- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-19
- Bylos Nr.
- 1A-245-380-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-84-1-00139-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Linas Pauliukėnas, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- S. K.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėn. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3, 9 str. paskirta bausmė subendrinta su 2011-12-02 nuosprendžiu paskirta bausme, pritaikius BK 65 str. 1 d. 1 p., pakeičiant 90 parų arešto bausmę į 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę (1 laisvės atėmimo diena prilyginama vienai arešto parai) visiškai jas sudedant ir galutinė paskirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams, į bausmės laiką įskaityta iš dalies atlikta bausmė pagal ankstesnį teismo nuosprendį. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. K. nuteistas už tai, kad vengia pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, t. y. 2002 m. balandžio 11 d. Skuodo rajono apylinkės teismas priteisė iš S. K. T. K. (dabar K.) naudai kas mėnesį po 100 litų periodinę išmoką sūnaus D., gimusio (duomenys neskelbtini) iki pilnametystės, pradedant mokėti nuo 2002 m. vasario 21 d. 2007 m. gruodžio 20 d. Skuodo rajono apylinkės teismas sprendimu pakeitė priteisto išlaikymo dydį vaikui, padidino periodines išmokas kas mėnesį po 350 litų vaikui iki jo pilnametystės, pradedant mokėti nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. S. K. nuo periodinės išmokos priteisimo, būdamas darbingas, vengė pareigos pagal minėtus teismo sprendimus mokėti lėšas vaikų išlaikymui, nuo 2007 m. rugsėjo 13 d. iki 2007 m. spalio 3 d., nuo 2008 m. sausio 31 d. iki 2008 m. vasario 13 d., nuo 2008 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d., būdamas darbingas, niekur nedirbo, darbo biržoje kaip ieškantis darbo neregistruotas, visiškai vengė pareigos pagal minėtus teismo sprendimus mokėti lėšas sūnaus D. išlaikymui.
Šalies argumentai
S. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pripažinus, kad jo veikoje buvo BK 164 str. numatytos nusikalstamos veikos požymių, prašo paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teigia, kad neginčija Skuodo rajono apylinkės teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas jo vaikui ir kuris vėliau buvo net kelis kartus padidintas. Supranta, kad tėvai privalo išlaikyti savo vaikus ir jis savo pareigos nesiekia išvengti, sutinka mokėti išlaikymą savo vaikui. Išlaikymą vaikui teikė kiek galėjo, nereguliariai, nes finansinė padėtis buvo nestabili. Po priimto teismo sprendimo sūnui išlaikymą teikė reguliariai, tačiau vėliau, padidinus išlaikymo dydį, dėl sunkios ekonominės padėties, bedarbystės, turtinės padėties ir asmeninių aplinkybių, kas mėnesį išmokų teikti nebegalėjo, juolab, kad padidėjo ne tik sūnaus, bet ir antro vaiko poreikiai, be to, neturėjo pastovaus darbo. Teismo nuosprendyje nurodytais laikotarpiais, kuomet vengė teikti išlaikymą, pinigų sūnui duodavo tiesiogiai. Apelianto manymu, teismas jo veiksmuose nenustatė tyčios, tačiau teigia, kad jis vengė teikti išlaikymą, nors nenurodo kuo tas vengimas pasireiškia. Pareigos išlaikyti vaiką nevykdė dėl svarbių priežasčių, t.y. bedarbystė, antro vaiko gimimas. Nesutinka su teismo išvada, kad tyčia vengia mokėti išlaikymą sūnui. S. K. išsilavinimas yra 9 klasių, jam sunku susirasti darbą. Be to, skola dėl išlaikymo didėja ir paskyrus laisvės atėmimo bausmę, ji neišnyks. Ruošiasi išvykti į užsienį ir ten uždirbti pinigų, kad galėtų padengti įsiskolinimą ir taip įvykdyti savo, kaip tėvo, pareigą išlaikyti vaiką. Tai patvirtina, kad jis nesiekia piktybiškai neteikti savo vaikui išlaikymo, o yra pasiruošęs šią savo pareigą vykdyti. Teismas paskyrė griežčiausią bausmės rūšį, t. y. laisvės atėmimą. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Vengimas teikti išlaikymą savo vaikui, visuomenės požiūriu yra mažai pavojinga veika, nesukelianti skaudžių pasekmių. Atkreiptinas dėmesys, kad vengimas išlaikyti savo nepilnametį vaiką yra glaudžiai susijęs su civiliniais santykiais, kurie visiškai nėra pavojingi ir sukelia tik civilines pasekmes, kurios yra svarbios tik tų civilinių santykių dalyviams. Be to, įsiskolinimas nėra labai didelis, todėl nusikalstamą veiką galima laikyti mažareikšmę. Atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, vaikams padėti negalės, nes pataisos namuose nėra apmokamo darbo, o tai reiškia, kad įsiskolinimas dar padidės ir bausmės tikslai pasiekti nebus, bus tik didinama žala.
Nuteistojo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė S. K. už vengimą mokėti pagal Skuodo rajono apylinkės teismo 2002 m. balandžio 11 d. sprendimą ir Skuodo rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą lėšas savo sūnui išlaikyti. BK 164 str. numato atsakomybę už vengimą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tada, kai kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. S. K. yra pasirašęs antstolio įspėjimo, jog už piktybinį vengimą išlaikyti savo vaikus gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 str., raginimo šaknelėje, todėl apie pareigą išlaikyti vaiką žinojo (b. l. 28-30). T. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuo 2007 m. su S. K. kartu negyveno. S. K. pasižadėjo vaikui išlaikymą mokėti gera valia, tačiau išlaikymo sūnui nėra mokėjęs (b. l. 133). Tai, kad S. K. vengė pareigos mokėti lėšas vaiko išlaikymui ilgą laiką, t.y. nuo 2007-09-13 iki 2007-10-03, nuo 2008-01-31 iki 2008-02-13, nuo 2008-04-12 iki 2011-09-01, patvirtina antstolės padėjėjos I. E. pažyma, kurioje nurodyta, kad išlaikymo skola 2011-09-01 yra 10 767, 69 Lt (1 t., b. l. 35); antstolės padėjėjos G. V. sudaryta išlaikymo mokėjimo suvestine, kurioje nurodyta, kad S. K. nuo 2007-09-17 iki 2011-09-01 turėjo mokėti 18 836,66 Lt, Garantinis vaikų išlaikymo fondas nuo 2008 m. vasario mėn. iki 2011-08-01 mokėjo 8068,97 Lt, išlaikymo skola 2011-09-01 yra 10 767,69 Lt (1 t., b. l. 38-39); tyrėjos L. B. sudaryta S. K. lėšų vaiko išlaikymui mokėjimo lentelė, kurioje nurodyta už kokį laikotarpį koks yra įsiskolinimas T. K. ir fondui (1 t., b. l. 51-52); Garantinio ir vaikų išlaikymo fondas nuo 2008 m. vasario mėn. iki 2011 m. birželio mėn. išmokėjo 7873,97 Lt (1 t., b. l. 1-3). Todėl akivaizdu, jog S. K. nuo 2007-09-13 iki 2007-10-03, nuo 2008-01-31 iki 2008-02-13, nuo 2008-04-12 iki 2011-09-01 nemokėjo lėšų vaiko išlaikymui. Apeliacinio skundo argumentas, jog S. K. sūnui duodavo pinigus tiesiogiai, kad šis galėtų pasirūpinti savimi, pramogauti, įsigyti patinkančių daiktų yra ne tik nepagrįstas, bet ir visiškai nelogiškas, nes šešerių – dešimties metų vaikas nebūtų galėjęs pramogauti ar įsigyti daiktų be suaugusiųjų žinios, ar be mamos žinios susitikti su tėvu. Nukentėjusiojo atstovė T. K. parodė, S. K. nėra teikęs lėšų vaiko išlaikymui (1 t., b. l. 133). Pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad su sūnumi nebendrauja, jokios paramos jam neteikia (1 t., b. l. 133).
Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-124/2008, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-491/2005). Kadangi skirtingai negu 1961 m. baudžiamajame kodekse, dabar galiojanti norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su šios pareigos nevykdymo piktybiškumu ir tokio neveikimo sistemingumu, todėl apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad tik piktybiškas šios pareigos nevykdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pagal BK 164 str. asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių, tai visuotinė bedarbystė, nedarbingumas liga, sunki finansinė padėtis šeimoje. Tačiau jei asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, apsimeta sergąs ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti priteistą išlaikymą, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką. Darbo biržos duomenimis, S. K. nuo 2007-10-03 iki 2008-01-30 buvo registruotas darbo biržoje, po to darbo paieška S. K. buvo nutraukta be teisės registruotis bedarbiu 6 mėn. (1 t., b. l. 50). Centrinės duomenų bazės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis S. K. nuo 2008-02-13 iki 2008-04-11 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 46). Šie duomenys patvirtina, jog S. K. per teismo nurodytą laikotarpį – 4 metus – dirbo tik 2 mėnesius, nuo 2008-01-30 darbo biržoje nesiregistravo, savarankiškai darbo neieškojo. Apeliacinio skundo argumentai, jog esant sunkiai ekonominei situacijai, sąstingiui darbo rinkoje, turint 9 klasių išsilavinimą, sunku susirasti darbą, kad planuoja išvažiuoti dirbti į užsienį, yra tik bandymas pateisinti vengimą išlaikyti savo vaiką. S. K. yra pakankamai jauno amžiaus, darbingas, bet visus ketverius metus, jis nei Lietuvoje, nei užsienyje darbo neieškojo. Darbo birža yra valstybinė institucija, kuri tarpininkauja asmenims įsidarbinant, ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti, asmenims padeda įgyti profesinę kvalifikaciją, persikvalifikuoti. S. K., negalėdamas susirasti darbo savarankiškai, galėjo registruotis darbo biržoje. Apie darbo biržos veiklą žinojo, nes nuo 2007-10-03 iki 2008-01-30 buvo registruotas darbo biržoje. Todėl yra akivaizdu, jog S. K. nesiekė susirasti darbo, nedėjo jokių realių pastangų, kurios rodytų jo ketinimus prisidėti prie nepilnamečio vaiko išlaikymo, dėl to vaiko motina T. K. buvo priversta kreiptis į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją, šią pareigą perkeliant valstybei.
Teisiamojo posėdžio metu S. K. duoti parodymai, jog jis gyveno iš atsitiktinių darbų, leidžia daryti išvadą, jog S. K. gaudavo pajamų, todėl turėjo galimybę teikti išlaikymą savo sūnui, tačiau pareigos išlaikyti savo vaiką nevykdė. Nors S. K. oficialiai nedirbo ir nebandė įsidarbinti, bet nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jis neturėjo lėšų iš ko mokėti išlaikymą yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad aptariamu laikotarpiu nuteistasis, neteikdamas lėšų vaikų išlaikymui, dalį gaunamų pajamų skyrė girtavimui, yra baustas administracine tvarka už alkoholinių gėrimų gėrimą viešoje vietoje, už automobilio vairavimą, esant neblaiviam, kitus administracinės teisės pažeidimus (b. l. 79-83).
2002 m. balandžio 11 d. Skuodo rajono apylinkės teismas priteisė iš S. K. T. K. (dabar Kamachinos) naudai kas mėnesį po 100 litų periodinę išmoką sūnaus D., gimusio (duomenys neskelbtini) iki pilnametystės, pradedant mokėti nuo 2002 m. vasario 21 d. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad S. K. po priimto teismo sprendimo sūnui išlaikymą teikė nuolat, ir tik jį padidinus dėl sunkios ekonominės padėties, bedarbystės, nebegalėjo toliau kiekvieną mėnesį mokėti lėšas vaiko išlaikymui, neatitinka tikrovės, nes Skuodo rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu S. K. buvo nuteistas už vengimą mokėti lėšas savo sūnui D. K. išlaikyti nuo 2002 m. balandžio 11 d. iki gegužės 13 d. ir nuo 2002 m. gruodžio 10 d. iki 2007 m. rugsėjo 12 d. (b. l. 69-70). Kadangi S. K. buvo nuteistas už vengimą išlaikyti vaiką, todėl aišku, kad jis ir anksčiau jokio išlaikymo vaikui neteikė.
Anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis S. K. suvokė savo pareigą pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaiko išlaikymui, ir galėdamas šią pareigą įvykdyti, sąmoningai jos nevykdė. S. K. apeliaciniame skunde nurodytos priežastys, dėl kurių jis pagal teismo sprendimus negalėjo teikti vaikui išlaikymą – negalėjimas susirasti darbą, sunki materialinė padėtis, antro vaiko gimimas nėra objektyvios, nes pats nuteistasis nieko nepadarė, kad susirastų darbą ir galėtų išlaikyti vaiką. Apeliacinio skundo argumentas, kad vengimas išlaikyti savo nepilnametį vaiką yra glaudžiai susijęs su civiliniais santykiais, kurie visiškai nėra pavojingi ir sukelia tik civilines pasekmes yra nepagrįstas, nes nuteistasis pareigos išlaikyti vaiką nevykdė ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukurdamas situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ir kitokios materialinės paramos išieškojimas. S. K. nuo 2007-09-13 iki 2007-10-03, nuo 2008-01-31 iki 2008-02-13, nuo 2008-04-12 iki 2011-09-01 vengė pareigos mokėti išlaikymą pagal teismo sprendimus savo nepilnamečiui vaikui iki jo pilnametystės, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 164 str. Nesant kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti priešingas išvadas, negu padarytos skundžiamame nuosprendyje, nuteistojo vengimas išlaikyti savo vaiką yra akivaizdus, ir jo kaltė įvykdžius inkriminuotą nusikaltimą abejonių nekelia, todėl naikinti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Nuteistojo S. K. apeliacinio skundo argumentai nesudaro jokio pagrindo keisti jam paskirtos bausmės. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas taikė tinkamai ir nuteistajam S. K. paskyrė teisingą laisvės atėmimo bausmę.
Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str. 2 d.).
Nuteistasis S. K. prašo paskirti švelnesnę bausmės rūšį. Tačiau jo apeliacinio skundo argumentas, kad vengimas išlaikyti vaiką yra mažai pavojinga veika, nesukelianti skaudžių pasekmių yra nepagrįstas. Vaiko išlaikymui iš S. K. buvo priteista kiekvieną mėnesį mokėti po 100 Lt, vėliau išmoka buvo padidina iki 350 Lt per mėnesį. Nors tai nėra didelė pinigų suma, bet šie pinigai galėtų pagerinti vaiko gyvenimo ir raidos sąlygas. Iš bylos medžiagos matyti, kad vaiko motina T. K. kreipėsi į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl išmokų ( b. l. 4), pati niekur nedirba. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad vaiko materialinė padėtis yra sunki. Nors BK 164 str. sankcija numato ne tik laisvės atėmimą, bet ir kitas alternatyvias bausmes, bet atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nuteistojo asmenybę ir jį charakterizuojančius duomenis, matyti, jog nuteistojo S. K. prašoma skirti švelnesnė bausmės rūšis neatitiktų bausmės paskirties, numatytos BK 41 str. 2 d. Apylinkės teismas, įvertinęs visas nusikalstamos veikos aplinkybes, nuteistojo S. K. asmenybę, padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamiausia bausmės rūšis S. K. yra laisvės atėmimas. S. K. 2007 m. gruodžio 12 d. Skuodo rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už vengimą mokėti lėšas savo sūnui D. K. išlaikyti, laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pritaikius BK 75 str. bausmės vykdymas buvo atidėtas 1 metams, tačiau jis ir toliau vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką. S. K. daromas trunkamasis nusikaltimas, tai yra, nusikalstama būsena, kuri susidarė nevykdant teisinės pareigos teikti lėšas vaiko išlaikymui truko ir paskirtos ankstesniu nuosprendžiu laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, todėl yra aišku, kad iš ankstesnio teistumo S. K. jokių išvadų nepadarė. Be to S. K. buvo nuteistas 2011 m. gruodžio 2 d. Kretingos rajono apylinkės teismo už nusikaltimus nuosavybei, areštu 90 parų, buvo baustas už administracinius teisės pažeidimus (1 t., b. l. 79-83). Šie duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad S. K. jokių išvadų iš ankstesnio teistumo nepadarė, nesistengia rasti teisėtą pragyvenimo šaltinį, gauti vaikui išlaikyti reikalingas pajamas, keisti gyvenimo būdą. Apylinkės teismas teisingai skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgdamas į vaiko interesus, kaltininko asmenybę, pareigos nevykdymo priežastis, jo elgesį po pirmuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo, paskyrė S. K. realią laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas, už vengimą išlaikyti vaiką skirdamas S. K. griežčiausią BK 164 straipsnio sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Paskirdamas nuteistajam S. K. už tyčinį nesunkų nusikaltimą 6 mėnesius laisvės atėmimo (BK 164 str. sankcijoje laisvės atėmimo bausmės vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų), t. y. žymiai mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei BK 164 str. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas bylos aplinkybes.
Galutinė bausmė subendrinta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. reikalavimų, todėl nėra įstatymų numatyto pagrindo švelninti paskirtos subendrintos bausmės. Skirdamas subendrintą bausmę, pirmosios instancijos teismas, vadovavosi BK 63 str. 1, 3, 9 d. taisyklėmis, bausmes subendrino prie griežčiausios bausmės pridėdamas visą paskirtą švelnesnę bausmę, t. y. prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, pritaikius BK 65 str., pridėjo Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu paskirtą už apysunkį ir du nesunkius nusikaltimus subendrintą 90 parų arešto bausmę ir galutinę bausmę paskyrė 9 mėnesius laisvės atėmimo, todėl apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo laikyti aiškiai per griežta ir nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Skuodo rajono apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra įstatymų numatyto pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.