Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-08-26 · Administracinė byla Nr. AS-146-312-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-08-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Iv-2032-426/2011Sprendimas · 2011-11-21Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2012-08-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-26
Bylos Nr.
AS-146-312-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00294-2011-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namams
Kategorijos
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS146-312/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00294-2011-2Procesinio sprendimo kategorija 63.2; 79.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. rugpjūčio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Vilniaus pataisos namams (Vilniaus 2-ųjų pataisos namų teisių perėmėjas) dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. sausio 31 d. skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų (jų teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), 999 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą;

2) įpareigoti Vilniaus 2-uosius pataisos namus (toliau – ir Vilniaus 2 PN, atsakovas) užtikrinti pareiškėjo saugumą;

3) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194, 2008 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 1R-401, 2010 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 1R-22, 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 210 punktą;

Pareiškėjas taip pat prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, suteikti jam teisinę pagalbą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 7 d. nutartimi (b. l. 11-12) nustatė pareiškėjui terminą iki 2011 m. vasario 22 d. skundo trūkumams pašalinti: pateikti teismui 3 patikslinto skundo egzempliorius su sukonkretintu skundo reikalavimu; motyvuotą ir atitinkamais įrodymais apie pareiškėjo sunkią turtinę padėtį pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo arba mokėjimo dokumento, patvirtinančio 100 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą, originalą.

2011 m. vasario 14 d. patikslintu skundu (b. l. 14-15) pareiškėjas suformulavo procesinį reikalavimą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 210 punkto teisėtumą. Reikalavimus priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, 999 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir įpareigoti Vilniaus 2-uosius pataisos namus užtikrinti pareiškėjo saugumą paliko nepakeistus. Taip pat pareiškėjas prašė, kad teismas suteiktų jam teisinę pagalbą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi (b. l. 17-18) nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu ir, nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau skunde ir patikslintame skunde nenurodė, iš kokių galimai neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų atsirado neturtinė žala. Reikalavimas įpareigoti Vilniaus 2-uosius pataisos namus užtikrinti pareiškėjo saugumą taip pat neaiškus, nes pareiškėjas nenurodė konkrečių skundžiamų Vilniaus 2-ųjų pataisos namų veiksmų ar aktų, kuriais buvo sprendžiami klausimai dėl jo saugumo užtikrinimo. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nesivadovavo 2011 m. vasario 7 d. nutartyje išdėstytais nurodymais ir skundo trūkumų nepašalino, teismas nutarė laikyti skundą nepaduotu.

Teismas taip pat pakartotinai išaiškino pareiškėjui, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d.) ir jiems nepriskirta teikti pareiškėjams teisinę pagalbą. Dėl teisinės pagalbos pareiškėjas gali kreiptis į atitinkamą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 18 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas V. K. atskiruoju skundu (b. l. 20) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį ir priimti skundą nagrinėti teisme.

Atskirajame skunde nurodo, kad jis pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, tačiau teismas atsisakė vykdyti Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, jis kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o tokie skundai žyminiu mokesčiu neapmokestinami.

Taip pat nurodo, kad jo skundas ir patikslintas skundas buvo surašyti lietuvių kalba, skundo reikalavimas dėl saugumo užtikrinimo pareikštas remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 6 punktu.

Pareiškėjo manymu, Vilniaus apygardos administracinis teismas privalėjo aiškiai nutartimi nurodyti priežastis, dėl kurių skundas laikomas netinkamai parengtas, ir siūlyti jam aiškesne forma ištaisyti trūkumus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotu skundu, kurį patikslino, pareiškė du pagrindinius reikalavimus: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, 999 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, ir 2) įpareigoti Vilniaus 2-uosius pataisos namus užtikrinti pareiškėjo saugumą. Kiti pareiškėjo reikalavimai (dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio teisės akto dalies teisėtumą, dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir teisinės pagalbos suteikimo) yra iš esmės procesinio pobūdžio ir jų priėmimas teismo žinion tiesiogiai priklauso nuo to, ar teismas priėmė pareiškėjo skundą (šiuo atveju minėtus du pagrindinius pareiškėjo reikalavimus) teisminiam nagrinėjimui iš esmės.

Teisėjų kolegija patikrinusi kartu su atskiruoju skundu pateiktą medžiagą nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2011 m. vasario 21 d. nutarties dalimi, kuria teismas nutarė nepriimti pareiškėjo skundo ta apimtimi, kurią jis pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentu, kad pareiškėjas nei skunde, nei patikslintame skunde nenurodė iš kokių galimai neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų atsirado neturtinė žala. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo ir jo priedų (Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2010 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr.28-1137 skirti nuobaudą ir Kalėjimų departamento 2011 m. sausio 21 d. sprendimo, priimto išnaginėjus skundą dėl šios nuobaudos paskyrimo), pareiškėjas neturtinę žalą sieja su atitinkamais Vilniaus 2-ųjų pataisos namų pareigūnų veiksmais, kurie buvo atlikti paskyrus pareiškėjui nuobaudą – uždarymą 10 parų į baudos izoliatorių. Pareiškėjas skunde nurodo, kad šios nuobaudos vykdymo laikotarpiu iš jo buvo paimti skunde išvardyti asmeniniai daiktai, pažeista teisė susirašinėti, judėti, pasimatyti su artimaisiais. Patikslintame skunde pareiškėjas pakartojo, kurie jo skundo reikalavimai lieka tie patys, tarp jų ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl žalos atlyginimo nagrinėjamu atveju yra pakankamai tam, kad šioje dalyje pareiškėjo skundas galėtų būti priimtas nagrinėti teisme. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija panaikina skundžiamą teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį ta apimtimi, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, ir šioje dalyje perduoda pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą užtikrinti pareiškėjo saugumą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentais, kad šioje dalyje pareiškėjas skundo trūkumų nepašalino, nesuformulavo konkretaus ir aiškaus reikalavimo, nenurodė kokiais konkrečiais veiksmais (kokiu konkrečiu būdu), pareiškėjo nuomone, turi būti užtikrintas jo saugumas, iš kokių atsakovo veiksmų (neveikimo) ar priimtų aktų kyla pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus 2 PN užtikrinti jo saugumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl saugumo užtikrinimo pareikštas remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 6 punktu, taip pat nedaro minėto skundo reikalavimo aiškesnio, nes pareiškėjas, kaip minėta, neįvardija konkrečių priemonių ir būdų, kuriais, jo manymu, turi būti užtikrintas jo saugumas, tokio aiškumo nesuponuoja ir nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 6 punktas, numatytas Taisyklių I skyriuje „Bendrosios nuostatos“, kuris įtvirtina bendro pobūdžio normą apie tai, kad laisvės atėmimo bausmė turi būti vykdoma tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų žmogaus saugumą bei atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neaiškiai įvardijo nustatytus skundo trūkumus ir aiškia forma nesiūlė jam šiuos trūkumus ištaisyti, yra nepagrįstas. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutarties (b. l. 11-12) motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių matyti, kad teismas pakankamai aiškiai įvardijo pareiškėjo skundo trūkumus ir nustatė jam terminą (faktiškai pasiūlė pareiškėjui) šiems trūkumams pašalinti, nurodydamas, kaip konkrečiai pareiškėjas tai gali padaryti. Pažymėtina, kad minėtoje teismo nutartyje skundo trūkumai dėl įpareigojimo užtikrinti pareiškėjo saugumą yra aptarti atskira pastraipa. ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, gavus teisme skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikoma nepaduotu ir grąžinamas pareiškėjui. Kadangi pareiškėjas šioje dalyje per teismo nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų, teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai nutarė laikyti pareiškėjo skundą nepaduotu ir grąžinti skundą pareiškėjui.

Teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2007 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A17-217/2007 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1(11), 2007 sausis - balandis) konstatavo, jog “administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistos ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo, jo socialinės paskirties.” Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, administracines bylas Nr. AS6-216/2007, Nr. AS525-255/2010, Nr. AS525-392/2010, Nr. AS525-526/2010, Nr. AS822-549/2010, Nr. AS525-47/2011 ir kt.) laikomasi pozicijos, kad tinkamas skundo dalyko suformulavimas turi didelę reikšmę, nes skundo dalykas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, be kurių teismo procesas būtų neįmanomas. Todėl skundo dalykas turi būti suformuluotas aiškiai, jis turėtų atitikti keliamo ginčo esmę ir teismo galias, t. y. tuos būdus, kuriais teismas gali apginti ginčijamas ar pažeistas teises arba įstatymų saugomus interesus.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundu, kurį patikslino, iškėlė du reikalavimus, vienas iš kurių yra įpareigojimas viešojo administravimo subjektui atlikti tam tikrus veiksmus, kuris nepatenka į ABTĮ 40 straipsnio 1-3 dalyse numatytą baigtinį sąrašą skundų (prašymų), kurie žyminiu mokesčiu neapmokestinami, šį skundą prie žyminiu mokesčiu apmokestinamų skundų priskyrė pagrįstai. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priimtas sprendimas suteikti asmeniui atitinkamoje byloje valstybės garantuojamą teisinę pagalbą savaime nėra pagrindas atleisti šį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo ABTĮ 41 straipsnio nuostatų prasme. Antrinės teisinės pagalbos teikimo instituto paskirtis ir jos skyrimo sąlygos yra aptartos specialiuoju įstatymu. Atleidimo nuo žyminio mokesčio klausimai sprendžiami ABTĮ 41 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas, spręsdamas skundo (prašymo) priėmimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju turi patikrinti, ar dėl skundo (prašymo) turi būti sumokėtas žyminis mokestis, o jie turi būti sumokėtas, nurodyti pareiškėjui tai padaryti (ABTĮ 24 str.2 d., 38-40 str.,37 str.1 d.) arba pateikti įrodymus, kuriais jis grindžia savo prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio, o juos gavęs išspręsti, ar yra pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio. Taigi pareiškėjo pateiktas 2010 m. liepos 28 d. sprendimas, kuriuo jam paskirta valstybės garantuota teisinė pagalba iki 2011 m. birželio 30 d. dėl atitinkamų 2009 metais priimtų sprendimų, apskundimo, savaime negalėjo būti laikomas pagrindu atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio pateikiant 2011 m. vasario 1 d. skundą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nurodė, kad dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo administracinėje byloje siekiantis asmuo pats turi kreiptis į atitinkamą tarnybą, o ne prašyti, kad tai padarytų teismas. Tokios pareigos teismui nenumato ir pareiškėjo atskirajame skunde minima Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad įstatymų numatytais atvejais Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Remiantis išdėstytais motyvais pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis dalis, kuria atsisakyta priimti V. K. skundą dėl žalos atlyginimo, naikinama perduodant pirmosios instancijos teismui šioje dalyje pareiškėjo skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Sprendžiant skundo priėmimo klausimą iš naujo, atitinkamai iš naujo pagal ABTĮ 38-41 straipsnyje nustatytas taisykles turi būti išsprendžiamas ir žyminio mokesčio klausimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti V. K. skundą dėl žalos atlyginimo, panaikinti perduodant pirmosios instancijos teismui šioje dalyje skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisArūnas Sutkevičius