- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-14
- Bylos Nr.
- 2-1855/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutavusios akcinės bendrovės „Trys mergelės“ administratoriaus atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas administratoriaus skundas dėl bankrutavusios akcinės bendrovės „Trys mergelės“ kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, suinteresuotas asmuo (kreditorius): S. J. (bylos Nr. 2-254/2011).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas BAB „Trys mergelės“ administratorius pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui skundą, prašydamas pripažinti negaliojančiu BAB „Trys mergelės“ 2011 m. vasario 22 d. kreditorių susirinkimo antruoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą (toliau – ginčijamas nutarimas). Pareiškėjas nurodė, kad kreditorių susirinkimas, kuriame dalyvavo vienintelis įmonės kreditorius S. J., antruoju darbotvarkės klausimu nustatė varžytynėse neparduoto įmonės turto, t. y. pastato-kavinės ir pastato priklausinių – inžinerinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini), (toliau – ginčo turtas) vertę – 236 153 Lt ir nutarė perduoti šį turtą vieninteliam kreditoriui S. J., įpareigojo kreditorių sumokėti 47 616,90 Lt skirtumą tarp jo kreditorinio reikalavimo ir ginčo turto vertės per du mėnesius nuo kreditorių susirinkimo dienos, o kreditoriui sumokėjus nurodytą sumą, nutarta patvirtinti nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktą, po to kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas nutarimas yra neteisėtas, nes: 1) eksperto nustatyta ginčo turto vertė sudaro 1 470 000 Lt, o ne 236 153 Lt kaip nutarė kreditorių susirinkimas; 2) ginčo turto vertė nepagrįstai sumažinta iki 236 153 Lt kapitalinio remonto darbų kaštų sąskaita (1 470 000 Lt – 1 233 847 Lt), nes ĮBĮ ir kiti teisės aktai nenumato atlikti parduodamo turto remontą; 3) turi būti atsižvelgta, kad nebūtų pažeistos bankroto procedūros subjektų (įmonės akcininkų) teisės ir teisėti interesai; 4) vienintelis kreditorius S. J. ne kartą nustatinėjo ginčo turto kainą ir ji buvo žymiai didesnė negu 1 470 000 Lt, todėl ginčijamu nutarimu nustatyta kaina yra nepagrįstai maža; 5) ginčo turto rinkos vertė yra dešimt kartų didesnė negu kreditoriaus finansinio reikalavimo suma, todėl BAB „Trys mergelės“ yra moki; įmonės turtas yra nuomojamas, jame vykdoma veikla; 6) ginčo turtas turi būti parduodamas varžytynėse, o jo kaina nustatyta remiantis ekspertizės aktu, gavus išsamią informaciją apie turto fizinę būklę.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino BAB „Trys mergelės“ 2011 m. vasario 22 d. kreditorių susirinkimo priimto nutarimo dalį, kuria nutarta nutraukti bankroto bylą, kitos skundo dalies nepatenkino. Teismas nustatė, kad ginčo turtas buvo parduodamas iš varžytynių dešimt kartų, tačiau norinčių jį įsigyti nebuvo. Pagal Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 33 punktą kreditorių susirinkimas sprendžia kaip panaudoti antrosiose varžytynėse neparduotą turtą. Nagrinėjamu atveju nepavykus ginčo turto realizuoti varžytynėse, kreditorių susirinkimas ginčijamu nutarimu nustatė ginčo turto pardavimo kainą ir tvarką. Teismas atmetė skundo argumentą, kad kreditorių susirinkimas neteisingai nustatė ginčo turto kainą ir tvarką, kadangi kreditorių susirinkimas nėra saistomas tikslia turto rinkos verte, be to, už šį nutarimą balsavo 100 proc. balsų. Teismas pažymėjo, kad turto rinkos vertę lemia ne turto vertintojų išvados, o parduodamo turto paklausa. Nagrinėjamu atveju ginčo turtas yra 1967 m. statybos (be žemės sklypo), kuris neparduotas varžytynėse dešimt kartų, toks turtas rinkoje didelės paklausos neturi, todėl, teismo nuomone, tik kreditorių susirinkimas gali nuspręsti, kiek objektyviai gali būti mažinama ginčo turto kaina, kad jį būtų galima parduoti. Ginčo turto likutinė vertė veikiančios įmonės balanse buvo 253 655,50 Lt, administratoriaus balanse jis vertinamas 245 251 Lt. Nors teisės aktai nenustato privalomos turto įvertinimo procedūros prieš tvirtinant turto pardavimo iš varžytynių kainas, nagrinėjamu atveju kreditorius S. J. prašė paskirti ekspertizę ginčo turto vertei nustatyti. Turto vertę galima teisingai nustatyti įvertinus tai, jog ginčo turto naudojimas pagal jų tikslinę paskirtą prieš tai neatlikus ginčo turto kapitalinio remonto yra negalimas. Asmuo, įgyjantis ginčo turtą, yra suinteresuotas ji naudoti pagal paskirtį ir nori žinoti, kokio dydžio gali būti išlaidos, susijusios su turto būklės atkūrimu. Dėl to kreditorius aiškinosi (užsakė ir apmokėjo preliminarią remonto darbų sąmatą), kokius remonto darbus būtina atlikti ir kokia šių darbų vertė. Pareiškėjas kreditoriaus pateiktos preliminarios remonto darbų sąmatos jokiai objektyviais įrodymais nenuginčijo. Teismas tokius kreditoriaus veiksmus vertino kaip apdairaus asmens. Pareiškėjo motyvas, kad parduodant likviduojamos įmonės turtą nėra būtina jį suremontuoti, teismo nuomone, nesudaro pagrindo nevertinti remonto išlaidų kaštų nustatant ginčo turto kainą. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad preliminaria remonto darbų sąmata negalima vadovautis, kadangi nepateikta įrodymų, paneigiančių nurodytas išlaidas ginčo turto remontui. Dėl pareiškėjo motyvo, kad administratorius negalės atsiskaityti su įmonės akcininkais, teismas pažymėjo, jog administratorius likusias po atsiskaitymo su kreditoriumi lėšas (47 616,90 Lt) gali išmokėti įmonės akcininkams, tačiau įstatymas neįpareigoja visiškai atsiskaityti su įmonės akcininkais. Teismas nepagrįstu pripažino pareiškėjo skundo motyvą, kad įmonė yra moki. Teismo posėdyje pareiškėjas pateikė UAB „BCB group“ 2011 m. balandžio 21 d. raštą dėl pasiūlymo pirkti ginčo turtą už 400 000 Lt, tačiau teismas sprendė, kad šis raštas nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl ginčijamo nutarimo, nes yra surašytas po to, kai ginčijamas nutarimas buvo priimtas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu BAB „Trys mergelės“ akcininkai A. Ž. ir G. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria nepatenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai išnagrinėjo bankroto administratoriaus skundą į bylą neįtraukdamas įmonės akcininkų, nes sprendimas šioje byloje tiesiogiai turi įtakos akcininkų teisėms, numatytoms Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 13 punkte. Vien dėl šio absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta.
2. Kreditorius S. J. jau po bankroto bylos iškėlimo supirko finansinius reikalavimus. Įmonės akcininkai siekė atsiskaityti su vieninteliu kreditoriumi ir buvo sumokėję į depozitinę sąskaitą 188 536 Lt (tokio pat dydžio yra vienintelio kreditoriaus patvirtintas reikalavimas), tačiau S. J. atsisakė priimti kreditorinio reikalavimo tenkinimui skirtas lėšas.
3. Visus sprendimus bankroto byloje priima vienasmeniškai vienintelis kreditorius S. J., todėl teismas, gindamas viešąjį interesą bankroto byloje, privalo būti ypatingai aktyvus ir užtikrinti, kad įmonės turtas būtų parduodamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nepažeidžiant bankrutuojančios įmonės akcininkų teisių.
4. Ginčo turtas buvo parduodamas iš varžytynių dešimt kartų už žymiai didesnę kainą. Apeliantų nuomone, vienintelis kreditorius tyčia nustatė didesnę ginčo turto kainą varžytynėse, už kurią nepageidavo pirkti nei vienas pirkėjas, jau planuodamas vėliau pasinaudoti galimybe ginčo turtą perimti pačiam už gerokai mažesnę kainą. Tai įrodo vienintelio kreditoriaus siekį pasipelnyti įmonės ir jos akcininkų sąskaita.
5. Teismo išvada, kad ginčo turtas neturi paklausos, nėra pagrįsta objektyviais įrodymais. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo turto tretieji asmenys nepageidautų įsigyti už ekspertų nustatytą rinkos kainą – 1 470 000 Lt. Tokia turto kaina per varžytynes nebuvo skelbiama, nes paskutinį kartą ginčo turtas iš varžytynių buvo parduodamas 2007 m. už 3 645 000 Lt kainą. Jau dabar atsirado pirkėjas, siūlantis ginčo turtą įsigyti už 400 000 Lt, t. y. už didesnę negu vienintelio kreditoriaus patvirtintą ginčo turto kainą (236 153 Lt).
6. Paprastai nekilnojamojo turto vertė nustatoma faktiškai apžiūrint turtą vietoje, įvertinant jo fizinę būklę, todėl vienintelio kreditoriaus spendimas perduoti jam turtą iš ekspertų nustatytos vertės atėmus turto remonto kaštus prieštarauja pačiam vertinimo tikslui. Ekspertai, vertindami turtą, jau atsižvelgė į visus ginčo turto trūkumus, vertino tuo metu faktiškai esantį turtą, bet ne vienintelio kreditoriaus viziją, koks turtas turėtų būti.
7. Skundžiama nutartimi yra ginami išimtinai vienintelio kreditoriaus interesai, sudaroma galimybė jam pasinaudoti esama padėtimi, taikomi dvigubi standartai. Tretiesiems asmenims ginčo turtą buvo siūloma įsigyti už kelis kartus didesnę nei ekspertų nustatytą turto kainą, neatsižvelgiant į jokius remonto kaštus, o vieninteliam kreditoriui perimant turtą – kaip pagrindas ekspertų nustatyta rinkos kaina ir dar atėmus preliminariais skaičiavimais grįstus turto remonto kaštus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas prašo skundą tenkinti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir teismui pateiktas skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo (kreditorius) S. J. prašo apeliacinį procesą pagal apeliantų atskirąjį skundą nutraukti, priešingu atveju – skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantai nėra ir nebuvo dalyvaujančiais byloje asmenimis, o atskirąjį skundą gali paduoti tik byloje dalyvaujantys asmenys.
Šalies argumentai
2. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas skundžiama nutartimi nusprendė dėl jų teisių ir pareigų.
3. 2010 m. gruodžio 14 d. turto ekspertizės akte, kuriame ginčo turtas įvertintas 1 470 000 Lt, ekspertai neatsižvelgė ir nevertino ginčo turto trūkumų ir galimų šių trūkumų ištaisymo arba pašalinimo sąnaudų, todėl kreditorius užsakė preliminarią remonto darbų sąmatą, pagal kurią ginčo turto remonto kaina yra 1 233 847 Lt. Šią sumą atėmus iš ekspertų nustatytos turto vertės (1 470 000 Lt), buvo nustatyta iš varžytynių neparduoto turto vertė – 236 153 Lt. Teismas pagrįstai pripažino, kad ginčijamu nutarimu pasirinktas turto vertės nustatymo būdas yra teisingas, nes būtina atsižvelgti ne tik į hipotetinę turto vertę, bet ir avarinės būklės pašalinimo sąnaudas, kurios tiesiogiai įtakoja turto vertę.
4. Apeliantų argumentai, kad vienintelis kreditorius piktnaudžiauja savo teisėmis, yra nepagrįsti. Ginčo turtą buvo bandoma parduoti 10 kartų, nors pagal ĮBĮ 33 straipsnio 2 dalį jau pakartotinėse varžytynėse nepardavus turtą jis gali būti perduotas kreditoriams. Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad ginčo turtas niekada nebuvo pardavinėjamas už 1 470 000 Lt kainą, nes 2004 m. kovo 5 d. varžytynėse ginčo turto kaina buvo 1 400 000 Lt.
5. Apeliantų minimu UAB „BCB group“ pasiūlymu dėl ginčo turto pirkimo teismas pagrįstai nesivadovavo, nes jis atsirado jau po ginčijamo nutarimo pripažinimo, be to, nepateikta įrodymų apie tokio pasiūlymo įvykdymo galimybes.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo priimto nutarimo, kuriuo kreditorių susirinkimas nustatė įmonei priklausančio nekilnojamojo turto kainą ir šį turtą nutarė perduoti vieninteliam kreditoriui, įpareigojant kreditorių sumokėti įmonei skirtumą tarp jo kreditorinio reikalavimo ir nustatytos turto vertės. Apeliantų (įmonės akcininkų) teigimu, ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu turtas vieninteliam kreditoriui perduotas už nepagrįstai mažą kainą, kas pažeidžia įmonės akcininkų teises gauti likviduojamos įmonės turto dalį.
Dėl apeliacinio proceso nutraukimo
Kreditoriaus S. J. teigimu, apeliantai nėra byloje dalyvaujantys asmenys, todėl neturi teisės paduoti atskirojo skudo, dėl ko apeliacinis procesas turi būti nutrauktas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės akcininkai turi interesą gauti įmonės turto dalį, likusią turtą paskirsčius kreditoriams, todėl jie turi materialųjį bei procesinį teisinį interesą įmonės bankroto byloje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bankroto proceso tikslus bei teisės į apeliaciją prasmę ir turinį, sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju (kai yra didelė tikimybė, kad po atsiskaitymo su įmonės kreditoriais dalis įmonės turto gali būti paskirstyta įmonės akcininkams) bankrutuojančios įmonės akcininkai, nepriklausomai nuo to, ar teismas išsprendė klausimą dėl šių asmenų įtraukimo į bankroto bylą ar ne, yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo sprendžiamas kreditorių susirinkimo nutarimo, susijusio su įmonės turto realizavimu, pripažinimo negaliojančiu klausimas. Pažymėtina, kad nors nagrinėjamu atveju bankroto administratorius, kuris pateikė skundą dėl ginčijamo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nutarties neskundė, tačiau atsiliepimu į akcininkų pateiktą atskirąjį skundą visiškai su juo sutiko ir prašė skundžiamą nutartį panaikinti.
Dėl ginčijamo kreditoriaus susirinkimo nutarimo teisėtumo
Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad ginčo turtas buvo parduodamas iš varžytynių dešimt kartų, tačiau pageidaujančių pirkti turtą pirkėjų nebuvo. Kreditorių susirinkimas, pasinaudodamas teisės aktuose numatyta teise nustatyti bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarką ir kainą, atitinkamai priėmė nutarimus pardavinėti turtą iš varžytynių tokiomis patvirtintomis pradinėmis kainomis: 2004 m. kovo 5 d. kreditorių susirinkime patvirtinta 1 400 000 Lt kaina; 2006 m. balandžio 11 d. (kai vieninteliu kreditoriumi tapo S. J.) – 5 000 000 Lt; vėlesnėse kreditorių susirinkimuose pradinė ginčo turto pardavimo iš varžytynių kaina buvo nedidelėmis dalimis mažinama, o paskutinėse varžytynėse (2007 m. vasario 21 d.) ginčo turtas buvo pardavinėjamas už 3 645 000 Lt kainą. Kadangi ilgą laikotarpį nepavyko iš varžytynių parduoti ginčo turto, buvo paskirtos dvi turto vertinimo ekspertizės. Pagal 2010 m. gruodžio 14 d. pakartotinės turto vertinimo ekspertizės aktą ginčo turto vertė, apskaičiuota lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodu, yra 1 470 000 Lt. Vienintelio kreditoriaus S. J. teigimu, ginčo turtas yra su trūkumais, o trūkumų ištaisymas pagal kreditoriaus užsakymu atliktą preliminarią remonto darbų sąmatą kainuotų 1 233 847 Lt. Todėl ginčijamu nutarimu kreditorių susirinkimas (kuriame dalyvavo vienintelis kreditorius S. J.) nusprendė ginčo turto vertę apskaičiuoti iš eksperto nustatytos turto kainos 1 470 000 Lt atėmus ginčo turto remonto kainą 1 233 847 Lt ir šį turtą už 236 153 Lt kainą perduoti vieninteliam kreditoriui. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą nutarimą įvertino tik formaliai, t. y. pažymėjo teisės aktais kreditorių susirinkimui suteiktą diskrecijos teisę nepavykus įmonės turto realizuoti varžytynėse nustatyti tokio turto pardavimo tvarką ir kainą, iš esmės nevertindamas, ar kreditorių susirinkimas ginčijamu nutarimu tinkamai įgyvendina jam suteiktą teisę, be to, pažymėjo, kad ginčijamas nutarimas priimtas 100 proc. balsų. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybės patvirtina, kad ginčijamas nutarimas yra neteisėtas.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. bankroto byloje visus klausimus, priskirtus kreditorių susirinkimui, iš esmės spręsdavo vienintelis kreditorius S. J.. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus asmenys (ĮBĮ 3 straipsnis). Pagrindinis kreditoriaus interesas įmonės bankroto byloje yra gauti savo kreditorinio reikalavimo patenkinimą iš teisės aktų nustatytą tvarka realizuoto įmonės turto. Nagrinėjamu atveju vienintelio kreditoriaus S. J. atliktus veiksmus bankroto byloje galima vertinti kaip siekį už kiek įmanomą mažesnę kainą perimti įmonės ginčo turtą, o ne tik gauti savo kreditorinio reikalavimo patenkinimą. Šią išvadą patvirtina tokios aplinkybės. S. J. tapus vieninteliu kreditoriumi bankroto byloje, kreditorių susirinkimas patvirtindavo labai dideles ginčo turto pardavimo iš varžytynių kainas, dėl ko iki pat 2007 m. neatsirado pirkėjų, pageidaujančių įsigyti ginčo turtą. Pažymėtina, kad paskutinėse varžytynėse (2007 m. vasario 21 d.) ginčo turtas buvo pardavinėjamas už 3 645 000 Lt. Vienintelio kreditoriaus teigimu, jis, atsižvelgdamas į tai, kad ilgą laiką nepavyksta parduoti ginčo turto iš varžytynių, nusprendė perimti turtą pats ir tam tikslui reikėjo ginčo turtą įvertinti. Nusprendęs ginčo turtą perimti sau, vienintelis kreditorius iškėlė mintį, kad ginčo turto kaina turėtų būti nustatyta atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas yra su trūkumais ir jam reikalingas kapitalinis remontas, nors tvirtinant ginčo turto pardavimo kainą varžytynėms, į ginčo turto trūkumus nebuvo atsižvelgiama, t. y. taikomi dvejopi standartai: vieninteliam kreditoriui ir kitiems potencialiems ginčo turto pirkėjams. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bankroto proceso metu bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina, kad kuo didesne apimtimi būtų patenkinti kreditorių reikalavimai, įgyvendintos akcininkų teisės gauti likviduojamos įmonės turto dalį, likusią po atsiskaitymo su įmonės kreditoriais. Teisėjų kolegijos įsitikimu, ginčijamu nutarimu siekiama priešingų tikslų, t. y. vieninteliam kreditoriui perimti ginčo turtą už kuo mažesnę kainą. Teisėjų kolegija atmeta kreditoriaus S. J. argumentą, kad 2010 m. gruodžio 14 d. pakartotinės teismo ekspertizės akte ekspertai neatsižvelgė ir nevertino ginčo turto trūkumų. Apeliantai teisingai pažymi, kad turto vertė nustatoma faktiškai apžiūrint turtą vietoje, įvertinant jo fizinę būklę, todėl ekspertai, vertindami ginčo turtą, jau atsižvelgė į turto trūkumus. Byloje nepateikta duomenų, kad 2010 m. gruodžio 14 d. ekspertizės aktu nustatyta ginčo turto vertė – 1 470 000 Lt neatitiktų realios rinkos turto vertės. Net ir sutikus su tuo, kad nustatant ginčo turto kainą galima būtų įvertinti turto trūkumų pašalinimo sąnaudas, teisėjų kolegijos nuomone, ginčo turtą būtų tikslinga bandyti parduoti iš varžytynių ir tik nepavykus parduoti ginčo turto iš varžytynių už kreditoriaus siūlomu būdu apskaičiuotą kainą, spręsti klausimą dėl turto perdavimo vieninteliam kreditoriui. Tokiu atveju būtų išsklaidytos visos abejonės, kad vienintelis kreditorius siekia ne tik savo kreditorinio reikalavimo patenkinimo, o perimti ginčo turtą už mažą kainą. Minėta, kad paskutinės varžytynės vyko 2007 m. vasario 21 d. ir jose ginčo turtas buvo pardavinėjamas už 3 645 000 Lt kainą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsižvelgiant į turto eksperto nustatytą turto ginčo rinkos vertę – 1 470 000 Lt, neatmetama tikimybė, kad atsirastų potencialių pirkėjų, kurie pageidautų ginčo turtą iš varžytynių įsigyti už didesnę negu 236 153 Lt kainą (už kurią ginčijamu nutarimu nutarta turtą perduoti vieninteliam kreditoriui). Iš dalies šią išvadą patvirtina UAB „BCB group“ 2011 m. balandžio 21 d. pasiūlymas pirkti ginčo turtą už 400 000 Lt. Bankroto byloje susiklosčiusios aplinkybės, kai ginčo turtas paskutinėse varžytynėse buvo pardavinėjamas už 3 645 000 Lt kainą, o joms neįvykus, turtas perleidžiamas vieninteliam kreditoriui už 236 153 Lt kainą, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas yra neteisėtas.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama nutarties dalis, kuria atmestas bankroto administratoriaus skundas dėl ginčijimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – bankroto administratoriaus skundas tenkintinas visiškai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria atmestas BAB „Trys mergelės“ bankroto administratoriaus skundas dėl BAB „Trys mergelės“ 2011 m. vasario 22 d. kreditorių susirinkimo antruoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo, ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti BAB „Trys mergelės“ 2011 m. vasario 22 d. kreditorių susirinkimo antruoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą dėl BAB „Trys mergelės“ iš varžytynių neparduoto turto, t. y. pastato-kavinės ir pastato priklausinių – inžinerinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini), vertės nustatymo, šio turto perdavimo vieninteliam kreditoriui S. J., kreditoriaus įpareigojimo sumokėti jo kreditorinio reikalavimo ir nustatytos turto vertės skirtumą, turto priėmimo-perdavimo akto patvirtinimo.