Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-09-02 · Civilinė byla Nr. e2S-2141-585/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-02
Bylos Nr.
e2S-2141-585/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vytautas Zelianka
Kreditorius
uždarosios akcinės bendrovės Namų priežiūros centro
Kategorijos
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos numeris e2S-2141-585/2015
Teisminio proceso numeris 2-68-3-25278-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 122.2.; 122.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. rugsėjo 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kreditorės uždarosios akcinės bendrovės Namų priežiūros centro atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės Namų priežiūros centro pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

kreditorė kreipėsi į teismą, prašydama išduoti teismo įsakymą dėl 552,31 Eur skolos, procesinių palūkanų ir 28,91 Eur bylinėjimosi išlaidų, tarp jų – 24,20 Eur išlaidų už uždarosios akcinės bendrovės „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas, atlyginimo išieškojimo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 23 d. nutartimi atsisakė priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015), konstatavo, jog yra nepagrįstas ir todėl negali būti patenkintas kreditorės reikalavimas priteisti išlaidų už pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą atlyginimą. Todėl atsisakė priimti kreditorės pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą.

Kreditorė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pasak kreditorės, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso įstatymo normas, reglamentuojančias teismo įsakymo išdavimo tvarką. Skundžiama nutartis prieštarauja teismų praktikai (nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-817-278/2013). Civilinio proceso kodekso XXIII skyriuje nėra numatyto draudimo išduoti teismo įsakymą dėl pareiškimo reikalavimų dalies. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išduoti teismo įsakymą dėl kreditorės reiškiamų reikalavimų dalies.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas kreditorės atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog apeliantės reikalavimas dėl išlaidų už uždarosios akcinės bendrovės „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas – pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą – atlyginimo priteisimo yra aiškiai nepagrįstas, ir todėl atsisakė priimti apeliantės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Teismo pareiga – patikrinti, įgyvendino ar ne kreditorius procesines kreipimosi į teismą sąlygas (laikėsi teismingumo taisyklių, sumokėjo žyminį mokestį ir kita). Nustačius, jog yra įgyvendintos šios sąlygos, turi būti išduotas teismo įsakymas. Kitais atvejais, kai, sprendžiant pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, nustatoma, jog kreditorius nesilaikė procesinių pareiškimo pateikimo taisyklių, turi būti nustatytas terminas pareiškimo trūkumams šalinti arba apskritai atsisakyta priimti pareiškimą (Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 ir 4 dalys). Nors teismo vaidmuo apsiriboja procesinių taisyklių laikymosi patikrinimu, nereiškia, jog kreditorius gali reikšti bet kokį materialinį reikalavimą ir teismas bet kokio materialinio reikalavimo pagrindu išduos teismo įsakymą. Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Tokiu (aiškiai nepagrįstu) pareiškimu laikytinas toks pareiškimas, kuriuo reiškiamų materialinių reikalavimų nepagrįstumas (galimybės gauti tokių reikalavimų patvirtinimą (patenkinimą) nebuvimas) yra toks akivaizdus, jog jį galima identifikuoti, atliekant formalųjį pareiškimo vertinimą, tai yra tikrinant, ar kreditorius įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės reikalavimą dėl išlaidų už juridinio asmens suteiktas teisines paslaugas atlyginimo priteisimo kvalifikavo aiškiai nepagrįstu reikalavimu. Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015), konstatuotina, jog toks reikalavimas negali būti patenkintas, nepriklausomai nuo to, pagal kokias procesines taisykles yra reiškiamas toks reikalavimas, ir nuo bylos baigties. Kitaip tariant, tiesiog nėra įmanomas reikalavimo kompensuoti išlaidas už juridinio asmens suteiktas teisines paslaugas patvirtinimas / patenkinimas.

Apeliantės reikalavimas, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino aiškiai nepagrįstu, yra procesinis reikalavimas. Kaip jau buvo nurodyta, pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo egzistuoja tada, kai pareiškimu yra reiškiami aiškiai nepagrįsti materialiniai subjektiniai reikalavimai. Be to, ką pagrįstai nurodo ir apeliantė, Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, normos nenumato tiesioginio draudimo išduoti teismo įsakymą dėl kreditoriaus reikalavimų dalies. Iš kitos pusės, išdavus teismo įsakymą dėl apeliantės materialinių subjektinių reikalavimų ir procesinio reikalavimo kompensuoti kitas (bylinėjimosi) išlaidas ir atsisakius priimti jos pareiškimą, kiek juo reikalaujama kompensuoti išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, būtų iškreipta paties sumarinio proceso esmė. Šio procesinio instituto paskirtis – kuo mažesnėmis laiko, pastangų ir piniginėmis sąnaudomis bei kuo paprastesniu būdu išspręsti neginčijamų ir neprieštaraujančių įstatymams reikalavimų patvirtinimo ir išieškojimo klausimus. Tokio proceso galutinis rezultatas turi būti teismo įsakymo, esančio vykdomuoju dokumentu, išdavimas, teismui netikrinant jo pagrįstumo. Taip siekiama kuo greitesnio socialinės taikos tarp šalių atkūrimo įmanomai paprasčiausiu būdu. Bylos, išnagrinėtos Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus tvarka, proceso pasibaigimas kitokiu negu teismo įsakymas procesiniu dokumentu ir apeliacijos galimybė (netgi ir procesinių reikalavimų išsprendimo apimtimi) yra nesuderinami su supaprastinto proceso tikslais. Išdavus teismo įsakymą dėl apeliantės materialinių subjektinių reikalavimų ir procesinio reikalavimo kompensuoti kitas (bylinėjimosi) išlaidas ir atsisakius priimti jos pareiškimą, kiek juo reikalaujama kompensuoti išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, pirma, teismas turėtų priimti du procesinius sprendimus (teismo įsakymą dėl reikalavimų dalies ir nutartį dėl atsisakymo priimti pareiškimo dalį). Antra, atsisakius priimti pareiškimo dalį, kreditorius galėtų pasinaudoti teise į apeliaciją ir pareikšti atskirąjį skundą dėl tokios nutarties (Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, galima situacija, kai iš esmės vieno pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrindu teismas priimtų du atskirus procesinius dokumentus ir taip vėliau vyktų du lygiagretūs procesai – išieškojimo ir apeliacijos. Kreditorius, pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo reikšdamas (nors ir vieną) aiškiai nepagrįstą reikalavimą, prisiima riziką netekti teisės supaprastintu būdu apsiginti galimai pažeistas ar pažeidžiamas materialines subjektines teises. Apeliantė vieną aiškiai nepagrįstą reikalavimą pareiškė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti jos pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Todėl paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjas Vytautas Zelianka