Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algimanto Kukalio, Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkės) ir Arvydo Žibo (pranešėjo), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-412-720/2012 pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovams V. T., akcinei bendrovei DnB bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių sprendžiamas ginčas dėl atsakovo sudaryto sandorio su trečiuoju asmeniu teisėtumo ir pagrįstumo, ieškovui jį ginčijant LR CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu ir tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka nustatė, kad byloje ieškovė V. L. ieškiniu (b.l.1-4) prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo dienos 2007-07-27 laidavimo sutartį sudarytą tarp atsakovų V. T. ir AB DnB banko, kuria V. T. laidavo už trečiojo asmens gautos paskolos grąžinimą. Ieškovė byloje įrodinėjo, jog ji ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, kuria ji paskolino atsakovui 100 000 litų, paskolos sutartyje šalys susitarė, jog paskolos gavėjas nelaiduos, negarantuos, neprisiims įsipareigojimų atsakyti už trečiųjų asmenų prievoles (sutarties 2,7.1 p., b.l. 6). Ieškovė įrodinėjo, jog šio susitarimo atsakovas nesilaikė, nes po metų nuo šios sutarties sudarymo, sudarė laidavimo sutartį, kuria laidavo už trečiojo asmens prievolę grąžinti bankui paimtą iš pastarojo didelę paskolą. Tokiais veiksmais ieškovės manymu atsakovas pažeidė sutarties nuostatas, atsakovas taip sumažino savo galimybes grąžinti pasiskolintus pinigus, nes apsunkino savo turtą ir turtines teises laidavimo prievole, ko pasekoje priverstinio išieškojimo atveju yra pažeidžiamos ieškovės teisės gauti reikalavimo patenkinimą iš atsakovui priklausančio turto, ieškovė ieškinį todėl grindė LR CK 6.66 straipsnio pagrindu ir teigė, jog tam yra visos įstatymo leidėjo įtvirtintos sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlygos-pirma, laidavimo sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo reikalavimo teisę atsakovui, kadangi paskolos sutartis buvo sudaryta anksčiau; antra, laidavimo sutartis pažeidžia ieškovės, kaip kreditorės, teises, nes paskolos sutartimi ieškovė ir atsakovas susitarė, jog atsakovas V. T. be ieškovės išankstinio sutikimo nelaiduos, negarantuos už trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą, taip pat jokiais būdais neprisiims įsipareigojimų atsiskaityti už trečiųjų asmenų prievoles; trečia, apie laidavimo sutartį ieškovė faktiškai sužinojo tik nuo 2011-10-31, suėjus paskolos grąžinimo terminui, todėl vienerių metų ieškinio senaties termino ieškovė neparleido; ketvirta, atsakovas V. T. sudaryti laidavimo sutarties neprivalėjo; penkta, atsakovas V. T. buvo nesąžiningas, kadangi sudarė su AB DnB banku laidavimo sutartį, žinodamas, jog pažeidžia su ieškove sudarytą paskolos sutartį; šešta, atsakovas laidavo neatlygintinai, todėl laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, neatsižvelgiant į AB DnB banko sąžiningumą.

Atsakovas AB DNB bankas su ieškiniu nesutiko, savo nesutikimą ir atsikirtimus į apeliacinį skundą grindė tais motyvais, jog apeliantė savo teisių negynė nutraukdama paskolos sutartį šios sutarties 5.1.2-5.1.4 punktų pagrundu, pareikalaudama nedelsiant grąžinti paskolą bei sumokėti palūkanas, netesybas ir baudas, ieškovė nepareiškė jokio ieškinio atsakovui V. T. dėl skolos priteisimo, neginčija teismuose nei atsakovo sudarytų paskolos sutarčių, nei atsakovo turto perleidimo sandorių, t. y. nesiekia restitucijos, o tik padeda atsakovui išvengti prievolių bankui įvykdymo. Atsakovas nurodė, kad ieškovė neįrodė banko nesąžiningumo sudarant laidavimo sutartį, kas yra privaloma sąlyga ieškinį reiškiant LR CK 6.66 straipsnio pagrindu. Be to banko nuomone, atsakovas V. T. laidavimo sutartimi nei perleido turtą, nei jį kaip nors apsunkino, nes teismas skundžiamame sprendime nustatė ir pagrįstai konstatavo, kad laidavimo sutarties sudarymo metu atsakovas turėjo pakankamai turto įvykdyti prisiimtas prievoles.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno rajono apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus ginčijamų skolininko sudarytų sandorių su trečiaisiais asmenimis negaliojimo pagrindus ir tvarką, nustatančias restitucijos taikymo sąlygas (LR CK 6. 66 str.), netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimo procedūras (LR CPK 177, 178, 185 str., str.), dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla, nes teismo sprendimo išvados neatitinka nustatytoms faktinėms aplinkybėms byloje, dėl ko buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas. Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas naikintinas, o kadangi teisėjų kolegijos vertinimu byloje yra nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, byloje priimtinas naujas teismo sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas kaip pagrįstas, nes įrodytas (LR CPK 178 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog actio Pauliana institutas – specialus su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką ir taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui tinkamą įvykdymą. Taikant actio Pauliana, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, siekiama užtikrinti kreditoriaus, skolininko bei jo turtą ar turtines teises įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas kad ir mokus, suteikia ginčijamu sandoriu pirmenybę kitam kreditoriui prieš pirminį kreditorių, arba kitaip ginčijamu sandoriu pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi actio Pauliana – sandorių negaliojimo instituto išimtis, nes suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, siekiant apsiginti nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais siekiama nevykdyti ar netinkamai vykdyti kreditoriaus (ieškovo) reikalavimus. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl šio kreditorių teisių apsaugos būdo išskirtinumo pastarąjį galima taikyti tik esant taikymo sąlygų visetui-1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (arba sandoris pagal savo prigimtį buvo neatlygintinis); 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Balmeto Medis“ v. „Simega“, bylos Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2012; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Parex bankas v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-86/2012; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendimą atmesti ieškinio reikalavimus grindė nurodydamas, kad nėra visų būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų, t. y. V. T. sudarius laidavimo sutartį, jis netapo nemokus, nes jo turtas dėl laidavimo sutarties sudarymo fakto nesumažėjo ir dėl to ieškovė neprarado galimybės patenkinti savo reikalavimą. Todėl teismas sprendė, jog pirmoji Actio Pauliana sąlyga – kad laidavimo sutartis pažeidė ieškovės teises, liko neįrodyta; atsakovas AB DnB negalėjo žinoti apie atsakovo V. T. sudarytą paskolos sutartį, nes atsakovas V. T. banko apie tai neinformavo. Nustatęs, kad jokių įrodymų, patvirtinančių AB DnB banko nesąžiningą elgesį, sudarant laidavimo sutartį nėra, teismas pripažino, jogkita Actio Pauliana sąlyga – banko nesąžiningumas liko neįrodyta; teismas taip pat nenustatė kad ieškovės reikalavimas būtų nukreiptas į kokį nors turtą, todėl sprendė, jog ieškovė neįvykdė dar vienos Actio Pauliana sąlygos, pagal kurią kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.

Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl teisingų ir pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriose teismas pripažino įrodytas actio Pauliana taikymo sąlygas - jog ieškovė, kaip kreditorė, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių pažeidimo, jog vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti nepraleistas; jog atsakovas V. T. ginčijamos laidavimo sutarties sudaryti neprivalėjo; jog atsakovas V. T. sudarant laidavimo sutartį, buvo nesąžiningas, kadangi dėl šių aplinkybių byloje ginčo nekilo.

Nagrinėjamoje byloje keliama actio Pauliana taikymo sąlygų problema – klausimas dėl ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo, t.y. jos teisių pažeidimo fakto nustatymo, kitos sandorio šalies - AB DNB banko nesąžiningumo konstatavimo būtinumo, ieškovės siekio taikyti restituciją nebuvimo, todėl teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių vertinimo pasisako.

Dėl ieškovės teisių pažeidimo atsakovui sudarius laidavimo sandorį

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. BAB „Alytaus tekstilė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-15/2010; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012; kt.). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sudaro realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. C. v. V. M., V. B., bylos Nr. 3K-3-535/2007). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Be to, skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus: įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai; sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų (pvz., paskolų, laidavimo), kurių prisiimti neprivalėjo; ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012). Taigi kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas visiškas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovė ir atsakovas V. T. 2006-12-14 sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė paskolino atsakovui 100 000 Lt. Byloje yra nustatyta, kad paskolos sutartis buvo įvykdyta, sukėlė teisines pasekmes, t.y. pinigai paskolos gavėjui perduoti, jam kilo ir išliko pareiga pinigus ieškovei grąžinti. 2007-07-27 atsakovas V. T. ir AB DnB bankas sudarė laidavimo sutartį, kuria atsakovas laidavo bankui 202 549,10 Eur paskolos grąžinimą už kitą asmenį. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovas V. T., prisiimdamas finansinius įsipareigojimus po paskolos sutarties sudarymo, taip pažeidęs paskolos sutarties sąlygas, neginčijamai pažeidė ieškovės turtines teises ir įstatymo saugomus interesus. Byloje yra duomenys, jog Kauno apygardos teismas patenkino AB DnB banko ieškinį, kuriuo iš V. T., kaip laiduotojo, pagal ginčijamą laidavimo sutartį yra priteista 202 549,10 Eur negrąžinto kredito. Dėl to prievolių grąžinti paskolą ir sumokėti pagal laidavimo sutartį priteistą sumą priverstinio vykdymo proceso metu ieškovės reikalavimas grąžinti suteiktą paskolą atsakovui V. T. bus tenkinamas kartu su atsakovo AB DnB banko reikalavimu atsakovui V. T. sumokėti skolos sumą pagal suteiktą laidavimą, todėl ieškovės turtinių teisių pažeidimas nagrinėjamu atveju yra akivaizdus ir ieškovės įrodytas. Nagrinėjamu atveju nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek sudarant paskolos sutartį ir vėliau laidavimo sutartį, atsakovo V. T. turto pakako prievolėms įvykdyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje ieškovė įrodė, jog sudaręs ginčijamą laidavimo sutartį, atsakovas sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas ieškovės reikalavimas išieškojimas kiekį, taip sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai ieškovei nebus tinkamai įvykdyti, nes ginčijamu sandoriu sukurta tokia faktinė padėtis, jog iš esmės bus sutrukdyta kreditorei patenkinti reikalavimus iš skolininko turto. Byloje nustatyta ir tai pripažino pats atsakovas V. T., kad suėjus paskolos grąžinimo terminui, jis turto neturi ir su ieškove pagal paskolos sutartį atsiskaityti negali, nes turtas areštuotas laidavimo sutarties vykdymo faktiniu pagrindu.

Dėl atsakovų nesąžiningumo

Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008). Kauno rajono apylinkės teismas pagrįstai skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime konstatavo, jog atsakovas V. T., sudarydamas laidavimo sandorį, buvo nesąžiningas, kadangi, žinodamas 2006-12-14 paskolos sutarties 2.7.1. sąlygą nelaiduoti, negarantuoti už trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą, sudarė laidavimo sutartį, apie kurią nepranešė ieškovei. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno rajono apylinkės teismo išvada, jog byloje buvo būtina įrodinėti banko nesąžiningumą, o ieškovei banko sąžiningumo neįrodžius, tai yra pagrindas manyti, kad neįrodyta viena iš actio Pauliana būtinų sąlygų, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog laidavimo sandoris pagal savo esmę ir turinį yra neatlygintinis sandoris, kuriuo laiduotojas suteikia neatlygintinę garantiją kredito davėjui, kad trečiojo asmens įsipareigojimas bus tinkamai įvykdytas pačio trečiojo asmens ar laiduotojo turtu, o kredito davėjas šią garantiją neatlygintinai priima. Nėra pagrįstas atsakovo AB DNB banko manymas, kad tokia laidavimo prievolė turi būti vertinama iš kreditoriaus (banko) pusės ta prasme, kad laidavimu užtikrinamas tam tikros paskolos sumos grąžinimas, todėl laidavimo sutartis turi būti vertinama kaip atlygintinė. Byloje konstatavus, jog atsakovų V. T. ir AB DNB banko sudaryta laidavimo sutartis yra neatlygintinė, atsakovo AB DNB banko nesąžiningumo įrodinėti ieškovė neprivalėjo (LR CPK 178 str., CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl ieškovės pažeistų interesų gynimo būdo

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvais, jog Kauno rajono apylinkės teismas nagrinėjamu atveju klaidingai nustatė papildomą sąlygą actio Pauliana instituto taikymui-prievolę ieškovei nukreipti reikalavimą į atsakovo perleistą ginčijamu sandoriu turtą. Kreditoriaus reikalavimo nukreipimas į turtą yra ne sąlyga taikyti actio Pauliana institutą, o actio Pauliana instituto taikymo pasekmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas taikyti restituciją pagal ginčijamą sandorį ar išieškoti iš atsakovo turtą nėra būtinas, nes ginčijant sandorį actio Pauliana pagrindu, kreditoriaus teisėti interesai gali būti patenkinti ir nenukreipus išieškojimo į konkretų skolininko turtą. Jei skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus teises, prisiima papildomų įsipareigojimus tretiesiems asmenims, tokiu būdų didindamas savo įsiskolinimą, įkeičia savo turtą už trečiųjų asmenų prievoles, nustato turtui servitutą ar uzufruktą ar kitaip apsunkina turtą, į kurį teisinį suinteresuotumą turį kreditorius, tokiais atvejais pritaikius actio Pauliana institutą, kreditoriaus teisės bus apgintos vien pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais, tokiu būdu atkuriant ar padidinant skolininko mokumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus apeliacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinus ieškovės ieškinį visiškai, atitinkamai turi būti perskirstomos pirmosios instancijos teisme turėtos šalių bylinėjimosi išlaidos ir priteistos apeliaciniame teisme turėtos ieškovės bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Byloje nustatyta, jog ieškovė už ieškinį sumokėjo 500 lt žyminio mokesčio sumą (b.l.5, 13), sumokėjo 500 lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą (b.l. 134). Todėl ieškovei šios sumos yra priteistinos iš atsakovo AB DNB bankas, kadangi šis atsakovas ginčijo ieškinio pagrįstumą.

Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, iš atsakovo AB DNB banko valstybei priteistina 27, 88 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti.

Byloje priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo dienos 2007-07-27 laidavimo sutartį Nr. 2232, sudarytą tarp V. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir AB DnB banko (į.k.112029270).

Priteisti V. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš AB DnB banko (į.k.112029270) 1000 lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų byloje.

Priteisti valstybei iš AB DnB banko (į.k.112029270) 27, 88 Lt išlaidų, turėtų procesiniams dokumentams įteikti.