- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-03
- Bylos Nr.
- I1-1679-1047/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04241-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Beata Martišienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. (S.) V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. (S.) V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neturtinės žalos atlyginimą – 10 000 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K, ir Kalėjimas) netinkamomis sąlygomis nuo 2017 m. spalio 11 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. ir laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 7 d. iki 2018 m. lapkričio 19 d. (b. l. 1–2).
Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjime buvo pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos – nustatytų minimalaus ploto reikalavimų vienam asmeniui, sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo kameros ploto, pasivaikščiojimai buvo organizuojami nesant pasivaikščiojimų grafiko, o pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo prižiūrimi, jų stogai buvo padengti asbestu, tiekiamo maisto kiekiai nebuvo tikrinami, dušų patalpos nebuvo dezinfekuojamos, prasta ventiliacija, elektros tiekimas kamerose buvo ribojamas, nors naktinis apšvietimas degdavo visą naktį, neveikė iškvietimo mygtukas, nebuvo įrengta priešgaisrinė sistema. Skundėsi, jog nebuvo užimtumo programų bei parduotuvėje esančių produktų galiojimo laiku ir kainomis.
Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus. Pareiškėjo teigimu, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatoms (toliau – ir Konvencija) nuostatoms.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 7–22).
Dėl nustatyto minimalaus ploto
Pateikė teismui pareiškėjo kalinimo Kalėjime judėjimo duomenis ir pabrėžė, jog beveik visais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Kalėjime pilnai atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus.
Pabrėžė, kad tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto, tik griežtai vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsniu.
Dėl asmenų stebėjimo kamerose, privatumo
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Kalėjimo pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pagal Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI taisyklės) 14.2 punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, jose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. TI taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.
Teigė, kad sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Paaiškino, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–Nr. 257; Nr. 386–Nr. 395; Nr. 406–Nr. 417; Nr. 418–Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės, esą, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.
Dėl pasivaikščiojimų
Paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nuolatos prižiūrimi ir jų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimas gryname ore, yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore.
Dėl naudojimosi dušu
Paaiškino, jog dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema, o patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones.
Dėl ventiliacijos ir vėdinimo
Pagal HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Dėl apšvietimo
Pažymėjo, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas kamerose buvo įrengiamas vadovaujantis TI taisyklių 16.7 punktu, kuriame nustatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Toks reguliavimas buvo nustatytas, siekiu apsaugoti asmenis nuo savižudybių ir nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Pabrėžė, kad dieninė dirbtinė šviesa atitiko keliamus reikalavimus. Akcentavo, jog asmenys elektros prietaisais galėjo naudotis tik laisvalaikio metu, tačiau ne miegui skirtu metu.
Dėl iškvietimo mygtukų ir priešgaisrinės sistemos įrengimo
Atsakovės atstovas pabrėžė, jog visose gyvenamosiose kamerose laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2017 m. buvo įrengta nauja aliarminio iškvietimo sistema ir veikė visos kamerose. Nurodė, jog teisės aktai nenumato konkretaus laiko per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis, iškabinti žmonių evakavimo planai, gesinimo priemonės, o autonominių dūmų signalizatorių įrengimas laisvės atėmimo vietose nebuvo privalomas.
Dėl užimtumo
Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamus filmus ir programas, gauti tiek nuosavą, tiek įstaigos išduodamą grožinę literatūrą, lankytis bibliotekoje, kur galėjo naudotis riboto interneto prieiga bei dalyvauti suimtiesiems taikomose pozityvaus užimtumo priemonėse. Pabrėžė, jog kiekvienoje kameroje buvo iškabinta teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų teises ir pareigas. Lukiškių TI-K lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl asmenys turėjo galimybę tenkinti ir dvasinius poreikius. Taip pat buvo organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Pabrėžė, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose.
Dėl parduotuvės veiklos
Administracija vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais periodiškai vykdė pataisos įstaigos teritorijoje veikiančioje parduotuvėje parduodamų prekių asortimentą ir kainų kontrolę. Nustačius kainų neatitikimus ar trūkstant prekių, įrašytų į būtiniausių prekių sąrašą, nedelsiant parduotuvės direktoriui buvo įteikiamas raštiškas įspėjimas bei apie tai informuojamas Kalėjimų departamentas. Kiekvieną mėnesį atliekamas parduotuvės patikrinimas, tikrinamos kainos, kad jos neviršytų tų pačių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių miesto teritorijoje, kurioje veikė Lukiškių TI-K. Pažymėjo, jog jei atneštos ir įsigytos prekės buvo netinkamos (pažeista pakuotė, galiojimo terminas) asmenims atsisakius priimti prekes ar visą užsakymą, prekės buvo grąžinamos, pinigai nuo sąskaitos nenuskaičiuojami.
Dėl maitinimo
Nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl tiekiamo maisto, pažymėdamas, kad valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Lukiškių TI-K savarankiškai nesudaro valgiaraščių nuteistiesiems ar suimtiesiems, jie yra patvirtinami Departamento, o pagamintas maistas tikrinamas Sveikatos priežiūros tarnybos specialisto juslinio patikrinimo būdu. Visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos.
Dėl neturtinės žalos
Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.).
Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus, laikotarpiais nuo 2017 m. spalio 11 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. ir laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 7 d. iki 2018 m. lapkričio 19 d. (b. l. 1–2).
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d. bei nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d. (b. l. 8–9). Teismas, neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais vadovaujasi. Pareiškėjo reikalavimai atlyginti neturtinę žalą nuo 2017 m. spalio 11 iki 2017 m. spalio 15 d., nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d., nuo 2018 m. gegužės 7 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. atmetami, nes pareiškėjas tuo metu nebuvo laikomas Kalėjime. Atsižvelgiant į pareiškėjo ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikytina, kad pareiškėjas suklydo dėl datos, iki kada jis buvo laikomas Kalėjime, todėl teismas vertina palankiau pareiškėjui ir toliau nagrinėja pareiškėjo prašymą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpius nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d. bei nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpiai).
Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Pagal Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) nustatytus reikalavimus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pateikti duomenys tvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto reikalavimus (b. l. 8–9). Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos, ar baldų užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl kameroje esančių baldų išskaitymo iš bendro kameros ploto atmestini.
Pareiškėjas tvirtino, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.
HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. TI taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą teismui nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–Nr. 257; Nr. 386–Nr. 395; Nr. 406–Nr. 417; Nr. 418–Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 124, Nr. 163, Nr. 111, Nr. 189, Nr. 120, Nr. 185. Nr. 116, Nr. 117, Nr. 154, Nr. 107, Nr. 188, Nr. 325, Nr. 115, Nr. 193, Nr. 335, Nr. 151, Nr. 218, Nr. 112, Nr. 289, Nr. 282, Nr. 300, Nr. 170 ir Nr. 275 (b. l. 8–9), kuriose sanitarinių mazgų patalpos nėra atskirtos kabinomis su durimis. Tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas minėtose kamerose tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas vienas, o šių kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros posto bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas. Aplinkybių, kad sanitarinis mazgas buvo atskirta užuolaida, skunde neneigia ir pareiškėjas. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, tuomet, kai jis paminėtose kamerose buvo laikomas ne vienas (b. l. 8–9), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.
Kiti pareiškėjo reiškiami nusiskundimai – kalinant Lukiškių TI-K kamerose nebuvo ventiliacijos, neprižiūrimi pasivaikščiojimų kiemeliai bei dušo patalpos, tiekimo maisto porcijos buvo per mažo svorio, nepakankamos užimtumo programos, neveikė iškvietimo mygtukas, nebuvo sumontuota priešgaisrinė sistema, elektra nakties metu nebuvo teikiama, nors naktinė lempa degė.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kad galimybės kameros išvėdinti natūraliu būdu neturėjo. Į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. sausio 23 d. patikrinimo aktas Nr. (10-12 15.4.8) PA-90, kuriame konstatuota, kad Lukiškių TI-K sudaryta galimybė išvėdinti kameras per langus, patikrinimo metu langai atsidarė ir užsidarė. Taigi teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl prastos ventiliacijos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose elektros tiekimas buvo ribojamas, todėl sirgdamas nakties metu negalėjo išsivirti arbatos, nors naktinis apšvietimas degdavo visą naktį.
TĮ taisyklių 16.7 punkte nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Į bylą pateiktas Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimų poskyrio 2018 m. sausio 18 d. Dirbtinio apšvietimo protokolas (b. l. 28–33), kuriame nurodyti dirbtinio apšvietimo tyrimo rezultatai. Taigi, atsakovės atstovas, įrengdamas naktinį apšvietimą, jokių teisės normų nepažeidė. Dėl pareiškėjo argumento, jog nakties metu negalėjo naudotis elektros įrenginiais pažymėtina, jog pagrįstai atsakovės atstovas tokios galimybės nesuteikė. Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 „Dėl elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimo laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ 27.1 papunktyje nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji elektros prietaisais naudojasi tik laisvalaikio metu. Taigi, elektra kištukiniais lizdais kamerose nepertraukimo miego metu nebuvo tiekiama pagrįstai. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nedetalizuoja teismui nurodytų aplinkybių dėl ligos (kreipimasis į gydytoją, prižiūrėtojus ir kt.), kurios metu neva negalėjo užsivirti vandens.
Pareiškėjas skundžiasi teismui, jog pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo prižiūrimi, pasivaikščiojimai buvo vykdomi be jokio grafiko. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė priešingai – pasivaikščiojimų kiemeliai buvo prižiūrimi, o pareiškėjui, kaip ir visiems asmenims, pasivaikščiojimai buvo suteikiami.
Pažymėtina, jog TI taisyklių 21 punkte nustatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Tų pačių taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemeliai yra įrengti laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o medžiagos kenkiančios asmenų sveikatai nėra naudojamos. Pasisakant dėl pareiškėjo argumento, jog pasivaikščiojimai buvo vykdomi nesant grafikų vertintini kaip nereikšmingi, nes pareiškėjas teismui nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų (prašymo, skundo administracijai), kad pasivaikščiojimai jam buvo neskirti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir pasivaikščiojimų suteikimo laikytini nepagrįstais.
Kitas pareiškėjo nusiskundimas – dušo patalpos nebuvo dezinfekuojamos.
Kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas pateikė teismui Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. vasario 27 d. patikrinimo aktą Nr. (10-12 15.4.8)PA-602, kuriame šis pareiškėjo minimas pažeidimas nekonstatuotas. Priešingai – konstatuota, jog dušinių patalpos tvarkingos ir atitinka visus teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nenurodė teismui, jog su pretenzija / prašymu dėl netinkamų dušo patalpų kreipėsi į Kalėjimo administraciją, reikšdamas paminėtą nusiskundimą.
Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko bei sumontuotos gaisrinės sistemos, todėl reikėjo belsti į duris, o kamerose, kuriuose buvo mygtukas, jis buvo išjungiamas. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog visuose kamerose nuo 2016 m. buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema bei įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis. Pažymėtina ir tai, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo vertintina, ne vien iškvietimo mygtuko bei gaisrinės signalizacijos nebuvimas ar neveikimas, nes tai savaime nereiškia, kad pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, gaisrinės sistemos suveikimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų, nekonkretizavo, iš ko konkrečiai, kokiose kamerose ir kuriuo metu jautė grėsmę. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Kalėjime vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, gaisrinės signalizacijos suveikimu (buvo kilęs gaisras, veržėsi dūmai), jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Kalėjimo administraciją nesikreipė. Vien skundo teiginiai, kad nesant aliarminio iškvietimo mygtukų bei gaisrinės signalizacijos, bet iškilus būtinybei prisišaukti priežiūros pareigūną, laikytini abstraktaus, hipotetinio pobūdžio. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo argumentai atmetami.
Kitas pareiškėjo reiškiamas nusiskundimas – tiekiamo maisto porcijos neatitiko nustatyto svorio, o kartais maistas buvo sugedęs. Atsakovės atstovas nurodė, kad tiekiamas maistas buvo išduodamas laikantis visų nustatytų reikalavimų. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus laiko abstrakčiais. Pareiškėjas reikšdamas tokio pobūdžio nusiskundimą turėtų detalizuoti, kada konkrečiai („kartais“ neapibrėžtas laikotarpis) tiekiamas maistas buvo sugedęs ir neatitiko svorio, nes tik nurodžius abstrakčius nusiskundimus nėra galimybės tiksliai įvertinti pareiškėjo nusiskundimo.
Pareiškėjas skundžiasi teismui, jog kalinant Lukiškių TI-K pozityvaus užimtumo programoms nebuvo skirtos atitinkančios patalpos, vedamos paskaitos, nors užsieniečiams tokios galimybės buvo suteiktos. Atsakovės atstovas nurodė, kad buvo vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės, kurios patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 „Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių patvirtinimo“. Atsakovės atstovas atsiliepime įvardijo siūlomą laisvalaikio programą bei pozityvaus užimtumo užsiėmimus.
Teismas pabrėžia, kad socialiniai ryšiai – būtina žmogaus socializacijos, o taip pat ir resocializacijos sąlyga. Tik bendraudamas su kitais asmuo įsisavina visuomenės vertybes ir elgesio modelius. Socialiniai ryšiai taip pat svarbūs ir asmens tapatumo formavimuisi – kad jis jaustųsi sudedamąja visuomenės dalimi. Todėl labai svarbu, kad įkalinimo įstaigose šių ryšių būtų pakankamai. Tačiau teismas pabrėžia, kad socialinės reabilitacijos programų dalyvavimas yra paremtas savanoriškumo principu ir tik paties asmens išreikštas noras juose dalyvauti gali būti įgyvendintas. Pareiškėjas teismui nenurodė argumentų, jog buvo išreiškęs norą dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ar tiksliniuose užsiėmimuose, o atsakovės atstovas atsisakė tokį pareiškėjo prašymą tenkinti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atstovas pažeidė pareiškėjo teises.
Pareiškėjas reiškia nusiskundimą dėl parduotuvėje parduodamų produktų galiojimo ir didelių kainų.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 78 punkte buvo nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga.
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad periodiškai vykdo pataisos įstaigos teritorijoje veikiančioje parduotuvėje parduodamų prekių asortimentą ir kainų kontrolę. Nustačius kainų neatitikimus ar trūkstant prekių, įrašytų į būtiniausių prekių sąrašą, parduotuvės savininkui pateikiamas raštiškas įspėjimas. Dėl priekių kokybės paaiškino, jog asmuo, kurio netenkina prekių kokybė (pažeista pakuotė, netinkamas ar trumpas galiojimas ir t. t.) turi teisę atsisakyti paimti prekę ar visą užsakymą. Pastebėtina, jog pareiškėjas teismui nurodė tik, kad parduotuvėje prekių kainos yra dvigubai didesnės, tačiau teismo vertinimu, tai nėra pakankami įrodymai ir argumentai, jog atsakovės atstovas nevykdė parduotuvėje esamų kainų kontrolės. Teismas konstatuoja, jog pareiškėjo argumentai dėl šio nusiskundimo laikyti abstrakčiais ir nepagrįstais.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog atsakovės atstovas neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ginčo laikotarpiais 205 paras. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pažeidimų mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 205 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo S. V. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 205 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. (S.) V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. (S.) V., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 205 Eur (du šimtai penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d. bei nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d.
Likusią pareiškėjo S. (S.) V. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.