Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (duomenys neskelbtini), AB apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-631-1001/2016 pagal ieškovės (duomenys neskelbtini), AB ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė pateikė pirmosios instancijos teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 921,36 Eur skolos, 870,51 Eur kredito mokesčio, 2,70 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. balandžio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40 Eur žyminio mokesčio, 121 Eur išlaidų susijusių su teisine pagalba. Nurodė, kad tarp ieškovės – vartojimo kredito davėjos (duomenys neskelbtini), AB ir atsakovo – vartojimo kredito gavėjo A. P. 2015 m. balandžio 28 d. buvo sudaryta vartojimo kredito išdavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kuria atsakovui buvo suteiktas 1000 Eur vartojimo kreditas 36 mėnesių terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 1214 Eur kredito mokestį iki 2018 m. balandžio 28 d. Tačiau atsakovas prisiimtų įsipareigojimų nevykdė ir nemokėjo nustatyto dydžio įmokų bei nereagavo į ieškovės siųstus raginimo laiškus. Atsižvelgdama į tai, kad Atsakovas nesilaiko vienos iš esminių sutarties sąlygų, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau ir – VKĮ) 19 str. bei Sutarties 8.4. punktu, ieškovė 2016 m. kovo 14 d. atsakovui siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su juo sudarytą vartojimo kredito sutartį. Atsakovas per pranešimu apie sutarties nutraukimą suteiktą terminą įsiskolinimo nepadengė ir yra skolingas ieškovei 921,36 Eur negrąžintos vartojimo kredito dalies bei 870,51 Eur kredito mokesčio. Vadovaudamasi Sutarties 6.1. punktu bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 str. 1 d., kuri įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, ieškovė prašė iš atsakovo priteisti 2,70 Eur palūkanas kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo; vadovaudamasis CK 6.37 str. 2 d. prašė priteisti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateiktame ieškinyje nurodė ir tai, kad prašo priimti sprendimą už akių, jei atsakovas per nustatytą terminą nepateiks atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti 2016 m. gegužės 6 d. Per nustatytą terminą atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.Skundžiamu sprendimu už akių pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo A. P. ieškovei (duomenys neskelbtini), AB 921,36 Eur skolos, 500 Eur kredito mokesčio, 2,70 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. balandžio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40 Eur žyminio mokesčio, 121 Eur išlaidų, susijusių su teisine pagalba. Teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas su ieškove tinkamai neatsiskaitė pagal 2015 m. balandžio 28 d. sudarytą Sutartį, todėl 921,36 Eur skolos suma, palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo turi būti priteisti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nesumokėtos kredito sumos dydį (921,36 Eur), prašomo priteisti kredito mokesčio dydį (870,51 Eur) bei vadovaudamasis nacionaliniais bei tarptautiniais teisės aktais ir teisingumo bei protingumo principais, savo iniciatyva sprendė, jog prašomas priteisti kredito mokestis yra pernelyg didelis, dėl ko jį sumažino iki 500 Eur, nes būtent toks dydis atitinka abiejų šalių teises ir teisėtus interesus.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė (duomenys neskelbtini), AB prašo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl kredito mokesčio dydžio ir priteisti apeliantei (duomenys neskelbtini), AB iš atsakovo A. P. 870,51 Eur kredito mokesčio, bylinėjimosi išlaidas – 121 Eur už apeliacinio skundo parengimą bei 15 Eur žyminį mokestį. Nurodo, kad šalių sudarytoje vartojimo kredito sutartyje (specialiosios sutarties sąlygos) numatyta, jog vartojimo kredito kainos (kredito mokesčio) metinė palūkanų norma yra 61,64 proc. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta teismo išvada, kad prašomas priteisti vartojimo kredito mokestis neatitinka įstatymo reikalavimų bei teisingumo ir protingumo principų. Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – jog sudarytų sutarčių reikia laikytis, ir nereiškia, kad vartotojai gali naudotis jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Sprendžiant, ar teisėtas yra palūkanų dydis, būtina papildomai atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju, sudarydami kredito sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu kredito gavėjas susipažino ir savo parašu patvirtino, kad su ja sutinka. Tokia aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytas palūkanų dydis yra per didelės ir prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams.Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo už akių dalis, kuria dalinai patenkinamas reikalavimas priteisti kredito mokestį, keičiama (CPK 326 str. 1 d. 3 p). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), AB su atsakovu A. P. 2015 m. balandžio 28 d. sudarė vartojimo kredito išdavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 1000 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 1214 Eur kredito mokestį, kurio metinė palūkanų norma 61,64 procentai, iki 2018 m. balandžio 28 d. 2016 m. kovo 14 d. raginimu atsakovas buvo įspėtas apie sutarties nutraukimą nevykdant įsipareigojimų. Atsakovui toliau nevykdant sutarties ir nemokant įmokų, sutartis nuo 2016 m. kovo 30 d. vienašališkai ieškovės iniciatyva nutraukta. Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija sprendimo už akių dalį, kuria nepilnai patenkintas jos reikalavimas priteisti visą kredito mokestį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 str. nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-29-248/2016, Nr. 3K-3-98/2014 ir kt.). Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausias Teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, pavyzdžiui vartotojo, interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. Pagal VKĮ nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 75 procentai. Tačiau iki 2015 m. lapkričio 5 d. galiojusioje pastarojo teisės akto redakcijoje, šis dydis buvo 200 procentų (21 straipsnio 1, 2 dalys) ie nebuvo nuostatos, jog už bendrą vartojimo kredito sumą didesnė bendra vartojimo kredito kaina leidžia preziumuoti, jog bendra vartojimo kredito kaina yra neprotinga, nepagrįsta, neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia šių santykių dalyvių interesų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad, jei iš turimų įrodymų matyti, jog skolininkas, nors ir saugomas vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, sistemingai laiku nevykdo prievolių, skolininko ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Sutartimi nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis Sutarties sudarymo metu neviršijo tuo metu galiojusiame VKĮ 21 str. 2 d. 1 p. numatytų reikalavimų, nustatančių, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka protingumo, pagrįstumo, sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu, t. y. 2015 m. balandžio 28 d., yra didesnė kaip 200 procentų (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 01 01 iki 2016 02 01). Ši prezumpcija gali būti nuginčyta, todėl ir dėl palūkanų dydžio, nepažeidžiant kredito gavėjo kaip vartotojo teisių, spręstina individualiai. Atkreiptinas dėmesys, kad kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes.Nagrinėjamu atveju skolininkas tinkamai nevykdė su ieškove sudarytos sutarties, nesidomėjo kredito sutarties eiga, nepateikė atsiliepimo į ieškinį, bylos nagrinėjimu nesidomėjo, byloje neįrodinėjo, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo bei dalinio vykdymo, keitimo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą. Atsakovas tokiu būdu nepaneigė įstatyme įtvirtintos bendros vartojimo kredito kainos atitikties įtvirtintiems reikalavimams prezumpcijos, nes minėtos sutarties sąlygos atsakovas neginčijo ir su ja sutiko, iš dalies sutartį vykdė. Todėl teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo ginčijamą sumą mažinti bei pripažinti, kad paties atsakovo laisva valia sudaryta sutartis, prisiimti ir iš dalies įvykdyti įsipareigojimai, net jei mokėtinas kredito mokestis ir viršija paskolos sumą, turi būti mažinamas. Pripažinus, kad Sutartimi nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis neviršijo VKĮ įtvirtintos 200 procentų ribos, apeliacinės instancijos teismas vertinimu byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo mažinti kredito mokesčio (palūkanų) dydį dėl to, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinka vartotojų interesų, prieštarauja įstatymams, sąžiningumo bei protingumo principams ar kad tarp šalių yra esminė nelygybė. Esant nurodytoms aplinkybėms skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas sumažino iš atsakovės priteistiną kredito mokestį, keistina, padidinant priteistą sumą iki prašomos 870,57 Eur sumos. Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovei priteisiamas 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, 121 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo surašymą, nes šis dydis pagrįstas dokumentu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo už akių dalį dėl kredito mokesčio priteisimo pakeisti.

Padidinti iš atsakovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei (duomenys neskelbtini), AB, į. k. (duomenys neskelbtini), priteistą 500 Eur kredito mokesčio sumą iki 870,51 Eur,

Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei (duomenys neskelbtini), AB, į. k. (duomenys neskelbtini), 15 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, ir 121 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą.