti paskolą. Tiek lėšos, gautos sudarant paskolos sutartį, tiek banko indėlis, sudarant banko indėlio sutartį, privalo būti grąžinti atitinkamai paskolos davėjui ir indėlininkui. Tai reiškia, kad S. R. priimtos paskolos iš neprofesionalių rinkos dalyvių yra kitos grąžintinos lėšos, kurias priimti iš neprofesionalių rinkos dalyvių gali išimtinai kredito įstaigos, turinčios Lietuvos banko išduotą licenciją, suteikiančią teisę teikti licencines finansines paslaugas. Tokia licencija, kaip yra informavęs Lietuvos bankas, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir atitinkamai S. R. išduota nebuvo (baudžiamoji byla Nr. 03-1-10022-10, 1 t., 2–3 b. l.).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (2004-03-30 Nr. IX-2085) 2 str. 2 d. nurodyta, jog banko licencija – tai šio įstatymo nustatyta tvarka išduotas leidimas teikti licencines finansines paslaugas, o 2 str. 6 d. nurodyta, kad licencinės finansinės paslaugos – tai: 1) Indelių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas iš neprofesionalių rinko dalyvių; 2) Mokėjimo įstatymo 5 str. nustatytos mokėjimo paslaugos; 3) Elektroninių pinigų išleidimas ir tvarkymas; 4) Kitos finansinės paslaugos, kurių teikimu galima verstis tik turint pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išduotą licenciją. To paties įstatymo 4 str. 1 d. nurodyta, kad įstatymo nustatyta tvarka verstis indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinko dalyvių turi teisę tik: 1) tokią teisę suteikiančią licenciją turintis bankai; 2) tokią teisę suteikiančią licenciją turintis užsienio bankų filialai; 3) Europos sąjungos valstybėse narėse ir Europos ekonominės erdvės valstybėse licencijuoti užsienio bankai, turintis teisę verstis indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių toje valstybėje.

Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (2002-09-10 Nr. IX-1068) 2 str. 17 d. nurodyta, kad indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas iš neprofesionalių rinkos dalyvių tai – piniginių lėšų priėmimas iš nenustatytų iš anksto asmenų, kad būtų galima jas valdyti, naudoti ir (arba) jomis disponuoti, įsipareigojant jas grąžinti su palūkanomis ar be jų. To paties įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje nurodyta, kad licencinės finansinės paslaugos – finansinės paslaugos, kurių teikimu galima verstis tik gavus įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją, 29 dalyje nurodyta, kad neprofesionalūs rinkos dalyviai yra visi asmenys, išskyrus Lietuvos banką, finansų įstaigas, draudimo įmones, taip pat kitus asmenis, kurie gali kvalifikuotai įvertinti skolinimosi riziką, 37 dalyje nurodyta, kad skolinimas – tai pinigų sumos perdavimas skolininkui pagal paskolos ar kreditavimo sutartį. To paties įstatymo 3 str. 3 d. nurodyta, kad teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama, ir 3 str. 4 d. konstatuota, kad tik kredito įstaiga turi išimtinę teisę: 1) priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas iš neprofesionalių rinkos dalyvių; 2) skolintis iš neprofesionalių rinkos dalyvių viršydama nuosavo kapitalo dydį; 3) atlikti pinigų pervedimus; 4) išleisti ir tvarkyti elektroninius pinigus.

Lietuvos bankas yra informavęs (baudžiamoji byla Nr. 03-1-10022-10, 1 t., 2–3 b. l.; 2 t. 18–19 b. l.), kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra išdavęs licencijos, suteikiančios teisę teikti licencines finansines paslaugas. Lietuvos bankas taip pat pažymėjo, kad neatlieka subjektų, kuriems atitinkama licencija neišduota, veiklos priežiūros ir neturi Lietuvos Respublikos banko įstatymu ir kitais teisės aktais suteiktų įgaliojimų atlikti tokią priežiūrą, įskaitant teisę gauti informaciją, atlikti inspektavimus (patikrinimus) ir taikyti įstatymuose nustatytas poveikio priemones.

Visos išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nėra kredito įstaiga, kaip ją apibrėžia 2002 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 2 str. 24 p. (kredito įstaiga – įmonė, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu arba elektroninių pinigų išleidimu ir tvarkymu), vadinasi, S. R. negalėjo vykdyti licencijuojamos veiklos, apibrėžtos Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymu, tačiau tokią veiklą neteisėtai vykdė ir pažeidė ATPK 173 str. 1 d. nuostatas.

Įstatymų leidėjas, numatydamas specialų kredito įstaigų kapitalo pakankamumo, veiklos skaidrumo ir kitus rodiklius, Lietuvos bankui kontroliuojant kredito įstaigų veiklą, siekia apsaugoti valstybės finansų sistemą bei tuos pačius neprofesionalius rinkos dalyvius, todėl indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas, skolinimasis iš neprofesionalių rinkos dalyvių nėra įprasti verslo santykiai, kaip tai skunde trakuoja apeliantas.

Apeliaciniu skundu, be kita ko, kreipiamas itin didelis dėmesys į tai, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuosavas kapitalas tiriamuoju laikotarpiu niekada nebuvo mažesnis už iš neprofesionalių rinkos dalyvių pasiskolintas lėšas. Atsakant į tokius apelianto pastebėjimus pažymėtina, kad ši faktinė aplinkybė ir nebuvo nustatyta (baudžiamoji byla Nr. 03-1-10022-10, 3 t.,137–146 b. l.) nei atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 03-1-10022-10, kuris 2012 m. spalio 2 d. prokurorės nutarimu buvo nutrauktas (baudžiamoji byla Nr. 03-1-10022-10, 4 t., 3–15 b. l.), nei nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, ir atitinkamai skundžiamu nutarimu nėra inkriminuota S. R.. Tą patį savo skundu pripažįsta ir apeliantas, todėl detaliau analizuoti šią situaciją pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus nėra pagrindo, tuo labiau, kad aiškiai nustatyta, jog nei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, nei S. R. nėra kredito įstaigos, turinčios licencijuojamas teises, tarp jų neturi ir teisės skolintis iš neprofesionalių rinkos dalyvių, nepaisant to, ar tas skolinimasis viršija ar neviršija nuosavo kapitalo dydį. Tačiau tai nereiškia, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ar konkrečiai S. R. neturi teisės skolintis piniginių lėšų apskritai, nes įstatymais, neturint Lietuvos banko išduotos licencijos, nedraudžiama skolintis iš profesionalių šios rinkos dalyvių – Lietuvos banko, finansų įstaigų, draudimo įmonių, taip pat kitų asmenų, galinčių kvalifikuotai įvertinti skolinimosi riziką.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimą S. R. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir padarė teisingas išvadas tiek dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės, tiek dėl jo atžvilgiu taikytinos atsakomybės (paskyrė minimalią ATPK 173 str. 1 d. sankcijoje numatytą baudą be pajamų konfiskavimo), todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

S. R. advokato G. Ž. apeliacinį skundą atmesti ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.