Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-678/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-12-13
Bylos Nr.: 2A-678/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00755-2010-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė
Ieškovas: A. B.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Brauer“, akcinei bendrovei DnB NORD bankas
Trečiasis asmuo: K. B., D. B., notarei I

Civilinė byla Nr. 2A-678/2012Proceso Nr. 2-58-3-00755-2010-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 21.4.2.6; 35.5; 121.21;

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo A. B. ieškinys atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Brauer“ ir akcinei bendrovei DnB NORD bankas dėl hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia ir jos įregistravimo panaikinimo, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims K. B., D. B. ir notarei I. Z., civilinės bylos Nr. 2-490-267/2011.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas reikalavimas dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto dėl suklydimo ir nekilnojamojo daikto hipotekos įregistravimo Centriniame hipotekos registre panaikinimo.

Ieškovas A. B. dirba pas atsakovą UAB „Brauer“ technikos direktoriumi. Trečiasis asmuo, ieškovo A. B. tėvas, K. B., buvo UAB „Brauer“ akcininkas ir nuo 1995-01-02 iki 2010-01-13 dirbo UAB „Brauer“ generaliniu direktoriumi. 2004-12-09 UAB „Brauer“ (tuo metu įmonės pavadinimas buvo „Mažeikių Lokys“) pardavė ieškovui A. B. pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – Pastatas). Pardavimo sutarties kaina – 114 272,24 Lt, parduoto Pastato rinkos vertė 2008-11-04 nustatyta 680 000 Lt.

2008-06-11 atsakovai UAB „Brauer“ ir AB DnB NORD bankas sudarė Kredito linijos sutartį Nr. K-0700-2008-88 (toliau tekste – Sutartis), pagal kurią bankas suteikė bendrovei 144810 EUR kreditą. UAB „Brauer“ prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeitė jam priklausančią įrangą.

2008-11-11 A. B., D. B. ir UAB „Brauer“, atstovaujama K. B., sudarė Pastato panaudos sutartį, kuria laikotarpiui iki 2010-05-31 perdavė panaudos gavėjui Pastatą valdyti ir įkeisti DnB NORD bankui (tikslu gauti paskolą) bei įregistruoti sutartinės hipotekos sandorį.2008-11-25 UAB „Brauer“, DnB NORD bankas pasirašė Susitarimą dėl 2008-06-11 kredito linijos sutarties Nr. K-0700-2008-88 sąlygų pakeitimo (toliau tekste – Susitarimas), kuriuo šalys susitarė dėl papildomo 115848 EUR kredito suteikimo bendrovei ir papildomo prievolės įvykdymo užtikrinimo – bendrovės pagrindinio akcininko ir direktoriaus K. B. sūnui A. B. nuosavybės teise priklausančio Pastato įkeitimo. 2008-11-27 Mažeikių rajono 2-ojo notarų biure ginčo šalys pasirašė Sutartinės hipotekos lakštą, reg. Nr. 2-6569, kuriuo ieškovas A. B., užtikrindamas tinkamą skolininko prievolių pagal Sutartį ir Susitarimą įvykdymą, įkeitė jam nuosavybės teise priklausantį 680000 Lt vertės Pastatą.

UAB „Brauer“ prievolių pagal Sutartį ir Susitarimą neįvykdė, kredito negrąžino. 2010-12-09 bendrovės skola bankui sudarė 909779,42 Lt.

Šalies argumentai

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu ab initio A. B. ir AB DnB NORD bankas bei UAB „Brauer“ 2008-11-27 sutartinės hipotekos lakštą ir panaikinti Pastato hipotekos įregistravimą Centriniame hipotekos registre. Ieškovas nurodė, kad ginčijamą hipotekos sandorį sudarė nežinodamas tikrosios padėties, t. y. suklydo iš esmės. UAB „Brauer“ atstovai jam garantavo, kad įkeitimas yra formalus, suėjus sutarties įvykdymo terminui, t. y. po 2010-05-31 Pastato hipoteka bus išregistruota. Žinodamas tikrąją reikalų padėtį, kad UAB „Brauer“ akcininkai ir kiti suinteresuoti asmenys siekia perimti iš trečiojo asmens K. B. visas jo turimas akcijas ir tai padarę atleis jį iš užimamų generalinio direktoriaus pareigų bei tai, kad UAB „Brauer“ sutartinių įsipareigojimų nevykdys, jokiu būdu nebūtų sudaręs hipotekos sutarties. Todėl prašė ginčo sandorį, kaip turintį valios trūkumų, pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu.

Tretieji asmenys D. B. ir K. B. su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ieškovą įkeisti Pastatą įkalbėjo tėvas K. B., kuris tuo metu vadovavo UAB „Brauer“ ir tikėjosi tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Ieškovas negalėjo numatyti aplinkybių, susijusių su dabartinių UAB „Brauer“ akcininkų nesąžiningais ir negarbingais veiksmais, K. B. teisinės padėties pasikeitimu, jo atleidimu iš darbo. Todėl ginčo sandoris turi būti panaikintas, nes ieškovas buvo suklaidintas.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo notarė I. Z. atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodė, kad prieš tvirtinant sutartinės hipotekos lakštą ieškovas pateikė visus reikalingus dokumentus šiam veiksmui atlikti. Pasirašant sutartinės hipotekos lakštą šalims buvo paaiškintos iš šio veiksmo kylančios pasekmės. Šalys hipotekos lakštą perskaitė, suprato jo turinį, esmę ir pareiškė, kad su visomis sąlygomis sutinka.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Brauer“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Be to, nepakanka konstatuoti suklydimo faktą, bet būtina įvertinti, ar suklydimas buvo esminis. Ieškovo nurodomos UAB „Brauer“ valdymo organų struktūros ir personalijų pasikeitimo aplinkybės įvyko praėjus daugiau nei metams laiko po ginčo sandorio sudarymo, todėl objektyviai neįmanoma tokia situacija, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas apskritai dėl to būtų galėjęs klysti, jau nekalbant apie tai, kad nurodytos sąlygos, atsakovo nuomone, nėra susijusios su esminiais hipotekos sandorio elementais – hipotekos sutarties esme, dalyku ar kitomis esminėmis šio sandorio sąlygomis.

Atsiliepimas

Atsakovas AB DnB NORD bankas prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo atsakovo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovo argumentai, kad UAB „Brauer“ neįvykdė 2008-11-11 sutarties 1.3 punkte numatyto įpareigojimo – pasibaigus sutarties nustatytam terminui, išregistruoti sutartinės hipotekos sandorį, neturi jokios įtakos hipotekos sandorio teisėtumui ir galiojimui. UAB „Brauer‘ yra skolingas bankui 909 779,42 Lt, todėl neatsirado pagrindas hipotekai išregistruoti ar pasibaigti, o dėl įsipareigojimų pagal 2008-11-11 sutartį nevykdymo ieškovas turėtų reikšti reikalavimus jų nevykdančiai šaliai – UAB „Brauer“. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymas nenumato teisės skolininkui ar įkeisto turto savininkui kreiptis dėl hipotekos panaikinimo tuo atveju, jei pasikeičia skolininko akcininkai, vadovas ar vykdoma veikla. Nurodė, kad Bankas nėra atsakingas už trečiojo asmens – K. B., kuris, ieškovo teigimu, jį suklaidino, veiksmus. Ieškovas gali savo teises ginti CK 4.195 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, o ne ginčydamas su sąžiningu hipotekos kreditoriumi sudarytą sandorį

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo A. B. atsakovui AB DnB NORD bankas 3 025 atstovavimo išlaidų ir 70,59 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.

Teismo vertinimu, ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad buvo suklysta dėl paties hipotekos sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų. Ieškovo argumentai, susiję su klaidingomis jo prielaidomis apie egzistavusius esminius faktus sandorio sudarymo metu, t. y. formalus įkeitimo sandorio pobūdis, geros UAB „Brauer“ verslo perspektyvos, atsakovų geranoriškumas ir įsipareigojimas po 2010-05-31 išregistruoti hipoteką, teismo vertinimu, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti hipotekos sandorį negaliojančiu. Teismas nurodė sutinkantis su atsakovų atsikirtimais, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ieškovas, būdamas atidus ir rūpestingas, prieš įkeisdamas turtą UAB „Brauer“ prievolių užtikrinimui, privalėjo įvertinti, kad bendrovėje gali pasikeisti tiek akcininkai, tiek administracijos vadovas. Be to, teismas sprendė, kad ieškovo nurodomos atsakovo UAB „Brauer“ valdymo organų struktūros ir personalijų pasikeitimo aplinkybės, atsiradusios praėjus daugiau nei metams laiko po hipotekos sutarties sudarymo, negali būti vertinamos kaip egzistavusios ginčo sandorio sudarymo metu ar susijusios su ginčijamo sandorio esme (CK 1.90 str. 4 d.). Net ir pripažinus faktą, kad ieškovas suklydo, vertindamas UAB „Brauer“ galimybes grąžinti bankui gautą kreditą, toks suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, nes tai susiję su aplinkybėmis, dėl kurių riziką, sudarydamas sandorį, prisiėmė būtent įkaito davėjas – A. B..Teismas savo išvadą taip pat grindė ir notarės I. Z. atsiliepime pateiktais argumentais, kad pasirašant sutartinės hipotekos lakštą šalims buvo paaiškintos iš šio veiksmo kylančios pasekmės, šalys hipotekos lakštą perskaitė, suprato jo turinį ir esmę ir pareiškė, kad su visomis sąlygomis sutinka. Teismas nurodė, kad ir pats ieškovas teisminio nagrinėjimo metu pripažino, jog sutartį skaitė ir ją pasirašė, kadangi pasitikėjo tėvo – trečiojo asmens K. B., sprendimais ir tikėjosi, kad Pastatas įkeičiamas trumpam laikui.

Teismas sprendė, kad bylos teisingam išsprendimui svarbios ir faktinės bylos aplinkybės, susijusios su tuo, kad ginčijamu sandoriu įkeistą Pastatą, kuris 2008-11-04 buvo įvertintas 680 000 Lt, ieškovas įsigijo 2004-12-09 Pirkimo-pardavimo sutartimi iš tėvo vadovaujamos įmonės UAB „Brauer“, sumokėdamas likutinę pastato vertę – 114 272,24 Lt; 2008-11-11 tarp A. B., D. B. (panaudos davėjai) ir UAB „Brauer“ (panaudos gavėja), atstovaujamos K. B., buvo sudaryta Pastato panaudos sutartis, kurios 1. 1 punkte nurodyta, kad panaudos davėjai laikotarpiui iki 2010-05-31 perdavė panaudos gavėjai Pastatą valdyti ir įkeisti DnB NORD bankui (tikslu gauti paskolą) bei įregistruoti sutartinės hipotekos sandorį; 2010-05-26 įgaliojimu Pastato savininkai įgaliojo K. B. atstovauti valdant ir pilnai disponuoti ginčo sutarties turtu. Šios aplinkybės leido teismui spręsti, kad esminius sprendimus dėl Pastato valdymo ir disponavimo juo priėmė tikrasis turto savininkas – trečiasis asmuo K. B.. Ginčo sandoris buvo sudarytas ne įkaito gavėjo – banko, bet trečiojo asmens K. B. iniciatyva. Teismo vertinimu, visiškai teisus yra atsakovas DnB NORD bankas, nurodęs, kad aplinkybės, susijusios su 2008-11-11 Panaudos sutarties 1.3 punkto vykdymu, neturi jokios įtakos hipotekos sandorio galiojimui, nes bankas nedalyvavo sudarant šią sutartį ir jokių įsipareigojimų, susijusių su hipotekos išregistravimu, neprisiėmė.

Teismas darė išvadą, kad ieškovas, sužinojęs apie atsakovo UAB „Brauer“ sunkią finansinę padėtį (įmonei keliama bankroto byla),norėdamas išvengti hipotekos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, ginčija sandorį, siekdamas sau naudingo rezultato.Todėl, teismo manymu, ieškinio patenkinimas nagrinėjamu atveju pažeistų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus bendruosius teisės principus – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. B. prašo: 1) apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, 2) panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą; 3) priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti visiškai; 4) priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis visas ieškovo byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį ir 270 straipsnio 4 dalį. Teismas nenurodė, kodėl vadovaujasi vienais įrodymais, o atmeta kitus įrodymus, teismo teiginiai, jog Ieškovas iš esmės neklydo, gali būti vertinami kaip teismo išvados, bet teisinių argumentų, iš kurių šios išvados padarytos, teismo sprendime nėra.Teismaspažeidė CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 270 straipsnio 3 dalį. Ieškovaspatikslintame ieškinyje iš esmės patikslino (pakeitė) faktinį ieškinio pagrindą, o būtent:Ieškovas savo suklydimą grindė aplinkybe, kad UAB Brauer“ suklaidino Ieškovą įtikinęs, jog Pastato hipoteka po 2010-05-31 dienos bus išregistruota, todėl Pastato hipoteka - viso labo formalus veiksmas. Teismas ignoravo patikslintame ieškinyje nurodytą ieškinio faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą) ir jo nenurodė sprendime.Teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodymų tikėtinumo taisykles, numatytas CPK 185 straipsnyje. Iš Ieškovo paaiškinimų matyti, kad būtent UAB „Brauer“ užtikrino Ieškovą, kad atsakovai yra tarpusavyje sutarę, jog suėjus atsakovų sudarytos 2008-06-11 kredito linijos sutarties terminui, t. y. po 2010-05-31, Ieškovui priklausiusio Pastato hipoteka bus išregistruota, o tokia Pastato hipoteka - viso labo formalus veiksmas. Be to, byloje esanti Ieškovo ir UAB „Brauer“ sudaryta 2008-11-11 panaudos sutartis patvirtina, jog suėjus Sutarties įvykdymo terminui, t. y. po 2010-05-31, Pastato hipoteka bus išregistruota. Byloje įrodymų, paneigiančių minėtus įrodymus, nėra, todėl Pirmos instancijos teismas netinkamai vertino šiuos įrodymus - Ieškovo paaiškinimus bei 2008-11-11 panaudos sutartį. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi trečiojo asmens notarės I. Z. paaiškinimais, kurie tik patvirtina ginčijamo hipotekos sandorio sudarymo faktą, tačiau negali patvirtinti ar paneigti Ieškovo suklydimo iš esmės dėl ginčijamo hipotekos sandorio sudarymo momento.Teismas nepagrįstai byloje netaikė CK 1.90 straipsnio. Ieškovo paaiškinimai patvirtina, kad jis ginčijamą hipotekos sandorį sudarė nežinodamas tikrosios reikalų padėties, t. y. kad Pastato įkeitimas nėra formalus ir kad UAB „Brauer“ neįvykdys savo prievolių bankui. Taigi, Ieškovas, būdamas normaliai atidus ir protingas, jokiu būdu nebūtų sudaręs ginčijamos hipotekos sutarties. Šios nurodytos aplinkybės ir sudaro suklydimą iš esmės bei tuo pačiu pagrindą taikyti byloje CK 1.90 straipsnį.Teismas bylą išnagrinėjo atmestinai, neobjektyviai ir šališkai, neatskleidė bylos esmės ir tokiu būdu pažeidė teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių principus byloje. Teismas visiškai netyrė sandorio sudarymo aplinkybių – Ieškovo valinio ir intelektualinio momento sudarant ginčijamą hipotekos sandorį, kurie yra esminiai konstatuojant suklydimą iš esmės. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčijamas hipotekos sandoris sudarytas ne banko, o trečiojo asmens K. B. iniciatyva. Trečiasis asmuo K. B. ginčijamo hipotekos sandorio metu buvo UAB „Brauer“ atstovas, t. y. jos vadovas, todėl jo sudaryti sandoriai CK 2.133 straipsnio 1 dalies prasme yra privalomi bendrovei, taigi, laikytina, kad Ieškovą suklaidino ne K. B., taip pat ne bankas, o UAB „Brauer“, todėl tokios pirmos instancijos teismo nustatinėjamos aplinkybės šalintinos iš teismo sprendimo, kadangi gali turėti prejudicinę reikšmę ginčijant hipotekos sutartį kitu CK numatytu sandorio negaliojimo pagrindu. Byloje šalys nereiškė reikalavimo dėl Pastato tikrojo savininko nustatymo, t. y. dėl jo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, todėl nesuprantamas teismo konstatavimas, kad tikrasis Pastato savininkas yra neIeškovas, o tretysis asmuo K. B.. Teismas nepagrįstai įtraukė į bylą asmenį, neturintį teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi – sandorį tvirtinusią notarę.Teismas pažeidė CPK 98 straipsnio 2 dalį, priteisdamas iš ieškovo atsakovui bankui advokato išlaidas (3 025 Lt), kurios viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus dydžius.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB DnB bankas prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. 2012-08-31 Lietuvos apeliaciniame teisme gautu prašymu atsakovas prašo priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką ir byloje pasisakė dėl visų su įrodinėjimo dalyku susijusių įrodymų ir argumentų. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad priimant teismo sprendimą buvo pažeistas LR CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 270 str. 3 d. Ieškovo teigimu, patikslintame ieškinyje jis savo suklydimą įrodinėjo tuo, kad jis suklydo dėl fakto, kad 2010-05-31 hipoteka bus išregistruota. Teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl šio ieškovo argumento ir jį pagrįstai ir motyvuotai atmetė tuo pagrindu, kad suklydimas dėl skolininko įsipareigojimų vykdymo po ginčijamo sandorio sudarymo nėra suklydimas dėl esminių sandorio elementų.Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovas, teikdamas paaiškinimus teismui, nurodė, kad prieš sudarant ginčijamą sandorį tėvas K. B. jam paaiškino, kad pastatas įkeičiamas iki UAB „Brauer" gaus paskolą iš AB SEB banko, tai yra iki bus grąžinta paskola AB DnB NORD bankui. Tokiu būdu ieškovas nesuklydo ir nebuvo suklaidintas dėl hipotekos išregistravimo termino ir sąlygų - ji bus išregistruota ne po 2010-05-31, o po to, kai bus grąžinta paskola. 2010-05-31 data yra ne hipotekos išregistravimo pagal ginčijamą sandorį terminas, o paskolos grąžinimo AB DnB NORD bankui terminas.Ieškovas, siekdamas nuginčyti sandorį, turi įrodyti, kad negali apginti savo teisių kitais būdais. Tokių aplinkybių ieškovas neįrodinėjo ir net pirmosios instancijos teisme paklaustas negalėjo paaiškinti, kodėl nesiima priemonių išieškoti patirtą žalą iš jo teigimu jį suklaidinusių asmenų.Ieškovas ignoruoja LR CK 1.90 str. 3 d. nuostatą, pagal kurią, jei reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančių reiškianti šalis neįrodo, kad suklydo dėl antrosios šalies kaltės, ji privalo atlyginti antrajai šaliai turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą. Ieškovas pirmosios instancijos teisme nenurodė jokių Banko veiksmų, dėl kurių ieškovas būtų suklydęs. Atsižvelgiant į tai, kad naudos gavėjas iš hipotekos sandorio yra Bankas, ieškovas, reikšdamas reikalavimą CK 1.90 str. pagrindu, to paties straipsnio 3 d. pagrindu prisiima pareigą atlyginti visus tiesioginius Banko dėl tokio sandorio nuginčijimo patirtus nuostolius (faktiškai įsipareigoja įkeisto turto verte atsakyti už BUAB „Brauer" įsipareigojimų nevykdymą). Todėl darytina akivaizdi išvada, kad ieškovas, reikšdamas ieškinio reikalavimą, ne siekia apginti savo tariamai pažeistas teises (panaikinti hipotekos sandorio sudarymo pasekmes), o tik siekia užvilkinti Banko skolos išieškojimą.Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad Banko nurodyta ir pirmosios instancijos teismo priteista išlaidų advokato pagalbai apmokėt suma yra nepagrįsta ir per didelė.Turėtų būti įvertinta, kad byloje (iš esmės dėl su ieškovu susijusių priežasčių: patikslinto ieškinio pateikimo, pareiškimo dėl teisėjo nušalinimo ir pan.) vyko penki teismo posėdžiai, skirtingai nei teigia ieškovas, byloje yra keliamas sudėtingas teisės aiškinimo klausimas, byla yra sudėtinga tiek įrodinėjimo dalyko (tiriamų faktinių aplinkybių), tiek pačių įrodymų aspektu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Brauer“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atmestini apelianto argumentai, kad teismas pažeidė CPK 135 straipsnio l dalies 2 punktą ir 270 straipsnio 3 dalį. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek pirminiame, tiek patikslintame ieškinyje ieškovas nepakeitė ieškinio dalyko, todėl kalbėti apie proceso teisės normų pažeidimą negalima. Argumentai, jog atsakovas suklaidino ieškovą nepagrįsti jokiais įrodymais ar faktinėmis aplinkybėmis, juo labiau, kad trečiasis asmuo K. B. sandorio sudarymo metu buvo atsakovo, t.y. UAB „Brauer" vadovas ir būtent jis buvo sandorio iniciatoriumi, ką beje ir pats pripažino bylos nagrinėjimo metu. Prieš sudarydamas hipotekos sandorį kiekvienas protingas ir apdairus asmuo būtų išsiaiškinęs teisinį reglamentavimą ir sužinojęs, kad įstatymas hipotekos pasibaigimą sieja ne su kokiu nors terminu ar kita aplinkybe, o su prievolės įvykdymu - tik įvykdžius prievolę, kuri yra užtikrinta hipoteka, atsiranda pagrindas hipotekos pabaigimui. Hipotekos nesusiejus su prievolės įvykdymu, o ją pabaigiant suėjus kokiam nors terminui iš esmės būtų paneigta hipotekos užtikrinamoji funkcija ir tokia hipoteka taptų beprasme. Atsakovo UAB „Brauer" nesąžiningumą netiesiogiai neigia (byloje atsakovo nesąžiningumas turėjo būti, bet nebuvo įrodytas) tai, kad sudarant ginčo sandorį UAB „Brauer" vardu veikė jo vadovas ir kontrolinį akcijų paketą valdantis trečiasis asmuo, ieškovo tėvas - K. B.. Sekant ieškovo logika - būtent atsakovo vardu veikęs jo tėvas ir buvo tas asmuo, kuris suklaidino ir įtraukė sūnų į nenaudingą jam sandorį. Tačiau ši aplinkybė byloje taip pat neįrodyta. Byloje nei vieno iš atsakovų nesąžiningumas nenustatytas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

Byloje kilęs ginčas dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto suklydimo įtakoje (CK 1.90 str.). Apeliaciniame skunde taip pat keliami civilinio proceso normų, reglamentuojančių teismo sprendimo turinį, sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, aiškinimo bei taikymo klausimai.

Dėl teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą

Apeliantas skunde nurodo, esą teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 straipsnio 1 dalis), kadangi jis neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų: teismas nenurodė, kodėl vadovaujasi vienais įrodymais, o atmeta kitus įrodymus, teismo teiginiai, jog ieškovas iš esmės neklydo, gali būti vertinami kaip teismo išvados, bet teisinių argumentų, iš kurių šios išvados padarytos, teismo sprendime nėra. Tai, apelianto manymu, yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog civilinio proceso normų pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Taigi, sprendimui panaikinti nepakanka konstatuoti CPK normų pažeidimą, bet būtina nustatyti ir tokio pažeidimo pasekmę- neteisingą bylos išnagrinėjimą.

Remiantis CPK 270 straipsnio 4 dalimi, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodyta: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Lietuvos Aukščiausiais Teismas, remdamasi EŽTT praktika, yra suformavęs principus, kuriais remiantis vertinama, ar teismo sprendimas (nesvarbu- pirmosios ar apeliacinės instancijos) yra tinkamai motyvuotas. Būtent, kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.).

Taigi, vertinant, ar teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, svarbu, ar teismas atsakė į esminius bylos faktinius ir teisnius argumentus. Nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad teismas tik išvardijo bylos įrodymus ir pateikė savo išvadas, tačiau nei konkrečių įrodymų vertinimas nei teismo teisiniai argumentai, kurių pagrindu padarytos išvados, nepateikti.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką byloje ir pasisakė dėl visų su įrodinėjimo dalyku susijusių įrodymų bei šalių argumentų. Būtent, teismas nurodė, jog suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių hipotekos sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra nurodyta, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, jog buvo suklysta dėl paties hipotekos sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų. Ieškovo argumentai, susiję su klaidingomis jo prielaidomis apie egzistavusius esminius faktus sandorio sudarymo metu, t. y. formalus įkeitimo sandorio pobūdis, geros UAB „Brauer“ verslo perspektyvos, atsakovų geranoriškumas ir įsipareigojimas po 2010-05-31 išregistruoti hipoteką, teismo vertinimu, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti hipotekos sandorį negaliojančiu. Taigi, teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pasisakė dėl ieškovo paaiškinimų, kaip vienos iš įrodinėjimo priemonių, vertinimo bei jų įrodomosios reikšmės. Teismo sprendime taip pat yra pasisakyta ir dėl aplinkybių, susijusių su 2008-11-11 Panaudos sutarties 1.3 p. vykdymu, bei jų įtakos hipotekos sandorio galiojimui, būtent, kvestionuojama šios sutarties vykdymo įtaka hipotekos sandorio galiojimui, kadangi bankas nedalyvavo sudarant panaudos sutartį ir jokių įsipareigojimų, susijusių su hipotekos išregistravimu, neprisiėmė. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto argumentai dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo yra nepagrįsti, nes visos esminės ginčo aplinkybės (netgi tos, kurių, pasak apelianto, teismas neaptarė), teismo sprendime yra ne tik nurodytos, bet ir pateiktas šių aplinkybių vertinimas. Teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus bei argumentus, o tai, kad nebuvo priimtas ieškovui palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti motyvų nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2012).

Dėl CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 270 straipsnio 3 dalies pažeidimo.

Šį CPK normų pažeidimą apeliantas grindžia tuo, jog teismas neatsižvelgė į patikslintame ieškinyje pakeistą faktinį ieškinio pagrindą. Esą pradiniame ieškinyje nurodęs, kad suklydimas dėl hipotekos sandorio pasireiškė tuo, jog žinodamas, kad atsakovas UAB ,,Brauer“ atleis ieškovo tėvą iš užimamų pareigų, ieškovas nebūtų įkeitęs atsakovui AB DnB NORD bankui pastato, patikslintam ieškinyje faktiniu ieškinio pagrindu nurodė kitą aplinkybę- kad UAB ,,Brauer“ suklaidino ieškovą, įtikinęs jį, jog pastato hipoteka tėra formalus veiksmas, nes po 2010-05-31 bus išregistruota. Tokia pozicija apie tariamą faktinio ieškinio pagrindo pakeitimą yra visiškai nepagrįsta: pastaruoju argumentu (kad UAB ,,Brauer“ užtikrino ieškovą, jog pastato įkeitimas (hipoteka) tėra formalus veiksmas ir kad po 2010-05-31 pastato hipoteka bus išregistruota) ieškovas savo reikalavimą grindė jau pradiniame ieškinyje (2 b.l.).Aplinkybė, kad po atsiliepimų pateikimo į pradinį ieškinį, ieškovas labiau išplėtojo bei akcentavo vieną iš argumentų, o teismas sprendime pasisakė tiek dėl šio ieškovo argumento, tiek ir dėl labiau akcentuoto pradiniame ieškinyje, nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 135 straipsnio 1 d. 3 p. bei CPK 270 straipsnio 3 dalies pažeidimą ir nedaro teismo sprendimo neteisėtu bei nepagrįstu. Minėta, jog teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra pasisakyta dėl šio ieškovo argumento (faktinio patikslinto ieškinio pagrindo) vertinimo, nurodant, jog aplinkybės, atsiradusios po hipotekos sutarties sudarymo, tame tarpe ir aplinkybė, kad atsakovas UAB ,,Brauer“ neįvykdė savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, nelemia hipotekos sutarties negaliojimo.

Dėl pagrindo hipotekos sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu bei įrodymų vertinimo

Remiantis CK 1.90 straipsnio 1 dalimi, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal suklydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (to paties straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams (aptariamo straipsnio 4 dalis).

Ieškovo patikslintame ieškinyje (taip pat apeliaciniame skunde) nurodytas suklydimas esą pasireiškė tuo, kad jis atsakovo UAB „Brauer“ buvo patikintas, kad suėjus atsakovų sudarytos 2008-06-11 kredito linijos sutarties terminui, t. y. po 2010-05-31, Ieškovui priklausiusio Pastato hipoteka bus išregistruota, o tokia Pastato hipoteka - viso labo formalus veiksmas. Vertinant šiuos ieškovo argumentus, aktualu nustatyti, kokia iš tiesų yra hipotekos sandorio esmė (sprendžiant ar galėjo būti ir buvo suklysta dėl jos), kas yra šio sandorio dalykas, kokios esminės jo sąlygos.

Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK4.175straipsnio 1 dalis).

Hipotekos paskirtis yra užtikrinti, kad skolininkas iš tikrųjų įvykdytų savo prievolę kreditoriui.Hipotekos tikslas yra apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, o jos esmė – turto įkeitimas bei hipotekos procedūrų atlikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2010).

Apelianto paaiškinimai, esą jis buvo patikintas (t.y. suklaidintas), jog hipotekos sandoris yra formalus galėtų būti priskiriami prie suklydimo dėl sandorio esmės, t.y. ieškovas siekia įrodyti, jog hipoteka nebuvo siekiama užtikrinti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, nes šis sandoris esą tebuvo formalus. Tokie ieškovo argumentai vertintini kritiškai: sandoriais pagal įstatymą laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises bei pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Taigi, kiekvienas asmuo, sudarydamas sandorį, prisiima iš jo kylančias teises bei pareigas, o ne imituoja tokį teisių ar pareigų atsiradimą. Todėl suklydimu negali būti laikomas asmens įsitikinimas, jog jo sudaromu sandoriu nesiekiama sukurti iš jo kylančių teisių bei pareigų, o tik atlikti vieną ar kitą formalumą.

Įrodinėdamas savo suklydimą, apeliantas remiasi argumentu, esą jis buvo įtikintas, kad pasibaigus paskolos sutarties terminui, hipoteka jo turtui bus panaikinta. Tačiau toks suklydimas negali būti vertinamas kaip suklydimas dėl sandorio esmės- tai vertintina kaip argumentai, liudijantys suklydimą dėl sandorio pasekmių. Tačiau pasekmės iš hipotekos sandorio kyla tuomet, jeigu skolininkas neįvykdo kreditoriui įsipareigojimų pagal sutartį, tai reiškia, jog pasekmės iš hipotekos sandorio visuomet atsiranda ne dėl šio sandorio įvykdymo (neįvykdymo), o dėl kito sandorio, kuris yra užtikrinamas hipoteka, įvykdymo ar neįvykdymo. Taigi, ieškovo argumentai dėl suklydimo siejami iš esmės su tuo, kad jis pasitikėjo UAB ,,Brauer“, kaip stabiliai veikiančia įmone, kurioje dirbo jis pats, o įmonės vadovu buvo jo tėvas, ir dėl to buvo įsitikinęs, kad prievolė grąžinti kreditą bus įvykdyta ir tokiu atveju nekils jokios neigiamos pasekmės iš hipotekos sandorio. Ta reiškia, kad ieškovas siekia nuginčyti sandorį ne dėl tų esminių sandorio aplinkybių, kurios egzistavo hipotekos sandorio sudarymo metu, o dėl savo prielaidų apie pasekmes kilsiančias (arba nekilsiančias) ateityje. Tokio pobūdžio suklydimas, jeigu jį ir vertinti kaip suklydimą, negali būti pripažįstamas esminiu remiantis CK 1.90 straipsnio 2 ir 4 dalių prasme.

Nagrinėjamu atveju aktuali ir CK 1.90 straipsnio 5 dalies norma pagal kurią sulydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Šiuo atveju apeliantas, užtikrindamas ne savo asmeninį, o kito asmens skolinį įsipareigojimą, rizikavo tuo aspektu, kad įmonė (kaip ir bet kuris skolininkas) gali neįvykdyti prievolės tiek dėl objektyvių priežasčių, tiek ir dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių. Užtikrinantis prievolę asmuo niekuomet negali būti absoliučiai tikras, kad pagrindinė prievolė bus įvykdyta. Be to, kiekvienas asmuo, jeigu iš anksto žinotų, kad prievolė nebus įvykdyta, nerizikuotų savo turtu ir neužtikrintų tokios prievolės. Taigi, jeigu hipotekos sandorio galiojimas būtų siejamas su pasekmėmis, kurios gali kilti arba nekilti ateityje, o ne su aplinkybėmis, kurios egzistuoja sandorio sudarymo metu, tai negaliojančiais galėtų būti pripažįstami absoliučiai visi hipotekos sandoriai, nes joks protingas bei atidus asmuo nesudarytų tokio sandorio, jeigu iš anksto žinotų, kad užtikrinamasis sandoris nebus įvykdytas.

Apelianto argumentai dėl netinkamo įrodymų (jo paaiškinimų, kredito sutarties bei panaudos sutarties sąlygų dėl skolos gražinimo ir hipotekos termino) vertinimo šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, kadangi šie įrodymai nepatvirtina esminio suklydimo fakto. Pasisakęs dėl aplinkybių, kas vertinama esminiu suklydimu sandoryje, ir kad ieškovo argumentai tokio suklydimo nepatvirtina, teismas tuo iš esmės ir įvertino tiek pačius įrodymus, tiek jų teisinę reikšmę sprendžiant dėl sandorio galiojimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pasisakydamas dėl ieškovo paaiškinimų kaip įrodinėjimo priemonės įrodomosios reikšmės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į faktinę aplinkybę, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu trečiasis asmuo, ieškovo tėvas K. B. buvo atsakovo UAB ,,Brauer“ direktorius, t.y. atsakovo vienasmenis valdymo organas. Juridinis asmuo veikia per savo organus ir kai sandorį sudaro valdymo organas, kuris yra kitos hipotekos sandorio šalies (šiuo atveju- ieškovo) šeimos narys, ieškovo paaiškinimai apie tariamą jo suklaidinimą iš atsakovo UAB ,,Baruer“ pusės, skamba itin neįtikinamai, tokie paaiškinimai teismo pagrįstai buvo įvertinti kritiškai, sprendime pasisakant jog tokiu būdu ginčijant sandorį iš esmės tik siekiama išvengti pasekmių, kylančių iš hipotekos sandorio, o ne pažeistų teisių gynimo. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai yra subjektyvaus pobūdžio įrodymai, o kai asmuo, teikdamas šiuos paaiškinimus dar yra suinteresuotas tam tikru teisniu rezultatu byloje, jų įrodomoji reikšmė turi būti vertintina itin atsargiai. Abejonių ieškovo paaiškinimų patikimumu kelia ir aplinkybė, kad pats ieškovas dviejuose teismui pateiktuose dokumentuose nurodo skirtingą savo suklydimo turinį. Vien vertus, ieškovas turi procesinę teisę keisti ieškinio pagrindą, tačiau, kita vertus, jeigu asmuo savo suklydimo esmę įvardija skirtingai, priklausomai nuo situacijos byloje, vertinant tokio asmens paaiškinimus visuomet kyla pagrįstų abejonių jų patikimumu.

Nepripažįstami pagrįstais ir apeliacinio skundo argumentai dėl perteklinių teismo motyvų, nes teismas, vertindamas sandorio galiojimo klausimą, turi atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, kurios egzistavo sandorio sudarymo metu, o ne tik į tas, kuriomis remiasi ieškovas. Nagrinėjant byloje pareikštą reikalavimą, reikšmingos ir tos aplinkybės, kurios tam tikra prasme išeina už ginčijamo sandorio ribų, tačiau gali būti susijusios su ginčo objektu. Nagrinėjamu atveju aplinkybės dėl ieškovo nuosavybės teisės įsigijimo į hipotekos objektą bei vėlesni ieškovo veiksmai juo disponuojant (perdavimas naudotis neatlygintinai tai pačiai bendrovei, iš kurios turtas buvo nupirktas), sutikimas kad turtas būtų įkeičiamas bendrovės imamam kreditui užtikrinti, aplinkybė, kad visų šių sandorių sudarymo metu ieškovą siejo artimas giminystės ryšys su bendrovės vienasmeniu valdymo organu (direktoriumi K. B.) sudarė paknakamą pagrindą teismui suabejoti ne tik ieškovo ir trečiojo K. B. asmens paaiškinimais dėl hipotekos sandorio sudarymo aplinkybių, bet ir dėl sandorio, kurio pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo objektą, tikrumo. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendimu nepadarė kategoriškų išvadų dėl pastato pirkimo- pardavimo sandorio galiojimo, todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama apie pareikštų reikalavimų viršijimą ar prejudicinių faktų nustatymą.

Apelianto argumentai, esą teismas nepagrįstai įtraukė dalyvauti byloje ginčo baigtimi nesuinteresuotą asmenį- notarę, sprendžiant dėl teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo nėra reikšmingi, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Skundo argumentai dėl teismo šališkumo, neobjektyvumo, paviršutiniško bylos išnagrinėjimo yra deklaratyvūs, grindžiami ne kokiomis nors faktinėmis aplinkybėmis, o apelianto išvadomis, siejamomis su jam nepalankaus teismo sprendimo priėmimu,todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs nepagrįstais apelianto argumentus dėl civilinio proceso normų pažeidimo, netinkamo bylos aplinkybių nustatymo bei įvertinimo, detaliau paminėtų argumentų neaptarinėja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priteisė atsakovui AB DnB NORD bankui iš ieškovo 3025 Lt atstovavimo išlaidų, kurių dydį patvirtinančius įrodymus šis atsakovas pateikė (b.l. 129). Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad priteistos išlaidos neatitinka CPK 89 str. nustatytų kriterijų, viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimali suma už atsiliepimą į ieškinį yra 2400 Lt (3 MMA; MMA- 800 Lt, buvęs paslaugų suteikimo metu); pagal 8.18 punktą- 120 Lt už kiekvieną atstovavimo teisme valandą (0.15 MMA). Byloje vyko penki teismo posėdžiai, AB DnB NORD banko atstovas advokatas N. Š. dalyvavo keturiuose iš jų, kurių bendra trukmė yra daugiau negu 6 valandos. Taigi, vien šios išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, nėra pagrindo šias išlaidas mažinti.

AB DnB NORD bankas pateikė prašymą dėl atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo ir įrodymus, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra sumokėta 1815 Lt (1500 Lt plius PVM). Pagal Rekomendacijų 8.11. punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina maksimali 1.5 MMA suma (800x1,5= 1200 Lt); Ši suma (plius PVM) priteistina atsakovui iš apelianto, iš viso- 1452 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 12d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui iš apelianto A. B. 1452 Lt (tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du litus) atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėKonstantinas GurinasMarytė Mitkuvienė