- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-25
- Bylos Nr.
- 1A-817-485-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-3-00011-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pirm.), Egidijus Jonas Grigaravičius, Jurgis Kiškis
- Kaltinamasis
- J. P.
- Nukentėjusysis
- A. T.
- Advokatai
- Lina Gervelienė
`Pranešėjas: Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-817-485-2013
Teisėja: Diana Atajeva Teisminio proceso Nr. 1-13-3-00011-2012-5
2013 m. spalio 25 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant išteisintajam J. P., jo gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei, nukentėjusiajam A. T., jo atstovei advokatei Linai Gervelienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. T. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisintas, kai jis privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad 2011-12-27 apie 11.40 val. A. T. nuosavybės teise priklausančiame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), A. T. pamatė J. P. iškasantį jo riboženklius, dėl ko kilo ginčas, kurio metu J. P. pradėjo A. T. užgaulioti ir grasinti bei užsimojo rankoje laikytu kastuvu, kuriuo bandė A. T. suduoti į galvą, tačiau A. T. spėjo galvą prisidengti kaire ranka, todėl J. P. kastuvu pataikė A. T. į kairės rankos petį, o, šiam atšokus atgal, sudavė A. T. antrą smūgį į kairę alkūnę, tuo A. T. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: J. P. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir teismo nuožiūra paskirti jam šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę; priteisti iš nuteistojo turėtas bylinėjimosi išlaidas arba Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendį panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo parodymus vertino kritiškai ir jais nesivadovavo, kadangi jie yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nuosprendyje neteisingai teigiama, kad apeliantas nepateikė jokių patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad įvykio dieną buvo perkasti jo riboženkliai, kadangi jis pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Alytaus skyriaus 2012- 04-13 pranešimą „Dėl žemės“, kuriame nurodyta, kad D. P. nuosavybės teise valdomame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įtvirtintas riboženklis Nr. 8 neatitinka žemės sklypo plane nurodytų koordinačių, riboženklio Nr. 9 įtvirtinimo vieta taip pat neatitinka sklypo plane nurodytų koordinačių, bei 2012-03-13 žemės naudojimo patikrinimo aktą, kuriame nurodyta, kad vietovėje įtvirtintas medinis riboženklis Nr. 8 neatitinka žemės sklype nurodytos koordinatės, nuo užfiksuotos koordinatės medinis riboženklis įtvirtintas už 5 m; vietovėje įtvirtintas plastikinis riboženklis Nr. 9 nuo plane nurodytos koordinatės įtvirtintas už 3, 20 m į A. T. žemės sklypą. Apelianto teigimu, tai akivaizdžiai patvirtina faktą, kad riboženkliai buvo perkasti į jo sklypo pusę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino sklypo ribų klausimą, kuris būtų reikšmingas civiliniame ginče, o ne baudžiamojoje byloje. Šioje byloje ištirti įrodymai - nukentėjusiojo iniciatyva kviestų liudytojų parodymai, specialisto išvada bei parodymai, liudytojo D. V. parodymai, nukentėjusiojo asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelė, kompaktinė plokštelė su garso įrašu, prijungta ikiteisminio tyrimo medžiaga - patvirtina faktą, kad 2011-12- 27 nukentėjusįjį kastuvu sužalojo J. P.. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik J. P. teisinančiais įrodymais, o į kaltinančius įrodymus neatsižvelgė, juos ignoravo ir atmetė. Nuosprendyje nurodoma, kad byloje nėra tiesioginio daiktinio įrodymo - kastuvo, kuris nebuvo paimtas iš J. P. ir neapžiūrėtas, tačiau kadangi J. P. nepripažino sudavęs nukentėjusiajam kastuvu, neaišku, kokį kastuvą tiriant medžiagą tyrėjas galėjo paimti ir apžiūrėti. Teismo teiginys, jog nukentėjusiojo parodymus, kad sužalojimai buvo padaryti kastuvo briauna, ir kad ranka buvo prakirsta, paneigia specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam padaryta žaizdelė ne kirstinė, o muštinė, yra nepagrįstas. Anot apelianto, negalima atmesti specialisto S. J. parodymų, kad žaizda galėjo būti padaryta kastuvo briauna, o alkūnkaulio projekcijoje rasta apie 2,0 x 0,3 cm kraujuojanti žaizdelė, kuri galėjo būti padaryta kastuvo briauna, nes vyrauja išilginis matmuo. Toks žaizdelės pobūdis buvo nurodytas ligoninės priėmimo skyriuje nukentėjusįjį apžiūrėjusio gydytojo D. V. traumatologo įraše. Teisme apklaustas liudytoju D. V. patvirtino, kad žaizdelę įvardina kaip kirstinę, kurią rekomendavo susiūti. Tai, kad žaizdą reikėjo siūti, rodo, jog buvo pažeistas organizmo vientisumas, tuo tarpu muštinės žaizdos nėra siuvamos. Teismas, nuosprendyje konstatuodamas, kad negalėjo būti kruvina nukentėjusiojo džemperio rankovė, nes specialistas S. J. parodė, kad žaizdelė dilbyje ne kirstinė, o muštinė, nedidukė, tik 1 cm, apžiūros metu ne kraujavo, o šlapiavo, neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusįjį specialistas apžiūrėjo praėjus parai po sužalojimo ir negili žaizdelė kažkiek užsitraukė. Priėmimo skyriuje traumatologas rekomendavo susiūti žaizdą, kas nurodyta apelianto kortelėje, tačiau šis atsisakė. Apklausus liudytoju gydytoją D. V., jis teigė, kad 2 cm dydžio žaizdą jau rekomenduoja susiūti; jei žaizda iš karto neužspaudžiama, žmogus gali išsikruvinti rūbus. Tai, kad iškruvinto apelianto džemperio policijos pareigūnas iš jo nepaėmė, nereiškia, kad jis nebuvo iškruvintas. Faktą, kad, jam grįžus namo džemperio rankovė buvo kruvina, patvirtino liudytojai J. T. ir D. T., kurie neturi jokio suinteresuotumo duoti melagingus parodymus, nes jie J. P. nepažįsta. Teismas nepagrįstai šių liudytojų parodymus atmetė ir jais nesirėmė. Nuosprendyje teigiama, kad nukentėjusysis džemperio teismui apžiūrai nepateikė, tačiau jis į teismą privataus kaltinimo tvarka kreipėsi po įvykio praėjus trims mėnesiams, kai džemperį jau buvo išskalbęs.
Teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiojo parodymus, kad jis iš karto po įvykio skambino savo broliui iš telefono, kurio numeris (duomenys neskelbtini), paneigia UAB Tele 2 raštas, iš kurio matyti, kad toks telefono numeris Tele 2 tinkle neveikia. Tačiau teisėja, 2013-01-08 nutartimi kreipdamasi į UAB Tele 2 , klaidingai nurodė nukentėjusiojo telefono numerį (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu apeliantas nurodė savo telefono numerį (duomenys neskelbtini), veikiantį Tele 2 tinkle, dėl ko teismo išvada, kad apeliantas neskambino iš įvykio vietos savo broliui V. T., yra nepagrįsta, ją paneigia pateikti telekomunikacinių bendrovių raštai ir liudytojo V. T. parodymai. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusysis, skambindamas telefonu 112, norėjo išsiaiškinti, ar įrašinėjimas ir fiksuojamas jo pokalbis, yra nelogiška.
Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis po J. P. panaudoto fizinio smurto jautė skausmą, blogai jautėsi, buvo pavargęs, todėl pareiškimą parašė 2011-12-28. Tai, kad pareiškimas parašytas diena vėliau, nei jis buvo sužalotas, nereiškia, kad pastarojo asmens atžvilgiu nebuvo padaryta nusikalstama veika. Be to, jis įvykio dieną iš karto po sužalojimo skambino į Alytaus AVPK budėtojų dalį, nurodė įvykio aplinkybes, prašė atsiųsti ekipažą, ligoninėje nurodė, kad jį kastuvu sužalojo J. P., ką patvirtina 2011-12-27 tarnybinis PK pranešimas, kad 2011-12-27 18.10 val. budėtojų grupėje iš ligoninės priėmimo skyriaus gautas pranešimas dėl apelianto sužalojimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai J. P. parodymus laikė nuosekliais, kadangi jis aplinkybę, kad nukentėjusysis neva visą mėnesį vežė malkas iš miško ir galėjo susižaloti, nurodė tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu jokių aplinkybių apie malkų vežimą nenurodė. Teismo išvada, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats pjaudamas medžius, yra nepagrįsta, nes nėra nei vieno įrodymo, kad nukentėjusįjį kas nors būtų matę pjaunantį medžius. Šios aplinkybės nepatvirtino nei vienas iš kaltinamojo pakviestų liudytojų. Nepagrįsta ir kita teismo išvada, kad J. P. negalėjo smurtinių veiksmų atlikti dėl savo sveikatos būklės, nes buvo įtrauktas į eilę klubo sąnario protezavimui. Iš J. P. medicininių dokumentų matyti, kad jis protezavimo operacijai į eilę įtrauktas dar 2008 m., jo vaikščiojimas buvo apsunkintas. Tačiau, būdamas tokios būklės, J. P. 2010 m. atliko smurtinius veiksmus policijos pareigūnų atžvilgiu, vaikėsi juos su kūju, dėl ko Alytaus rajono apylinkės teismo 2010-07-30 nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. Įvykio dieną dėl sveikatos būklės nebuvo J. P. atimta galimybė vaikščioti, be to, jis nukentėjusįjį sužalojo ne spirdamas koja, o suduodamas du smūgius rankoje laikytu kastuvu. Klubo operacija jam buvo atlikta 2012-01-27, taigi, praėjus mėnesiui po įvykio.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuosprendžio įžanginėje dalyje neteisingai nurodoma, kad J. P. neteistas, kadangi byloje yra duomenys apie jo teistumą.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos garantuojamos kaltinamojo teisės (BPK 369 str. 3 d.), kadangi 2013-05-31 teisiamojo posėdžio metu nebuvo suteiktas paskutinis žodis kaltinamajam J. P.. Be to, baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, tai yra teisėja turėjo išankstinį nusistatymą nukentėjusiojo atžvilgiu, tendencingai nagrinėjo bylą, šališkai vertino įrodymus, akcentavo tik kaltinamajam palankius įrodymus, o kaltinamąjį kaltinančių įrodymų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas 2013-07-05 priėmė nutartį dėl nukentėjusiojo veikoje galimai esančių Lietuvos Respublikos BK 235 str. d. ir 236 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų požymių, tačiau Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 2013-03-05 nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesant J. P. veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., sudėties, nurodant, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad J. P. veiksmuose galimai yra Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusįjį, prašiusį apeliacinį skundą tenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai išteisino J. P. pagal LR BK 140 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių įstatymo reikalavimų teismas laikėsi, todėl apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant J. P. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Kaltinamojo išteisinimas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teisminio nagrinėjimo metu. Teismas, skirtingai nuo apelianto, nuosprendį grindė ne spėliojimais ir prielaidomis, o teisme ištirtais įrodymais. Nuosprendis surašytas vadovaujantis LR BPK 305 str. nuostatomis, o surinkti įrodymai pagrįstai ir teisėtai įvertinti bendrame bylos duomenų kontekste.
Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus.
Šalies argumentai
Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik J. P. teisinančiais įrodymais, o į kaltinančius įrodymus neatsižvelgė, juos ignoravo ir atmetė. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje neteisingai teigiama, jog jis nepateikė jokių patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad įvykio dieną buvo perkasti riboženkliai. Priešingai, jis pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Alytaus skyriaus 2012-04-13 pranešimą „ Dėl žemės“, kuriame nurodyta, kad D. P. nuosavybės teise valdomame žemės sklype įtvirtinti riboženkliai neatitinka žemės sklypo plane nurodytų koordinačių. Pažymėtina, kad šis riboženklių patikrinimas vyko 2012-03-13, t. y. beveik po trijų mėnesių nuo inkriminuojamos veikos padarymo datos ( 2011-12-27 ). Tokiu būdu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šie rašytiniai įrodymai negali kategoriškai patvirtinti, jog šie riboženkliai buvo perkelti į kitą vietą būtent 2011-12-27 dėl ko ir kilo incidentas tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo.
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, susijusius su jam padarytu sužalojimu. Jo teigimu, buvo surinkta pakankamai įrodymų, kad jam buvo padaryta kirstinė žaizda rankoje. Byloje yra pateikta specialisto išvada iš kurios matyti, kad sužalojimai padaryti veikiant kairio raktikaulio – kairio peties sritį ir kairį dilbį kietu buku ar bukabriauniu žalojančiu daiktu ( t. 1, b. l. 5-7 ). Teismo posėdyje papildomai buvo apklaustas specialistas S. J.. Jis paaiškino, kad nukentėjusiajam nustatytuose sužalojimuose jis nėra užfiksavęs paties žalojančio daikto savybės: kastuvas gali veikti kaip kietas, bukas daiktas, o jo darbinė dalis – kaip kietas – bukas ir kaip bukabriaunis, todėl jis negalėjo kategoriškai tvirtinti, kad nukentėjusiajam buvo kirsta kastuvu, nes nėra jokių objektyvių duomenų, kuo buvo padaryti sužalojimai, be to, nėra aiški ir pati situacija. Jis taip pat patvirtino, kad apžiūrėta nukentėjusiojo žaizdelė yra nedidukė, nedideliais kraštais ir muštinė. Tai paneigia nukentėjusiojo aiškinimus, kad jam buvo padaryta kirstinė žaizda ir ji kraujavo. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad specialistas jį apžiūrėjo praėjus parai po sužalojimo ir negili žaizdelė kažkiek užsitraukė, atspindi tik jo subjektyvią nuomonę. Taip pat pažymėtina, kad teismui nebuvo pateiktas iškruvintas nukentėjusiojo džemperis. Apeliantas nurodo, kad faktą, jog grįžus namo džemperio rankovė buvo kruvina patvirtino liudytojai J. T. ir D. T.. Pažymėtina, kad J. T. yra nukentėjusiojo žmona, o D. T. – sūnus. Šiuos liudytojus su nukentėjusiuoju sieja artimi giminystės ir santuokos ryšiai. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymus vertino kritiškai ir pagrįstai jais nesivadovavo.
Taip pat nėra atmestina galimybė, kad nukentėjęs galėjo susižaloti pats, pjaudamas ir veždamas medžius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojai A. B., A. D. ir G. B. patvirtino, kad tuo metu kai įvyko incidentas, nukentėjusiojo žemės sklype buvo pjaunami medžiai, girdėjosi dirbantis benzopjūklas, jie matė supjautus medžius. Nors jie ir nenurodė kas konkrečiai atliko šiuos darbus, tačiau kategoriškai patvirtino, kad minėti darbai buvo atliekami būtent nukentėjusiojo žemės sklype. Šie jų parodymai paneigia paties nukentėjusiojo ir jo žmonos aiškinimus, kad tuo metu nukentėjusiojo žemės sklype medžiai nebuvo pjaunami ir tvarkomi.
Dėl kaltinamojo sveikatos būklės teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.
Šalies argumentai
Be to, apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio įžanginėje dalyje neteisingai nurodė, kad kaltinamasis neteistas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši aplinkybė esminės reikšmės teismo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi.
Be to, apeliantas savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos garantuojamos kaltinamojo teisės (BPK 369 str. 3 d.), kadangi 2013-05-31 teisiamojo posėdžio metu nebuvo suteiktas paskutinis žodis kaltinamajam J. P.. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutinka, nes kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, kaltinamajam iš tikrųjų nebuvo suteiktas paskutinis žodis kaip numato įstatymas. Nežiūrint to, kaltinamasis dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jam buvo suteiktas paskutinis žodis. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teisme šis procesinis pažeidimas buvo pašalintas ir jis nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui naikinti.
Be to, apeliantas savo skunde nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokie apelianto argumentai atspindi tik jo subjektyvią nuomonę, o teismo šališkumui patvirtinti įrodymų nėra surinkta. Todėl šie apelianto argumentai vertintini kritiškai.
Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad prielaidomis nuosprendis negali būti grindžiamas, nes jos neparemtos kitais bylos įrodymais. Tokiu būdu visos kylančios abejonės aiškintinos kaltinamojo naudai.
Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.