Kauno apygardos teismo nutartis

2021-09-22 · Civilinė byla Nr. 2A-1233-945/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-09-22
Bylos Nr.
2A-1233-945/2021
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-01898-2020-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Bartninkas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Ekskomisarų biuras“
Ieškovas
A. N.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1233-945/2021Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01898-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.1; 3.2.4.11; 3.3.1.20 (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Ekskomisarų biuras“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Ekskomisarų biuras“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. N. (toliau – ieškovas), patikslinęs ieškinio reikalavimus (1 t., b. l. 110–112), prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Ekskomisarų biuras“ (toliau – atsakovė) 1 293,68 Eur turtinės žalos, 100 000 Eur neturtinės žalos, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Šalies argumentai

2. Ieškovas nurodė, kad tarp jo ir atsakovės 2019 m. sausio 3 d. buvo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu ieškovas buvo priimtas dirbti apsaugos darbuotoju. Buvo susitarta, kad ieškovui už atliekamą darbą bus mokama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, proporcingai dirbtam laikui. Darbo sutartis ieškovo iniciatyva buvo nutraukta 2019 m. lapkričio 22 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalį. Laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2019 m. lapkričio 22 d. ieškovas dirbo 49 paras ir 45 budėjimus. Už parą atsakovė ieškovui mokėjo 55 Eur, bet žymėjo 22 val., t. y. mokėjo po 2,50 Eur/val., nors turėjo mokėti 3,39 Eur/val. (5,085 Eur/val. už darbą naktį). Atsakovė liko nesumokėjusi ieškovui 729,24 Eur už darbą naktimis. Dirbant paromis, atsakovė žymėjo 2 val. trukmės pertraukas, o budint – 1 val. pertraukas, todėl atsakovė ieškovui nesumokėjo už 143 val. trukmės pertraukas pavalgyti ir pailsėti, iš viso 564,44 Eur. Bendra neišmokėta darbo užmokesčio suma yra 1 293,68 Eur. Kadangi ieškovui sumokėtas ne visas jam priklausantis darbo užmokestis, ieškovas patyrė ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą, kurią vertino 100 000 Eur suma.

Atsiliepimas

3. Atsakovė atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintą ieškinį (1 t., b. l. 29–32, 116–119) nurodė nesutinkanti su ieškiniu. Atsakovė teigė, kad ieškovas netinkamai interpretuoja atsakovės pateiktus duomenis apie jo darbo užmokesčio apskaičiavimą, dėl ko nepagrįstai tvirtina, jog atsakovė nesumokėjo viso už darbą nakties metu ieškovui priklausančio darbo užmokesčio. Ieškovas taip pat nepagrįstai reikalauja atsakovės sumokėti darbo užmokestį už pertraukas pavalgyti ir pailsėti, nes darbo užmokestis už poilsio laiką darbuotojui nėra mokamas. Ieškovui buvo suteikiamos 1 val. arba 2 val. pertraukos pavalgyti ir pailsėti, atsižvelgiant į ieškovo dirbtų pamainų trukmę. Šis poilsio laikas atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, nors ieškovas teigia, kad jis dirbo 49 paras ir 45 budėjimus, nepateikia įrodymų ar kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos teiginius. Ieškovas per visą darbo laikotarpį nekėlė klausimų dėl netinkamai apskaityto darbo laiko ar netinkamai apskaičiuoto darbo užmokesčio, pretenzijas pradėjo reikšti tik nutraukęs darbo santykius. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė tinkamai apskaičiavo ir išmokėjo visą ieškovui priklausantį darbo užmokestį, todėl ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos dydį, nenurodė ir nedetalizavo, kokius išgyvenimus ir/ar kitus emocinius, dvasinius ar socialinius nepatogumus jis patyrė dėl atsakovės atliktų tariamai neteisėtų veiksmų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. kovo 29 d. sprendimu (2 t., b. l. 176–182) ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 566,70 Eur darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių), netenkino kitų ieškinio reikalavimų, priteisė iš ieškovo atsakovei 2 069,07 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteisė valstybei iš atsakovės 1,70 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

5. Teismas konstatavo, kad per ieškovo darbo laikotarpį atsakovė apskaitė 220 val. darbo naktimis. Iš pateiktų atsiskaitymo lapelių teismas nustatė, kad ieškovui už per mėnesį dirbtą darbo laiką, apimantį ir nakties valandas, buvo skaičiuojamas tarifinis darbo užmokestis bei atskiroje eilutėje nurodoma papildoma 50 proc. dydžio darbo užmokesčio dalis už tą mėnesį dirbtas naktines valandas, kas savo esme visiškai atitinka DK 144 straipsnio 3 dalies teisinį reguliavimą.

6. Teismas reikšminga aplinkybe pripažino tai, kad ieškovas, kaip fizinės saugos skyriaus (toliau – FSS) apsaugos darbuotojas, vykdydamas savo pareigas, privalėjo užtikrinti saugomų objektų fizinę saugą. Objekto (darbo vietos) palikimas pertraukos pavalgyti ir pailsėti metu (t. y. naudojimasis DK 122 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta teise) šiuo atveju reikštų saugomo objekto palikimą be fizinės saugos mažiausiai vienai valandai. Būtinybę užtikrinti objektų fizinę saugą net ieškovo pertraukų metu patvirtina pačios atsakovės pozicija, kad ieškovą tuo metu neva keisdavo kiti bendrovės darbuotojai. Teismas pažymėjo, kad pati atsakovė nustatė ieškovui draudimą nesant tiesioginio vadovo sutikimo palikti darbo vietą (Darbo tvarkos taisyklių 42.1 punktas). Ieškovas, norėdamas pasinaudoti savo teise palikti darbo vietą pertraukų pavalgyti ir pailsėti metu, privalėdavo gauti tiesioginio vadovo sutikimą, t. y. ši jo įstatymo garantuota teisė atsakovės buvo suvaržyta, jos realizavimas padarytas priklausomas nuo ieškovo tiesioginio vadovo valios. Iš atsakovės pateiktų darbo grafikų ir FSS apsaugos darbuotojo pareiginės instrukcijos 12.4 punkto turinio teismas nustatė, kad ieškovas tam tikromis dienomis, prasidėjus pertraukoms (15.00 val., 19.00 val., 24.00 val., 04.00 val.) privalėdavo vykdyti savo darbo pareigas – pranešti biuro budėtojui apie padėtį saugomame objekte. Atsakovė pateikė keturių bendrovės darbuotojų R. D., K. R., R. V. ir G. P. darbo grafikus, tačiau teismas, juos išanalizavęs, konstatavo, kad pateikti darbo grafikai neįrodo aplinkybės, jog ieškovas pertraukų metu buvo keičiamas kitų darbuotojų. Atsakovė taip pat pateikė 2021 m. sausio 25 d. UAB „Kauno stiklas“ ir UAB „Kesko Senukai Lithuania“ raštus, kuriuose nurodyta, kad šių bendrovių objektuose yra po du apsaugos postus, sudaryta galimybė pietauti objekte, tačiau teismas vertino, jog šie įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovą jo pertraukų metu faktiškai keisdavo kiti darbuotojai ir jis galėdavo per pertraukas palikti darbo vietą (objekto teritoriją), nesumažindamas saugos objekte.

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pateiktuose lokaliniuose teisės aktuose nenustatyta aiški tvarka, kokiu būdu objekto fizinę saugą poste vykdantis apsaugos darbuotojas, norėdamas pasinaudoti įstatymo suteikta teise per pertraukas pavalgyti ir pailsėti palikti darbo vietą, gali tai padaryti nepalikdamas saugomo objekto be fizinės saugos, taip pat aiškiai nenurodyta, jog darbdavys leidžia apsaugos darbuotojams palikti saugomą objektą pertraukų pavalgyti ir pailsėti metu ir prisiima visišką atsakomybę už dėl to galinčias kilti neigiamas pasekmes. Priešingai, atsakovė numatė, kad stiprus saugos objekte sumažinimas arba visiškas nevykdymas yra šiurkštus darbo pareigų pažeidimas (Darbo tvarkos taisyklių 64.16 punktas). Teismas taip pat nurodė, kad jam nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas pertraukų pavalgyti ir pailsėti laiku faktiškai nedirbdavo, juo naudodavosi savo nuožiūra. Teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai teigia, jog pertraukų jis realiai neturėjo, nes negalėdavo palikti posto, o atsakovė, neįtraukdama šių pertraukų į darbo laiką, neteisingai jį apskaitė. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovui turi būti taikoma Darbo tvarkos taisyklių 26 punkto išimtis, nustatanti, jog darbuotojams, atliekantiems darbus, kurių metu dėl darbo ypatumų negalima daryti pertraukos pailsėti ir pavalgyti, suteikiama galimybė pavalgyti darbo laiku ir tokia pertrauka įskaitoma į darbo laiką. Iš pateiktų ieškovo darbo grafikų teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2019 m. sausio 4 d. iki jo atleidimo iš darbo 2019 m. lapkričio 22 d. turėjo 159 val. Pertraukų pavalgyti ir pailsėti, neįskaitytų į darbo laiką ir neapmokėtų. Teismas konstatavo, kad už šį laiką ieškovui priklauso 566,70 Eur darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių), kurį priteisė iš atsakovės. Teismas pažymėjo, kad šalys 2020 m. kovo 17 d. nutartimi buvo įspėtos apie teismo teisę darbo bylose viršyti pareikštus reikalavimus (DK 414 straipsnio 3 dalis, 417 straipsnis).

8. Teismas nurodė, kad jis ne vieną kartą siūlė ieškovui pateikti įrodymus, patvirtinančius neturtinės žalos faktą ir dydį, tačiau ieškovas tokių įrodymų teismui nepateikė. Teismas nenustatė, kad atsakovė būtų neteisingai apskaičiusi ir apmokėjusi ieškovo naktinį darbą, byloje neįrodyta, jog dėl netinkamo apmokėjimo už laiką, dirbtą per pertraukas pavalgyti ir pailsėti, ieškovas būtų patyręs jo deklaruojamus neigiamus padarinius (dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir t. t.). Teismas nenustatė, kad darbo sutartimi sulygtų darbo funkcijų atlikimas per pertraukas galėtų sukelti ieškovo nurodomas pasekmes. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė neturtinės žalos fakto, todėl atmetė aptariamą reikalavimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu (3 t., b. l. 3–9) atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, prijungti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Ieškovui buvo užtikrinama galimybė pasinaudoti jam nustatytomis pertraukomis pavalgyti ir pailsėti bei jas išnaudoti savo nuožiūra, įskaitant galimybę palikti darbo vietą. Ieškovo darbo grafikai ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2019 m. lapkričio 22 d. turėjo vieną arba dvi 1 val. trukmės pertraukas per savo darbo dieną/pamainą. Abejose ieškovo dirbtose darbo vietose (saugomuose objektuose) buvo įrengtas daugiau nei vienas apsaugos postas, todėl jose vienu metu buvo ne mažiau kaip du apsaugos darbuotojai. Atsakovės saugomuose objektuose buvo įdiegtos techninės galimybės kiekvienam iš objekte esančių apsaugos postų valdyti. Tame pačiame objekte tuo pačiu metu paskirtų dirbti apsaugos darbuotojų pertraukos pavalgyti ir pailsėti darbo grafikuose buvo išdėstomos taip, kad nesikirstų tarpusavyje, tokiu būdu užtikrinant nepertraukiamą objekto saugą. Ieškovo galimybę palikti darbo vietą (objektą) jam priklausančių pertraukų metu patvirtina kartu su apeliaciniu skundu pateikiami atsakovės darbuotojų, dirbusių atsakovės Kauno teritoriniame padalinyje kartu su ieškovu, darbo grafikai ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai bei atsakovės patvirtinimas.

1.2. Teismas neteisingai interpretavo Darbo tvarkos taisyklių 42.1 punkte įtvirtintas nuostatas. Aptariama taisyklių nuostata skirta atvejams, kuomet darbuotojai be tiesioginio vadovo žinios savo darbo vietą palieka darbo laiku. Minėta nuostata atsakovės darbuotojams nedraudžia be tiesioginio vadovo sutikimo palikti darbo vietą jų pertrauku metu, kadangi pagal DK nuostatas pertraukos pavalgyti ir pailsėti nėra įskaičiuojamos į darbo laiką. Be to, atsakovės darbuotojų darbo grafikus sudaro darbuotojų tiesioginis vadovas. Tai reiškia, kad darbuotojų tiesioginis vadovas žinojo (buvo informuotas), kokiu konkrečiu laiku atsakovės darbuotojams, įskaitant ieškovą, yra priskirta pertrauka, kurios metu jie gali palikti savo darbo vietą. Atsakovės darbuotojams, įskaitant ieškovą, nebuvo taikoma atsakomybė už minimų nuostatų pažeidimus.

1.3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas pagal FSS apsaugos darbuotojo pareiginės instrukcijos 12.4 punktą tam tikromis dienomis, prasidėjus jo pertraukoms, privalėdavo vykdyti savo darbo pareigas – pranešti biuro budėtojui apie padėtį objekte. Minėta instrukcijos nuostata yra taikoma ne atsakovės darbuotojams, o bendrai atsakovės saugomo (-ų) objekto (-ų) apsaugai užtikrinti. Šios nuostatos reikalavimai įgyvendinami tokiu būdu, kad bendrovės paskirtas biuro budėtojas nustatytomis valandomis susisiekia su tuo metu konkrečiame saugomame objekte dirbančiu, t. y. jo nustatytu darbo, o ne poilsio metu, darbo funkcijas vykdančiu apsaugos darbuotoju, siekdamas įsitikinti, ar darbuotojas darbo metu yra poste, vykdo darbo funkcijas, yra blaivus, nemiega ir objekto saugos nepertraukiamumas nustatytomis valandomis nėra pažeidžiamas. Ieškovas nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neteigė ir neįrodinėjo, kad jis turėjo pareigą informuoti biuro budėtoją apie padėtį saugomame objekte, šią pareigą vykdė, dėl to negalėjo palikti saugomo objekto pertraukų/poilsio valandomis.

10. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

12. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio turinio, ieškovas formulavo reikalavimą priteisti jam iš atsakovės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, tačiau kartu nurodė, kad atsakovė nevykdė pareigos išmokėti su darbo santykiais susijusias sumas. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 17 d. nutartimi (1 t., b. l. 18–19) išaiškino atsakovei CPK 414 straipsnio 3 dalyje, 417 straipsnyje įtvirtintą teismo teisę nagrinėjant darbo ginčą išeiti už darbuotojo reiškiamų reikalavimų ribų bei, šią aplinkybę akcentavęs skundžiamame sprendime, nurodė iš dalies tenkindamas ieškinį priteisiantis ieškovui iš atsakovės darbo užmokesčio įsiskolinimą, susidariusį dėl be pagrindo apskaitytų pertraukų pavalgyti ir pailsėti bei šių laikotarpių neįtraukimo į darbo laiką.

13. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti jam sumas, susijusias ne tik su be pagrindo apskaitytomis pertraukomis pavalgyti ir pailsėti, bet ir su darbu nakties laiku, taip pat neturtinės žalos atlyginimą. Šiuos reikalavimus pirmosios instancijos teismas atmetė, ieškovas apeliacinio skundo nepateikė, o atsakovė aiškiai nurodė nesutinkanti su ta pirmosios instancijos teismo dalimi, kuria buvo patenkinti ieškovo reikšti reikalavimai. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovo reikalavimai, nepatenka į apeliacijos ribas ir dėl jų teisėtumo bei pagrįstumo teismas nepasisako (CPK 320 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

14. Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: darbo grafikus ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius, taip pat atsakovės patvirtinimą dėl bendrovės saugomuose objektuose dirbusių apsaugos darbuotojų. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15. Atsakovė neįrodinėja jokių aplinkybių, kurios patvirtintų kliūtis teikti prie apeliacinio skundo pridėtus dokumentus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vienas iš teikiamų dokumentų yra pačios atsakovės raštu išdėstytas paaiškinimas apie kartu su ieškovu dirbusius asmenis. Kiti dokumentai yra iki bylos iškėlimo buvusio laikotarpio atsakovės paminėtų darbuotojų darbo grafikai ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kuriais atsakovė negalėjo nedisponuoti nagrinėjant bylą.

16. Atsakovė nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovas negalėjo palikti savo darbo vietos, nes nebuvo jį pakeičiančių darbuotojų, buvo akcentuota tik skundžiamame sprendime, su tuo susijusių įrodymų nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas atsakovei nesiūlė pateikti, todėl poreikis įvertinti papildomus įrodymus atsirado apeliaciniame procese. Apeliacinės instancijos teismas šiuo argumentus atmeta kaip aiškiai prieštaraujančius bylos duomenims. Išnagrinėjęs bylą iš esmės pirmosios instancijos teismas 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi (1 t., b. l. 131–132) bylos nagrinėjimą atnaujino būtent siekdamas surinkti įrodymus apie tai, ar ieškovui buvo sudarytos galimybės pertraukų pavalgyti ir pailsėti metu laisvai disponuoti savo laiku, palikti darbo vietą. Nors teismo nutartimi atsakovei buvo nustatytas terminas minėtiems įrodymams pateikti, atsakovė, 2020 m. gruodžio 4 d. rašte (1 t., b. l. 135–137) pateikusi papildomus paaiškinimus, jokių su aptariamomis aplinkybėmis susijusių įrodymų neteikė. Dėl šios priežasties 2020 m. gruodžio 18 d. posėdyje (1 t., b. l. 171–172) teismas pakartotinai įpareigojo atsakovę pateikti į bylą įrodymus, susijusius būtent su ieškovo pakeitimu kitais darbuotojais jam fiksuotų pertraukų pavalgyti ir pailsėti metu. Gavusi tokį įpareigojimą atsakovė negalėjo nesuprasti nei jai nustatyto įpareigojimo apimties, nei ginčo ribų, t. y. aplinkybių, kurias siekia išsiaiškinti teismas. Vykdydama šį įpareigojimą atsakovė pateikė 2021 m. vasario 1 d. rašytinius paaiškinimus (2 t., b. l. 3–6), prie kurių pridėjo darbuotojų, dirbančių Klaipėdos padalinyje, darbo grafikus ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius (2 t., b. l. 9–161), o taip pat UAB „Kauno stiklas“ ir UAB „Kesko Senukai Lithuania“, t. y. bendrovių, kurių objektuose dirbo ieškovas, raštus (2 t., b. l. 162–163). Įrodymų apie darbuotojus, su kuriais tuose pačiuose objektuose dirbo ieškovas, atsakovas neteikė.

17. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad įrodymai, kuriuos atsakovė teikia su apeliaciniu skundu, į bylą nebuvo pateikti išskirtinai dėl atsakovės netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis. Spręsti, kad atsakovės teisės įrodinėjimo procese buvo kaip nors suvaržytos, nėra jokio pagrindo. Nurodytos išvados paneigia sąlygų tenkinti prašymą dėl papildomų dokumentų prijungimo apeliaciniame procese egzistavimą (CPK 314 straipsnis), todėl dokumentai nepriimami ir nagrinėjant atsakovės skundą nebus vertinami.

Dėl ieškovo darbo ir poilsio laiko apskaitos

18. Kaip minėta, apeliacijos ribas apibrėžia šalių ginčas dėl laiko, kuriuo ieškovui buvo fiksuojamos pertraukos pavalgyti ir pailsėti, statuso vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su ieškovo pozicija, šį laiką pripažino darbo laiku ir priteisė už jį ieškovui iš atsakovės darbo užmokestį. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo nurodytus laikotarpius pripažinti poilsio laiku, už kurį jokios išmokos ieškovui nepriklauso.

19. Vadovaujantis DK 111 straipsnio 2 dalimi, 122 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pertraukos pailsėti ir pavalgyti laikas, kurio metu darbuotojui yra suteikiama galimybė palikti darbo vietą, yra priskiriamas poilsio laikui. Kita vertus, vien faktas, kad darbdavio parengtuose dokumentuose tam tikri laikotarpiai yra užfiksuoti kaip darbuotojo poilsio laikas (pertraukos pavalgyti ir pailsėti), savaime nereiškia, jog faktiškai nebuvo susitarta dėl kitokių darbo sąlygų ir darbuotojas nurodytais laikotarpiais darbo funkcijų nevykdė. Kad darbdavio parengti darbo apskaitos dokumentai negali būti vertinami formaliai, akcentuojama ir kasacinio teismo praktikoje. Pvz., 2012 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2012 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dokumentuose užfiksuotą darbuotojo pertraukos pavalgyti ir pailsėti laiką pripažino jo darbo funkcijų vykdymo laiku (t. y. darbo laiku) konstatavęs, kad nurodytu laiku darbdavio reikalavimu darbuotojas sutiko vykdyti darbo funkcijas. 2018 m. lapkričio 5 d. nutartyse civilinėse bylose Nr. e3K-3-412-403/2018 ir Nr. e3K-3-413-611/2018 bei 2018 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-695/2018 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas darbuotojų argumentus dėl į darbo laiko apskaitą neįtrauktų laikotarpių tarp darbo dienos eigoje vykdytų darbo funkcijų pripažinimo darbo laiku atmetė tik įvertinęs į bylą surinktus duomenis, kad nurodytais laikotarpiais darbuotojai jokių darbo funkcijų nevykdė, nebuvo priklausomi nuo darbdavio ir galėjo laisvai palikti darbo vietą.

20. Nagrinėjamoje byloje ieškovas akcentuoja, kad jo darbo pamainos tęsėsi ilgiau nei darbo laiko apskaitoje nurodė darbdavys, be pagrindo pamainos eigoje fiksavęs po vieną arba po dvi valandos trukmės pertraukas pavalgyti ir pailsėti, nors tuo metu darbuotojas neturėjo jokių galimybių nutraukti darbo funkcijų vykdymo ir palikti darbovietę. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad darbuotojas dirbo būtent apskaitoje užfiksuotu grafiku, turėjo galimybę palikti darbo vietą. Įvertinęs nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

10.1. Kaip matyti iš į bylą pateiktos darbo sutarties (1 t., b. l. 35–36), ieškovas dirbo FSS apsaugos darbuotoju. FSS apsaugos darbuotojo pareiginės instrukcijos (1 t., b. l. 153–158) 11 punkte buvo įtvirtinta ieškovo pareiga vykdyti fizinę priskirtų objektų saugą. Atsakovės 2021 m. vasario 1 d. rašytiniuose paaiškinimuose (2 t., b. l. 3–6) akcentuota, kad ieškovas iš esmės dirbo dviejuose užsakovėms UAB „Kauno stiklas“ ir UAB „Kesko Senukai Lithuania“ priklausančiuose objektuose. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Darbo tvarkos taisyklių (1 t., b. l. 141–152) 64.16 punkte atsakovė buvo įtvirtinusi taisyklę, kad stiprus saugos objekte sumažinimas arba visiškas nevykdymas yra šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, aiškiai akcentuodama, kad objektas negali būti paliekamas be priežiūros.

10.2. Neginčydama fakto, kad objektai, kuriuose apsaugos darbuotojo funkcijas vykdė ieškovas, negalėjo būti paliekami be priežiūros, atsakovė apeliaciniame skunde akcentuoja, jog tokią priežiūrą ieškovo pertraukų pavalgyti ir pailsėti metu užtikrindavo kiti atsakovės darbuotojai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė neįrodinėja aplinkybės, jog kitas darbuotojas atvykdavo į ieškovo darbo funkcijų vykdymo vietą, nors Darbo tvarkos taisyklių 40.12 punkte buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią pamainomis dirbantis darbuotojas negali palikti darbo vietos, kol neatvyksta kitos pamainos darbuotojas. Priešingai, atsakovė nurodė, kad objektuose, kuriuose darbo funkcijas vykdė ieškovas, būdavo du apsaugos postai (ši aplinkybė nurodyta į bylą pateiktuose užsakovių raštuose; 2 t., b. l. 162–163), todėl ieškovui suteiktų pertraukų metu jo funkcijas galėdavo perimti kitame poste tuo metu dirbęs apsaugos darbuotojas. Viena vertus, šiuo argumentu atsakovė netiesiogiai pripažino poreikį užtikrinti nepertraukiamą objekto apsaugą. Kita vertus, atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad viename apsaugos poste dirbantis darbuotojas galėjo vykdyti visos teritorijos apsaugą, kas, beje, būtų iš esmės paneigę poreikį objekte turėti du apsaugos postus.

10.3. Įvertinęs UAB „Kauno stiklas“ ir UAB „Kesko Senukai Lithuania“ raštų (2 t., b. l. 162–163) turinį apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad užsakovės ne tik nepatvirtino galimybės objektų apsaugą vykdyti iš vieno apsaugos posto, kitame poste dirbančiam apsaugos darbuotojui palikus darbo vietą, bet, priešingai, nurodė, jog apsaugos darbuotojams buvo sudarytos sąlygos pavalgyti objekte. Tokia situacija, kai dėl darbo pobūdžio darbuotojui negali būti suteikiama pertrauka pailsėti ir pavalgyti bei jam sudaromos sąlygos pavalgyti darbo vietoje, šį laiką pripažįstant darbo laiku, įtvirtinta tiek DK 122 straipsnio 3 dalyje, tiek ir atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 26 punkte.

10.4. Atsakovės ieškovui fiksuotų pertraukų pailsėti ir pavalgyti formalumą patvirtina ir aplinkybė, kad, kaip matyti iš į bylą pateiktų ieškovo darbo grafikų ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių (1 t., b. l. 38–59), ieškovo pamainai tęsiantis 24 val., pertraukos jam buvo suteikiamos nuo 24 val. ar 1 val. nakties, nuo 4 val. ar 5 val. ryto, t. y. laiku, kai darbuotojas negalėjo turėti jokio realaus poreikio išvykti iš darbo vietos. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovo pareiginės instrukcijos 12.4 punkte buvo įtvirtintas įpareigojimas konkrečiomis valandomis (12, 15, 19, 24, 1, 2, 3, 4, 5, 6 val.) informuoti biuro darbuotoją apie padėtį objekte. Ši aplinkybė ne tik patvirtina faktą, kad laiku, kuris buvo fiksuojamas kaip poilsio laikas, ieškovui buvo numatytas su darbo funkcijomis susijusių pareigų vykdymas, bet ir atskleidžia, jog nakties laiku vyko intensyvesnė tinkamo funkcijų vykdymo kontrolė, todėl atsakovės pozicija, kad ieškovas turėjo galimybę apsaugos postą palikti valandai laiko, niekam neatvykstant jo pakeisti, vertintina kaip jos sukurto darbo funkcijų vykdymo mechanizmo neatitinkanti formaliu siekiu sumažinti išlaidas darbo užmokesčiui grindžiama praktika, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėta.

10.5. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat akcentuoja, kad ieškovas iki darbo sutarties nutraukimo nereiškė jokių pretenzijų dėl netinkamos darbo laiko apskaitos ar jam mokamo per mažo darbo užmokesčio. Įvertinęs šį argumentą apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pirma, ieškovo reikalavimai pareikšti nepraleidus DK 15 straipsnyje, 220 straipsnio 1–2 dalyse, 231 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų terminų pretenzijoms darbdavio atžvilgiu reikšti, antra, ieškovas dirbo pamainomis, jam buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita (1 t., b. l. 161) ir jo darbo užmokestis kiekvieną kartą skyrėsi (1 t., b. l. 60–72), todėl įvertinti darbdavio taikomos darbo laiko apskaitos teisėtumą nebuvo paprasta.

21. Apibendrindamas nutarties 20 punkte nurodytų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas darbdavio fiksuotas pertraukas pavalgyti ir pailsėti pagrįstai pripažino darbo laiku.

Dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo priteisimo

22. Pripažinęs, kad darbdavys nepagrįstai neapskaitė dalies ieškovo darbo laiko, formaliai fiksuodamas pertraukas pavalgyti ir pailsėti, pirmosios instancijos teismas apskaičiavo už nurodytą darbo laiką mokėtiną darbo užmokestį (566,70 Eur (neatskaičius mokesčių)) ir priteisė jį ieškovui iš atsakovės. Nesutikimą su tokia išvada atsakovė grindė išskirtinai tik argumentais dėl netinkamo darbo ir poilsio laikui priskiriamų laikotarpių vertinimo, kuriuos apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais. Jokių argumentų, kuriais būtų kritikuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas mokėtinų sumų apskaičiavimas, atsakovė nepateikė, todėl iš naujo vertinti ieškovui iš atsakovės priteistos sumos dydį teismas neturi jokio pagrindo (CPK 320, 313 straipsniai).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

23. Apeliacinio skundo argumentus atmetus, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas tarp šalių paskirstė proporcingai patenkintiems ir atmestiems ieškinio reikalavimams (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Jokie savarankiški argumentai dėl išlaidų paskirstymo neteisėtumo ar nepagrįstumo apeliacinės instancijos teismui nebuvo teikti.

25. Apeliaciniame procese atsakovė teikė duomenis apie pateikiant skundą sumokėtą 15 Eur žyminį mokestį (mokesčio kvitas pateiktas elektronine forma su apeliaciniu skundu) ir 1 234,20 Eur atstovavimo apeliaciniame procese išlaidas (3 t., b. l. 16–18). Skundą atmetus netenkinamas ir atsakovės prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo iš ieškovo.

26. Teismų išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, neviršija minimalios skirstytinos sumos (5 Eur), todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismas 2021 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Marius Bartninkas