Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi L. I. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-10-02 nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo L. I. manymu, jis nėra tinkamas jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį subjektas, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra sudaryta kreditorių eilė, nėra nustatyta jų reikalavimų tenkinimo tvarka, todėl objektyviai ji negalėjo būti pažeista. Pažymi, kad specialieji įstatymai, t. y. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas ir Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas, nustato, kad tik paskelbus įmonės bankrotą arba iškėlus įmonei restruktūrizavimo bylą yra sudaroma kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir nustatoma jų tenkinimo tvarka, todėl pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį gali būti pažeidžiama tik bankroto ar restruktūrizavimo procese sudaryta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka. Tokia eilė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra sudaryta, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įregistruotas nei bankrutuojančios, nei restruktūrizuojamos įmonės teisinis statusas, nėra priimtas atitinkamas teismo sprendimas. Nurodo, kad VMI nepateikė jokių įrodymų, kad toks statusas UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra suteiktas ir kad įmonėje yra sudaryta kreditinių reikalavimų tenkinimo eilė, o VMI yra pareiškusi kreditinį reikalavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apelianto manymu, nesant sudarytos kreditinių reikalavimų tenkinimo eilės, netaikoma minėtų specialiųjų įstatymų nustatyta kreditinių reikalavimų tenkinimo tvarka, todėl taikyti ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos atsiskaitymų (ne kreditorių reikalavimų tenkinimo) eilės pažeidimas neužtraukia atsakomybės pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį. Mano, kad toks teisinis reglamentavimas logiškai paaiškinamas, kadangi iškėlus bankroto ar restruktūrizavimo bylą sustabdomas visų prievolių vykdymas, įskaitant ir netesybų mokėjimą. Kadangi delspinigiai ir (ar) baudos nebeskaičiuojami, taikomi kiti atsakingų asmenų atsakomybės atvejai. Tačiau esant situacijai, kai už pavėluotą mokesčių sumokėjimą ir (ar) kitokios prievolės vykdymą yra sumokami delspinigiai ir (ar) kitokios netesybos, dviguba atsakomybė negalima ir teisiškai nepagrįsta.

L. I. manymu, civilinėje teisėje įtvirtintos pareigos neturi būti ginamos administracinėmis priemonėmis, tam yra įtvirtinti civilinių teisių gynimo būdai. Vien tai, kad šiuo atveju atsiskaitymai vyko su VMI, nesudaro pagrindo VMI naudotis platesnėmis jos teisių gynimo priemonėmis nei kitiems subjektams. Nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo nutarimo galima suprasti, jog bet kuris ūkinis subjektas, nepriklausomai nuo prievolės dydžio ar kitų aplinkybių, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą ir su juo neatsiskaičius pagal kalendorinį eiliškumą, galėtų teikti analogišką pareiškimą teismui dėl administracinės nuobaudos paskyrimo. Pasak apelianto, teismo pateiktas ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalies išaiškinimas nelogiškas, neatitinka sisteminio ir lingvistinio teisės aiškinimo ir tai lėmė neteisėto nutarimo priėmimą.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal bylos duomenis buvo nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymai grynaisiais ir negrynaisiais pinigais laikotarpiu nuo 2015-01-12 iki 2015-03-31, VMI nurodymu, pažeidžiantys CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą. Pasak administracinį teisės pažeisimą padariusio asmens, paskutinė pažeidimo padarymo diena būtų 2015-03-31. 2015-03-27 VMI buvo priimtas sprendimas Nr. (23.31-08)467-35486 išieškoti 21846,00 Eur mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o nepaskyrus nuobaudos per ATPK 35 straipsnyje nustatytą 6 mėnesių terminą ir šio termino laiku nepratęsus, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena tampa negalima. Akcentuoja, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai administracinės nuobaudos skyrimo terminai yra pasibaigę, administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti priimtas tik vienintelis sprendimas – administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti (ATPK 250 straipsnio 7 punktas). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagrindas taikyti administracinę atsakomybę pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdyti atsiskaitymai grynaisiais ir negrynaisiais pinigais laikotarpiu nuo 2015-01-12 iki 2015-03-31, vadinasi, paskutinė pažeidimo padarymo diena galėjo būti 2015-03-31. Atsižvelgiant į tai, kad 6 mėnesių terminas suėjo 2015-09-30, o pirmosios instancijos teismo nutarimas dėl nuobaudos paskyrimo priimtas 2015-10-02, tai yra pasibaigus 6 mėnesių terminui nuo galimo pažeidimo padarymo paskutinės dienos, todėl teismas turėjo administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje dėl įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimo nustatyta administracinė atsakomybė įmonių ir įstaigų administracijos vadovams ar administratoriams už vieną iš šioje dalyje numatytų alternatyvių veikų: 1) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą; 2) pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimą; 3) kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymų numatytais atvejais. Objektyvieji aptariamo administracinio teisės pažeidimo požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kokį iš įstatyme išvardytų alternatyvių pažeidimų padarymą.

Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai skyrė nuobaudą, argumentuodamas tuo, jog nėra šio administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių ir jis netinkamas subjektas, nes įmonė nėra bankrutuojanti ar restruktūrizuojama, todėl nėra sudaryta atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl L. I., kaip bendrovės vadovo, netinkamo elgesio konkrečių, visiems privalomų teisės normų, nurodytų CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, nesilaikymo ir iš to kylančios administracinės atsakomybės pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį, šiuo atveju dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimo. Bylos duomenimis, VMI yra administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. I. vadovaujamos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorė. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka yra reglamentuojama CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, jog skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Priešingai, ši teisės norma ir yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis („fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti“) ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, – ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų, todėl atmestinas apelianto argumentas, jog jo vadovaujamai įmonei nebuvo privaloma laikytis CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos mokėjimų eiliškumo tvarkos, nes, pasak apelianto, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra sudaryta kreditorių eilė, nėra nustatyta jų reikalavimų tenkinimo tvarka, todėl objektyviai ji negalėjo būti pažeista. Mano, kad pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį gali būti pažeidžiama tik bankroto ar restruktūrizavimo procese sudaryta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka, o nesant sudarytos kreditinių reikalavimų tenkinimo eilės, netaikoma minėtų specialiųjų įstatymų nustatyta kreditinių reikalavimų tenkinimo tvarka. Todėl CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos atsiskaitymų eilės pažeidimas neužtraukia atsakomybės pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį. Su tokiais apelianto argumentais skundą nagrinėjantis teismas taip pat negali sutikti. Pažymėtina, kad iš skunde išdėstytos informacijos matyti, kad apeliantas neteisingai traktuoja CK 6.930¹ straipsnio nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad atsiskaitymų eilę vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais nustato kiti įstatymai (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis („fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti“) ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais, kai vienu metu negalima patenkinti visų kreditorių reikalavimų, o ne tada, kai įmonei yra iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, kaip bando aiškinti apeliantas.

Išanalizavęs ir įvertinęs įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo L. I. kaltė dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo įrodyta byloje surinktais ir teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymas: Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimais ir prievolių ataskaitomis (b. l. 18–31), įmonės balansu (b. l. 16–17), 2015-05-11 operatyvaus patikrinimo pažyma (b. l. 32–37), avanso apyskaitomis (b. l. 108–121), banko sąskaitų išrašais (b. l. 38–102) ir kasos knygos išrašu (b. l. 103–107), iš kurių nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš visų turėtų 154873,97 Eur išlaidų VMI ir „Sodrai“ sumokėjo tik 28784,72 Eur mokesčių. Apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada ir konstatuoja, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas L. I., kaip atskaitingas asmuo, organizuodamas ir vykdydamas atsiskaitymus su kreditoriais, nesilaikė atsiskaitymų su valstybe eiliškumo tvarkos, o suteikė pirmenybę kitiems įmonės kreditoriams, t. y. atsiskaitė su įmonės tiekėjais bei darbuotojais. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teismo posėdžio metu apylinkės teisme nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlieka 98 procentus darbų valstybiniuose objektuose. Valstybė nemokėjo jiems už atliktus darbus tris mėnesius, todėl susidarė skola. Kadangi valstybė su jais neatsiskaitė, jie savo akcininkų lėšomis sumokėjo darbo užmokestį žmonėms ir nupirko medžiagų, kad žmonės galėtų dirbti. Bendrovėje dirba 68 žmonės, tačiau, kaip teigia VMI, pirma reikia sumokėti mokesčius, uždaryti įmonę ir atleisti darbuotojus. VMI atsisakė atidėti mokėjimus. Pažymėtina, jog kreditorių reikalavimai, susiję su mokesčiais valstybei, turi būti tenkinami pirmiau negu kitų kreditorių reikalavimai. Taigi iš to akivaizdu, kad L. I., žinodamas savo vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį, t. y. kad gaunamų pajamų nepakanka atsiskaityti su visais kreditoriais, bei žinodamas apie įmonės skolą valstybės biudžetui, suprato, jog pirmiau atsiskaitydamas su kitais įmonės kreditoriais, kurie pagal eiliškumą CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies prasme yra žemiau nei VMI, o ne su VMI, nesilaikė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarkos ir tuo pažeidė kreditorės VMI teises bei kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą ir tvarką. Pirmiau aptartos aplinkybės kartu leidžia spręsti ir dėl apelianto kaltės padarius šį teisės pažeidimą, t. y. kad tokie pažeidėjo veiksmai, kuomet jis būdamas skolingas VMI atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, pažeisdamas įstatymo reglamentuojamą atsiskaitymo eiliškumą, buvo sąmoningi ir tyčiniai, apeliantas puikiai suprato savo atliekamų veiksmų neteisėtumą ir norėjo taip elgtis. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad L. I. padarė ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį teisės pažeidimą.

Apeliantas skunde taip pat pažymi, jog VMI pareiškime nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsiskaitydama su kitais kreditoriais, pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnyje įtvirtintas bendrąsias mokesčių mokėtojo pareigas mokestiniuose teisiniuose santykiuose bei šio įstatymo 81 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Pasak L. I., ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje nėra numatyta atsakomybė už netinkamą mokestinių prievolių vykdymą ar pavėluotą mokesčio sumokėjimą, kadangi už šiuos veiksmus mokesčių mokėtojams yra priskaičiuojami delspinigiai ir (ar) baudos. VMI pareiškime taip pat nurodė, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pareikalauta sumokėti ne tik gyventojų pajamų mokestį, bet ir 65,88 Eur šio mokesčio delspinigių, ne tik pridėtinės vertės mokestį, bet ir 349,64 Eur šio mokesčio delspinigių, todėl už tą patį pažeidimą negali būti baudžiama kelis kartus. Šių nurodytų prieštaravimų teismas neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Su šiais argumentais skundą nagrinėjantis teismas taip pat nesutinka. Pažymėtina, kad apeliantas, skunde nurodydamas VMI pareiškime išdėstytus faktus, juos savaip interpretuoja. Institucija pareiškime nurodė: „Vertinant nurodyta faktinę aplinkybę, kad buvo atliekami atsiskaitymai su kitais kreditoriais, teigtina, kad direktorius L. I. pažeidė ne tik Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punktą, kuriame nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, bei 81 straipsnio 1 dalį, kurioje imperatyviai nurodyta, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu, bet ir CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.“ Būtent už CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimą numatyta atsakomybė ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje, o ne už Mokesčių administravimo įstatymo 40 ir 81 straipsniuose įtvirtintų nuostatų pažeidimą. Kaip teigia pats apeliantas, už netinkamą mokestinių prievolių vykdymą ar pavėluotą mokesčio sumokėjimą mokesčių mokėtojams yra priskaičiuojami delspinigiai ir (ar) baudos, kas nėra tapatu vertinant atsakomybę pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį, todėl teigti, kad už tą patį pažeidimą jis baudžiamas kelis kartus, nėra jokio pagrindo. Į bylą nėra pateikta duomenų, kad L. I. anksčiau buvo nubaustas už tai, jog pažeidė atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, tinkamai neatsiskaitydamas su kreditore VMI. Ta aplinkybė, kad buvo pareikalauta sumokėti ne tik gyventojų pajamų mokestį, bet ir 65,88 Eur šio mokesčio delspinigių, ne tik pridėtinės vertės mokestį, bet ir 349,64 Eur šio mokesčio delspinigių, savaime nereiškia, kad jis yra baudžiamas antrą kartą už tą patį pažeidimą. Nagrinėjamu atveju byla iškelta už tai, kad apeliantas pažeidė CK 6.930¹ str. nuostatas, t. y. už tai, kad L. I. vadovaujama bendrovė nesilaikė minėto straipsnio nuostatose nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo.

L. I. manymu, administracinė bylą turėjo būti nutraukta suėjus administracinės nuobaudos skyrimo senaties terminui. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagrindas taikyti administracinę atsakomybę pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdyti atsiskaitymai grynaisiais ir negrynaisiais pinigais laikotarpiu nuo 2015-01-12 iki 2015-03-31, todėl, pasak apelianto, paskutinė pažeidimo padarymo diena galėjo būti 2015-03-31. Atsižvelgiant į tai, kad 6 mėnesių terminas suėjo 2015-09-30, o pirmosios instancijos teismo nutarimas dėl nuobaudos paskyrimo priimtas 2015-10-02, jis priimtas pasibaigus 6 mėnesių terminui nuo galimo pažeidimo padarymo paskutinės dienos.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs ir įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, nesutinka su apelianto argumentu, kad administracinio teisės pažeidimo byla turėjo būti nutraukta, nes yra suėjęs administracinės nuobaudos skyrimo senaties terminas. ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per 6 mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Šioje byloje nekyla abejonių, jog pažeidimas, kurio padarymu kaltinamas L. I., yra trunkamasis, todėl 6 mėnesių terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Svarbu nustatyti, kada VMI tapo žinoma apie galbūt padarytą administracinį teisės pažeidimą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atliktas operatyvus patikrinimas ir surašyta operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (23.30-08) FR1042-4835 (b. l. 32). Būtent operatyvaus patikrinimo metu ir buvo nustatyta, kad UAB „„(duomenys neskelbtini)“, būdama skolinga valstybės biudžetui, vykdo atsiskaitymus grynaisiais bei negrynaisiais pinigais su kitais kreditoriaus. Operatyvus patikrinimas baigtas 2015-05-11, surašyta operatyvaus patikrinimo pažyma ir konstatuota, kad L. I., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, organizuodamas ir vykdydamas atsiskaitymus su kreditoriais, nesilaikė atsiskaitymų su valstybe eiliškumo tvarkos. Todėl apelianto argumentas, kad administracinės nuobaudos skyrimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2015-03-31, yra nepagrįstas. Administracinė nuobauda paskirta nesuėjus senaties terminui.

Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, pripažindamas L. I. kaltu padarius ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo apylinkės teismo nutarimą panaikinti ar pakeisti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo nutarimas kaip teisėtas ir pagrįstas paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-10-02 nutarimą palikti nepakeistą, L. I. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.