Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos I. S. skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. S-4 (7-209/2018), kuriuo pakeistas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) sprendimas sumokėti gyventojų pajamų mokestį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2.1. Komisija sprendimu pakeitė Inspekcijos sprendimo nurodymus pareiškėjai sumokėti į biudžetą 10 401,35 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau - GPM), 3 369,28 Eur GPM delspinigių, 1 040 Eur GPM baudą į nurodymus sumokėti 10 330,97 Eur GPM, 3 339,92 Eur GPM delspinigius ir 1 033 Eur GPM baudą.

Buvo tiriamos pareiškėjos išlaidos 2000, 2005, 2006 ir 2007, 2011 metas, nekilnojamojo ir kito registruojamojo turto sandoriai, kai kurios pajamos. Patikrinimo akte vertinta pareiškėjai neprieinamo ir nežinomo turinio VMI informacinėse bazėse turima informacija apie Pareiškėjos gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kad buvo vertinami atsiskaitomosios sąskaitos išrašai, tačiau nenurodyta nei koks bankas, nei sąskaitos numeris, nei konkretūs laikotarpiai, prie patikrinimo akto priedų tokios informacijos taip pat nėra. Pareiškėjai patikrinimo akte yra priskiriamos neapibrėžto dydžio statybos išlaidos sklype (duomenys neskelbtini). 2005 m. balandžio 8 d. buvo išduotas leidimas vykdyti statybos darbus ir 2011 m. balandžio 29 d. buvo pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą, atitinkamai, daroma išvada, kad vyko statybos darbai. Pareiškėja patikrinimo metu pateikė paaiškinimą, kad name buvo atliktas kosmetinis remontas ir šalia pastatytas garažas, visa tai buvo padaryta iš Pareiškėjos motinos lėšų ir santaupų, kad statybinių medžiagų pirkimo kvitai neišsaugoti, kad remontas buvo darytas ūkio būdu, kad Pareiškėja tuo metu buvo moksleivė ir vėliau studentė ir, kad ji neturėdama pajamų prie remonto neprisidėjo. Pareiškėjai nėra aišku kokiu pagrindu ir kokio dydžio išlaidos šiuo atveju jai yra priskirtos. Patikrinimo akte yra išvardintos Pareiškėjos 2005 - 2008 metais įsigytos transporto priemonės, tačiau nei kainos, nei gamybos metai nenurodoma, bet priskiriama prie Pareiškėjos išlaidų bei įrodymų, kad 2011 metų pabaigoje Pareiškėja negalėjo turėti grynų pinigų. Komisija nepagrįstai pritaria tokio neapibrėžto, nekonkretaus pobūdžio Inspekcijos argumentacijai.

Pareiškėjos atžvilgiu mokesčių administratoriaus pozicija dėl sandorių deklaravimo pagal MAĮ 42¹ str. nuostatas yra nenuosekli ir prieštaringa. Pareiškėja, 2016 m. balandžio 28 d. mokesčių administratoriui yra pateikusi (ir 2016 m. rugsėjo 28 d. patikslinusi) Mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (PRC911 forma), kur pranešė apie 2015 metais gautas paskolas iš fizinių asmenų. MAĮ 42¹ str. 3 d. yra nurodyta, kad jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti grindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Čia taip pat nurodyta, kad gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą. Mokestinis patikrinimas Pareiškėjos atžvilgiu buvo pradėtas 2017 m. lapkričio 7 d., todėl šiomis paskolomis gali pagrįsti išlaidas. Paskolas suteikę asmenys ir pareiškėja nuosekliai paaiškino paskolų suteikimo aplinkybes, pagrindė paskolas suteikusių asmenų galimybes skolinti.

Motyvuojamoji dalis

2.5. Atsižvelgiant į išdėstytą, patikrinimo akte Pareiškėjos pajamos ir išlaidos apskaičiuotos klaidingai, nėra jokio pagrindo teigti, kad laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2015 metų pabaigos Pareiškėja turėjo pajamų iš nenustatytų šaltinių. Be to, Inspekcija ir Komisija akcentuoja, kad JAV įmonės Bolingbrook Truck Center, Inc nenurodytos konkrečios Pareiškėjos darbo pradžios ir pabaigos datos, tačiau Pareiškėja minėtoje įmonėje dirbo 2010-2011 metais, o įmonės atstovai informaciją teikė 2018 metais, t.y. jau nebeturėdami galimybių pateikti išsamios buhalterinės ataskaitos. Komisijos sprendime nurodytos Pareiškėjos patirtos išlaidos 2010 metų gruodį Lietuvoje, Varšuvos oro uoste ir JAV, niekaip nepaneigia fakto, kad Pareiškėja 2010 metų pabaigoje pradėjo dirbti JAV įmonėje Bolingbrook Truck Center, Inc. Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius jai uždeda nepakeliamą įrodinėjimo naštą, nes ji yra ne kartą nurodžiusi, kad JAV mokesčių administratorius asmenims teikia informaciją tik apie penkerius praėjusius metus, o apie vėlesnius laikotarpius informuoja tik pagal oficialius įstaigų užklausimus. Pareiškėja neturi galimybių įrodyti, kad nuo gauto atlyginimo JAV visi mokesčiai yra sumokėti.

2.6. Mokesčių administratorius specialų mokesčių apskaičiavimo būdą, numatytą MAĮ 70 str., visų pirma turi įrodyti ir pagrįsti, kodėl negali mokesčių apskaičiuoti įprastine tvarka. Šiuo atveju tokio pagrindo nebuvo.

3.1. Nustatyta, kad Pareiškėjos 2012-2015 m. patirtos išlaidos grynaisiais pinigais viršijo disponuojamas pajamas grynaisiais pinigais 219278,50 Lt (63507,44 Eur) suma. Patikrinimo metu siekdamas nustatyti, ar Pareiškėja tikrinamo laikotarpio pradžioje (2012 m. sausio 1 d.) turėjo piniginių lėšų, į kurias būtų atsižvelgta, vertinant jos pajamas ir išlaidas tikrinamu laikotarpiu mokesčių administratorius tyrė Pareiškėjos 2007-2011 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas.

3.2. Įvertinęs turimą informaciją apie mokesčių mokėtojos gautas pajamas ir patirtas išlaidas, banko sąskaitų išrašus, vykdytas ūkines finansines operacijas, įneštus ir išimtus grynuosius pinigus, atsižvelgdamas į tai, kad žemės sklype ir gyvenamajame name, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2005 m. balandžio 8 d. (išduotas leidimas vykdyti statybos darbus) iki 2011 m. balandžio 29 d. (surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą) vyko statybos darbai, mokesčių administratorius nustatė, kad Pareiškėjos 2007–2011 m. gautos su darbo santykiais susijusios pajamos buvo mažesnės už mokesčių mokėtojos patirtas išlaidas, todėl konstatavo, kad Pareiškėja 2011 m. gruodžio 31 d. neturėjo piniginių lėšų ne banke.

Komisija pagrįstai vertino, kad nurodomos paskolos realumą paneigia ir tai, jog paskolos sutartis yra sudaryta 10 metų terminui, nenumatant jokio atlygio už naudojimąsi paskolintomis lėšomis (palūkanų), paskolos užtikrinimo priemonių, įprastai taikomų paskoliniuose (ypač ilgalaikiuose) santykiuose, kas, įvertinus pačios Pareiškėjos įvairiuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, jog ji neturėjo nuolatinio darbo: arba vertėsi prekyba automobiliais, arba ieškojo darbo užsienyje (2009–2010 metais Pareiškėja nėra gavusi jokių pajamų), vertintina kaip situacija neatitinkanti įprastinių gyvenimo aplinkybių. Kaip ir tai, jog neįvykus įvykiui, su kuriuo buvo sietas paskolos suteikimas (negavus JAV vizos), Pareiškėja paskolos negrąžino ir ją nurodo naudojusi savo paskesnių mokestinių laikotarpių išlaidoms, nors tikrinamuoju laikotarpiu nėra nustatyta Pareiškėjos pajamų, kurios galėtų užtikrinti realų tokio dydžio paskolos grąžinimą.

Komisija, atsižvelgdama į tai, kad nėra nustatytos pateiktoje paskolos sutartyje nurodytų lėšų realų perdavimą pagrindžiančios aplinkybės, paskolos suteikimo aplinkybės neatitinka įprastinių paskoliniams santykiams būdingų sąlygų, pajamų šaltiniai buvo nurodyti Inspekcijai tik Pareiškėjos 2017 m. gruodžio 21 d. paaiškinime. Tuo tarpu anksčiau vykusiame ikiteisminiame tyrime pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 28 ir 2017 m. gegužės 18 d. įtariamojo apklausos protokoluose jokių duomenų apie darbą JAV nenurodė, taip pat apskritai neužsiminė apie 2010 m. JAV tariamai gautą 50000 USD paskolą.

3.4. Dėl darbo užmokesčio iš Bolingbrook Truck Center, Inc.:

Komisija įvertinusi nustatytas aplinkybes, Pareiškėjos pateiktos pažymos turinį (pažyma be datos, joje nenurodytas Pareiškėjos tikslus darbo laikas, duomenys apie priskaitytas sumas, išmokėtas pajamų ir sumokėtų mokesčių sumas), tai jog Pareiškėja jokių piniginių lėšų nei Lietuvos, nei kitos Europos Sąjungos valstybės (Pareiškėja nurodo neprisimenanti per kurią ES šalį ji grįžo) muitinės institucijoms nedeklaravo, šis pajamų šaltinis nurodytas tik Inspekcijai 2017 m. gruodžio 21 d. paaiškinime, konstatavo, jog Pareiškėja neįrodė, kad ji į Lietuvos Respubliką atsivežė jos JAV uždirbtas pajamas, nepaisant aplinkybių, kad Pareiškėja tuo metu kažkurį laiką ir gyveno šioje valstybėje.

3.7. Negalima pripažinti Pareiškėjai P. Č. suteiktos paskolos, nes ji nebuvo deklaruota nustatytos formos pranešime bei nenustačius realaus piniginių lėšų perdavimo, o kitų, nors ir deklaruotų paskolų nenustačius realaus paskolomis nurodytų lėšų perdavimo bei asmenų galimybių šias lėšas paskolinti Pareiškėjai. Pastebėtina, kad visus šiuos asmenis su Pareiškėja sieja draugystės, giminystės santykiai, todėl pateikti paaiškinimai, tvirtinimai apie pinigų paskolinimą Pareiškėjai, kurie nėra pagrįsti jokiais kitais objektyviais duomenimis, nesudaro pagrindo sutikti su Pareiškėjos pozicija apie sudarytų paskolų sutarčių realumą.

3.9. Dėl automobilių Ford Transit ir Audi S8 pardavimo pajamų:

Teismas konstatuoja:

4. Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos 2018 m. spalio 5 d. sprendimu, apskundė jį Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija). Komisija pakeitė Inspekcijos sprendimą konstatuodama, kad 2012 m. pabaigoje Pareiškėja turėjo 1614,48 Lt didesnį, t. y. 32 766 Lt likutį, todėl 2013 m. jos išlaidų dalis, viršijanti pajamas, atitinkamai mažinama ir dėl to 243 Lt (70,38 Eur) mažinamas už 2013 m. priskaičiuotas GPM ir proporcingai šiai sumai sumažinta priskaičiuotų delspinigių suma (24,24 Eur) ir bauda (7 Eur).

5. Šiuo atveju Pareiškėjai buvo teiktas nurodymas pagal MAĮ 33 straipsnio 13 punktą (Komisijos bylos I t. b. l. 139) ir ji turėjo pareigą pagal MAĮ 41 straipsnį pateikti ir pagrįsti turto įsigijimo šaltinius. Byloje kilo ginčas dėl grynais pinigais gautų pajamų pagrindimo sandoriais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-27-13/2013).

7. Šioje byloje kilo ginčas dėl MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos taikymo. Šiuo atveju, Inspekcijai konstatavus, kad Pareiškėjos išlaidos tikrinamu laikotarpiu viršija pajamas, įprastiniu būdu mokestinės prievolės apskaičiuoti nebuvo galima, nes mokesčių administratoriui pajamų šaltiniai nebuvo žinomi ir deklaruoti, todėl ir taikyta minėta norma. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai mokesčiai apskaičiuojami MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, o pajamų šaltiniai nėra žinomi, kaip yra nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius ne visada turi galimybę remtis objektyviais ir tiksliais duomenimis, leidžiančiais inter alia (be kita ko) aiškiai (vienareikšmiškai) identifikuoti konkrečius mokestinių teisinių santykių dalyvius apmokestinimo atitinkamu mokesčiu tikslais. Tačiau tokių (tikslių) duomenų nebuvimas negali paneigti mokesčių administratoriaus pareigos pagrįsti savo sprendimą, šiuo tikslu, be kita ko, remiantis tokiais duomenimis, kurių pagrindu daroma išvada apie mokesčio mokėtoją atitiktų protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas turi būti vykdoma ypatingai atidžiai pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo atvejais. Iš tiesų tokie atvejai skiriasi nuo gyventojo deklaruotų arba mokesčių administratoriaus nurodomų mokėti mokesčių nuo pajamų, kurių gavimo šaltiniai yra žinomi, o jų paskaičiavimo būdai yra tikslūs ir dažniausiai paremti mokesčio mokėtojo ir (ar) mokesčių administratoriaus turimais objektyviais duomenimis. Kaip minėta, pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimas taikant Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką paprastai yra paremtas tam tikromis teisinėmis ir faktinėmis prezumpcijomis, todėl mokestinė prievolė tokiais atvejais gali būti pripažinta pagrįsta tik ištyrus visus įrodymus bei padarius pagrįstą išvadą, kad priimtu administraciniu sprendimu nebus pažeisti mokesčių mokėtojų interesai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-991-602/2017, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27/2013).

Taigi šioje byloje teismas turi patikrinti, ar Inspekcija objektyviai ir teisingai vertino Pareiškėjos pateiktus įrodymus, kuriais Pareiškėja grindė pajamų gavimo realumą. Teismas toliau pasisako dėl konkrečių epizodų, kuriuose kilo ginčas.

Byloje nėra pateikta jokių duomenų, išskyrus paskolos sutartį, pačios Pareiškėjos ir jos pažįstamos M. M. tvirtinimus apie realų lėšų perdavimą Pareiškėjai. Pareiškėja lėšų įvežimo į Lietuvos Respubliką metu nedeklaravo. Posėdžio Komisijoje metu paaiškino, jog to nepadarė, nes bijojo, kad kiti asmenys apie tai nesužinotų, tuo tarpu Inspekcijai pateiktame 2018 m. sausio 23 d. paaiškinime nurodė, kad nežinojo apie tokią prievolę. Tai rodo, kad pačios Pareiškėjos paaiškinimai nėra nuoseklūs. Sutiktina ir su Komisijos išvada, kad tokios didelės pinigų sumos (50 000 dolerių) gabenimas grynaisiais į Lietuvą tam, kad vėliau juos pasidėti į banko sąskaitą nėra pagrįstas objektyviais poreikiais, įvertinus, kad Pareiškėja aktyviai naudojasi banko sąskaitomis.

Pareiškėja laikosi versijos, kad pinigus skolinosi tam, kad galėtų parodyti turinti lėšų vizai į JAV gauti. Kaip nurodo, pinigus pasiskolino 2010 m. gruodžio 30 d. Nors teigia, kad į JAV atvyko 2010 m. spalio mėnesį, iš jos pateiktos banko sąskaitos išrašų (Komisijos bylos 1 t b. l. 69-71), matosi, kad dar 2010 m. gruodžio mėn. atsiskaitydavo Lietuvoje, Varšuvoje atsiskaityta 2010 m. gruodžio 27 d., o atsiskaitymai JAV fiksuoti tik 2010 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad pagal Pareiškėjos versiją, ji 50 000 dolerių pasiskolino tik atvykusi į JAV, ir po to ten išbuvo dar apie tris mėnesius (iki 2011 m. kovo pabaigos), o dėl JAV vizos kreipėsi tik 2011 m. birželį (pagal 2017 m. gruodžio 21 d. pareiškėjos paaiškinimus). Sutiktina su Komisijos išvada, kad po grįžimo į Lietuvą įnešimai į sąskaitą, kuriais remiasi pareiškėja, įrodo tik dalies paskolos sumos įnešimą (balandžio – gegužės mėnesiais įnešta 33 800 Lt), kuri iš dalies buvo išimta iš sąskaitos gegužės – birželio mėnesiais, taigi nėra įrodymų, kad tiesiogiai būtų panaudota siekiant gauti JAV vizą.

Nors nėra esmingai svarbu šioje byloje, papildomai pažymėtina, kad tokios sutarties forma, kuri pateikta į bylą (Komisijos bylos 1 t b. l. 76-79) negali būti prilyginta Lietuvoje notariškai tvirtinamai sutarčiai. Tokią išvadą galima daryti dėl to, kad JAV buvo patvirtintas dokumentas su lietuvišku tekstu, kas rodo, kad notaras nesuprato ir nevertino tvirtinamo teksto ir jo nevertino. Be to, patvirtinimas apie pinigų gavimą įrašytas ranka, tai reiškia, kad tokia aplinkybė notaro nėra patvirtinta.

Dėl visų nurodytų motyvų pareiškėjos versija vertintina kritiškai, kaip neatitinkanti gyvenimiškų sprendimų ir ekonominės logikos, kitų objektyvių įrodymų apie pinigų gavimą nėra, todėl laikytina, kad pateiktas dokumentas neįrodo, kad Pareiškėja realiai gavo pinigus (50 000 JAV dolerių), o Inspekcijos vertinimas šioje situacijoje atitiko objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėja nurodo JAV dirbusi 2010 m. gruodžio - 2011 m. vasario mėnesiais ir šias aplinkybes grindžia pateikta JAV kompanijos Bolingbrook Truck centre, Inc pažyma (Komisijos bylos T I b. l. 71) (be datos), kurią pasirašė R. B., apie 8910 JAV dolerių pajamas. Kaip minėta, banko sąskaitos išrašai (Komisijos bylos 1 t b. l. 69-71) liudija, kad Pareiškėja 2010 m. gruodžio 27 d. dar nebuvo JAV, taigi iš esmės darbas būtų galėjęs trukti apie du mėnesius. P. P. nurodo, kad jos pateikta pažyma nesiremia pirminiais apskaitos dokumentais, nes jie nėra išsaugoti. Tai rodo, kad aptariamas dokumentas surašytas remiantis prielaidomis, galimai iš jo surašytojo atminties. Nėra duomenų, kad nuo šių pajamų būtų mokėti mokesčiai JAV. Vertintina ir tai, kad Pareiškėja turėjo patirti pragyvenimo išlaidų JAV. Daugiau įrodymų apie tai, kad šios pajamos būtų realiai gautos, Pareiškėja nepateikė. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo apklausose - nei 2015 m. rugpjūčio 28 d. apklausos metu, nei 2017 m. gegužės 18 d. papildomoje apklausoje Komisijos bylos T I, b. l. 196-198), Pareiškėja neužsiminė apie JAV uždirbtus pinigus, nors jai tai būtų palanku. Skirtingai nei skunde teigia Pareiškėja, iš protokolo negalima daryti išvados, kad buvo klausinėjama tik apie 2015 m. gautas pajamas. Pareiškėja teikė bendrus paaiškinimus apie visus jai pateiktus įtarimus, tame tarpe ir lėšų turtui įsigyti pagrindimą. Todėl šio dokumento negalima laikyti pakankamu, kad įrodyti realų pajamų gavimą, o Inspekcijos vertinimas šioje situacijoje atitiko objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

13. Dėl paskolų iš kitų fizinių asmenų 2015 m.

Inspekcija patikrinimo akte (patikrinimo akto 9 lapas) įvertino K. Č. finansines galimybes suteikti paskolą – nurodė, kad ji nėra deklaravusi išvykimo iš Lietuvos, jos pajamos 2006-2015 laikotarpiu buvo mažesnės už išlaidas, augina 2 vaikus. Byloje pateiktas įrodymas apie K. Č. J. Karalystėje gautas pajamas (Komisijos bylos TI b. l. 80, vertimas šios bylos T II, b. l. 15) apie per metus iki 2014 m. balandžio 5 d. gautas 5 128,96 svarų pajamas neįrodo K. Č. galimybių skolinti 2015 m. iš viso 4 000 Eur (2 500 Eur 2015 m. sausio 1 d. ir 1 500 Eur 2015 m. liepos 25 d.), nes tokios pajamos aiškiai per mažos, kad sukaupti skolinamą sumą, ypač įvertinus tai, kad K. Č. augina 2 vaikus. Inspekcija ir Komisija išsamiai išnagrinėjo Pareiškėjos pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra įrodymų apie tai, kad K. Č. realiai perdavė pinigus Pareiškėjai.

G. K. 2015 m. balandžio 29 d. 2800 Eur paskolos ir M. M. 2015 m. gegužės 4 d. 3000 Eur paskolos atveju Inspekcija patikrinimo akte konstatavo, kad apskritai nėra duomenų, kad G. K. ar M. M. būtų atvykusios į Lietuvą 2015 metais, nors Pareiškėja paaiškinimuose patikrinimo metu teigė, kad pinigai perduoti Lietuvoje grynaisiais. Pareiškėja nei pastabose dėl patikrinimo akto, nei skunduose neneigia šių Inspekcijos išvadų. Pažymėtina, kad šių paskolų Pareiškėja nebuvo nurodžiusi ir 2015 m. rugpjūčio 27 d. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu (Komisijos b. l. 196, 197), nors tuo metu nuo butų įsigijimo ir tariamo skolinimosi buvo praėję nedaug laiko. Todėl nėra pagrindo nesutikti su šiomis Inspekcijos išvadomis.

Sutiktina su Inspekcijos ir Komisijos išvadomis, kad paskolos sutartys visais atvejais išnagrinėtais atvejais sudarytos su fiziniais asmenimis, nenumatant palūkanų, taip pat jokių prievolės užtikrinimo priemonių. Visais atvejais pinigai pagal sutartis, teigiama, perduoti grynaisiais, nors iš bylos medžiagos matosi, kad Pareiškėja aktyviai naudojosi banko sąskaitomis, apsipirko internete. Pinigų perdavimas grynaisiais šiais atvejais nepaaiškinamas jokiomis aplinkybėmis, kurios atitiktų gyvenimo ar ekonominę logiką. Taip pat gyvenimo ir ekonominės logikos neatitinka ir tai, kad Pareiškėja per visą tikrinamą laikotarpį tik skolinosi pinigus iš įvairių fizinių asmenų ir paskolų neatidavinėjo, pajamų gaudavo nedaug, akivaizdžiai per mažai, kad sugrąžinti skolas ir nei vienam iš kreditorių nekilo abejonių dėl Pareiškėjos turtinės padėties. Nors kai kurių paskolų terminai jau buvo pasibaigę (su K. Č., S. P.), niekas iš Pareiškėjos nereikalauja grąžinti paskolas.

Kaip papildomas argumentas, paneigiantis lėšų gavimo realumą yra tai, kad Pareiškėja deklaravo paskolas 2016 m. lapkritį, t. y. jau žinodamas apie pareikštus įtarimus dėl neteisėto praturtėjimo.

Apie paskolą iš Čerkašino nebuvo užsiminusi pirmosios apklausos (2015 m. rugpjūčio metu) (Komisijos bylos 1 t 196, 197 l.). Nors šios apklausos metu Pareiškėja teikė parodymus konkrečiai apie buto Skroblų g. įsigijimo šaltinius, nieko apie paskolą iš P. Č. neužsiminė. Pirmoji apklausa buvo atliekama 2015 m. rugpjūčio mėn., butas įsigytas tų pačių metų gegužės mėn., taigi buto įsigijimo šaltiniai ir aplinkybės pareiškėjai tuo metu turėjo būti puikiai žinomos. Kaip matosi iš apklausos protokolo, apklausos metu pareiškėja naudojosi ir gynėjo (advokato) pagalba. Versija apie tai, kad pinigus butui įsigyti skolinosi iš Čerkašino atsirado tik vėliau, po apklausos. Buto pardavimo sandoris su P. Č. sudarytas netrukus po apklausos (2015 m. rugsėjo 4 d.), t. y. žinant, kad pareiškėjai reikės pagrįsti buto įsigijimo šaltinius. Teismas daro išvadą, kad jeigu Pareiškėja realiai pinigus būtų pasiskolinusi iš P. Č., apie tai būtų nurodžiusi jau 2015 m. rugpjūčio mėn. apklausoje. Laikytina, kad pareiškėjos paaiškinimai paskolos atžvilgiu nėra nuoseklūs, taigi ji neįrodė, kad realiai gavo pinigus iš P. Č. iki buto įsigijimo. Tokią išvadą papildomai pagrindžia ir tai, kad Pareiškėja tariamai P. Č. suteiktos paskolos nebuvo deklaravusi nustatytos formos pranešime kaip to reikalauja MAĮ 42-1 straipsnis. Inspekcijos vertinimas šioje situacijoje atitiko objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

15. Dėl automobilių Ford Transit ir Audi S8 pardavimo pajamų:

Pareiškėja remiasi aplinkybe, kad kartu su pastabomis pateikė 2014 m. kovo 21 d. ir 2015 m. sausio 7 d. transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis, kuriose atitinkamai nurodyta, kad automobilis Ford Transit parduodamas už 1500 Eur ir kad automobilis Audi S8 parduodamas už 7000 Eur. Inspekcija tvirtindama aktą laikėsi pozicijos, kad pagal VĮ „Regitra“ duomenis automobiliai vis dar registruoti Pareiškėjos vardu, todėl pateiktos sutartys vertintinos kritiškai. Pažymėtina, kad patikrinimo metu nenustatyta, jog iki tikrinto laikotarpio pabaigos Pareiškėja pirmiau minėtus automobilius būtų pardavusi. (Komisijos bylos 1 t b. l. 51). Komisija iš esmės sutiko su Inspekcijos argumentais, papildomai rėmėsi tuo, kad Pareiškėja, būdama automobilių prekybos profesionalė, neįregistravo pardavimo sutarčių Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre, nors visais kitais atvejais įregistruodavo. Taip pat rėmėsi tuo, kad byloje esančioje kitoje sutartyje, pagal kurią Pareiškėja įsigijo priekabą iš J. Š. (Komisijos bylos 1 t b. l. 188), pastarojo parašas vizualiai skiriasi nuo parašo, esančio Ford Transit pardavimo sutartyje (Komisijos bylos 1 t b. l. 96). Taip pat rėmėsi tuo, kad Inspekcija nenustatė, kad Pareiškėja realiai būtų gavusi pinigus už šias transporto priemones. Taip pat atkreipė dėmesį, kad įvertinus tai, kad Pareiškėja verčiasi automobilių prekyba, nuostolingas automobilių pardavimas neatitinka įprastinių sąlygų.

Nagrinėjant bylą teisme, šalių buvo pareikalauta pateikti papildomus įrodymus apie automobilių pardavimo aplinkybes, jų tolimesnį teisinį likimą po galimo perleidimo, dalyvavimą eisme, kt. Pareiškėja nepateikė paaiškinimo, kaip ji pardavinėjo šiuos automobilius – turguje, įdėjusi skelbimą ar kitu būdu. 2019 m. liepos 31 d. teismo posėdžio metu teismas pateikė klausimus dėl skelbimų automobiliams parduoti. Nors turėjo laiko surinkti įrodymus, sekančio teismo posėdžio metu 2019 m. rugpjūčio 5 d. Pareiškėja teigė, kad buvo įdėjusi skelbimus automobiliams parduoti internete („Autoplius“ sistemoje), tačiau jokių įrodymų apie tai nepateikė, paaiškino, kad skelbimai neišlikę, nors jokių tai patvirtinančių įrodymų (pavyzdžiui iš „Autoplius“ sistemos administratoriaus nepateikė). Pareiškėja, minėta, naudojasi internetu ir, kaip teigia, užsiima automobilių prekyba, todėl abejonių kelia tai, kad neturi išlikusių jokių įrašų apie anksčiau įdėtus skelbimus (nei susijusių su paskyra skelbimų sistemoje, nei iš elektroninio pašto). Teismo posėdžio metu tik atsakydama į patikslintus klausimus nurodė, kad „kažkur prie Gariūnų“. Į bylą pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu su galimu automobilio Audi S8 pirkėju neleidžia įsitikinti paaiškinimus teikiančio asmens tapatybe, taip pat pateikiamų dokumentų autentiškumu. Priešingai – į bylą pateiktoje Audi S8 pirkimo sutarties kopijoje nurodyto Lenkijos pirkėjo (T II b. l. 48) nurodyta kita data (sausio 2 d.) nei Pareiškėjos su paaiškinimais pateiktoje sutarties kopijoje (sausio 7 d.) (Komisijos bylos T I b. l. 97). Pagal pateiktą dokumentą Pareiškėja automobilį pardavė nuostolingai, nors teigia, kad užsiima automobilių prekyba ir iš to pragyvena. Šiuo atveju automobilis parduotas praėjus labai trumpam laikui po jo įsigijimo (įsigytas 2014 m. gruodžio 23 d., parduotas 2015 m. sausio 2 ar 7 d.), jokių realių priežasčių skubėjimui nuostolingai parduoti automobilį Pareiškėja nenurodė, taigi dar ir šiuo aspektu laikytina, kad sandoris neatitinka ekonominės logikos, todėl Inspekcija pagrįstai taikydama turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 10 straipsnis ir 69 straipsnio 1 dalis) vertino sandorį kaip sudarytą tik formaliai, siekiant pagrįsti pajamas. Taigi vertinant įrodymų visumą, Pareiškėja šiame epizode neįrodė, kad pinigai realiai jai buvo perduoti.

Dėl automobilio Ford Transit liudytojas J. Š. paaiškino, kad pirko automobilį Ford Transit iš Pareiškėjos, tačiau jų paaiškinimai dėl konkrečios vietos, kurioje perdavė pinigus Pareiškėjai buvo prieštaringu – Pareiškėja nurodė, kad pinigus perdavė kitoje mašinoje (ne Ford Transit), su kuria buvo atvykusi aprodyti automobilio (kokio konkrečiai negalėjo pasakyti), tuo tarpu liudytojas teigė, kad apskritai nežino, ar Pareiškėja buvo atvykusi kitu automobiliu, o pinigus atidavęs lauke, kieme. Taip pat abejonių kelia liudytojo paaiškinimai dėl tolimesnio automobilio likimo – nurodė, kad didesnę dalį automobilio pardavė dalimis, nors paaiškino, kad skelbimų apie parduodamas dalis nebuvo niekur įdėjęs, kas neatitinka įprastinių gyvenimo aplinkybių. Vertintina ir tai, kad liudytojas yra artimas Pareiškėjos sugyventinio P. C. bičiulis.

Vertintina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo apklausų metu (2015 m. rugpjūčio 28 d. ir 2017 m. gegužės 18 d.) Pareiškėja nenurodė, kad 2015 m. pradžioje buvo pardavusi automobilius, nors už juos gauta suma (iš viso 8 500 Eur) būtų reikšminga ginantis ir pagrindžiant turto įsigijimo šaltinius.

Pažymėtina, kad įrodymai apie automobilių pardavimą Inspekcijos patikrinimo metu nebuvo pateikti, nors Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio nuostatomis 2017 m. lapkričio 28 d. nurodymu (komisijos bylos 1 tomas, b. l. 139) buvo Pareiškėją įpareigojusi, be kita ko, pateikti dokumentus, pagrindžiančius pajamų gavimo šaltinius, iš kurių 2012-2015 metais buvo įsigytas turtas ir įneštos lėšos į banko sąskaitą. Įvertinus visumą išdėstytų argumentų, taip pat visumą įrodymų ir jų pateikimo kontekstą, darytina išvada, kad Pareiškėjos pateikti įrodymai nėra pakankami, kad galėtų patvirtinti pinigų už automobilius Ford Transit ir Audi S8 gavimo realumą, o Inspekcijos vertinimas šioje situacijoje atitiko objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

16. Pagal išdėstytus motyvus nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti Pareiškėjos skundo ir panaikinti Inspekcijos 2018 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-337 dėl patikrinimo akto patvirtinimo ir Komisijos 2019 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. S-4 (7-209/2018), kuriuo pakeisti Inspekcijos nurodymai.

17. Atmetus pagrindinį reikalavimą, atmestinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos I. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.