Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.7.3.1; 1.1.8.1.1; 1.2.17.5.3; 2.1.2.4; 2.1.2.9; 2.1.2.12; 2.1.7.4.1; 2.2.2.5; 2.4.6.1

2023 m. gegužės 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus,

dalyvaujant prokurorei Astai Kudrauskienei (nuotoliniu būdu per vaizdo konferenciją ZOOM),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. K. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo H. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 201 straipsnio 3 dalyje, ir jam skirta 25 MGL (1 250 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. H. K. nuteistas už tai, kad, neturėdamas tikslo realizuoti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo ir savo gyvenamosiose patalpose bei ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė 18,42 litrų namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų (naminės degtinės), kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija 49,5–50,2 %, iki kol 2022 m. rugsėjo 15 d. 11.30 val. šiuos alkoholinius gėrimus surado ir paėmė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Telšių rajono policijos komisariato pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis H. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. vasario 15 d. nuosprendį ir bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Nuosprendis yra nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas ir išaiškintas netinkamai. Apelianto nuomone, jo veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.2. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal pareikštą kaltinimą, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, dėstydamas motyvus, vertindamas įrodymus, buvo nenuoseklus ir šališkas.

2.3. Nuteistasis pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme kaltu neprisipažino, nes inkriminuotos nusikalstamos veikos neįvykdė. 2022 m. rugsėjo mėn. atėjo kaimynas A. U. ir atsinešė baltą maišą, pasakė, kad jame yra sultys, ir paprašė leidimo šį maišą pas jį (H. K.) pasidėti. Pasak nuteistojo, jis nežiūrėjo, kas yra maiše, leido A. U. šį maišą pasidėti sandėliuke. Kitą dieną A. U., kaip vėliau paaiškėjo, – kartu su policijos pareigūnais, atėjo pasiimti maišo. Paaiškėjo, kad jame ne sultys – policijos pareigūnai, pauostę, pasakė, kad „samagonas“. Naminė degtinė buvo ne maiše, ji buvo išimta iš maišo ir išdėliota sandėliuke už rakandų. Jo (nuteistojo) kaltė tik tokia, kad leido A. U. tą maišą pasidėti. Apelianto nuomone, buvo tikslas jį sukompromituoti, nes su policija susiklostę blogi santykiai. Kad A. U. atsinešė ir pasidėjo naminę degtinę, jis (nuteistasis) nesuprato. A. U. dėl savo gyvenimo būdo dažnai laiko daiktus pas kitus pažįstamus bei kaimynus ir tai nieko nestebina.

2.4. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jo (H. K.) kaltė grindžiama liudytojo A. U. ir policijos pareigūnų V. R., S. D., V. M. parodymais. A. U. šioje byloje keletą kartų keitė parodymus, tai pripažindamas, kad be jo (H. K.) žinios pas jį pasidėjo naminę degtinę, tai neigdamas, kad tą padarė. Teismas, esant akivaizdžiam šio liudytojo parodymų prieštaringumui ir nenuoseklumui, juos pripažino patikimais. Pasak H. K., atvykę pareigūnai jau buvo sutarę su A. U., kad pastarasis išprovokuotų jį (apeliantą) dėl naminės degtinės pardavimo. Pareigūnai neturėjo teismo nutarties dėl kratos atlikimo ir šį procesinį veiksmą atliko savavališkai, vykdė ne patalpų apžiūrą, kaip teigė teisme, o „landžiojo“ po stalčius ir spintas. Apelianto nuomone, šie liudytojai yra akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi, nes siekia pagerinti darbo rezultatus bei pateisinti savo neteisėtus veiksmus.

2.5. Apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme gynėjo atsisakė, manydamas, kad gynėjas jam nereikalingas – kaltu nesijautė ir galvojo, jog byla bus išnagrinėta nešališkai. Teisme prašė apklausti liudytojais sutuoktinę D. K. ir R. L., kurie matė, kaip liudytojas A. U. atėjo pas jį (H. K.) su maišu ir pasidėjo jį sandėliuke. Teismas prašymą atmetė ir taip pademonstravo šališkumą. Nuteistasis prašo šiuos asmenis apklausti liudytojais apeliacinės instancijos teisme. H. K. nuomone, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir byla nutraukta, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo H. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl jo kaltės pagal BK 201 straipsnio 3 dalį. H. K. teigia, kad yra nuteistas nepagrįstai, nes nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka.

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įstatymas (BPK 20 straipsnis) numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka tam, kad būtų nustatyti visi konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiai asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-7-2-699/2016).

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų ar padarė kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų lėmę neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir išvadas dėl H. K. kaltės padarius BK 201 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertinti įrodymai.

8. H. K. teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 123–126) kaltu neprisipažino, nurodė, kad pas jį ūkiniame pastate ir gyvenamosiose patalpose rasta naminė degtinė yra ne jo. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis tvirtino, kad ūkiniame pastate rasta naminė degtinė priklauso A. U. Pasak nuteistojo, A. U. atėjo pas jį, nešinas maišu, pasakė, kad maiše yra sultys, ir paprašė leidimo šį maišą pas jį (H. K.) pasidėti. Nuteistasis leido pasidėti maišą sandėliuke, kas yra maiše, nežiūrėjo. Kitą dieną A. U. atėjo pasiimti maišo, nuėjo į sandėliuką ir iš ten išėjo su buteliu, pripildytu skysčio. H. K. kilo abejonių, ar sandėliuke iš tiesų sultys, todėl nuėjo patikrinti. Naminė degtinė buvo ne maiše, ji buvo išimta iš maišo ir padėta sandėliuke už senų rakandų. Ten buvo dėžė, ant jos buvo padėtas 5 litrų talpos indas su skaidriu skysčiu; koks tai skystis, apeliantas tvirtino nesupratęs, todėl įsipylė to skysčio į butelį, norėdamas kam nors nunešti ir paklausti, kas tai per skystis. Butelio niekur nenunešė, nes nespėjo – atėjo policijos pareigūnai ir pasiėmė tą butelį, pasakė, kad tai – naminė degtinė. H. K. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, jog gyvenamojo namo koridoriuje rasta naminė degtinė irgi yra ne jo, o „pijokėlio“ R. B. Nuteistojo teigimu, jis pakvietė R. B. pavalgyti, o pastarasis turėjo su savimi butelį, kurį pasidėjo koridoriuje. Būtent šį butelį, kuriame, kaip paaiškėjo, buvo naminė degtinė, rado ir paėmė policijos pareigūnai. Apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu, apeliantas apie R. B. neužsiminė, parodė, kad butelis, kurį rado pareigūnai namo koridoriuje, buvo tas, į kurį jis (nuteistasis) įsipylė skaidraus skysčio iš sandėliuke buvusio plastikinio butelio šalia A. U. atnešto maišo.

9. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad A. U. atnešė naminę degtinę į jo ūkinį pastatą su policijos pareigūnų žinia, atvykę pareigūnai jau buvo sutarę su A. U., kad pastarasis išprovokuotų jį (apeliantą) dėl naminės degtinės pardavimo. Nuteistojo nuomone, prieš jį buvo įvykdyta provokacija, siekiant jį sukompromituoti. Šias aplinkybes H. K. nurodo ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, H. K. gynybos versija, kad prieš jį buvo įvykdyta provokacija, yra nepagrįsta, šią versiją motyvuotai atmetė pirmosios instancijos teismas.

10. 2022 m. rugsėjo 26 d. A. U., apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 25–28), parodė, kad 2022 m. rugsėjo mėn., tikslios dienos neprisimena, nuėjo pas H. K. nusipirkti „samagono“ (naminės degtinės). Kad H. K. pardavinėja naminę degtinę, sužinojo iš savo draugų, jie sakė, kad 0,5 l talpos butelis „samagono“ kainuoja 5 eurus. Atėjęs pas H. K. į namus, paklausė: „Ar butelką turi?“ H. K. atsakė teigiamai, liepė palaukti prie vartų, o po to išnešė vieną pripildytą 0,5 l talpos butelį su, kaip suprato, namine degtine. Pasak A. U., jis jau tiesė rankas, kad paimtų butelį, bet tuo metu į kiemą įėjo trys policijos pareigūnai ir naminės degtinės jis taip ir nenusipirko. A. U. šios apklausos metu nurodė, kad jokio maišo su savo daiktais pas H. K. nebuvo pasidėjęs, nieko pas H. K. nebuvo palikęs ir nieko pats į jokį butelį nesipylė. Vėliau A. U. pakeitė parodymus ir 2022 m. lapkričio 14 d. liudytojo papildomos apklausos (1 t., b. l. 45–48) bei akistatos su įtariamuoju H. K. metu (1 t., b. l. 39–42), taip pat 2022 m. gruodžio 8 d. apklausiamas liudytoju pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 55–57) nurodė, jog be H. K. žinios atnešė į pastarojo daržinę ir ten padėjo 5 l talpos plastikinį butelį su namine degtine, kurią nusipirko prie (duomenys neskelbtini) bažnyčios iš nepažįstamų jaunuolių, jų automobilyje. Pirmosios instancijos teisme A. U. iš pradžių irgi teigė, kad pas nuteistąjį daržinėje be pastarojo žinios pasidėjo 5 l plastikinę talpą su namine degtine, tačiau po to, kai teisiamojo posėdžio pirmininkė dar kartą išaiškino A. U. baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą ir BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka perskaitė jo 2022 m. rugsėjo 26 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, A. U. patvirtino, kad šie parodymai yra teisingi, o teisiamajame posėdyje „pasakojo nesąmones“, naminė degtinė buvo ne jo (ne A. U.). Liudytojas taip pat nurodė, kad vėlesni jo parodymai procese yra neteisingi, parodymus pakeitė dėl to, kad jam pagailo H. K., ieškančio, kas prisiimtų atsakomybę už naminės degtinės laikymą. Be to, A. U. nurodė sužinojęs, kad H. K. „nusamdė“ žmogų, kad šis sumuštų jį (A. U.) už tai, kad neprisiima kaltės dėl pas H. K. rastos naminės degtinės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo kaltę grindė 2022 m. rugsėjo 26 d. ikiteisminio tyrimo metu duotais A. U. parodymais, nes juos liudytojas patvirtino teisiamajame posėdyje, paaiškino parodymų keitimo priežastis. A. U. vėlesni (pakeisti) po 2022 m. rugsėjo 26 d. duoti parodymai neatitinka kitų byloje ištirtų įrodymų, be to, nesutampa ir su paties nuteistojo parodymais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. U. nežinojo, kiek naminės degtinės buvo rasta pas H. K., todėl, keisdamas pirminius parodymus, nurodė, jog buvo pasidėjęs tik vieną 5 l talpos plastikinį indą, kuriame galėjo būti apie 2,5 l naminės degtinės, be to, skirtingai nei pats nuteistasis, parodė, kad atsinešė šį indą rankose (ne maiše) ir pasidėjo pas H. K., šiam nežinant. Tuo tarpu 2022 m. rugsėjo 26 d. A. U. parodymai, kuriuos jis patvirtino teisme, atitinka teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą – liudytojais apklaustų policijos pareigūnų V. R., S. D., V. M. parodymus, 2022 m. rugsėjo 15 d. įvykio vietos apžiūros (1 t., b. l. 11–16) ir 2022 m. spalio 18 d. kitų objektų (CD-R laikmenos su vaizdo įrašu) apžiūros (1 t., b. l. 87–89) protokoluose užfiksuotas aplinkybes. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad 2022 m. rugsėjo 15 d., apžiūrint H. K. gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name rasta ir paimta viena 2 l plastikinė talpa, iš dalies užpildyta skysčiu, turinčiu specifinį naminės degtinės kvapą, o ūkiniame pastate rasti ir paimti keturi 5 l talpos plastikiniai indai ir vienas 1,5 l talpos butelis, iš dalies užpildyti skysčiu, turinčiu specifinį naminės degtinės kvapą. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos 2022 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad skysčiai, esantys keturiuose 5,0 dm³ buteliuose, viename 1,5 dm³ butelyje ir viename 2,0 dm³ butelyje (tirti pateikta 19,410 dm³ (litrai) skysčio), yra naminiai stiprūs alkoholiniai gėrimai (naminė degtinė), kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija 49,5–50,2 % (1 t., b. l. 97–100). Liudytojai V. R., S. D., V. M. teisme parodė, kad pastebėjo į H. K. namų valdos teritoriją įeinantį A. U., todėl, kilus įtarimui dėl galimos prekybos namine degtine, atvyko pas H. K. ir ūkiniame pastate bei gyvenamajame name aptiko laikomą naminę degtinę. Liudytojai patvirtino, jog H. K. jiems pripažino, kad visa rasta naminė degtinė yra jo, laikė ją savo reikmėms, versijų, jog kažkas pas jį pasidėjo naminę degtinę, nekėlė. Netikėti liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymais nėra pagrindo. V. R., S. D., V. M. parodymai nuoseklūs, tarp jų nėra prieštaravimų, liudytojų parodymus patvirtina A. U. 2022 m. rugsėjo 26 d. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisme patvirtinti parodymai, taip pat vaizdo įrašo, kurį telefonu padarė policijos pareigūnas S. D., apžiūros protokolas. Šiame protokole nurodyta, kad H. K. į policijos pareigūno V. M. klausimą, ar yra naminės degtinės, atsako, kad dar turi porą litrų, nurodo, jog tuojau paduos, ir įeina į ūkinį pastatą; jam iš paskos į ūkinį pastatą įeina V. M., kuris sako: „Sauliau, plastikinis indas, dalinai pripildytas“. Apžiūros protokole nurodyta, jog V. M. rankose rodo plastikinį indą (butelį), galimai 5 litrų talpos, kuris iš dalies pripildytas skaidrios spalvos skysčiu, atsuka indą, pauosto ir sako, jog skystis turi naminės degtinės kvapą. Po to V. M. klausia H. K.: „Ar daugiau neturit?“ H. K. iš pradžių atsako, jog daugiau neturi, po to V. M. sako: „Nu, ieškokit“, nurodo, jog kažkur turėjo butelį, bet nežino, kur padėjo. Teisiamajame posėdyje liudytojas V. M. paaiškino, kad vaizdo įraše užfiksuota ne visa įvykio vietos apžiūra – S. D. filmavo patį pirmą talpos su namine degtine ūkiniame pastate suradimą ir paėmimą, kai H. K. pats atnešė (padavė V. M.) naminę degtinę. Taigi, pirmiau aptartų įrodymų visuma paneigia apelianto teiginius dėl prieš jį įvykdytos provokacijos.

11. Apeliantas skunde nurodo, kad policijos pareigūnai neturėjo teismo nutarties dėl kratos atlikimo ir šį procesinį veiksmą atliko savavališkai. H. K. teigimu, policijos pareigūnai vykdė ne patalpų apžiūrą, o atliko kratą, apžiūrinėjo stalčius ir spintas. Teisėjų kolegija su šiais teiginiais nesutinka.

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punktu, policijos pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, turi teisę be patalpos savininko ar gyventojo sutikimo, be teismo sprendimo bet kuriuo paros metu įeiti į fiziniams ar juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams priklausančias gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, teritorijas, patekti į transporto priemones. Atsisakius paklusti, pareigūnas turi teisę prievarta atidaryti patalpas ir transporto priemones. Pagal to paties įstatymo 23 straipsnio 1, 5 punktus policijos pareigūnas, įgyvendindamas nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, turi teisę lankytis gyvenamosiose patalpose, o kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad gali būti padarytas administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas), nusikalstama veika ar kitaip sutrikdyta viešoji tvarka, – tikrinti asmenų, transporto priemonių, krovinių, daiktų dokumentus, nustatyti asmens tapatybę, stabdyti transporto priemones, apžiūrėti asmenis, transporto priemones, kitus daiktus ir priemones, kviesti asmenis į policijos tarnybines patalpas.

13. Bylos duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnai V. R., S. D. ir V. M. 2022 m. rugsėjo 15 d. tarnybos metu pamatė į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemą įeinantį A. U., kuris jiems buvo žinomas kaip asocialus asmuo, vartojantis alkoholį. Liudytoja V. R. teisme parodė, kad vieta (gyvenamasis namas, į kurio kiemą įėjo A. U.) jai buvo žinoma kaip vieta, kurioje galimai vyksta prekyba namine degtine. Liudytojas S. D. teisme nurodė, kad H. K. buvo žinomas kaip asmuo, galimai pardavinėjantis naminę degtinę. Kilus įtarimui, jog H. K. gali parduoti A. U. naminės degtinės, policijos pareigūnai 2022 m. rugsėjo 15 d., apie 11.30 val., atvyko pas H. K. ir gyvenamajame name bei ūkiniame pastate aptiko naminę degtinę. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai teisme patvirtino, jog H. K. pripažino turintis naminės degtinės, sutiko, kad policijos pareigūnai apžiūrėtų gyvenamojo namo ir ūkinio pastato patalpas, sutiko būti filmuojamas, pats parodė naminę degtinę ūkiniame pastate ir pats dalį naminės degtinės (vieną 5 l talpos plastikinį indą su namine degtine) atnešė ir pateikė policijos pareigūnui V. M. Taigi, šiuo atveju policijos pareigūnai atvyko pas H. K., kilus pagrįstam įtarimui, jog gali būti padaryta nusikalstama veika; H. K. pripažinus, kad laiko naminę degtinę, jo sutikimu, apžiūrėjo gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą; aptikus tarą su galimai namine degtine, policijos pareigūnai padarė fotonuotraukas, paėmė plastikines talpas su namine degtine, surašė įvykio vietos apžiūros protokolą. Tą pačią dieną (2022 m. rugsėjo 15 d.) Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Telšių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 straipsnio 3 dalį; apie pradėtą ikiteisminį tyrimą tą pačią dieną (2022 m. rugsėjo 15-ąją) pranešta prokurorui (1 t., b. l. 1–4). Esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teigti, kad policijos pareigūnų veiksmai (atvykimas pas H. K., esant pakankamam pagrindui manyti, kad gali būti padaryta nusikalstama veika, ir įvykio vietos apžiūra) buvo neteisėti. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad įvykio vietos apžiūros metu būtų pažeistos H. K. procesinės teisės. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas procesinis veiksmas (įvykio vietos apžiūra), numatytas BPK 205 straipsnio 1 dalyje, vertintinas ne kaip krata ar poėmis, o kaip įvykio vietos, patalpų tyrimas, siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Pažymėtina, jog BPK 168 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog įvykio vietos apžiūrą galima atlikti ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Šiam proceso veiksmui atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar prokuroro nutarimas nereikalingi. BPK 206 straipsnio 4 dalis nustato, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar būsto savininko sutikimas reikalingi tik atliekant asmens būsto ar tarnybinių patalpų, kurios nėra įvykio vieta, tyrimą. Savaime suprantama, kad, atlikus įvykio vietos apžiūrą, paimami jos metu surasti daiktai, turintys reikšmės tyrimui (šiuo atveju paimtos plastikinės talpos su skysčiu, turinčiu specifinį naminės degtinės kvapą). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvykio vietos (gyvenamojo namo ir ūkinio pastato) apžiūros protokolas atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus. Nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šis procesinis veiksmas atliktas pažeidžiant BPK nuostatas.

14. Tokiu būdu, teisiamajame posėdyje ištirtais ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka įvertintais įrodymais neginčytinai nustatyta, jog nuteistasis H. K., neturėdamas tikslo realizuoti, neteisėtai laikė daugiau nei dešimt litrų naminių stiprių alkoholinių gėrimų (18,42 litrų naminės degtinės, kurios tūrinė etilo alkoholio koncentracija 49,5–50,2 %). Nuteistasis suprato pavojingą savo veikos pobūdį (suvokė, jog laiko namų gamybos stiprų alkoholinį gėrimą – naminę degtinę, suvokė laikomos naminės degtinės kiekį) ir norėjo taip veikti, todėl pirmiau nurodytus veiksmus atliko tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). H. K. veiksmuose yra visi tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 201 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai, todėl jis dėl šios nusikalstamos veikos nuteistas pagrįstai ir baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai.

15. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme gynėjo atsisakė, manydamas, kad gynėjas jam nereikalingas ir byla bus išnagrinėta nešališkai. Tačiau pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes atmetė jo prašymą dėl liudytojų (sutuoktinės D. K. ir R. L.) apklausos.

16. Teisės į gynybą užtikrinimas baudžiamajame procese yra viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Teisė į gynybą, be kita ko, įgyvendinama sudarant sąlygas įtariamajam (kaltinamajam) gintis pačiam arba užtikrinant teisę turėti gynėją (BPK 10, 44 straipsnio 8 dalis, 50 ir kt. straipsniai). BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka.

17. Iš bylos dokumentų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu H. K., kuriam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, jo atsisakė (1 t., b. l. 118–119). Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisiamojo posėdžio pirmininkė išaiškino kaltinamajam (nuteistajam) H. K. jo teises, numatytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, paklausė H. K., ar jis pageidauja turėti gynėją. H. K. pareiškė, jog savo teises suprato, prašymo turėti gynėją teismui nepateikė, nurodė, jog gynėjo nepageidauja. Esant tokioms aplinkybėms, nesant duomenų, kad gynėjo dalyvavimas būtinas (BPK 51 straipsnis), nėra pagrindo konstatuoti nuteistojo teisės į gynybą pažeidimo.

18. BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytos pagrindinės kaltinamojo teisės, be kita ko, teisė pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teisme pareiškė prašymą apklausti liudytojais sutuoktinę D. K. ir R. L., tačiau šis prašymas buvo atmestas. Iš bylos matyti, kad 2023 m. vasario 2 d. teisiamajame posėdyje H. K. pareiškė prašymą apklausti liudytojais ne jo sutuoktinę ir R. L. (šiuos asmenis buvo prašoma apklausti apeliacinės instancijos teisme, tačiau protokoline nutartimi apeliacinės instancijos teismas H. K. prašymą atmetė, padaręs išvadą, kad minėti asmenys, paties nuteistojo teigimu, bylai reikšmingų aplinkybių negalėtų parodyti – jie galėtų paliudyti tik tai, jog matė A. U. einantį ir nešantį maišą, o kas tame maiše buvo, nurodyti negalėtų), o R. B. (asmenį, kuris pagal teisme duotus H. K. parodymus paliko jo gyvenamojo namo koridoriuje butelį su namine degtine). Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo atmetimas pats savaime nereiškia, jog teismas, priimdamas tokį sprendimą, pažeidžia kaltinamojo (nuteistojo) gynybos teises. Vertindamas bei spręsdamas prašymus, teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Pirmosios instancijos teismas H. K. prašymą dėl R. B. apklausos atmetė, pripažinęs, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šis asmuo gali turėti bylai reikšmingų duomenų ar nurodyti bylai reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pareikštą prašymą atmetė nepagrįstai ir taip suvaržė nuteistojo gynybos teises, neišsamiai ir šališkai ištyrė bylos aplinkybes.

19. Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyvusis teismo (teisėjo) nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2015, Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-162-697/2016). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai, jei nėra duomenų, faktų, rodančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548-699/2015, Nr. 2K-62-628/2019). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu, svarbu tai, ar tokia abejonė yra paremta faktiniais duomenimis, rodančiais šališkumo požymių buvimą.

20. Nagrinėjamu atveju teismo šališkumas grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netenkino H. K. prašymo dėl liudytojo apklausos, tačiau nepateikiama realių duomenų, kurie keltų pagrįstų abejonių teismo nešališkumu, patvirtintų jo palankumą kaltinančiajai šaliai. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo prašymą dėl liudytojo apklausos, nesuteikia pagrindo konstatuoti teismo šališkumą. Kaip jau buvo minėta pirmiau (šios nutarties 18 punktas), teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas pareikštą prašymą dėl liudytojo apklausos atmetė nepagrįstai ir taip suvaržė nuteistojo gynybos teises, neišsamiai ir šališkai ištyrė bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo šališku. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistojo teisė į nešališką teismą pažeista nebuvo.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas H. K. bausmę, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Už BK 201 straipsnio 3 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į tai, kad H. K. padarė baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis, 201 straipsnio 3 dalis), anksčiau neteistas (1 t., b. l. 105–106), baustas administracine tvarka, nusikalstamos veikos padarymo turėjo galiojančių nuobaudų (1 t., b. l. 107–110), yra senatvės pensininkas, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Įvertinęs visa tai, pirmosios instancijos teismas už padarytą baudžiamąjį nusižengimą skyrė H. K. BK 201 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – 25 MGL (1 250 Eur) baudą ir nustatė 6 mėnesių terminą baudai sumokėti. Teismo paskirta bauda yra didesnė, nei minimali BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte už baudžiamąjį nusižengimą nustatyta bauda, tačiau ji yra žymiai mažesnė už įstatyme nustatytą baudos vidurkį (pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punktą už baudžiamąjį nusižengimą nustatoma bauda nuo 15 iki 500 MGL, baudos vidurkis – 257 MGL, kuris lygus 12 850 Eur). H. K. paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ne per griežta, tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

22. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog keisti ar naikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. vasario 15 d. nuosprendį vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl nuteistojo H. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo H. K. apeliacinį skundą atmesti.