- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-25
- Bylos Nr.
- 2A-1115/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-02537-2009-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas
- Atsakovas
- L. D.
- Ieškovas
- S. Č.
- Trečiasis asmuo
- K. Č., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. D. (L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo S. Č. ieškinį L. L. dėl turto pripažinimo bendra jungtine nuosavybe ir sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys K. Č., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas, patikslinęs reikalavimus, prašė pripažinti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) bendra jungtine jo ir I. Č. nuosavybe, nustatyti lygias (po 1/2d) sutuoktinių turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje; 2007 m. sausio 22 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. duomenys neskelbtini) pripažinti negaliojančia; priteisti bylos nagrinėjimo išlaidas. Nurodė, kad su I. Č. susituokė 1996 m. rugsėjo 28 d. Santuokos metu 1996 m. gruodžio 5 d. gimė sūnus K. Č.. I. Č. iki santuokos buvo įgijusi gyvenamąjį namą duomenys neskelbtini). Šis gyvenamasis namas buvo vienintelis šeimos turtas. Santuokos metu jis iš esmės ieškovo ir sutuoktinės lėšomis buvo pagerintas, atliktas namo kapitalinis remontas, todėl vadovaujantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi namas, duomenys neskelbtini) pripažintinas bendra jungtine ieškovo ir I. Č. nuosavybe. 2008 m. kovo 11 d. I. Č. mirė. Po jos mirties ieškovas sužinojo, kad I. Č. namą (duomenys neskelbtini) be ieškovo sutikimo padovanojo dukrai iš pirmos santuokos L. L.. Ieškovo nuomone, sutuoktinė pažeidė CK 3.84 straipsnio, 3.85 straipsnio, 3.87 straipsnio, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 3.90 straipsnio 1 dalį, 3.92 straipsnio 1 ir 4 dalis. Ieškovas sužinojo, kad L. L. yra viso I. Č. turto paveldėtoja pagal testamentą ir tuo pačiu teisių ir pareigų perėmėja.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ginčo nekilnojamas turtas – namas (duomenys neskelbtini) – I. Č. nuosavybės teise buvo įgytas gerokai iki santuokos su ieškovu sudarymo. Šią aplinkybę patvirtina 1992 m. kovo 12 d. Statinio priėmimo naudoti aktas, šio akto pagrindu buvo atlikta teisinė nuosavybės teisių į namą registracija. Namų valdos techninės apskaitos bylos nuorašas patvirtina, kad šis nekilnojamas turtas egzistavo kaip I. L. nuosavybė jau 1991 m. rugsėjo 6 d. Ginčo namas nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. buvo nuolat nuomojamas. Nekilnojamas turtas (duomenys neskelbtini) I. Č. buvo įgytas iki santuokos, dėl ko ieškovo sutikimas jį dovanoti nebuvo reikalingas. Be to, reikalavimui dėl 2007 m. sausio 22 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris, atsakovės nuomone, skaičiuotinas nuo ginčo sutarties sudarymo momento, prašė ieškinį atmesti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 26 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, iš atsakovės L. L. priteisė 65 628,50 Lt pagerinimo išlaidų ieškovui S. Č. bei 1 969 Lt žyminio mokesčio valstybei. Iš S. Č. priteisė 8 051 Lt žyminio mokesčio valstybei ir 3 223 Lt advokato atstovavimo išlaidų L. L.. Kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Sprendime nurodė, kad ieškovas su I. L. kartu pradėjo gyventi 1994 m. balandžio 20 d., jų santuoka įregistruota 1996 m. rugsėjo 28 d., o ginčo namas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažintas tinkamu naudoti 1992 m. kovo 12 d. Remdamasis į bylą pateikta nuomos sutartimi bei atsiskaitymo knygele, teismas nustatė, kad ginčo namas nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1998 m. rugpjūčio 31 d. bei nuo 1998 m. rugsėjo iki 1999 m. rugsėjo mėnesio buvo išnuomotas. Tuo metu šeima gyveno I. Č. tėvų iki galo neįrengtame name Salininkuose. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, teismas priėjo prie išvados, kad iki ieškovo santuokos su I. Č. ginčo gyvenamasis namas buvo pilnai įrengtas, prijungtas prie telekomunikacinių, elektros, vandentiekio ir kanalizacijos, dujų tiekimo tinklų, buvo sutvarkyta namo aplinka, pastatyta tvora, pavėsinė.
Vertindamas ieškovo paaiškinimus, į bylą pateiktą pažymą, teismas priėjo prie išvados, kad 2000 metais namas, prieš jį išnuomojant kitam nuomininkui, buvo pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis, pagerinimo darbų vertė buvo 131 257,05 Lt, o ieškovo dalis – 65 628,50 Lt. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad ginčo turtas nebuvo iš esmės pagerintas ir kad I. Č. asmeninę nuosavybę būtų galima pripažinti bendrąja pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį. Remdamasis į bylą pateiktais įrodymais, teismas priėjo prie išvados, kad turtas iš dalies buvo pagerintas ieškovo asmeninėmis lėšomis ir ieškovo indėlis turto pagerinimo dalyje pagal pateiktus įrodymus sudarė 65 628,50 Lt, todėl teismas šią sumą priteisė ieškovui. Kadangi šis turtas dar kartą buvo pertvarkytas, jame įrengtas darželis, jis yra nuomojamas.
Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, nurodė, kad CK 3.96 str. 1 d. nustatyta, kad sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jie nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Teismas dėl ieškinio senaties termino pradžios ieškovo reikalavimui dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, remdamasis VĮ Registrų centras registracijos peržiūros protokolu, kuris patvirtina, kad duomenis apie atsakovės turtą advokatas G. S. tikrino 2008 m. balandžio 10 d. bei atsakovės ir ieškovo pokalbiu teismo posėdžio metu kitoje byloje, priėjo prie išvados, kad apie ginčijamą sandorį ieškovas sužinojo 2008 m. birželio mėnesį, todėl 2009 m. kovo 10 d. pateikęs ieškinį, senaties termino nepraleido. Nusprendęs, kad nėra pagrindo ginčo namą pripažinti bendrąja ieškovo ir I. Č. nuosavybe, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovo sutikimas sudarant 2007 m. sausio 22 d. dovanojimo sandorį nebuvo reikalingas, todėl ieškinio reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė L. D. (L.) prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 26 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės priteista 65 628,50 Lt namo pagerinimo išlaidų ieškovui ir 1 969 Lt žyminio mokesčio valstybei, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, priteisdamas ieškovui kompensaciją už namo pagerinimo išlaidas, nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų. Nors ieškovas du kartus tikslino ieškinio reikalavimus, tačiau reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo jis nebuvo pareiškęs. Teismui išėjus už ieškinio reikalavimų ribų, jo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl panaikinamas.
2. Teismas, priteisdamas ieškovui kompensaciją, rėmėsi tik paties ieškovo vienašališkais pareiškimais, kad pasibaigus nuomos sutarčiai su JAV ambasada, buvo būtinas namo remontas, nors į bylą nepateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų. Tokios būtinybės, atsakovės nuomone, nepatvirtina ir 2000 m. balandžio 8 d. pasirašyta ir į bylą pateikta sutartis. Tokios išvados, atsakovės nuomone, nepatvirtina ir nuomos sutarties 11 punktas, kuriame nurodyti numatomi pagerinimai, nes šie pagerinimai turėjo būti finansuojami nuomininko lėšomis jam nuomos mokestį sumokant į priekį. Atsakovė nurodė, kad į bylą nėra pateikti įrodymai, jog ginčo namui 2000 metais buvo būtinas remontas. Į bylą pateiktos sutartys patvirtina, kad remontas buvo reikalingas 2007 metais. Tuo atveju, jeigu ieškovo nurodomi darbai būtų buvę atlikti 2000 metais, tokio masto darbų nereikėtų atlikti 20007 metais. Teismas byloje rėmėsi paties ieškovo vienašališkai pateiktomis pažymomis, kurių turinys yra prieštaringas. Ieškovo argumentus dėl ieškovo nurodomų pagerinimų atlikimo ir jų kainos paneigė atsakovės į bylą pateikti dokumentai. Ieškovo teiginį dėl elektros galios padidinimo įrengiant naują įvadą paneigė RST pažyma, kurioje nurodyta, kad dėl galios padidinimo buvo kreiptasi 2008 metais, t. y. kuomet ieškovas jau negyveno kartu su I. Č.. AB „Lietuvos dujos“ pažyma patvirtino, kad dujos buvo įvestos 1995 m. sausio 12 d., UAB „Vilniaus vandenys“ pažyma patvirtina, kad prie vandentiekio ir nuotekinės tinklų namas buvo prijungtas 1996 m. kovo 21 d. Minėti įrodymai, atsakovės nuomone, paneigia ieškovo teiginius dėl minėtų tinklų prijungimo bendromis jėgomis. Tą aplinkybę, kad ieškovas namo komunalinių mokesčių nemokėjo, patvirtina nuomos sutartis, kuri numatė tokią nuomininkų pareigą, bei atsiskaitymo knygelė. Apeliantė taip pat atkreipė dėmesį, kad priklausomai nuo jos į bylą teikiamų dokumentų, ieškovas keitė savo poziciją. Ieškovo į bylą pateikta 2000 m. balandžio 18 d. langų užsakymo sutartis nepatvirtina, kad ieškovo nurodomi darbai buvo atliekami name (duomenys neskelbtini). Šioje sutartyje nėra nurodyta, kad ji sudaryta dėl darbų ginčo name, be to, sutarties sudarymo metu ginčo name gyveno nuomininkai. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad dėl 98 567,05 Lt pagerinimo darbų kainos ieškovas nepateikė jokių įrodymų.
3. Teismas byloje neįvertino visų pateiktų įrodymų, neatsižvelgė į tai, kad dar iki mirties I. Č. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nurodė, kad S. Č. nevykdo pareigų, neveda bendro ūkio, nepadeda šeimai. Ieškovas nuo 2004 metų negyvena su šeima, nesirūpino ir nesirūpina savo nepilnamečiu sūnumi, neteikė tuometinei sutuoktinei paramos, neteikė savo sūnui išlaikymo. Ginčo turtu I. Č. rūpinosi pati, jai padėjo tėvas B. R.. Santuokos nutraukimo byloje ieškovas jokių gerbūvio pagerinimo darbų neminėjo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad 2000 metais ginčo namui nebuvo reikalingas remontas. Remontas tuo metu buvo reikalingas, nes buvo didelės energetinės sąnaudos eksploatuojant namą. Tuo metu ieškovei buvo 15 metų, tad ji, ieškovo nuomone, šių aplinkybių negalėjo žinoti. Dėl tam tikrų darbų atlikimo būtent ginčo name ieškovas prašė teismo iškviesti liudytojus, tačiau atsakovė tam prieštaravo. Ieškovo nuomone, atsakovė nurodydama 2007 metais atliktą ginčo namo remontą klaidina teismą, nes tais metais remontas buvo atliekamas namą pertvarkant į vaikų darželį. Atsikirsdamas į argumentus dėl mokėjimo už komunalines paslaugas, atsakovas nurodė, kad visos sutartys buvo pasirašytos I. Č. vardu ir jos nebuvo perrašytos. Atsakovės į bylą pateikta Namų valdos techninės apskaitos byla neatspindi tikrųjų faktinių aplinkybių. Ieškovas teigia, kad jis tuo metu kartu su kaimynais užsiėmė naujos transformatorinės statyba, dujotiekio tiesimu ir namo prijungimu prie miesto tinklų. Be to, ieškovas pažymėjo, kad jis tuo metu dirbo stambioje statybos–restauracijos įmonėje, gaudavo pakankamai didelį atlyginimą, tad šeimą niekada negyveno vien iš ginčo namo nuomos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumą ir pagrįstumą apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų ribose, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnis).
Byloje buvo pareikštas ieškinys, kuriuo buvo reikalaujama pripažinti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) bendra jungtine ieškovo ir jo sutuoktinės I. Č., kuri mirė 2008 m. kovo 11 d., nuosavybe, nustatyti lygias (po 1/2d) sutuoktinių turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje bei pripažinti negaliojančia 2007 m. sausio 22 d. šio namo dovanojimo sutartį, kuria I. Č. šį namą padovanojo savo dukrai iš pirmosios santuokos L. L.. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. birželio 26 d. sprendimu minėtus ieškovo reikalavimus atmetė, tačiau ginčą išsprendė kitu būdu ir priteisė iš atsakovės L. L. 65 628,50 Lt šio namo pagerinimo išlaidų ieškovui. Atsakovė padavė teismui apeliacinį skundą, kuriuo ginčija tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jos priteistos namo pagerinimo išlaidos, todėl pirmosios instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies (dėl namo pagerinimo išlaidų priteisimo) teisėtumą ir pagrįstumą.
Kaip vieną iš teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo argumentų atsakovė nurodo tai, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, tai yra patenkino tokį reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje. Teisėjų kolegija, analizuodama šį atsakovės argumentą, pastebi, kad CPK 265 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Proceso įstatymas numato bendrą taisyklę, kad byla yra nagrinėjama pareikštų reikalavimų ribose, tačiau numato atskiroms bylų kategorijoms išimtis. Tokia išimtis yra numatyta nagrinėjant šeimos bylas. CPK 376 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Jeigu byloje pareikštas vienas iš įstatymuose numatytų alternatyvių reikalavimų, teismas, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą.
Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje pareikštas reikalavimas susijęs su sutuoktinių turtiniais santykiais, šis ginčas kvalifikuotinas kaip kilęs iš šeimos teisinių santykių ir pripažįstama, kad tokiose byloje teismas, esant tokiai būtinybei, gali būti aktyvesnis ir imtis priemonių asmens interesams apginti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę peržengti ieškinio ribas ir vien ieškinio ribų peržengimas nereiškia teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.
Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo pagrindu, kad teismas, nesant byloje tinkamų įrodymų, priteisė iš jos 65 628,50 Lt ginčo namo pagerinimo išlaidoms kompensuoti. Ji taip pat ginčijo tas aplinkybes, kad ieškovo nurodytos išlaidos buvo patirtos būtent atsakovei padovanotam namui remontuoti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad duomenys, pagrindžiantys ar paneigiantys faktą, kad išlaidos buvo patirtos remontuojant būtent ginčo namą yra labai reikšmingi sprendžiant dėl šių išlaidų priteisimo iš atsakovės kaip apdovanotosios, nes pagal CK 6.474 straipsnį apdovanotasis atsako tik už tas dovanotojo skolas, kurios neatsiejamai susijusios su dovana. Tam, kad ieškovui galima būtų priteisti namo pagerinimo išlaidas, teismas turi tinkamai pritaikyti civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, turi įsitikinti ir sprendime nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas pirmiau išvardyti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013).
Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad ieškovas turi teisę į ½ dalį pagerinimo išlaidų, nurodė, kad 2000 m. atlikus ginčo namo remontą į šį namą buvo investuota 131 257,05 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi šią pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, pastebi, kad iš byloje esančių įrodymų tokios išvados negalima padaryti. Kaip teisingai nurodo apeliantė, teismo nurodyta 131 257,05 Lt pagerinimo išlaidų suma nėra pagrįsta tinkamais įrodymais. Tokią sumą nurodė pats ieškovas savo paties parengtoje ir pasirašytoje pažymoje (t. 1, b. l. 202-203). Šis dokumentas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, todėl, vien tik juo vadovaudamasis, teismas negali nuspręsti, kad būtent tokio dydžio investicija į ginčo namą buvo padaryta 2000 metais. Šią aplinkybę ginčijo ir atsakovė, nurodė, kad esminiai namo pertvarkymai buvo padaryti 2007 metais, po to, kai 2007 m. sausio 22 d. ginčo namas buvo jai padovanotas, o 2007 m. balandžio 16 d. sudaryta nuomos sutartis ir jis pertvarkytas pritaikant darželio veiklai vykdyti. Be to, ieškovo atstovas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad nuo 2005 m. ieškovas negyveno kartu su I. Č. (t. 1, b. l. 86), šią aplinkybę pripažino ir pats ieškovas kitoje byloje sprendžiant klausimą dėl vaiko išreikalavimo iš neteisėto globėjo (t. 1, b. l. 63). Iš bylos dokumentų matyti, kad 2000 m. balandžio 18 d. buvo sudaryta sutartis dėl 22 vnt. langų ir balkono durų blokų pagaminimo, atvežimo ir sumontavimo (t. 1, b. l. 19-20). Iš į bylą pateikto užsakymo (t. 1, b. l. 29) matyti, kad šie langai turėjo būti sumontuoti name (duomenys neskelbtini), taip pat yra pateiktos kasos pajamų orderių kopijos, iš kurių matyti, kad pagal šią sutartį buvo sumokėta 10 000 Lt ir 22 690 Lt (iš viso 32 690 Lt). Kitų įrodymų, kurie pagrįstų ieškovo sudarytoje pažymoje (t. 1, b. l. 202-203) nurodytų darbų atlikimą ir apmokėjimą už šiuos darbus, ieškovas nepateikė, todėl teismas, remdamasis byloje turimais dokumentais, negalėjo spręsti, kad ieškovas pagrindė 131 257,05 Lt išlaidų namui pagerinti turėjimą.
Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad iš byloje esančių įrodymų negalima padaryti išvados apie 131 257,05 Lt ieškovo ir I. Č. investiciją į ginčo namą. Pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose yra nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, ieškovas turėjo ne tik nurodyti patirtas išlaidas (įdėtas lėšas), bet ir savo teiginius pagrįsti tinkamais įrodymais. Kaip minėta, iš byloje esančių įrodymų matosi, kad ieškovas pagrindė tik 32 690 Lt pagerinimo išlaidas, todėl, vadovaujantis CK 3.117 straipsnio 1 dalimi, sprendžiama, kad ieškovas į ginčo namą įdėjo ½ dalį šios sumos, todėl jam iš atsakovės priteisiama 16 345 Lt namo pagerinimo išlaidų.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovės priteista 65 628,50 Lt suma pakeičiamas ir teismo priteista suma sumažinama iki 16 345 Lt.
Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia teismo sprendimą, ji atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovas reikalavo pripažinti nuosavybės teisę į 602 000 Lt vertės ginčo turtą, jam yra priteista 16 345 Lt. Už pareikštą ieškinį turėjo būti sumokėtas 10 020 Lt žyminis mokestis, todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš ieškovo priteisiama 9 748 Lt, o iš atsakovės – 272 Lt žyminio mokesčio už ieškinį valstybei. Atsakovė taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo ginčijo teismo priteistą 65 628,50 Lt sumą. Už pateiktą apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 1 968,85 Lt žyminį mokestį. Teismas iš dalies patenkino jos apeliacinį skundą ir priteistą sumą sumažino iki 16 345 Lt, todėl proporcingai patenkintai reikalavimų daliai iš ieškovo priteisiama 1 478,50 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atsakovei. Atsakovė už atstovavimą pirmosios instancijos teisme patyrė 3 550 Lt išlaidų, todėl proporcingai atmestai reikalavimų daliai iš ieškovo priteisiama 3 454 Lt advokato atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme. Atsakovė taip pat pateikė prašymą atlyginti advokato atstovavimo išlaidas apeliaciniame teisme. Už apeliacinio skundo parengimą ji sumokėjo 1 500 Lt, todėl proporcingai patenkintai apeliacinio skundo daliai iš ieškovo priteisiama atsakovei 1 126 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 26 d. sprendimą pakeisti, iš atsakovės L. L. (D.) (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui S. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą 65 628,50 Lt namo pagerinimo išlaidų sumą sumažinti iki 16 345 Lt (šešiolikos tūkstančių trijų šimtų keturiasdešimt penkių litų).
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 26 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme pakeisti ir iš ieškovo S. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 9 748 Lt (devynis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt aštuonis litus) žyminio mokesčio už ieškinį valstybei bei 3 454 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt keturis litus) advokato atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atsakovei L. L. (D.) (a. k. (duomenys neskelbtini) o iš atsakovės L. L. (D.) (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 272 Lt (du šimtus septyniasdešimt du litus) žyminio mokesčio už ieškinį valstybei.
Priteisti iš ieškovo S. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 478,50 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus septyniasdešimt aštuonis litus 50 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 1 126 Lt (vieną tūkstantį šimtą dvidešimt šešis litus) už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme atsakovei L. L. (D.) (a. k. (duomenys neskelbtini)