Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo), teisėjų: Svajūno Knizlerio, Rūtos Mickevičienės, sekretoriaujant Agatai Minkel,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. ir nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 str. 2 d. 8 p. - laisvės atėmimu dvylikai metų,

- pagal BK 178 str. 4 d. - areštu 25 paroms.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., 65 str. 1 d. 1 p. a) p.p., paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 8 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme - arešto 15 parų, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimo bausmė dvylikai metų ir 10 dienų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. gruodžio 20 d. iki 2010 m. vasario 26 d. laikas.

M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. gruodžio 20 d. iki 2009 m. sausio 20 d. bei nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. vasario 26 d. laikas.

Iš A. P. ir M. M. priteista solidariai nukentėjusiajai A. G. 2524,56 Lt turtinei ir 30000 Lt neturtinei žalai, po 500 Lt advokato bei po 9998,30 Lt Valstybinei ligonių kasai E. M. gydymo išlaidoms atlyginti. Nuteistajam M. M. neturint turto ir pajamų, kurių pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, jam tenkančią atlyginti žalos dalį išieškoti iš Ž. M. ir R. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. ir M. M. nuteisti už tai, kad bendrais veiksmais, tyčia nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų, o būtent:

2008 m. gruodžio 20 d., apie 3 vai. 30 min., (duomenys neskelbtini) miesto centrinio stadiono, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje A. P. dėl menkavertės dingsties - įplėštos striukės, sudavė kumščiu E. M. į veidą ir, pastarajai suklupus, spyrė jai į veidą, po ko E. M. nugriuvus, M. M. be jokios dingsties spyrė nugriuvusiai nukentėjusiajai į galvą nenustatytą skaičių smūgių, tačiau ne mažiau dviejų, bei ją nuvilko šiurkščiu paviršiumi, ir tuo bendrais veiksmais padarė E. M. sužalojimus: didelį kaktos dešinės pusės bei dešinio smilkinio srities odos nubrozdinimą ir poodinę-minkštųjų audinių kraujosruvą, poodines kraujosruvas viršugalvio kairės pusės, abiejų akiduobių ir dešinio skruosto srityje, paviršinį odos nubrozdinimą kairės akies vokų vidiniame kampe, viršutinės lūpos muštinę žaizdą, galvos smegenų kamieno sumušimą bei kraujosruvas pakausimų skilčių minkštuosiuose dangaluose, daugybinius odos nubrozdinimus nugaros, stuburo, juosmens ir kryžkaulio srityje bei poodinę kraujosruvą dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje, ko pasėkoje E. M. dėl galvos sumušimo, lydimo galvos smegenų, galvos smegenų kamieno sumušimų ir kraujo išsiliejimų po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, besikomplikavusio užsitęsusią cerebraline (galvos smegenų) koma, plaučių uždegimu, kvėpavimo bei kraujotakos funkcijų nepakankamumu, nedideliu galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu, 2009 m. kovo 9 d., 21 val. 50 min., mirė (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninės reabilitacijos skyriuje.

Taip pat, A. P. nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 20 d., apie 3 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) miesto centrinio stadiono, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje, po to, kai E. M. nuo jo ir M. M. pavartoto smurto gulėjo be sąmonės ant žemės, iš E. M. striukės kišenės pagrobė nedidelės vertės E. M. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson K 750i“ su ausinėmis, 200 Lt vertės.

Byloje atliktas psichofiziologinis tyrimas patvirtina, kad apelianto parodymai yra nuoseklūs ir teisingi, o nuteistojo M. M. - neteisingi.

Teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 1 ir 6 p. Įvykio metu jis bandė atitraukti M. M. nuo nukentėjusiosios bei taip nutraukti pastarojo smurto vartojimą. Be to, ir pačios nukentėjusiosios elgesys buvo provokuojantis -ji suplėšė apelianto striukę.

Apeliantas, analizuodamas nuteistojo M. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir tyrėjai bei teisiamojo posėdžio metu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas juos neteisingai įvertino.

Teismas pažeidė BPK 20 str. 4 d. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2007 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 51 reikalavimus, nes nepagrįstai vadovavosi psichofiziologinio tyrimo, atlikto pažeidžiant Poligrafo naudojimo įstatymo reikalavimus, išvadomis. Be to, nėra patvirtintos poligrafo naudojimo metodikos, skirtos tirti poligrafu nepilnametį asmenį.

Apelianto nuomone, specialisto išvada Nr. S 69/09 (01) R 735/09 patvirtina tik aplinkybę, kad M. M. tempė nukentėjusiąją už pažastų, bet ne smurto vartojimą prieš pastarąją.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji A. P. ir M. M. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. P. ir M. M. kaltė dėl tyčinio E. M. nužudymo yra įrodyta. Šios teismo išvados apeliacinių skundų argumentai nepaneigia.

Nuteistasis A. P. savo kaltės dėl mobilaus ryšio telefono vagystės neginčija. Todėl kolegija šioje dalyje nuosprendžio apeliacine tvarka netikrina (BPK 320 str. 3 d.).

Abu apeliantai nesutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimu.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus (išskyrus tyrimo poligrafu rezultatus) vertino iš esmės nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. įtvirtintų įrodymų vertinimo nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog abu nuteistieji teisme faktiškai neprisipažino bendrais veiksmais nužudę E. M., nepaneigia jų dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti visi teismo procese patikrinti įrodymai, tarp jų ir nuteistųjų parodymai, atlikta šių parodymų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, motyvuotai paneigti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms prieštaraujantys nuteistųjų parodymai.

Iš tiesų, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamųjų, nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai neturi būti vertinami kaip turintys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, į juos neturi atsižvelgti. Šie parodymai turi reikšmės vertinant kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, tarp jų ir kaltinamųjų ar nuteistųjų teisme duotus parodymus. Jei ikiteisminio tyrimo metu duoti įtariamųjų parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste turi reikšmės teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi. Tokią teismų praktiką dėl įtariamųjų parodymų įrodomosios vertės formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-554/2006, 2K-7-198/2008).

Kolegijos nuomone būtent taip nuteistųjų A. P. ir M. M. parodymus, duotus tyrėjai, vertino apygardos teismas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas apeliantų parodymus, duotus nagrinėjant bylą teisme, įvertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už nužudymą ir pagrįstai juos atmetė.

Iš specialisto išvadų (t. 1, b. l. 23-26, 28-30, 32-34) bei jo paaiškinimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (t. 4, b. l. 17-18, 129-135) matyti, kad nukentėjusiajai į galvos sritį buvo suduoti mažiausiai 4-5 smūgiai, kuriais buvo padaryti mirtį sukėlę sužalojimai. Labiausiai tikėtina, kad šie sužalojimai buvo padaryti spardant.

Specialisto išvadoje Nr. IS69/09(01) R7335/09 nurodyta, kad ant A. P. dešinio bato vidinio šono rastas E. M. kraujas su 99,999999999 proc. tikimybe. Ant kairio bato išorinio šono rastas žmogaus kraujas, kurio priklausomybės nustatyti nebuvo galima, nes nebuvo gautas DNR reakcijos produktas.

Ikiteisminio tyrimo metu sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo klausimą A. P. nurodė: ,,Aš spyriau į žandą iš kojos ir nugriuvo E.“ (t. 1, b. l. 129-130). Savo ranka seseriai rašytame laiške A. P. taip pat pripažino, kad spyrė koja E. M. į galvą (t. 3, b. l. 102).

Įvertinus paminėtą A. P. paaiškinimą teisme, laiško turinį, teismo medicinos ir serologijos bei DNR specialistų išvadas ir pastarosios išvados aprašomojoje dalyje nurodytą sutepimų krauju ant A. P. batų buvimo vietą, galima daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad A. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme apie jo pavartoto smurto pobūdį ir intensyvumą, tik iš dalies atitinka tikrovę. Aptartos specialisto išvados ir paaiškinimai iš esmės sutampa su A. P. parodymais, duotais tyrėjai (t. 8, b. l. 108-110).

Todėl vertinant šiuos A. P. parodymus kitų byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų kontekste, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai į juos atsižvelgė.

Pažymėtina, kad ir pats apeliantas savo skunde nurodo, kad ,,aš E. M. sudaviau kumščiu į veidą ir pastarajai suklupus, spyriau į veidą“. Pagal jau aptartą teismo specialisto išvadą būtent spyriai į galvą ir buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais.

Tai, kad pagal bylos aplinkybes nėra galimybės nustatyti vieno ar abiejų nuteistųjų suduoti smūgiai sukėlė mirtinus sužalojimus, neturi jokios reikšmės sprendžiant apeliantų veikų juridinio įvertinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p., kasacinės nutartys Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-229/2008).

Nuteistojo M. M. gynėjo skunde taip pat apeliuojama į, jo nuomone, netinkamą įrodymų vertinimą.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas atmetė teisme duotus paminėto nuteistojo parodymus, kurie yra analogiški ikiteisminio tyrimo teisėjai duotiems parodymams (t. 2, b. l. 57-58). Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas įvertino bei atmetė ir pastaruosius M. M. parodymus. Kolegija, aptardama A. P. tyrėjai duotus parodymus, jau pasisakė apie jų vertę. Analogiškai vertintini ir M. M. tyrėjai duoti parodymai (t. 2, b. l. 51-53). Šie parodymai iš esmės atitinka liudytojo S. B. parodymus apie M. M. pavartoto smurto pobūdį, intensyvumą, suduotų smūgių lokalizaciją ir iš dalies M. M. parodymus apeliacinės ir pirmosios instancijos teisme. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme pats M.M. patvirtino, kad siūlė A. P. ,,pribaigti“ dar gyvą E. M.. Tokio pasiūlymo prasmė yra aiški ir niekam negalinti kelti abejonių. Paminėtas pasiūlymas ir jo įvardijimas daugiskaitos pirmuoju asmeniu (,,pribaigiam“) aiškiai ir nedviprasmiškai parodo tikruosius apeliantų ketinimus ir siekimą juos realizuoti abiejų bendrininkų pastangomis.

M. M. paaiškinimas, kad paminėto pasiūlymo prasmė yra susijusi su greitosios medicinos pagalbos iškvietimu yra neįtikinamas ir prieštaraujantis elementariai logikai.

Pirmosios instancijos teismas motyvuotai aptarė liudytojo S. B. parodymų patikimumą ir įrodomąją vertę. Nuosprendyje išdėstytas šio liudytojo parodymų vertinimas atitinka BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Galima sutikti su M. M. gynėjo skundo teiginiu, kad nepilnamečių įtariamojo M. M. buvimas vienoje kameroje su pilnamečiu asmeniu (S. B.) neatitiko Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro patvirtintų policijos komisariatų areštinių nuostatų 27.2 punkto reikalavimų. Tačiau akivaizdu, kad šis pažeidimas neturi jokios įtakos liudytojo parodymų patikimumui. S. B. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujant įtariamiesiems A. P. ir M. M. bei jų gynėjams. Paminėti S. B. parodymai buvo ištirti teisiamajame posėdyje BPK 276 str. numatyta tvarka juos perskaitant. Taigi, paminėtų policijos komisariatų areštinių nuostatų pažeidimas yra visai nesusijęs su duomenų (S. B. parodymų) gavimo tvarkos pažeidimu. Todėl negalima konstatuoti, kad apeliaciniame skunde nurodytas ir šioje nutartyje aptartas pažeidimas kokiu nors būdu suvaržė įstatymo garantuojamas M. M. teises ar sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Pažymėtina ir tai, kad net pats apeliantas nenurodo kuo pasireiškė M. M. teisių suvaržymas S. B. parodymų gavimo ir jų vertinimo procese.

Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pagrindą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti liudytojo S. B. parodymais.

Tačiau nuteistojo M. M. gynėjas yra teisus teigdamas, kad psichofiziologinio tyrimo išvados, o tuo pačiu ir šį tyrimą atlikusio specialisto paaiškinimai teisme BPK 20 str. 4 d. prasme negali būti pripažinti teisėtu būdu gautais duomenimis, nes juos ikiteisminio tyrimo pareigūnai gavo įstatyme nenurodytu būdu.

2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatyme Nr. VIII-1906 ir BPK nėra numatyta galimybė įtariamųjų parodymų teisingumą tikrinti naudojant poligrafą. Todėl šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau dėl šios aplinkybės keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo, kadangi kitų skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina M. M. ir A. P. kaltę tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudžius E. M..

Tokios išvados nepaneigia gynėjo skundo argumentai apie nukentėjusiosios kraujo pėdsakų ant M. M. kelnių atsiradimo aplinkybes, kurios gali būti aiškinamos tiek gynybai, tiek kaltinimui palankia linkme. Bet kokiu atveju ši specialisto išvada M. M. kaltės nepatvirtina ir nepaneigia. Nukentėjusiosios kraujo pėdsakų suradimas ant M. M. kelnių patvirtina įrodinėtiną byloje aplinkybę – kontakto buvimą tarp sužalotos bei kraujuojančios E.M. ir M. M..

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas A. P. elgesį nusikalstamos veikos (nužudymo) padarymo metu pagrįstai nepripažino atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 1 p.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji sužalotą ir apnuogintą nukentėjusiąją paliko pakankamai nuošalioje vietoje, tamsiu paros metu (apie 3 val. 30 min.), žiemą, aiškiai suvokdami, kad E. M. nuo patirtų sužalojimų gali mirti. Tai pirmosios instancijos teisme patvirtino A. P. (t. 4, b. l. 7). Todėl teigti, kad A. P. suteikė ar bandė suteikti nukentėjusiajai pagalbą, nėra jokio pagrindo.

BK 59 str. 1 d. 1 p. be jau paminėtos pagalbos suteikimo nukentėjusiajai yra numatyti ir alternatyvus veiksmai (kiti aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais išvengta ar bandyta išvengti sunkesnių padarinių), kuriuos teismas gali pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Teismų praktika rodo, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Tokie kaltininko veiksmai paprastai būna greitosios medicininės pagalbos iškvietimas ar aplinkinių pagalbos prašymas, bandymas daryti dirbtinį kvėpavimą, stabdyti kraujavimą ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-39/2007). Tokiais veiksmais galima būtų pripažinti ir galimą A. P. bandymą atitraukti ar nustumti smurtaujantį M. M. nuo nukentėjusiosios, jeigu tokiais veiksmais būtų išvengta ar siekiama išvengti sunkesnių padarinių (šiuo atveju nukentėjusiosios mirties). Tačiau, įvertinus visus bendrininkų veiksmus tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek po jos padarymo, tokios išvados daryti negalima. Priešingai, palikimas sunkiai sužalotos nukentėjusiosios nuosprendyje nurodytoje vietoje ir laiku, suprantant, kad ji gali mirti, nepranešimas gydymo įstaigai ar kitoms institucijoms apie sunkiai sužalotą merginą, visiškas abejingumas, reaguojant į M. M. pasiūlymą žiemą išrengti E. M. nuogai (,,daryk, ką nori“), visiškai nesiderina su A. P. deklaruojamu siekimu užkirsti kelią nukentėjusiosios mirčiai.

Nėra pagrindo pripažinti nuteistojo A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojantį nukentėjusiosios elgesį. Sprendžiant, ar nukentėjusiojo elgesys yra provokuojantis, atsižvelgiama į tai, kiek šis elgesys esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualios asmenines savybes. Taip pat svarbu įvertinti ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti padaryti labai sunkų nusikaltimą.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji striukę A. P. suplėšė laiptinėje ginčo metu. Po šio nukentėjusiosios poelgio sekė nuteistojo atsakas – smūgis į veidą. Tuo konfliktas laiptinėje baigėsi, o nukentėjusioji iš laiptinės išėjo į stadioną, prieš tai pagrasinusi parašyti policijai pareiškimą dėl smūgio sudavimo. Byloje taip pat nustatyta, kad ne nukentėjusioji, bet abu nuteistieji nusekė E. M. ir ją pasiviję, pradėjo smurtauti. Taigi, nukentėjusiosios elgesys laiptinėje (striukės suplėšimas) yra laiko atžvilgiu nutolęs nuo vėlesnių nuteistųjų veiksmų ir todėl negali būti vertinamas kaip paskata vėliau naudoti intensyvų smurtą stadione. Be to, aptartas nukentėjusiosios elgesys laiptinėje ar jos elgesys stadione (laikymas už rūbų) yra aiškiai menkavertė priežastis nužudyti žmogų. Toks elgesys negali būti laikomas esmingai pažeidžiančiu moralės ir dorovės principus ar nuteistojo garbę ir orumą, o juo labiau paskatinti padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudymą.

Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nėra BK 62 str. taikymo pagrindų ir sąlygų. Teismas pagrįstai nustatė, kad A.P. E.M. kartą sudavė kumščiu į veidą bei spyrė į galvą. M.M. spyrė nukentėjusiajai į galvą ne mažiau dviejų kartų. Dėl paminėtų nuteistųjų bendrų veiksmų nukentėjusioji mirė. Todėl laikyti A. P. vaidmenį antraeiliu ar jo veiką kvalifikuoti pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. nėra teisinio pagrindo. Abu nuteistieji chuliganiškų paskatų buvimo savo skunduose neginčija. Todėl kolegija šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio netikrina.

Skirdamas nuteistiesiems bausmes pirmosios instancijos teismas BK 54 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininkų asmenybes, atsakomybę sunkinančią ir kitas reikšmės bausmės dydžiui turinčias aplinkybes. A. P. už labai sunkaus nusikaltimo (tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis) padarymą paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra dviem metais mažesnė už sankcijos vidurkį. Dar labiau ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. P. ir nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.