Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ADB „Gjensidige“ ieškinį atsakovei E. M. dėl išmokėtos draudimo išmokos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2.1. Tarp ieškovo ADB „Gjensidige“ ir atsakovės E. M. buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau – Draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta transporto priemonės AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Sudarant Draudimo sutartį, buvo sutarta, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesni kaip 25 m. vairuotojai, ši nuostata negalioja vairuotojams, turintiems didesnį nei 3 metų vairavimo stažą. 2019 m. birželio 22 d. A. M., vairuodamas automobilį AUDI, valst. NR. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), sukėlė eismo įvykį, kurio metu sužaloti keleiviai K. K. (sunkus sveikatos sutrikdymas), G. L. (sunkus sveikatos sutrikdymas) ir R. S. (nesunkus sveikatos sutrikdymas). Įvykio metu žuvo vairuotojas A. M.. Eismo įvykio metu A. M., gimęs 2000 m. vasario 8 d. buvo 19 metų amžiaus ir neturėjo 3 metų vairavimo stažo, t. y. automobilį vairavęs asmuo neatitiko Draudimo sutartimi sulygtų sąlygų. Ieškovas išmokėjo 34 671,66 Eur dydžio draudimo išmoką, kompensuodamas eismo įvykio metu padarytą žalą. Atsakovei, kaip Draudimo sutartį pažeidusiam asmeniui, buvo išsiųstos pretenzijos apmokėti 50 procentų nuo išmokėtos draudimo išmokos sumą, tačiau atsakovė ieškovo reikalavimo geranoriškai nepatenkino.

2.2. Apie tai, kad transporto priemonę vairuos asmuo, jaunesnis nei 25 ir neturi 3 metų vairavimo stažo, Atsakovė ieškovui turėjo pranešti raštu ir uždraudimo rizikos padidėjimą sumokėti draudikui jo apskaičiuotą papildomą draudimo įmoką, tačiau to nepadarė. Todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovės 50 procentų draudimo išmokos dydžio sumą.

2.3. Ikiteisminiame tyrime apklausta liudytoja R. M. parodė, kad Automobilis buvo duotas naudotis A. M. naudotis pagal jo tikslinę paskirtį nuo 2008 metų, jis formaliai priklauso R. M. motinai. Liudytoja žinojo, kad A. M. mėgsta greitį, bet automogilį jis prižiūrėdavo, tvarkydavo, valydavo saloną ir pilnai juo rūpinosi. Atsakovė, žinodama, kad jos anūkas neatitinka Draudimo sutartyje nustatytų rizikos faktorių, iš esmės sudarė visas sąlygas anūkui pasinaudoti Automobiliu. R. M. parodymai ikiteisminiame tyrime yra objektyvesni, kadangi tuo metu nei liudytoja, nei atsakovė nežinojo apie prievolę grąžinti dalį išmokėtų draudimo išmokų. Atsakovės pozicija, kad Automobilį anūkas vairavo prieš jos valią, vertintina kritiškai, kadangi ji yra suinteresuota išvengti neigiamų turtinių pasekmių.

2.4. Iš eismo įvykio aplinkybių matyti, kad Automobilis važiavo dideliu greičiu ir būtent tai sąlygojo įvykį. Būtent amžius ir stažas, kaip rizikos faktoriai, buvo tiesioginė priežastis, dėl kurios įvyko labai skaudus eismo įvykis.

3. Teismo posėdyje ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti ieškinyje ir dublike išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

6. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu, be kita ko, draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (Taisyklių 62.2 punktas). Taigi draudikas įgyja teisę iš draudėjo reikalauti grąžinti trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos dalį, jei draudėjas pažeidžia ikisutartines ar draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Tokiu atveju draudėjui kyla sutartinė civilinė atsakomybė. Nurodytos teisinio reguliavimo nuostatos suponuoja, kad ši draudėjo sutartinė civilinė atsakomybė yra ribojama trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos ir maksimaliai leistinu susigrąžinti šios išmokos dydžiu. Kasacinis teismas, aiškindamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą tokioje situacijoje, kai draudėjas neinformavo draudiko apie transporto priemonės valdytojo amžių ir vairavimo stažą, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016, 43 punktas). Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys. Jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatyta tvarka atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011). Sutartinės atsakomybės atveju turi būti nustatytos sutartinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai ir į nurodytą TPVCAPDĮ bei Taisyklėse nustatytą reguliavimą, konkretų draudiko susigrąžintinos sumos dydį nustato teismas, nustatęs visas sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas: ikisutartinės ir (ar) sutartinės draudėjo pareigos pažeidimą, draudiko išmokėtos nukentėjusiam asmeniui draudimo išmokos dydį, priežastinį ryšį tarp padidėjusios draudimo rizikos ir eismo įvykio, draudėjo kaltę. Sutartinės civilinės atsakomybės atveju skolininko kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), kitas sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitant žalos dydį, turi įrodyti asmuo, pareiškęs reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

7. Remiantis rašytiniais bylos įrodymais ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad tarp ieškovo ADB „Gjensidige“ ir atsakovės E. M. buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta transporto priemonės AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Sudarant Draudimo sutartį, buvo sutarta, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesni kaip 25 m. vairuotojai, ši nuostata negalioja vairuotojams, turintiems didesnį nei 3 metų vairavimo stažą. 2019 m. birželio 22 d. A. M., vairuodamas automobilį AUDI, valst. NR. (duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužaloti keleiviai K. K., G. L. ir R. S., žuvo vairuotojas A. M.. Eismo įvykio metu A. M., gimęs 2000 m. vasario 8 d., buvo 19 metų amžiaus ir neturėjo 3 metų vairavimo stažo. Ieškovas išmokėjo 34 671,66 Eur dydžio draudimo išmoką, kompensuodamas eismo įvykio metu padarytą žalą. Atsakovei ieškovas siuntė pretenzijas, reikalaudamas apmokėti 50 procentų nuo išmokėtos draudimo išmokos sumą. Atsakovė ieškovo reikalavimo geranoriškai nepatenkino.

8. Nagrinėjamu atveju draudikas Draudimo sutarties 1.6 papunktyje apibrėžė aplinkybes, turinčias įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui ir kartu draudimo įmokos dydžiui. Ieškovas savo reikalavimą sugrąžinti dalį (50 procentų) sumokėtos draudimo išmokos grindė Draudimo sutarties 1.6 punkto pažeidimu, t. y. kad atsakovė leido vairuoti apdraustą transporto priemonę trečiajam asmeniui, kurio amžius ir vairavimo stažas įvykio metu buvo mažesnis, nei numatyta Draudimo sutartyje, ir kad atsakovė turėjo pareigą pranešti raštu ieškovui ir už draudimo rizikos padidėjimą sumokėti draudikui jo apskaičiuotą papildomą draudimo įmoką, tačiau to nepadarė.

9. Pažymėtina, kad šioje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl šio sprendimo 7 pastraipoje nurodytų faktinių aplinkybių. Atsakovė pripažįsta, kad ieškovas turi formalią juridinę teisę reikalauti grąžinti iki 50 procentų išmokėtos sumos, tačiau pagrindinis argumentas, kuriuo remdamasi ji prašo ieškinį atmesti, yra tai, kad atsakovė, būdama Automobilio savininkė, prarado transporto priemonės kontrolę prieš savo valią dėl trečiojo asmens veiksmų, t.y. atsakovė negalėjo numatyti, kad Automobilis bus suremontuotas per trumpą laiką ir kad jos anūkas, kuris iki tol buvo klusnus ir pareigingas, jos nepaklausys ir savavališkai pasiims automobilį.

10. Trečiojo asmens veiksmai, kaip transporto priemonės savininko civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė, yra numatyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Tačiau šioje byloje nėra sprendžiama civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu kilusią žalą. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad už eismo įvykio metu kilusią žalą yra atsakingas žuvęs A. M.. Ši žala būtų atlyginama CK 6.270 straipsnyje nustatyta tvarka tuo atveju, jeigu nebūtų sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Šiuo atveju esant apdraustai transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei eismo įvykio metu atsakovo padaryta žala buvo atlyginta išmokant draudimo išmoką. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus. Šioje byloje yra reiškiamas ieškovo reikalavimas atsakovei atlyginti nuostolius, kuriuos šis patyrė išmokėdamas draudimo išmoką. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė netinkamai vykdė draudimo sutartimi prisiimtą prievolę, t. y. draudimo sutartyje nustatyta tvarka nepranešė draudikei apie padidėjusią draudimo riziką. Ieškovo nuostolius lėmė tai, kad atsakovė tinkamai nevykdė draudimo sutarties. Nors eismo įvykio metu dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės vairuotojo (žuvusiojo A. M.) kaltės buvo padaryta žala, tačiau žalos atlyginimas vyko civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu, nuostolius atlyginti privalėjo draudikė, kuri į žalą padariusį asmenį neturi reikalavimo teisės.Tai reiškia, kad eismo įvykio metu padaryta žala yra draudiko nuostoliai, kurių neatlygina kaltasis asmuo ir kurie iš dalies gali būti padengiami tik transporto priemonės draudėjos (šiuo atveju ieškovės), kuri nevykdė savo sutartinių pareigų. Kalto dėl eismo įvykio vairuotojo veiksmai sudarė pagrindą draudikei išmokėti draudimo išmoką, tačiau vien jie nesudaro pagrindo reikalauti draudimo išmokos iš draudėjos. Išmokėtos draudimo išmokos dalies išreikalavimo pagrindas šiuo atveju yra sutarties pažeidimas. Kadangi be šio pažeidimo nebūtų pagrindo draudikei reikalauti ir gauti išmokėtos draudimo išmokos dalį, tai draudimo išmokos dalies mokėjimo priežastis yra draudimo sutarties pažeidimas, o ne vairuotojo dėl eismo įvykio kalti neteisėti veiksmai. Lietuvos Aukšiausiasis Teismas 2017 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-695/2017 pripažino, kad teismas pagrįstai netenkino transporto priemonės savininko regresinio reikalavimo į transporto priemonę vairavusį asmenį, dėl draudimo bendrovei grąžintos darudimo išmokos dalies sumokėjimo. Atsižvelgęs į nurodytą teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad ieškovės nurodytos aplinkybės dėl Automobilio kontrolės praradimo dėl trečiojo asmens kaltės nešalina atsakovės atsakomybės už sutartinės pareigos pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą pažeidimo.

11. Dėl sutartinės pareigos pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą atsakovė atsiliepime, triplike bei teismo posėdyje paaiškino, kad Automobilis papildomu draudimu dėl padidintos rizikos nebuvo draudžiamas tik jam sugedus, remonto laikotarpiu, kai savininkė buvo įsitikinusi, kad jo niekas viešajame eisme nevairuos. Automobilis buvo sugedęs ir remontuojamas, atsakovė negalėjo numatyti, kad Automobilis bus suremontuotas per trumpą laiką ir kad jos anūkas, kuris iki tol buvo klusnus ir pareigingas, jos nepaklausys ir savavališkai pasiims automobilį.

12. Atsakovė E. M. teismo posėdyje paaiškino, kad ji Automobilį įsigijo 2017 m. gruodžio 8 d. jį naudoti savo reikmėms. Ji važinėjo į gydymo įstaigas ir į darbą, kuris yra maždaug už 20 km nuo namų. Ji dirbo Kėdainiuose, o gyvena (duomenys neskelbtini), Kėdainių rajone. Ji Automobilį naudojo pati. Automobilis buvo neekonomiškas, todėl ji galvojo jį parduoti, tačiau skelbimo pardavimui nedėjo, kadangi jo dar reikėjo. Atsakovė 2019 m. balandžio mėn. Automobilį nusprendė patvarkyti pardavimui. Atsakovė 2019 m. gegužės 15 d. įsigijo automobilį Ford kaip pakaitinį ir jį naudojo iki šiol. Automobiliui Audi reikėjo remonto, anūkas A. M. pasakė močiutei, kad turi meistrą ir jį atveš apžiūrėti Automobilį pas atsakovė į garažą. Atsakovė sutiko. Po poros savaičių atvažiavo meistras su savo mašina. Atsakovė teigė, kad nežino meistro vardo, neklausė koks jo vardas. Atsakovė Automobilio raktelius padavė meistrui, anūkas raktelių net nepalietė. Meistras apžiūrėjo kokių reikia detalių Automobiliui. Tą pačią apžiūros dieną atsakovė padavė anūkui 450 Eur Automobilio remontui. Po apžiūros atsakovė meistrui padavė Automobilio raktelį ir garažo raktą. Susitarė, kad meistras Automobilį remontuos atsakovės buvusio vyro garaže Lančiūnavoje. Susitarė, kad meistras atsivš įrankius, o anūkas bus kaip meistro padėjėjas. Meistras iš išvaizdos atrodė brandaus amžiaus (apie 40 metų) amžiaus, jo amžiaus ir vairavimo stažo atsakovė neklausė. Meistras buvo geras anūko pažįstamas. Kiek laiko remontuojamas automobilis atsakovė nežino, po apžiūros meistro daugiau nematė. Apie eismo įvykį sužinojo 2019 m. birželio 22 d. ryte. Atsakovė paaiškino, kad dėl sunkios turtinės padėties neturi finansinių galimybių mokėti žalos atlyginimą. Anūkas A. M. gyveno Kaune, ten 2018 m. balandžio-gegužės mėn. gavo vairavimo teises. Tuo laikotarpiu, kai anūkas mokėsi vairuoti su „M“ raidė su atsakove, Automobilis buvo apdraustas draudimu su padidinta rizika. Anūkas į Kėdainius iš Kauno savaitgaliais grįždavo autobusu, o sekmadieniais atsakovė jį pati nuveždavo iki Kauno.

13. Liudytoja teismo posėdyje apklausta R. M., atsakovės dukra, patvirtino, kad jos mama turėjo automobilį Audi, tačiau negalėjo nurodyti tikslaus automobilio valstybinio numerio, nežino aplinkybių, kada jos mama įsigijo Automobilį. Liudytoja patvirtino, kad Automobilio savininkė buvo jos mama, kuri šiuo automobiliu pati naudojosi, tačiau liudytoja nežinojo, ar 2019 metų pradžioje jos mama naudojosi šiuo automobiliu. Liudytoja teigė, kad jos žuvęs sūnus nesinaudojo automobiliu Audi. Jis laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo mėn. iki 2019 m. birželio mėn. nuomavosi butą Kaune, kai mokėsi, iš Kauno atvažiuodavo autobusu, o atgal į Kauną būdavo, kad nuveždavo jos mama. Pati liudytoja Automobiliu niekada nesinaudojo, kiti šeimos nariai taip pat. Mama 2019 metais gyveno viena. Liudytoja teigė, nežinanti, kaip atsitiko, kad Automobiliu naudojosi jos sūnus. Eismo įvykio dieną sūnus tik pasakė, kad susitiks su draugais ir paprašė ištraukti raktą iš spynos. Liudytoja nežinojo, kur jis susitiks su draugais, jis niekada nesakydavo su kokiais draugais susitinka. Sūnus jai nesakė, ar Kėdainiuose susitiks, ar į Kauną važiuos. Liudytoja teigė, kad jos sūnus padėdavo jos mamai tvarkyti automobilio salona, nuplauti, ar padėjo atlikti remonto darbus ji nežinojo. Apie automobilius su sūnumi nešnekėdavo, nes liudytoja teigė nieko apie juos neišmananti. Ikiteiminio tyrimo parodymus ji davė iš kart po sūnaus laidotuvių, ji ten važiavo, nes jai reikėjo ten važiuoti ir jai visiškai nerūpėjo, nei ko jos klausia, nei kaip jos klausia. Liudytoja teigė į ikiteisminio tyrimo pareigūno klausimus nieko konkrečiai neatsakinėjo, bet į vius klausimus sakydavo: „galbūt, aš nežinau“ (2021 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdžio garso įrašas 1:34:02 val.). Pasirašė parodymus neskaičiusi, kadangi dėl savo būsenos negalėjo skaityti.

14. Šioje byloje atsakovė aplinkybę, kad Automobilis buvo remontuojamas ir dėl to nebuvo draudžiamas padintos rizikos draudimu įrodinėja išimtinai savo paaiškinimais. Jokie kiti byloje esantys įrodymai šios aplinkybės nepatvirtina, įskaitant ir liudytojos parodymus, kuri teigė šių aplinkybių nežinanti. Iš ieškovės paaiškinimų, išdėstytų raštu atsiliepime ir triplike bei duotų teismo posėdyje matyti, kad jie nėra detalūs, dėl tam tikrų aplinkybių yra prieštaringi. Ieškovė negalėjo pasakyti meistro, kuriam patikėjo savo Automobilį vardo, pavardės, nors teigė, kad tai buvo geras anūko pažįstamas. Ji negalėjo paaiškinti, kiek laiko buvo remontuojamas Automobilis, kada meistras atvyko apžiūrėti Automobilį. Be to, atsiliepimo 1 lape buvo nurodžiusi, kad susitarė, jog Automobilį remontuos anūkas, padedamas meistro. Teismo posėdyje tikslino savo paaiškinimus, kad susitarė, jog remontuos meistras, o anūkas jam padės. Liudytoja apklausta R. M. teismo posėdyje tikslino savo ikiteiminiame tyrime duotus parodymus dėl to, kad Automobilis buvo suteiktas A. M. naudotis pagal jo tikslinę paskirtį nuo 2018 metų, jis formaliai priklausė jos motinai E. M.. Liudytoja teigė, kad ikiteisminiame tyrime į klausimus atsakė tiksliai nežinodama, o parodymus pasirašė neskaičiusi, dėl savo sunkios būsenos.

15. Tačiau net pripažinus, kad liudytojos parodymai ikiteisminiame tyrime nebuvo tikslūs, o ieškovė savo paaiškinimais įrodė jos pačios procesiniuose dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes, šiuo atveju nėra pagrindo netaikyti atsakovei civilinės atsakomybės. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad liudytoja, būdama automobilio savininke, palikdama jį remontuoti asmeniui, kurio vardo ir pavardės nežino, su anūko, neturinčio reikalaujamo amžiaus ir stažo, pagalba, turėjo pareigą informuoti draudiką (šiuo atveju ieškovą) apie padidėjusią draudimo riziką (Draudimo sutarties 3.2.4 punktas). Pati atsakovė teismo posėdyje patvirtino, kad neklausė nei meistro amžiaus, nei vairavimo stažo. Taigi remiantis jos pačios paaiškinimais, meistras buvo jai nepažįstamas asmuo, o jam padedantis anūkas neatitiko Draudimo sutarties sąlygų. Įvertinęs šias aplinkybes teismas laiko, kad atsakovė atiduodama automobilį remontuoti, kaip rūpestinga ir atsakinga padidinto pavojaus šaltinio savininkė, turėjo pareigą pranešti draudimo bendrovei apie padidėjusią draudimo riziką ir šios pareigos nevykdė.

16. Teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad amžius ir stažas, kaip rizikos faktoriai, buvo tiesioginė priežastis, dėl kurios įvyko labai skaudus eismo įvykis, ir apie kurių pasikeitimą atsakovė neinformavo draudimo bendrovės. Tačiau vien ši aplinkybė šiuo atveju nesudaro pagrindo reikalauti maksimalios 50 procentų dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimo.

17. Šiuo atveju žala draudimo bendrovei nebuvo padaryta tyčiniais atsakovės veiksmais. Jos neprimokėta draudimo įmoka nesiekia 30 Eur dydžio. Atsakovė patyrė itin skaudžius dvasinius išgyvenimus dėl eismo įvykio. Atsakovė nevengė atsakomybės, dėjo pastangas pagal savo finansines galimybes bent iš dalies atlyginti iekovui nuostolius, dėl ko buvo pasirašyta taikos sutartis. Atsakovė yra pensinio amžiaus, jos turtinė padėtis yra sunki. Įvertinęs visumą nurodytų aplinkybių teismas daro išvadą, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis mažintinas iki 5000,00 Eur. .

18. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas (juridinis asmuo) privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl ieškovės reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

19. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

20. Šioje byloje ieškovas sumokėjo žyminį mokestį 390,00 Eur. Kitų bylinėjimosi išlaidų turėjimą pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Atsakovė taip pat nepateikė teismui bylinėjimosi išlaidų turėjimą pagrindžiančių dokumentų nepateikė.

21. Ieškinį tenkinus iš dalies (laikytina, kad tenkinta 30 procentų reikalavimų), iš atsakovės ieškovui priteistina 117,00 Eur žyminio mokesčio.

22. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių valstybei nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalios 5,00 Eur dydžio valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, nuo 2020 m. sausio 23 d. įsigaliojusi 2020 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 1R-19/1K-2 redakcija).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 – 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei ADB „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, iš atsakovės E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5000,00 Eur (penkių tūkstančių eurų 00 ct) sumą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (5000,00 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2021 m. gegužės 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 117,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmus.