- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-18
- Bylos Nr.
- 1A-307-332/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30184-2015-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Boleslovas Kalainis, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- V. L.
- Advokatai
- Petras Butkevičius
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. gynėjo advokato Petro Butkevičiaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018-07-18 nuosprendžio, kuriuo:
V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (epizodas dėl Audi A4 sutarties) ir nubaustas 30 MGL (1129,80 Eur) bauda;
V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (epizodas dėl Land Rover sutarties) ir nubaustas 30 MGL (1129,80 Eur) bauda;
V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (epizodas dėl Nissan Qashqai sutarties) ir nubaustas 30 MGL (1129,80 Eur) bauda;
V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (epizodas dėl Audi A4 daniškų dokumentų) ir nubaustas 70 MGL (1845,34 Eur) bauda;
V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (epizodas dėl Land Rover daniškų dokumentų) ir nubaustas 70 MGL (1845,34 Eur) bauda;
V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (epizodas dėl Kia Sportage daniškų dokumentų) ir nubaustas 70 MGL (1845,34 Eur) bauda;
V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (epizodas dėl Nissan Qashqai daniškų dokumentų) ir nubaustas 70 MGL (1845,34 Eur) bauda;
V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 2 dalyje (epizodas dėl Audi A4 įsigijimo) ir nubaustas 120 MGL (4519,20 Eur) bauda;
V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 2 dalyje (epizodas dėl Land Rover įsigijimo) ir nubaustas 120 MGL (4519,20 Eur) bauda;
V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 2 dalyje (epizodas dėl Kia Sportage įsigijimo) ir nubaustas 120 MGL (4519,20 Eur) bauda;
V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 2 dalyje (epizodas dėl Nissan Qashqai įsigijimo) ir nubaustas 120 MGL (4519,20 Eur) bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 300 MGL (11298,00 Eur) bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo – suėmimo laikas nuo 2016-03-31 10.00 val. iki 2016-04-05 11.49 val., jį prilyginant 14 MGL baudai.
Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
Tris kompaktines plokšteles, netikrus automobilių daniškus registracijos liudijimus (4 vnt.) ir jų vertimus, automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių vertimus nuspręsta saugoti su baudžiamąja byla.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. nuteistas už tai, kad 2014-08-02, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, suklastojo tikrą dokumentą – automobilio „Audi A4“, VIN: (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, o būtent iš anksto pasiruošęs standartinį užsienietišką „(duomenys neskelbtini)“ automobilio pirkimo – pardavimo sutarties blanką, jis kaip priemonę suklastoti dokumentą panaudojo danišką transporto priemonės registracijos liudijimą, kuriame nurodyti automobilio savininkės, J. J. J. duomenys, taip pat užpildęs pirkimo – pardavimo sutarties blanką, A. M. pasirašius kaip pirkėjui, jis įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, o būtent – pasirašė automobilio pardavėjos J. J. J. vardu, tokiu būdu nurodė klaidingą pardavėją, todėl išvengė savęs identifikavimo bei suklastojo tikrą dokumentą.
Be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis 2014-12-02, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, suklastojo tikrą dokumentą – automobilio „Land Rover“, VIN: (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, o būtent iš anksto pasiruošęs standartinį užsienietišką „(duomenys neskelbtini)“ automobilio pirkimo - pardavimo sutarties blanką, jis kaip priemonę suklastoti dokumentą panaudojo danišką transporto priemonės registracijos liudijimą, kuriame nurodyti automobilio savininko M. L. duomenys, taip pat užpildęs pirkimo – pardavimo sutarties blanką, E. D. pasirašius kaip pirkėjui, jis įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, o būtent – pasirašė automobilio pardavėjo M. L. vardu, tokiu būdu nurodė klaidingą pardavėją, todėl išvengė savęs identifikavimo bei suklastojo tikrą dokumentą.
Be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis 2015-02-24, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, suklastojo tikrą dokumentą – automobilio Nissan Qashqai, VIN: (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, o būtent iš anksto pasiruošęs standartinį užsienietišką „(duomenys neskelbtini)“ automobilio pirkimo – pardavimo sutarties blanką, jis kaip priemonę suklastoti dokumentą panaudojo danišką transporto priemonės registracijos liudijimą, kuriame nurodyti automobilio savininko R. S. duomenys, taip pat užpildęs pirkimo – pardavimo sutarties blanką, T. S. pasirašius kaip pirkėjui, jis įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, o būtent – pasirašė automobilio pardavėjo R. S. vardu, tokiu būdu nurodė klaidingą pardavėją, todėl išvengė savęs identifikavimo bei suklastojo tikrą dokumentą.
Be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis įgijo, laikė ir panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, o būtent ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo suklastotą danišką automobilio Audi A4, VIN: (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį laikė, kol 2014-08-02 (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, jį panaudojo parduodamas automobilį Audi A4, VIN: (duomenys neskelbtini), A. M..
Be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis įgijo, laikė ir panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, o būtent ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo suklastotą danišką automobilio LAND ROVER, VIN: (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį laikė, kol 2014-12-02 (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, jį panaudojo parduodamas automobilį LAND ROVER, VIN: (duomenys neskelbtini), E. D..
Be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis įgijo, laikė ir panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, o būtent ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo suklastotą danišką automobilio KIA SPORTAGE, VIN: (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį laikė, kol 2015 metų vasario pabaigoje, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, jį panaudojo parduodamas automobilį KIA SPORTAGE, VIN: (duomenys neskelbtini), G. A..
Be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis įgijo, laikė ir panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, o būtent ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo suklastotą danišką automobilio NISSAN QASHQAI, VIN: (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį laikė, kol 2015-02-24 (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, jį panaudojo parduodamas automobilį NISSAN QASHQAI, VIN: (duomenys neskelbtini), T. S..
Be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis įgijo turtą žinodamas, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu, o būtent, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2014-04-09, (duomenys neskelbtini) Respublikoje, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš asmens vardu A. už 7400€ įsigijo automobilį Audi A4, VIN: (duomenys neskelbtini), 10000 eurų vertės, žinodamas, kad minėtas automobilis yra pagrobtas ir ieškomas kaip vogtas (duomenys neskelbtini) Respublikoje; toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, tai yra, 2014-08-02 (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, automobilį Audi A4, VIN: (duomenys neskelbtini), už 11000€ pardavė A. M..
Be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis įgijo turtą žinodamas, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu, o būtent, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2014-11-27, (duomenys neskelbtini) Respublikoje, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą įsigijo automobilį LAND ROVER, VIN: (duomenys neskelbtini), 20000 eurų vertės, žinodamas, kad minėtas automobilis yra pagrobtas ir ieškomas kaip vogtas (duomenys neskelbtini) Respublikoje; toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, tai yra, 2014-12-02 (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, automobilį LAND ROVER, VIN: (duomenys neskelbtini), už 16500 € pardavė E. D..
Be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis įgijo turtą žinodamas, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu, o būtent, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2015-01-12, (duomenys neskelbtini) Respublikoje, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą įsigijo automobilį KIA SPORTAGE, VIN: (duomenys neskelbtini), 12800 eurų vertės, žinodamas, kad minėtas automobilis yra pagrobtas ir kuris yra ieškomas kaip vogtas (duomenys neskelbtini) Respublikoje; toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, tai yra, 2015 metų vasario pabaigoje, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, automobilį KIA SPORTAGE, VIN: (duomenys neskelbtini), už 12800€ pardavė G. A..
Be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis įgijo turtą žinodamas, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu, o būtent, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2014-10-03, (duomenys neskelbtini) Respublikoje, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą įsigijo automobilį NISSAN QASHQAI, VIN: (duomenys neskelbtini), 12800 eurų vertės, žinodamas, kad minėtas automobilis yra pagrobtas ir ieškomas kaip vogtas (duomenys neskelbtini) Respublikoje; toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, tai yra, 2015-02-24 (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, automobilį NISSAN QASHQAI, VIN: (duomenys neskelbtini), už 10400 € pardavė T. S..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo V. L. gynėjas advokatas P. Butkevičius prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018-07-18 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti V. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 189 straipsnio 2 dalį (4 epizodai) ir BK 300 straipsnio 1 dalį (4 epizodai dėl automobilių registracijos liudijimų suklastojimo), nepadarius jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, likusioje dalyje, t.y. dėl kaltinimų, padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą vieką (3 epizodai dėl automobilių pirkimo - pardavimo sutarčių suklastojimo) V. L. atleisti nuo atsakomybės pagal laidavimą, atiduodant jį laiduotojos R. L. atsakomybei bei baudžiamąją bylą nutraukti.
Apeliaciniame skunde nuteistojo V. L. gynėjas nurodo, kad nuteistasis V. L. mano, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl jo pripažinimo kaltu padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas (dėl automobilių registracijos liudijimų suklastojimo) ir BK 189 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas (dėl automobilių įgijimo) yra nepagrįstas bei netesėtas.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė visų bylos faktinių aplinkybių, neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, ir taip iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad byloje pakanka įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo V. L. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, iš esmės netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, ignoravo V. L. nekaltumą pagrindžiančias aplinkybes, o kaltinamąjį nuosprendį grindė vien prielaidomis ir spėliojimais. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino izoliuotai, iš esmės sureikšmindamas tik kaltinimui palankias aplinkybes.
Apeliantas pažymi, kad pagal BK 189 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes žinodamas, kad tas turtas ar vertybės gauti nusikalstamu būdu. Taigi būtinos baudžiamosios atsakomybės pagal BK 189 straipsnio 2 dalį kilimo sąlygos yra tiek nusikalstama turto kilmė (pirminis jo gavimo būdas), tiek kaltininko žinojimas, jog jis įgyja, naudojasi ar realizuoja ne bet kokiu neteisėtu, bet būtent nusikalstamu būdu gautą didelės vertės turtą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka valstybiniam kaltintojui. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog nuteistasis V. L., įgydamas (duomenys neskelbtini) Respublikoje automobilius - Audi A4 (VIN; (duomenys neskelbtini)), Land Rover (VIN: (duomenys neskelbtini)), Kia Sportage (VIN: (duomenys neskelbtini)), Nissan Qashqai (VIN: (duomenys neskelbtini)), žinojo, kad jie yra vogti, t y. veikė tyčia. Nuleistojo V. L. žinojimas apie anksčiau nurodytų automobilių kilmę skundžiamame nuosprendyje yra grindžiamas šiais teiginiais:
1) „kaltinamasis įgijo automobilius nesudaręs jokių sutarčių, negavęs jokių sumokėjimą už pirktą automobilį patvirtinančių dokumentų ir viešai neužregistravęs jų“;
2) ,,nors jam buvo perduoti transporto priemonių registracijos airiški dokumentai, tačiau jis matė, kad dokumentuose nurodyti kiti asmenys, vis skirtingi asmenys, o automobilį parduodančių asmenų tapatybių jis nei nustatinėjo, nei tikrino, nei žinojo jų kontaktinius duomenis“;
3) „jo tyčią įrodo ir tai, kad po automobilių įsigijimo (duomenys neskelbtini) Respublikoje, be pačių automobilių gauti (duomenys neskelbtini) neva išduoti daniški dokumentai, kuriuose nurodyti jau kiti asmenys“;
4) „kaip nurodo V. L., apie pirmus du parduodamus automobilius jis net nebuvo paskelbęs, o tai padarė tik įsitikinęs, kad pirmi du automobiliai buvo sėkmingai registruoti“;
5) „V. L. pildė pirkimo-pardavimo sutartis pats, jose nurodė ne save, o kitą asmenį“.
Apelianto nuomone, anksčiau pacituoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esantys teiginiai, akivaizdžiai įrodo, kad byloje nebuvo jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, jog nuteistasis V. L. žinojo arba turėjo žinoti apie nusikalstamą įsigytų automobilių kilmę. Taigi nuteistojo V. L. žinojimas apie įgyto ir realizuoto turto nusikalstamą kilmę nėra įrodytas neginčijamais įrodymais, o anksčiau pacituoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai vertintini tik kaip spėjimai ir/ar prielaidos, nors apkaltinamąjį nuosprendį grįsti spėjimu ar prielaidomis draudžia baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 44 straipsnio 6 dalis, 301 straipsnio 1 dalis ir kt.).
Apeliantas pažymi, kad pagal nusistovėjusią ir plačiai taikomą praktiką automobilių pirkimo-pardavimo rinkoje vyrauja žodinės sutartys ir susitarimai, todėl vien tai, kad nuteistasis V. L. (duomenys neskelbtini) Respublikoje automobilius įsigijo be jokių pirkimo - pardavimo dokumentų ir pinigų sumokėjimą pagrindžiančių dokumentų, neįrodo fakto, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigyti automobiliai yra pavogti. Ypač Vakarų Europoje nėra priimta parduodant/įsigyjant automobilį forminti atskirą rašytinį sandorį, nes tokio sandorio egzistavimui pakanka automobilio raktelių ir dokumentų priėmimo-perdavimo fakto. Net registruojant automobilius viešame registre nėra reikalaujama pateikti automobilio pirkimo - pardavimo sutartį, o prašoma tik automobilio registracijos dokumentų, t.y. registracijos dokumentų turėjimas iš esmės prilyginamas automobilio nuosavybės fakto turėjimo įrodymui. Šiuos teiginius bei faktą, kad automobilių pirkimo-pardavimo santykiai dažniausiai grindžiami žodiniais susitarimais pagrindžia ir šioje byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad nuteistasis V. L. (duomenys neskelbtini) Respublikoje įgytą automobilį Kia Sportage Lietuvoje taip pat pardavė trečiajam asmeniui be jokių rašytinių sutarčių ir pinigų perdavimą pagrindžiančių dokumentų ir tai (faktas, kad V. L., kaip pardavėjas nepadavė pasirašyti pirkėjui rašytinės pirkimo - pardavimo sutarties, nepadavė pinigų priėmimo-perdavimo kvito) automobilio pirkėjui nesukėlė jokių įtarimų dėl automobilio galimos nusikalstamos kilmės.
Apelianto tvirtinimu, aplinkybė, kad automobilių registracijos dokumentuose savininkais buvo nurodyti kiti asmenys taip pat negali būti tinkamu įrodymu, pagrindžiant nuteistojo V. L. tyčią bei žinojimą, jog įsigyti automobiliai buvo pavogti, nes vien registracijos dokumentuose nurodytų savininko duomenų ir faktinio pardavėjo duomenų nesutapimai nėra ir negali būti pripažįstami įrodytu faktu, kad automobilis yra pagrobtas. Atitinkamai, asmuo įsigyjantis automobilį, negali būti kaltinamas žinojimu apie nusikalstamą automobilio kilmę vien dėl to, kad automobilį įsigijo iš asmens, kuris nebuvo nurodytas automobilio registracijos dokumentuose. Minėta, kad tokia praktika, kuomet automobilio faktinio pardavėjo asmens tapatybės duomenis nesutampa su automobilio registracijos liudijime nurodytais savininko duomenimis yra plačiai paplitusi automobilių prikimo-pardavimo rinkoje ir tai jokiu būdu nesudaro pagrindo išvadai, kad visi tokiu būdu parduodami automobiliai yra pavogti, o faktiniai pardavėjai ir pirkėjai apie tai žino ar turi žinoti.
Apelianto nuomone, faktą, kad tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija iš esmės yra netinkama, pagrįsta tik prielaidomis ir spėliojimais pagrindžia šioje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog nuteistojo V. L. (duomenys neskelbtini) Respublikoje įgyti automobiliai Audi A4, Land Rover, Nissan Qashqai Lietuvoje buvo parduoti taip pat nurodant ne faktinį pardavėją, o registracijos liudijimuose nurodytų savininkų asmens tapatybės duomenis. Tačiau šių automobilių pirkėjai kažkodėl nėra kaltinami BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu bei žinojimu, jog pirko pavogtus automobilius, nes nesutapo faktinio pardavėjo ir dokumentuose nurodyto savininko asmens tapatybės duomenys. Akivaizdu, kad faktinio automobilio pardavėjo ir automobilio registracijos liudijime nurodyto savininko duomenų nesutapimas yra pagrįstas faktinio pardavėjo siekiu išvengti savęs, kaip tikrojo pardavėjo identifikavimo ir tokiu būdu panaikinti mokestines prievoles, susijusias su turto realizavimo pajamų gavimu. Būtent šios priežastys lėmė ir tai, kad nuteistasis V. L. visus automobilius pardavė į pirkimo - pardavimo sutartis įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie faktinį pardavėją.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nurodomi teiginiai, jog V. L. neva pats pripažino, kad apie pirmus du parduotus automobilius paskelbė tik sėkmingai juos pardavęs ir įregistravus sandorius viešame registre, neatitinka tikrovės. Nuteistasis V. L. niekuomet nėra tokios pozicijos išdėstęs teisme arba dar vykstant ikiteisminiam tyrimui, tai buvo tik kaltinimą palaikančio prokuroro pozicija, bandant įrodyti, kad nuteistasis V. L. žinojo, jog parduoda vogtus automobilius. Nuteistasis V. L. skelbimus apie parduodamus automobilius įkeldavo tik sutvarkius automobilius, t. y. pakeitus automobilių priekines paneles, siekiant pakeisti vairo puses. Automobilių panelių paieškos, remonto darbai reikalaudavo mažiausiai 2-3 mėnesių, būtent dėl šios priežasties skelbimai apie parduodamus automobilius buvo įkeliami ne iš karto įsigijus automobilį, o tik po 2-3 mėnesių.
Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog nuteistasis V. L. įsigijęs automobilius (duomenys neskelbtini) Respublikoje juos pats parvairavo į Lietuvos Respubliką. Abejotina, kad bent vidutiniškai protingas žmogus, žinodamas, kad automobilis yra pavogtas, būtų važiavęs tokiu automobiliu per visą Europą. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai ignoravo byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog nuteistasis V. L. tiesiogiai bendravo su visais automobilių pirkėjais, neslėpė ir nekeitė savo asmens tapatybės duomenų, t.y. veikė atvirai bei atskleidė visiems pirkėjams savo tikruosius asmens tapatybės duomenis. Akivaizdu, kad žinodamas, apie nusikalstamą parduodamų automobilių kilmę, nuteistasis V. L. būtų suinteresuotas nuslėpti arba suklaidinti pirkėjus dėl savo duomenų. Nuteistasis V. L. su visais pirkėjai kartu vyko į VĮ „Regitra“ bei dalyvavo automobilio registravimo procese, kas akivaizdžiai įrodo, kad jis net neįtarė apie galimą nusikalstamą automobilių kilmę, priešingu atveju, abejotina, ar jis būtų važiavęs kartu su pirkėjais į VĮ „Regitra“. V. L. neatliko jokių veiksmų, siekiant pakeisti automobilių identifikavimo duomenis, ir tokiu būdu nuslėpti jų nusikalstamą kilmę. Dar daugiau, V. L. neprieštaravo ir niekaip neribojo pirkėjo galimybės patikrinti automobilių kėbulų numerius, kas akivaizdžiai įrodo, kad V. L. buvo tikras, jog teisėtai įsigijo automobilius bei nėra jokių objektyvių kliūčių automobilių patikrinimui ir tolimesniam pardavimui. Be to, V. L. įsigyjant automobilius, ant automobilių nebuvo jokių įsilaužymo žymių, jam buvo perduoti originalūs automobilių rakteliai ir dokumentai ir tai sąlygojo įsitikinimą, kad automobilių pardavėjai yra jų teisėti savininkai, t. y. įsigyjant automobilius nebuvo jokių objektyvių aplinkybių, kurios turėjo sukelti V. L. bent įtarimą apie galimą automobilių nusikalstamą kilmę. Apelianto nuomone, išdėstyti argumentai pagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė in dubio pro reo principą ir nekaltumo prezumpciją, nes nuosprendį grindė prielaidomis, bylos faktines aplinkybes interpretavo subjektyviai ir išimtinai kaltinimui palankia linkme.
Apeliantas teigia, kad nuosprendžio dalis dėl V. L. pripažinimo kaltu padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas - epizodai dėl automobilių registracijos liudijimų suklastojimo (laikymo ir naudojimo), yra visiškai nemotyvuota ir grindžiama iš esmės tarpusavyje prieštaraujančiais teiginiais ir argumentais. Nuosprendyje pasisakant dėl V. L. kaltės padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (epizodai dėl automobilių registracijos liudijimų suklastojimo) yra nurodyta: .,Kaltinamasis V. L. parodė, kad visus daniškus dokumentus gavo per kurjerį (duomenys neskelbtini), juos laikė pus save iki atidavė automobilių pirkėjams perduodant parduotus automobilius, iš šių dokumentų nurašė savininkų duomenis. Taip pat jis parodė, kad rusakalbiai asmenys, pardavę jam automobilius, aiškino, kad automobiliai (duomenys neskelbtini) bus registruoti po to, kai jis išvažiuos iš (duomenys neskelbtini), tačiau iš pateiktų daniškų transporto priemonės registracijos liudijimų matyti, kad šie automobiliai (duomenys neskelbtini) registruoti gerokai anksčiau, beveik dvejais metais, nei kaltinamasis juos įsigijo (duomenys neskelbtini).“ Tačiau apeliantas pažymi, kad automobilių daniški registracijos dokumentai buvo gauti tik danų kalba be vertimo į lietuvių kalbą (vertimai buvo padaryti tik prasidėjus ikiteisminiam tyrimui). Tuo tarpu V. L. danų kalbos nežino ir nesupranta, todėl normalu ir logiška, kad gavęs daniškus automobilių registracijos liudijimus, jis nesuprato jų turinio bei atitinkamai neįsidėmėjo fakto, kad registracijos data nurodoma daug ankstesnė nei turėtų būti. Be to, V. L., neturėdamas jokių įtarimų dėl įsigytų automobilių kilmės, per kurjerį gavęs daniškus automobilių registracijos dokumentus, net nevertino ir neanalizavo turinio, nes nematė tam jokios objektyvios būtinybės.
Apeliantas pažymi, kad minėti nuosprendžio motyvai iš esmės prieštarauja kitiems nuosprendžio teiginiams: „Pasak kaltinamojo, visais atvejais jis gaudavo airiškus automobilių dokumentus, airiški buvo ir valstybiniai numeriai, o pardavėjai sakydavo, kad po automobilių pardavimo juos užregistruos (duomenys neskelbtini) ir atsiųs daniškus dokumentus. Daniški dokumentai atkeliaudavo per kurjerį po kelių savaičių. Jis matė, kad daniškuose dokumentuose nurodytus kitus savininkus, ne tas, kuris buvo nurodytas airiškuose dokumentuose, taip pat jis nenurodytus. Ši kaltinamojo versija nepaneigtu, o visos abejonės aiškintinos kaltinamojo naudai. Teismas šiais kaltinamojo parodymais remiasi“. Todėl apeliantui visiškai neaišku, kodėl teismas konstatavęs, kad nuteistojo V. L. pozicija apie registracijos dokumentų gavimą per kurjerį po automobilių įsigijimo nebuvo paneigta, t.y. iš esmės konstatavus, kad nuteistasis V. L. nežinojo apie tai, kad daniški automobilių registracijos dokumentai yra suklastoti, vėliau nuosprendyje konstatuoja, kad nuteistasis V. L. žinojo apie automobilių registracijos liudijimų suklastojimo faktą. Tokia prieštaringa pirmosios instancijos teismo pozicija yra akivaizdus įrodymas, kad nuosprendis grindžiamas paviršutiniška baudžiamosios bylos medžiagos analize, priimant nuosprendį buvo vertinami tik kaltinimui palankūs duomenys, visiškai ignoruojant įrodymus, pagrindžiančius kaltinimų nepagrįstumą, pažeidžiant pamatinius BPK principus.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. L. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Pateikdamas savo prašymą prokuroras nurodė, kad teisingam nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinamas V. L., kvalifikavimui pagal atitinkamą BK 189 straipsnio dalį (pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ar BK 189 straipsnio 2 dalį) būtina nustatyti, kokia buvo automobilių (Audi A4, Land Rover, Kia Sportage, Nissan Qashqai) rinkos vertė, tuos automobilius V. L. įgyjant, ir kaip automobilių vertė pasikeitė iki tos vertės, kuri nurodyta V. L. pateiktame kaltinime. Prokuroro nuomone, automobilių įsigijimo kaina ir tuo metu egzistavusi rinkos vertė bei jų santykis yra labai svarbus nusikalstamų veikų kvalifikavimui.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas perduodant šią baudžiamąją bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 str. 1 d. 5 p.).
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai nepriklausomai nuo to, ar apie tokius pažeidimus nurodoma apeliaciniame skunde.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad nuteistojo V. L. gynėjo advokato apeliaciniame skunde keliamų klausimų dėl V. L. kaltės bei veiksmų teisinio vertinimo nagrinėjimas šioje proceso stadijoje nėra galimas, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.
Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, jame išdėstomi svarbiausi šios stadijos rezultatai, suformuluojamas kaltinimas. Būtent kaltinimas nustato teisminio bylos nagrinėjimo ribas, nes byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.). Dėl šios priežasties kaltinamasis aktas turi būti surašytas be esminių trūkumų tiek turinio, tiek formos prasme, turi būti išsamiai, aiškiai ir tiksliai išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės. Įstatymų leidėjas detaliai reglamentuoja kaltinamojo akto turinį. Kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnyje „Kaltinamojo akto turinys“ nustatytų reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą, be kita ko, kai: kaltinamajame akte nėra nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, atitinkančios baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius; jame pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas akivaizdžiai neatitinka nurodyto baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties; kaltinamajame akte nėra nurodyta BK straipsnio, kuriame numatyta atsakomybė už padarytą veiką, dalis ar punktas, kai BK straipsnis susideda iš dalių ar punktų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 4 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 11.2. punktas).
V. L. buvo kaltinamas ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs keturias nusikalstamas veikas, numatytas BK 189 straipsnio 2 dalyje, t. y. V. L. nuteistas už tai, kad jis įgijo turtą žinodamas, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu, o būtent, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2014-04-09, (duomenys neskelbtini) Respublikoje, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš asmens vardu A. už 7400 € įsigijo automobilį Audi A4, VIN: (duomenys neskelbtini), 10000 eurų vertės, žinodamas, kad minėtas automobilis yra pagrobtas ir ieškomas kaip vogtas (duomenys neskelbtini) Respublikoje; toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, tai yra, 2014-08-02 (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, automobilį Audi A4, VIN: (duomenys neskelbtini), už 11000 € pardavė A. M.; be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis įgijo turtą žinodamas, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu, o būtent, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2014-11-27, (duomenys neskelbtini) Respublikoje, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą įsigijo automobilį LAND ROVER, VIN: (duomenys neskelbtini), 20000 eurų vertės, žinodamas, kad minėtas automobilis yra pagrobtas ir ieškomas kaip vogtas (duomenys neskelbtini) Respublikoje; toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, tai yra, 2014-12-02 (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, automobilį LAND ROVER, VIN: (duomenys neskelbtini), už 16500 € pardavė E. D.; be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis įgijo turtą žinodamas, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu, o būtent, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2015-01-12, (duomenys neskelbtini) Respublikoje, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą įsigijo automobilį KIA SPORTAGE, VIN: (duomenys neskelbtini), 12800 eurų vertės, žinodamas, kad minėtas automobilis yra pagrobtas ir kuris yra ieškomas kaip vogtas (duomenys neskelbtini) Respublikoje; toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, tai yra, 2015 metų vasario pabaigoje, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, automobilį KIA SPORTAGE, VIN: (duomenys neskelbtini), už 12800€ pardavė G. A.; be to, V. L. nuteistas už tai, kad jis įgijo turtą žinodamas, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu, o būtent, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2014-10-03, (duomenys neskelbtini) Respublikoje, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą įsigijo automobilį NISSAN QASHQAI, VIN: (duomenys neskelbtini), 12800 eurų vertės, žinodamas, kad minėtas automobilis yra pagrobtas ir ieškomas kaip vogtas (duomenys neskelbtini) Respublikoje; toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, tai yra, 2015-02-24 (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, automobilį NISSAN QASHQAI, VIN: (duomenys neskelbtini), už 10400 € pardavė T. S..
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), t. y. įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Todėl, kaltinant nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu, naudojimu ir realizavimu, turi būti nustatyta šios veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.
BK 189 straipsnyje nustatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, kaltininkui žinant, kad šis įgytas, naudotas ar realizuotas turtas gautas nusikalstamu būdu. Pagal BK 189 straipsnio 1–3 dalių dispoziciją turto įgijimas, naudojimasis ir realizavimas yra šių veikų alternatyvūs objektyvieji požymiai, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno jų. Pažymėtina, kad šie objektyvieji požymiai aiškiai susieti su įrodytais aktyviais kaltininko veiksmais disponuojant nusikalstamos kilmės turtu (tokio turto gavimu iš neteisėto valdytojo, kuris padarė vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą, naudojimusi tokiu turtu ar šio turto realizavimu). Be to, nustatant asmens kaltumą įrodinėtinas ir BK 189 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, kuri pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2006, 2K-259/2008, 2K-1/2011, 2K-99/2010, 2K-217/2010, 2K-185/2009, 2K-213/2013, 2K-7-88/2014). Kvalifikuojant veiką pagal atitinkamą BK 189 straipsnio dalį, būtina nustatyti įgyjamo, naudojamo ar realizuojamo turto, kuris gautas nusikalstamu būdu, vertę. Pagal BK 189 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas įgijo, naudojosi arba realizavo didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes žinodamas, kad tas turtas ar vertybės gauti nusikalstamu būdu.
V. L. veika kvalifikuota pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nors tiksli V. L. įsigytų ir realizuotų automobilių (Audi A4, Land Rover, Kia Sportage, Nissan Qashqai) vertė byloje nėra nustatyta. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, kvalifikuodamas V. L. veikas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ir nustatydamas automobilių (Audi A4, Land Rover, Kia Sportage, Nissan Qashqai) vertes rėmėsi VšĮ „Emprekis“ pateiktais duomenimis ir konstatvo, kad visų kaltnime nurodytų automobilių vertė yra didesnė nei 250 MGL, t. y. 9500 Eur. Tačiau pažymėtina, kad viešai skelbtinoje informacijoje apie VšĮ „Emprekis“ transporto priemonių kainų informacinę sistemą nurodoma, jog joje nurodomos „vidutinės kainos nustatomos, įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose. Kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu“ (žr. http://www.emprekis.lt/about.php). Taigi VšĮ „Emprekis“ pateikiama informacija yra tik apie tos pačios rūšies automobilių grupei taikomą bendrą vidutinę kainą. Minėta informacija yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra privaloma. VšĮ „Emprekis“ duomenų bazėje esantys duomenys yra orientaciniai, masinio vertinimo tokios markės automobiliui. Taigi pagal šios sistemos duomenis vidutinė analogiško automobilio kaina nebūtinai yra tokia pati, kiek realiai verti V. L. pateiktame kaltinime nurodyti automobiliai. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad V. L. kaltinime minimus automobilius įgijo (duomenys neskelbtini) Respublikoje, įsigijimo metu visų automobilių vairai buvo dešinėje pusėje, tačiau prieš realizuojant automobilius Audi A4 ir Nissan Qashqai jie buvo perdirbti, perstatant jų vairo mechanizmą iš dešinės pusės į kairę, automobiliai Land Rover ir Kia Sportage buvo realizuoti neperdaryti, su vairais dešinėje pusėje. Taip pat byloje nėra duomenų, kokia šių automobilių rinkos vertė, buvo juos V. L. įgyjant (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, būtina atlikti individualų automobilių įvertinimą, siekiant nustatyti šių transporto priemonių tikrąją vertę, nes veika galimai būtų kvalifikuojama pagal kitą BK 189 straipsnio dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte nebuvo tinkamai atskleisti V. L. inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 189 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, kaltinimas dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo ir realizavimo V. L. yra netikslus, todėl tuo iš esmės buvo pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas ir gintis nuo pareikšto kaltinimo. Anksčiau aptartos aplinkybės (automobilių vertė) turi būti tikslinamos, siekiant, kad kaltinamasis aktas atitiktų BPK jam keliamus reikalavimus, būtų aiškus ir suprantamas. To nepadarius, toliau tęsti procesą pagal šiuo metu kaltinamajame akte suformuluotus kaltinimus nėra galimybės. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina prokurorui (BPK 326 str. 1 d. 5 p.).
Apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas prokurorui dėl kaltinamojo akto turinio neatitikties BPK 219 straipsnio 3–5 punktuose nustatytiems reikalavimams pats savaime nereiškia nuteistojo padėties pabloginimo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į BPK 234 straipsnio (kuris reglamentuoja bylos perdavimą prokurorui bylos parengimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijoje), ir į BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias prokuroras, manydamas, kad surinktų duomenų turi pakakti nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens kaltumui įrodyti, surašo kaltinamąjį aktą ir bylą perduoda teismui BPK 218 ir 220 straipsniuose nustatyta tvarka, arba, nusprendęs, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltumą dėl nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminį tyrimą nutraukia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-699/2016). Kita vertus, teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus, inter alia tinkamai kvalifikuoti kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką. Be to, Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 4 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 21.1. punktas).
Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neįsigilino į nagrinėtos bylos aplinkybes, apsiribojo kaltinamajame akte nurodytomis veikų faktinėmis aplinkybėmis, nenustatė pirmiau paminėtų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, neįvertino jų reikšmės byloje nustatant V. L. inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 189 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius bei priimant teisingą sprendimą, todėl, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė BPK 254 straipsnio 3 dalies reikalavimus, numatančius, kad tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui.
Sprendimas perduoti baudžiamąją bylą prokurorui šiuo atveju nepažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų ir nepablogina nuteistojo V. L. padėties daugiau negu to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Juolab kad ir pats V. L. gynėjas pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu reiškė prašymą skirti ekspertizę ir aiškintis automobilių kainą (vertę), buvusią automobilių įsigijimo metu (duomenys neskelbtini) Respublikoje (5 t. 120 b. l.).
Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad byla turi būti perduodama prokurorui, nepasisako dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų (dėl kaltės ir kt.), nes, pasisakydamas dėl jų, apeliacinės instancijos teismas gali pažeisti bylą nagrinėsiančio pirmosios instancijos teismo nepriklausomumą, jei byla pagal naujai prokuroro surašytą kaltinamąjį aktą bus perduota teismui.
Perduodant bylą prokurorui, V. L. taikoma kardomoji priemonė paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 254 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018-07-18 nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.
Nustatyti 3 (trijų) mėnesių terminą šioje nutartyje nurodytiems kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.
V. L. taikomą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - palikti nepakeistą.