Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmos Čuchraj ir Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl pripažinimo teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje I. Š.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

ieškovė 2013-02-21 kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pripažinimo teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą. Ieškovė nurodė, kad nuo 1973 metų ieškovė ir jos mama A. V., o vėliau ir ieškovės sutuoktinis bei vaikas gyveno savivaldybei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovė paaiškino, kad LR Seimo sudaryta valstybinė komisija 1994-03-28 leido ieškovės mamai A. V. privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal LR Butų privatizavimo įstatymą, tačiau A. V. buto privatizavimo procedūrų nebaigė. Ieškovė teigė, kad su savo šeima nuo 1991 metų šį butą prižiūrėjo ir juo rūpinosi, mokėjo už komunalines paslaugas ir tik 2012 metais sužinojo, jog buto privatizavimo procedūros nėra baigtos. Kadangi A. V. dėl senyvo amžiaus ir blogos sveikatos būklės buto nuosavybės klausimų nebesprendė, 2012-05-09 nuomos sutartimi ieškovė tapo šio buto nuomininke. Ieškinyje teigiama, kad ieškovė atitinka visas įstatyme numatytas sąlygas nuomojamam būstui privatizuoti, todėl jai turi būti pripažinta teisė privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo 12 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. nuostatas. 2016-05-05 ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio pagrindo pakeitimo ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini) atsakovė A. V. mirė. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-02-17 nutartimi buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovė priėmė palikimą po motinos A. V. mirties. Kadangi A. V. neužbaigė buto privatizavimo procedūrų, ieškovei, kaip A. V. įstatyminei įpėdinei, turi būti suteikta teisė užbaigti šio buto privatizaciją. Dėl to patikslintu ieškiniu ieškovė teismo prašė pripažinti ieškovei teisę užbaigti buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą ir priteisti ieškovei iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-06-15 sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino ieškovei teisę užbaigti buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą. Teismas nustatė, kad valstybinės komisijos 1994-03-28 posėdžio protokolu A. V. buvo leista lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tačiau A. V. privatizavimo procedūros tinkamai neužbaigė. 2005-08-12 tarp A. V. ir atsakovės buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kuria A. V. ir jos šeimos nariams, iš jų ir ieškovei, buvo išnuomotas savivaldybei priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2012-05-09 buvo sudaryta nauja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, pagal kurią šis butas buvo išnuomotas ieškovei ir jos šeimos nariams. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) A. V. mirė, jos palikimą priėmė ieškovė. Teismas atsižvelgė į tai, kad ginčo butas yra privatizavimo objektas, o tarp atsakovės ir A. V. susiklostė santykiai dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, todėl teismas sprendė, jog buvo įvykdytos visos būtinosios sąlygos įgyti teisę privatizuoti butą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą. Teismas pažymėjo, kad ieškovei priėmus A. V. palikimą, ji kartu perėmė iš privatizavimo teisinių santykių kylančias A. V. teises ir pareigas, todėl ieškovė yra tinkamas privatizavimo teisinių santykių subjektas. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino savo reikalavimams pareikšti, jos reikalavimai yra pagrįsti, todėl teismas ieškovės patikslintą ieškinį patenkino.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė yra tinkamas subjektas ginčo butui privatizuoti. Apeliantės teigimu, ši teismo išvada padaryta tinkamai neišsiaiškinus, ar ieškovė ir kiti jos šeimos nariai nėra anksčiau privatizavę kito valstybės turto ir dėl to nebegali būti laikomi privatizavimo santykių subjektu pagal LR Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 4 d. nuostatas.Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad tarp ginčo šalių susiklostė privatizavimo teisiniai santykiai. Apeliantė teigė, kad nors valstybinė komisija buvo pripažinusi A. V. teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, tačiau ji šia teise nepasinaudojo, o sudarydama 2005-08-12 nuomos sutartį privatizavimo teisės apskritai atsisakė. Apeliantė pažymėjo, kad ieškovė taip pat nepasinaudojo savo teise privatizuoti dalį buto, todėl jos reikalavimai turėjo būti atmesti.Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino savo reikalavimams pareikšti. Apeliantė teigė, jog ieškinio senaties termino pradžia šioje byloje turi būti skaičiuojama nuo 2004-10-04, kai atsakovės Socialinio būsto skyriaus darbuotojai surašė aktą dėl A. V. neatvykimo pasirašyti nuomos sutarties, todėl ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo reikalavimams pareikšti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė L. K. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-15 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodė, kad ji, kaip mirusios A. V. įpėdinė, yra tinkamas privatizavimo teisinių santykių subjektas. Ieškovė patvirtino, kad nei ji, nei jos šeimos nariai niekada anksčiau nesinaudojo teise privatizuoti nekilnojamąjį turtą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad byloje esantis valstybinės komisijos 1994-03-28 posėdžio protokolas patvirtina, kad A. V. ir atsakovę siejo privatizavimo teisiniai santykiai. Ieškovės nuomone, ieškinio senaties terminas ieškinio reikalavimams pareikšti šioje byloje nebuvo praleistas, todėl teismas pagrįstai nusprendė patenkinti ieškovės patikslintą ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

LR CPK 321 str. 1 d. numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 str. nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (LR CPK 321 str. 1 d.).

Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė yra tinkamas subjektas ginčo butui privatizuoti. Apeliantės teigimu, ši teismo išvada padaryta tinkamai neišsiaiškinus, ar ieškovė ir kiti jos šeimos nariai nėra anksčiau privatizavę kito valstybės turto ir dėl to nebegali būti laikoma privatizavimo santykių subjektu pagal LR Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 4 d. nuostatas. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas LR Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (LR Butų privatizavimo įstatymo 2 str., 3 str.); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (LR Butų privatizavimo įstatymo 4 str.); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (LR Butų privatizavimo įstatymo 1 str., 5 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012). Šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar ieškovė yra tinkamas subjektas butui privatizuoti, taip pat šalys nesutarė, ar ieškovė išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdama per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus privatizavimo teisei įgyti.

LR Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d. buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti, kad nuo 1973 metų ieškovė ir jos mama A. V., o vėliau ir ieškovės sutuoktinis bei vaikas gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo dėl to, jog A. V. ir jos šeimos nariai šiame bute gyveno ir LR Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dieną. Byloje nustatyta, kad Valstybinės komisijos, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo 1993-04-01 nutarimu Nr. I-118, gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti, 1994-03-28 posėdžio protokolu Nr. 40 ieškovės mamai A. V. buvo leista privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Taigi darytina išvada, kad A. V. buvo tinkamas subjektas privatizuoti butą LR Butų privatizavimo įstatymo 4 str. prasme. Byloje nustatyta, kad A. V. (duomenys neskelbtini) mirė, jos palikimą priėmė ieškovė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, jog subjektinė teisė privatizuoti butą savo turiniu yra turtinė reikalavimo teisė ir gali būti paveldima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012). Atsakovė savo atsikirtimus į ieškovės reikalavimus grindė tuo, kad ieškovė galbūt neatitiko LR Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 4 d. nuostatų, pagal kurias nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Pažymėtina, kad nagrinėjama byla nėra susijusi su viešuoju interesu, kuris lemtų teismo pareigą savo iniciatyva rinkti bylai reikšmingus įrodymus, todėl atsakovės atsikirtimuose nurodytų faktinių aplinkybių įrodinėjimas buvo atsakovės procesinė pareiga (LR CPK 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-969/2015). Kolegijos vertinimu, atsakovės į bylą pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai nepatvirtina, jog A. V., ieškovė ar jos šeimos nariai būtų privatizavę kitą valstybės ar savivaldybės gyvenamąjį namą ar butą. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė patvirtino, kad tokia teise nei ieškovė, nei jos šeimos nariai anksčiau nepasinaudojo. Dėl to kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodytos LR Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 4 d. numatytos aplinkybės, dėl kurių ieškovė, kaip mirusios A. V. įpėdinė, negalėtų būti laikoma tinkamu privatizavimo santykių subjektu. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija sprendžia, kad galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui A. V. įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą, tačiau privatizavimo procedūros neužbaigė, todėl ieškovė gali įgyvendinti iš A. V. paveldėtą reikalavimo teisę įsigyti ginčo butą lengvatine tvarka.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog tarp šalių susiklostė privatizavimo teisiniai santykiai. Apeliantė teigė, kad nors valstybinė komisija buvo pripažinusi A. V. teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, tačiau ji šia teise nepasinaudojo, o sudarydama 2005-08-12 nuomos sutartį privatizavimo teisės apskritai atsisakė. Apeliantė pažymėjo, kad ieškovė taip pat nepasinaudojo savo teise privatizuoti dalį buto, todėl jos reikalavimai turėjo būti atmesti. Su šiomis skundo nuostatomis taip pat negalima sutikti. Kolegija atsižvelgia į tai, kad patikslinusi savo ieškinio reikalavimus ieškovė prašė leisti užbaigti ginčo buto privatizavimo procedūras ir tuo realizuoti iš mirusiosios A. V. paveldėtą turtinę teisę privatizuoti butą. Taigi nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškovės teisės privatizuoti butą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą turėjo būti vertinama, ar A. V. aktyviais veiksmais išreiškė savo valią pasinaudoti privatizavimo teise. Dėl to apeliaciniame skunde atsakovės nurodytos aplinkybės, susijusios su ieškovės, kaip A. V. šeimos narės, teisės privatizuoti dalį buto įgyvendinimu, nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingos, nes šiuo pagrindu ieškovė reikalavimų nepareiškė.

LR Butų privatizavimo įstatymo 1 str. 1 d. buvo numatyta, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo - pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992-12-01 pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997-12-31, o nuomininkų, privatizuojančių gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (LR Butų privatizavimo įstatymo 1 str. 2 d.). Iš bylos duomenų nustatyta, kad Valstybinės komisijos, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo 1993-04-01 nutarimu Nr. I-118, gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti, 1994-03-28 posėdžio protokolu Nr. 40 A. V. buvo leista privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Taigi akivaizdu, kad A. V. buvo išreiškusi savo valią privatizuoti ginčo butą ir šiuo tikslu kreipėsi į valstybinę komisiją. Kolegija nesutinka su atsakovės nuostata, jog sudarydama 2005-08-12 nuomos sutartį dėl ginčo buto nuomos A. V. atsisakė savo privatizavimo teisės, nes tokių teisinių pasekmių įstatymas nenumato. Be to, privatizavimo procedūros galėjo būti tęsiamos butą valdant nuomos pagrindais. Atsižvelgtina ir į tai, kad įstatyme tiesiogiai nebuvo įtvirtinta, per kokį terminą asmuo privalo užbaigti buto privatizavimo procedūras ir kada tokia asmens teisė yra laikoma pasibaigusia, todėl negalima daryti išvados, jog A. V. prarado savo teisę privatizuoti ginčo butą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2013-03-13 atsiliepime į ieškinį atsakovė pripažino, jog A. V. buvo įgijusi teisę privatizuoti butą ir pažymėjo, kad dėl garbaus amžiaus jos vaikai ir vaikaičiai turėtų padėti jai įgyvendinti šią teisę. Taigi bylos nagrinėjimo metu atsakovė pripažino, jog A. V. teisė privatizuoti butą nebuvo pasibaigusi. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp A. V. ir atsakovės susiklostė santykiai dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, todėl ieškovė, kaip A. V. įpėdinė, turi teisę tęsti šias privatizavimo procedūras.

Atsakovė skunde nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino savo reikalavimams pareikšti. Apeliantės teigimu, ieškinio senaties terminas šiuo atveju buvo praleistas, todėl ieškovės ieškinys turėjo būti atmestas. Su šia skundo nuostata teismas nesutinka. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (LR CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų (LR CK 1.125 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (LR CK 1.127 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (LR CK 1.5 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009). Atsakovė skunde nurodė, kad ieškinio senaties termino pradžia šioje byloje turi būti skaičiuojama nuo 2004-10-04, kai atsakovės Socialinio būsto skyriaus darbuotojai surašė aktą dėl A. V. neatvykimo pasirašyti nuomos sutarties. Byloje esančiame Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Socialinio būsto skyriaus 2014-10-04 akte nurodoma, kad A. V. pagal pakartotinį kvietimą neatvyko pasirašyti nuomos sutarties, tačiau atvyko jos dukra L. K., kuri buvo informuota apie tai, kad nuomos mokestis už butą bus skaičiuojamas nuo birželio 1 dienos. Kolegija pažymi, kad nuomos teisinių santykių egzistavimas dėl privatizuojamo buto pagal galiojusius teisės aktus nebuvo kliūtis pradėti ir tęsti turto privatizavimo procedūras. Dėl to vien ta aplinkybė, jog ieškovės mama 2014-10-04 neatvyko pasirašyti buto nuomos sutarties neleidžia teismui daryti išvados, jog nuo šio momento ieškovei turėjo ir galėjo būti žinoma apie jos teisių pažeidimą. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2012 metų pradžioje gavusi atsakovės pranešimą dėl buto nuomos sutarties sudarymo sužinojo, jog buto privatizavimo procedūros nebuvo baigtos. Bylos duomenys patvirtina, kad A. V., kuri buvo įgijusi teisę privatizuoti ginčo butą, buvo senyvo amžiaus, taip pat blogos sveikatos būklės, todėl buto privatizavimo procedūras buvo delsiama užbaigti. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad 2012-05-09 ieškovė jau savo vardu sudarė ginčo buto nuomos sutartį, pagal kurią A. V. įgijo teisę gyventi bute ne kaip nuomininkė, o kaip nuomininkės šeimos narys. Kolegijos nuomone, nuo šio momento ieškovei jau turėjo ir galėjo būti suprantama, kad dėl blogos sveikatos būklės ir senyvo amžiaus A. V. nebesugebės tinkamai užbaigti buto privatizavimo procedūros, todėl nuo tada prasidėjo ieškinio senaties terminas ieškovės teisėms ginti. Nustatyta, kad ieškovės ieškinys teismui pareikštas 2013-02-21, todėl įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija sprendžia, jog ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams pareikšti nebuvo praleistas.

Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą priteisti iš atsakovės 605 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, jog šioje byloje nebuvo sprendžiami itin sudėtingi teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, todėl byla teisiniu požiūriu nevertintina kaip sudėtinga. Be to, rengdama atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovė naudojosi tos pačios atstovės pagalba kaip ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl rengiant šį procesinį dokumentą nebuvo poreikio iš naujo analizuoti ir vertinti byloje esančią medžiagą. Įvertinusi šias aplinkybes kolegija pripažįsta, jog apeliacinėje instancijoje ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės ir yra pagrindas šias išlaidas sumažinti. Dėl to atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinėje instancijoje atlyginti (LR CPK 93 str. 1 d., 98 str. 2 d.)

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei L. K. iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 300 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinėje instancijoje atlyginti.