Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pra­ne­šė­jas) ir Valdo Vitunsko,

asmeniui, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, D. Š., jos gynėjui advo­katui Romui Aikevičiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. Š., kuriai taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria pripažinta, kad D. Š., būdama nepakaltinama, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. Š., būdama nepakaltinama, 2017 m. spalio 31 d., apie 13.30 val., namuose, esan­čiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu smurtavo savo šeimos nario sūnaus E. Š. atžvilgiu, t. y. tyčia ne mažiau 10 kartų ranka sudavė jam į veidą bei nugarą ir tokiais veiksmais nukentėjusiam E. Š. sukėlė fizinį skausmą.

2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai, priimdami nutartį, padarė išvadą, kad D. Š., bū­da­ma nepakaltinamumo būsenoje, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl jai turi būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Teis­mas, atsižvelgęs į tai, kad D. Š. dirba, gyvena su šeima, kurioje dar yra nepilnametė dukra, sprendė, kad jos atidavimas į specializuotą psichikos sveikatos priežiūros įstaigą ją ir jos artimuosius paveiktų neigiamai, todėl jai taikytina priverčiamoji medicinos priemonė – am­bu­la­to­rinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje D. Š. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

5. D. Š., kuriai taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, apeliacinis skun­das at­me­tamas.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nu­ma­tyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismas yra sais­tomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, api­brėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra pa­duo­tas apeliacinis skundas. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vado­vau­da­miesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ins­tancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įro­dy­mus, teisingai nustatė faktines baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 140 straips­nio 2 dalyje, aplinkybes, kurių apeliantė iš esmės neginčija.

7. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį as­menį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų me­di­cinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė bau­džia­mojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos pa­da­rymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos pa­darymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

8. Apylinkės teismas teisingai taikė apeliantei priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, išsamiai ir tinkamai motyvavo jos taikymo sąlygas ir pagrindą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią me­di­cinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo re­žimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klau­si­mas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir re­ko­mendacijos. Byloje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas patvirtina, jog iki nusikalstamos veikos padarymo ir nusikalstamos veikos darymo metu D. Š. sirgo psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Dėl savo sveikatos būklės D. Š. negali būti apklausiama ir teisiama. Taip pat minėtame ekspertizės akte konstatuota, kad D. Š. reikalingas priverstinis stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje (b. l. 55–58).

9. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dalyvavęs ekspertas S. S. patvirtino teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą ir ekspertų rekomendacijas dėl D. Š. gydymo sąlygų. Jis paaiškino, kad D. Š. pasireiškia suvokimo sutrikimai, mąstymo sutrikimai, yra ligos paūmėjimas. Jai reikalingas intensyvus gydymas.

10. Atsižvelgiant į ekspertizės akto išvadas, eksperto paaiškinimus duotus teisiamojo posėdžio metu bei vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pirmos instancijos teismas tinkamai nus­tatė skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka D. Š. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jos socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. Šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo būtinumo nepaneigia ir ape­lia­cinio skundo argumentai, jog D. Š. dirba, neturi jokių sveikatos problemų. Pirmosios instancijos teismas į visas šias aplinkybes atsižvelgė ir taikė švelniausią priverčiamąją medicinos priemonę. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobū­dis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, o taip pat ir asmens padarytos veikos sun­kumas, pavojingumas, pobūdis, sukeltų padarinių sunkumas.

11. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, todėl, pagerėjus D. Š. psichikos sveikatos būklei, jai gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos arba šios priemonės taikymas panaikinamas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

12. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydy­mo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau pri­valo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įsta­tymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla na­gri­nėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepa­kal­ti­na­mas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psi­chi­ka ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nus­tatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

13. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir ver­tinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje su­rinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Išvadą, jog D. Š. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nei veikos pa­darymo metu, nei šiuo metu ji negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti, pa­grindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, dėl to priimta nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta.

14. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, jog teismui buvo pateikti melagingi me­dicininiai duomenys apie D. Š. sveikatos būklę. Teisėjų kolegija, susipažinusi su by­loje pateikta medžiaga ir ekspertizės aktu, neturi pagrindo abejoti šių duomenų patikimumu. By­loje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas yra išsamus ir moty­vuo­tas. Kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichiatro eksperto S. S., turinčio 23 metų ekspertinio darbo stažo, bei teismo psichologės ekspertės V. K., turinčios 9 metų ekspertinio darbo stažo, surašyto ekspertizės akto patikimumu. Taip pat byloje nėra nus­ta­tyta ap­linkybių, jog gydytojai ar specialistai būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Tokių aplinkybių nenu­ro­dė ir pati apeliantė. Vien apeliantės nuomonė apie gydytojų veiksmus ir subjektyvus šių veiksmų vertinimas neteikia pagrindo išvadai apie jų šališkumą. Todėl pirmosios instancijos teis­mas pagrįstai vadovavosi visais byloje esan­čiais duomenimis apie apeliantės psichinės svei­katos būklę.

15. Apeliacinio skundo argumentai dėl D. Š. kitų susirgimų ir sveikatos prob­lemų bei galimybės naudoti medikamentus vykdant teismo pritaikytą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą šioje byloje nenagrinėjami, nes tai nėra teismo kompetencija.

16. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skir­damas priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, o nagrinėdamas šią bylą, esminių BPK pažeidimų nepa­da­rė. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ji priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

D. Š., kuriai taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.