Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lauretos Ulbienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste ir – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir nuteistas 75 MGL (2824,50 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirtą bausmę sumažinus 1/3, paskirta galutinė bausmė – 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į atliktos bausmės laiką įskaityta viena laikino sulaikymo para nuo 2017 m. lapkričio 16 d., 22.50 val. iki 2017 m. lapkričio 17 d., 13.30 val., prilyginant ją 2 MGL dydžio baudai, ir konstatuota, jog nesumokėtos baudos dalis yra 48 MGL, t. y. 1807,68 Eur.

Vadovaujantis 68 straipsniu, A. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas du metus naudotis specialia teise ( teise vairuoti kelių transporto priemones).

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš A. L. konfiskuota valstybės naudai nusikalstamos veikos padarymo priemonė – automobilis FORD FOCUS, v/n (duomenys neskelbtini) VIN kodas WF0NXXGCDN2U2U23408.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

4. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad paskirta jam (A. L.) bauda yra aiškiai per griežta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

4.1. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, į kaltinamojo asmenybę – A. L. yra dirbantis, teistas vieną kartą, teistumas neišnykęs, vieną kartą baustas administracine tvarka, nuobauda galioja, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė A. L. švelniausią BK 281 str. 7 d. sankcijoje numatytą bausmę baudą, savo dydžiu ženkliai mažesnę, nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, kurią, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažino vienu trečdaliu. Kolegijos vertinimu paskirta A. L. 50 MGL (1883 eurų) dydžio bauda yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, mažinti ją nėra įstatyminio pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. L. teisės vairuoti transporto priemones atėmimo 2 metų laikotarpiui, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Skirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas, atitinkantis BK 68 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą vidurkį, vertintinas kaip proporcingas ir adekvatus. Naudodamasis minėta teise A. L. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, tai yra vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis 1,56 promilės girtumas. Teismas vertino tiek šią aplinkybę, tiek ir kitas jau minėtas bausmės individualizavimą įtakojančias aplinkybes, kurios vertintinos parenkant baudžiamojo poveikio priemonę. Šiuo atveju lyginamuoju aspektu atsižvelgtina ir į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinę atsakomybę tam, kas vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai yra nustatytas neblaivumas iki 1,5 promilės. Tokiu atveju, vadovaujantis minėto straipsnio 9 dalimi, asmenims privalomai skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo minimalus terminas būtų vieneri metai. Nagrinėjamu atveju A. L. yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jokių išskirtinių aplinkybių, kuriomis remiantis jam būtų galima skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, savo griežtumu daugiau atitinkantį administracinę atsakomybę, nenustatyta. Tokiomis aplinkybėmis nelaikytinos ir apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis turįs šeimą, kuria turi rūpintis, taip pat augina neįgalią dukrą, kadangi visos šios aplinkybės neatsirado staiga, jos A. L. buvo žinomos, tačiau nesulaikė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo ir neigiamai charakterizuoja nuteistąjį dėl jo neatsakingo požiūrio į savo šeimą.A. L. skunde prašo teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą skaičiuoti nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo momento. Skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta baudžiamojo poveikio priemonės- draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones vykdymo pradžia. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2017-11-17 A. L. buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumentų ( vairuotojo pažymėjimo ) paėmimas, ir paminėtą dieną iš A. L. buvo paimtas jo vairuotojo pažymėjimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad po vairuotojo pažymėjimo paėmimo A. L. būtų vairavęs transporto priemones. Taigi akivaizdu, jog nuo 2017-11-17 A. L. realiai buvo suvaržyta galimybė naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Nors prokuroras teigia, kad dokumento – vairuotojo pažymėjimo – paėmimas šiuo atveju buvo tik kardomoji priemonė, kuri neatėmė teisės A. L. vairuoti transporto priemones, vertinant de facto (faktiškai) kaltininko patirtus suvaržymus, matyti, jog galimybės vairuoti transporto priemonę apeliantas neteko iš karto po to, kai jam nutarimu buvo paskirta kardomoji priemonė. Tai leidžia pritarti apelianto nuomonei, kad šiuo atveju teisinga baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuoti nuo tos dienos, kai asmeniui buvo realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę. Šioje byloje tai buvo padaryta 2017-11-17 nutarimu. Pagal suformuotą teismų praktiką pagrindu skaičiuoti baudžiamojo poveikio priemonės pradžią nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos turėtų būti tai, jog taikytos kardomosios priemonės turinys faktiškai atitiko baudžiamojo poveikio priemonės turinį, t. y. asmeniui buvo taikomi tokio paties pobūdžio ir griežtumo apribojimai (visiškas apribojimas naudotis teise vairuoti transporto priemones), kokie yra taikomi ir paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Kai paimamas vairuotojo pažymėjimas, įtariamasis, kuriam skirtas dokumentų paėmimas, įspėjamas, kad išduota pažyma (apie kardomosios priemonės dokumento paėmimą) nelaikytina dokumentu, patvirtinančiu teisę vairuoti transporto priemones. Taigi šiuo atveju A. L. apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas skaičiuoti baudžiamojo poveikio priemonės pradžią nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos, remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, tenkintinas, ir skundžiamas nuosprendis šioje dalyje tikslintinas, nurodant baudžiamojo poveikio priemonės pradžią nuo 2017-11-17. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo konfiskuoti A. L. priklausantį automobilį Ford Focus, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN kodas WF0NXXGCDN2U23408), pažymėtina, kad, viena vertus, teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, konstatuoja, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas), kita vertus, nurodo, jog pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus; jo įgyvendinimo tvarka bendriausia prasme nustatyta šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje pripažįstama, kad vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala (1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl teisės į nuosavybės apsaugą, nustatytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje, iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Be kita ko, ja gali būti siekiama užkirsti kelią atitinkamos transporto priemonės naudojimui kitoms nusikalstamoms veikoms padaryti kenkiant visuomenei (2003 m. balandžio 10 d. sprendimas Yildirim prieš Italiją, peticijos Nr. 38602/02; 2001 m. birželio 26 d. sprendimas C. M. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 28078/95). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką turto konfiskavimas patenka į nuosavybės naudojimo kontrolės sritį pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalį, kurioje valstybėms suteikiama teisė priimti įstatymus, jų manymu, reikalingus, kad būtų galima kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgiant į bendrąjį interesą. Tam, kad nuosavybės teisių apribojimas atitiktų šią nuostatą, jis turi būti nustatytas įstatymo, juo siekiama teisėto tikslo, o panaudotos priemonės – pagrįstai proporcingos šiam tikslui. Spręsdamas dėl viešojo intereso poreikių ir asmens intereso teisingos pusiausvyros nustatymo, Teismas palieka valstybei plačią vertinimo laisvę dėl įgyvendinimo priemonių pasirinkimo ir vertinimo, ar šio įgyvendinimo padariniai pateisinami atsižvelgiant į bendrąjį interesą siekiant atitinkamo įstatymo tikslo. Teisinga pusiausvyra pažeidžiama tuo atveju, kai asmeniui užkraunama „individuali ir pernelyg didelė našta“ (Yildirim prieš Italiją; 2011 m. birželio 28 d. sprendimas Het Financieele Dagblad B. V. prieš Olandiją, peticijos Nr. 577/11). BK 67 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir rūšys. Pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, o pagal šio straipsnio 3 dalį – baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas (kaip ir kitos šioje dalyje nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės) gali būti skiriama kartu su bausme. Tai, kad padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis šio kodekso 67, 72 straipsniais, gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, nustatyta ir BK 42 straipsnio 6 dalyje. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal šio straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. BK 72 straipsnio 2 dalis yra bendroji norma, kurioje pateikiama konfiskuotino turto samprata. Byloje taip pat nustatyta, kad automobilis, kurį neblaivus vairavo A. L., yra nusikaltimo padarymo priemonė. Kaip minėta, pagal BK 72 straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmių skyrimą, o baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos laikantis BK IX skyriaus nuostatų. Baudžiamojo poveikio priemonės yra viena iš valstybės nustatytos reakcijos į padarytą nusikalstamą veiką formų. Ir bausmė, ir baudžiamojo poveikio priemonės yra teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės. Taigi baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat yra asmens už padarytą nusikalstamą veiką atitinkamas nubaudimas. Teisingumo principas laikomas vienu iš pagrindinių baudžiamosios teisės principų. Nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas neabejotinai yra susijęs su teisingumo principo įgyvendinimu. Teismo priimamas baigiamasis aktas (nuosprendis ar nutartis) turi būti teisėtas, pagrįstas ir teisingas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime pažymėta, kad ,,konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi“. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. A. L. kartu su sutuoktine N. L. augina neįgalią dukterį A. L., gimusią 2002-02-07, todėl automobilis jų šeimai būtinas, kad galėtų sunkų neįgalumą turinčiai dukrai užtikrinti bent elementariausius poreikius – nuvežti į mokyklą, pas gydytojus ir kt.. Teisėjų kolegijos vertinimu, automobilio konfiskavimas šioje byloje aiškiai prieštarautų teisingumo principui bei nepadėtų įgyvendinti bausmės tikslus, kadangi, paskyrus šią poveikio priemonę, realiai bus pabloginta sunkų neįgalumą turinčios nuteistojo dukters gerovė bei pasunkinta visos šeimos materialinė padėtis.

Esant šioms aplinkybėms skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-18 nuosprendis yra keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo A. L. skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 13 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti paskirtą A. L. baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą – ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nekonfiskuoti A. L. priklausančio automobilio Ford Focus, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN kodas WF0NXXGCDN2U23408).

Patikslinti nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 str., nurodant, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimo pradžią skaičiuoti nuo 2017-11-17.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.