Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-18 · Administracinė byla Nr. I-2495-811/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-18
Bylos Nr.
I-2495-811/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00728-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
A. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2495-811/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00728-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 18 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo - Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas) (toliau – ir Lukiškių TI-K) 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl laikotarpyje nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvusių netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 1-3, 20-22).

Nurodo, kad nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teigia, kad kameroje Nr. 79, kurios bendras plotas 7,94 m², kartu su juo buvo laikomas dar vienas asmuo. Be to, daug vietos kameroje užima baldai (dviejų aukštų lova 1,33 m² (matmenys 1,9 m x 0,7 m), stalas (matmenys apie 0,40 m), dvi kėdės po 0,07 m² (matmenys 0,3 x 0,3 m), spintelė)) ir sanitarinis mazgas 0,56 m² (matmenys 0,8 m x 0,7 m), todėl kameroje buvo ankšta, trūko erdvės laisvai ir nevaržomai judėti.

Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu – kameroje Nr. 79 buvo įrengta tik 1,5 m aukščio sienelė ir užuolaida, skirianti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, todėl jis galėjo būti stebimas kitų asmenų.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu: duše nebuvo įrengta dušo kabina, be to, visada į dušą buvo vedami du asmenys. Nurodo, kad jam būnant duše, nuėjus paimti muilo, šampūno, persirengiant jis buvo matomas, stebimas kito asmens ir į dušą jį lydinčių pareigūnų.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 8-11) su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3.6 kv. m. ploto. Kamerų įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V- 176 (toliau – Eksploatavimo taisyklės).

Vadovaujasi Eksploatavimo taisyklių 14.2. punkte įtvirtinta nuostata, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Pažymi, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priešingu atveju, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės, įgyvendinti nustatytų vidaus tvarkos reikalavimų užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - HN 134:2015), galiojančia nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kuri nenumato sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dusinėję, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio.

Nurodo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu ,,Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušų tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaite iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas, pasak atsakovės atstovo, atitinka higienos reikalavimus.

Vadovaujasi HN 134:2015 44 punkto, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 107 punkto nuostatomis, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Nurodo, kad siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių Tl-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro.

Pasak atsakovės atstovo, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl buvusių netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpyje nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki 2019 m. vasario 12 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, daug vietos kameroje užėmė baldai ir sanitarinis mazgas.

EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus minimalaus ploto tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (galiojęs iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumatė, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti 3,6 m² kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-575-1884/2014, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsakovės atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie pareiškėjo laikymą kamerose ir jose buvusių asmenų skaičių laikotarpyje nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (b. l. 8). Taigi, iš šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpyje nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki 2019 m. vasario 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 79, plotas - 7.94 m² (2 asmenys kameroje), o 2019 m. vasario 12 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus.

Byloje pateiktame Lukiškių TI-K turto valdymo skyriaus pranešime ,,Dėl A. Š. skundo“ (toliau – Turto valdymo skyriaus pranešimas) (b. l. 17) nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerose yra lovos (matmenys - apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalas (matmenys kamerose iki 4 lovų - apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kitose kamerose stalai atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus), kamerose iki 4 lovų yra kėdutės (matmenys - apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), kamerose kur daugiau kaip 4 lovos - suolai, kurie atitinka stalo dydį.

Atsižvelgiant į anksčiau minėtą EŽTT ir LVAT praktiką, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymą kamerose, jų plotą ir kartu su juo buvusių asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (b. l. 8; 16-17), teismas daro išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte įtvirtinta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. HN 134:2015 nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui. Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą ir Turto valdymo skyriaus pranešime (b. l. 16) nurodyta, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Iš TI-K turto valdymo skyriaus pranešimo matyti, kad kameroje Nr. 79, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta (b. l. 16-17).

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 - 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę. Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Iš Lukiškių TI-K nurodytų duomenų (b. l. 8) matyti, kad laikotarpyje nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki 2019 m. vasario 12 d. pareiškėjas kameroje Nr. 79 buvo laikomas kartu su kitu asmeniu.

Pažymėtina, kad atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu visais atvejais buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus.

Vadovaudamasis minėta teismų praktika bei atsakovės atstovo pateikta informacija, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas 60 parų, kai Lukiškių TI-K kameroje buvo laikomas su kitu asmeniu.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Duše nebuvo įrengta dušo kabina, be to, visada į dušą buvo vedamas po du asmenis. Nurodo, kad būnant duše, nuėjus paimti muilo, šampūno, persirengiant buvo matomas, stebimas kito asmens ir į dušą jį lydinčių pareigūnų.

Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu ,,Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušų tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše.

Vadovaujantis HN 134:2015 44 punkto, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 107 punkto nuostatomis, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių Tl-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tuo pačiu - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro.

Ginčijamais aspektais pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras bei atskirai nuo dušo patalpos įrengti persirengimo kambarius. Kadangi pertvarų dušo patalpose įrengimo ir persirengimo kambarių įrengimo atskirai nuo dušo patalpos teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Pažymėtina, kad nors teisės aktuose nenustatyta, kad nuteistieji į dušą būtų vedami po vieną, ar kiekviena dušo vieta būtų įrengta atskiroje patalpoje, tačiau LVAT yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018).

Dėl pareiškėjo teiginių, jog būnant duše, nuėjus paimti muilo, šampūno, persirengiant jis buvo matomas kito asmens, jį į dušą lydinčių asmenų, teismas pažymi, kad jie turi būti vertinami neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens buvimas duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr. LVAT 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad dušo patalpų įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušo patalpa buvo įrengta taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti ja ir nepatirti nepatogumų dėl privatumo stokos. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko jo stebėjimas būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

Apibendrinant nurodytas aplinkybes bei LVAT suformuotą praktiką dėl privatumo naudojantis dušu Lukiškių TI-K, darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu per visą kalinimo laikotarpį (60 parų) buvo pažeistas viso 2 valandas 15 minučių (pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 60 parų, vieną kartą per savaitę suteikiant teisę 15 min. pasinaudoti dušu).

Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą konstatavus, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, dušu, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, pareiškėjo skundas tenkintinas visiškai, pareiškėjo prašomas priteisti 100 Eur atlygintinos neturtinės žalos dydis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo A. Š. skundas tenkintinas visiškai ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą tenkinti visiškai.

Priteisti pareiškėjui A. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, kodas 188721271, 100 Eur (šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė