Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A - 346 - 252 - 2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 2 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-662-335-2015 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei I. G., tretiesiems asmenims AB DNB bankui, J. G., S. G., antstolei V. M., Molėtų rajono 1-ojo notaro biuro notarei F. V. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

CK 3.88 str. 1 d. 1 p. nustatyta, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 str. 3 d. nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Koks turtas, įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine nuosavybe, apibrėžta CK 3.89 str. 1 d. Pagal CK 3.88 ir 3.89 str. turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatymo, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 2 d.). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 str. 2 d. įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikus atitinkamus rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodinėti šį faktą ir liudytojų parodymais, arba turi įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Šioje byloje ginčas kilo dėl ieškovo A. G. ir jo sutuoktinės I. G. nuosavybės teisių į santuokos metu dovanotą turtą – 2,63 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriam galioja CK 3.88 str. 2 d. įtvirtinta prezumpcija, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Tuo tarpu, apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju turi būti taikomas CK 3.89 str. 1 d. 2 p., pagal kurį dovanotas minėtas turtas jam priklauso asmenine nuosavybės teise.

Apeliantas iš esmės yra teisus teigdamas, kad turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo funkciją, todėl, sprendžiant dėl ginčo turto teisinio režimo, viešo registro duomenų tikrumas (patikimumas) turi būti patikrinamas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apskųstojo teismo sprendimo turinį, prieina prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą ir išspręsdamas nuosavybės teisių į ginčo turtą klausimą, neteikė absoliučios reikšmės vien tik viešojo registro duomenims, bet išsamiai patikrino nuosavybės teisių atsiradimo pagrindą pagal CK 3.88 ir 3.89 str. nuostatas. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentų kontekste pakartotinai įvertinusi bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvados, jog iš esmės ieškovo tikslas kreipiantis į teismą dėl minėto turto pripažinimo asmenine nuosavybe buvo išvengti prievolių bankui, pagrįstumu bei teisėtumu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, šias taisykles pažeidė, kolegija nemato pagrindo abejoti teismo išvadų dėl ginčo turto nuosavybės formos teisingumu, kadangi jas lėmė išsamus įrodymo viseto išanalizavimas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tuos pačius įrodymus, turėjo padaryti priešingą ir apeliantui palankią išvadą, jog ginčo turtas, kaip įgytas dovanojimo sutarties pagrindu, nors ir esant santuokoje, priklauso A. G. asmeninės nuosavybės teise. Kolegija pažymi, jog nesant įrodymų tyrimą ir vertinimą reguliuojančių taisyklių pažeidimo požymių, kitoks teismo pateiktas įrodymų vertinimas (kaip teismo ir teisėjo nepriklausomumo išraiška) nesudaro pagrindo konstatuoti apelianto pageidaujamo pripažinti fakto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010 ir kt.). Kasacinio teismo ne kartą išskirta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str.).

Vertinant aukščiau minėtą teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas šalių rungimosi principo nepažeidė, sprendimą grindė visų proceso šalių pateiktais įrodymais ir argumentais. Pats apeliantas sutinka, jog pagal CK 3.89 str. 1 d. 2 p. asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas sutuoktiniui dovanotas, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Byloje pateikta 2002-08-12 dovanojimo sutartis, kurioje aiškiai nurodyta, kad 2,63 ha žemės sklypas A. G. dovanojamas sutuoktinių bendrosios nuosavybės teise. Taigi, dovanojimo sutartimi yra aiškiai išreikšta valia padovanoti žemės sklypą ne išimtinai ieškovui. Pati dovanojimo sutartis yra patvirtinta notarės, todėl neabejotina, jog ji buvo sudaryta nepažeidžiant imperatyvių įstatymo normų ir išaiškinus sutarties šalims sutarties teisines pasekmes. Pasirašydami dovanojimo sutartį ieškovas ir dovanotojai patvirtino tiek supažindinimą, tiek aiškų sutikimą su jos sąlygomis bei patvirtino, kad šis sandoris atitinka jų valią. Tai patvirtina, kad dovanojamas turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nuo nekilnojamojo turto įsigijimo iki dabar yra praėję 13 metų. Ieškovas niekada neginčijo atsakovės nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą, nors apie žemės sklypo įregistravimą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise jis neabejotinai žinojo kaip ir atsakovė. Tik bankui kreipusis į antstolę dėl skolos išieškojimo ir antstolei areštavus turtą, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas kartu konstatuoja, kad apelianto nurodomos aplinkybės, jog I. G. turi kito turto, iš kurio gali būti išieškoma banko naudai, neturi įtakos byloje sprendžiamam klausimui dėl ginčo turto teisinio režimo, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisako. Be to, apeliantui kilo abejonių, ar pirmosios instancijos teismas apskritai galėjo priimti tokį sprendimą (ieškinį atmesti) esant tokiai situacija, kai atsakovė su ieškiniu sutinka. Toks teiginys atmestinas kaip deklaratyvus ir visiškai nepagrįstas. Atsakovė I. G. yra ieškovo sutuoktinė, kuri, neabejotinai yra suinteresuota, jog sprendimas būtų priimtas ieškovo naudai tam, kad, kaip minėta, būtų išvengta prievolių prieš banką įvykdymo ir viso žemės sklypo išsaugojimui.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šią bylą, materialinių ir procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai vertino surinktus įrodymus, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovas A. G., išskyrus iš esmės deklaratyvius teiginius, neva dėl dovanojimo sutartyje esančio netikslumo, nenuginčijo pirmiau nurodytose normose įtvirtinto turto bendrumo prezumpcijos. Tokiu būdu, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apelianto A. G. apeliacinis skundas atmestinas (CK 326 str. 1 d. 1 p).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.