- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-10
- Bylos Nr.
- 1A-540-843/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-55602-2018-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Bielskė, Audrius Cininas, Alenas Piesliakas
- Nukentėjusysis
- T. P.
- Kaltinamasis
- D. R.
- Advokatai
- Domantas Skebas, Mindaugas Paukštė
- Kategorijos
- 1.1.6.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Cinino, Aleno Piesliako,
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui D. R. (D. R.) ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Paukštei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ir byla nutraukta, nustatant dviejų metų laidavimo terminą, neskiriant užstato, laiduotoja paskiriant G. A.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, D. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, D. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio (500 Eur) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per šešis mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Pripažinta proceso išlaidomis ir iš kaltinamojo D. R. nukentėjusiajam T. P. priteista 300 Eur advokato išlaidoms padengti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. R., vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: jis, 2018 m. lapkričio 21 d., apie 08:20 val., Nemenčinės pl. – Saulėtekio al., Vilniuje, šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje, pažeidė Kelių eismo taisyklių 8 ir 73.11 punktų reikalavimus, vairuodamas automobilį „Fiat Doblo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas juo Nemenčinės plentu link Antakalnio gatvės pusės, įvažiavo į sankryžoje esančią reguliuojamą pėsčiųjų perėją degant raudonam šviesoforo signalui ir nepraleido perėjos ženklinimo ribose iš kairės į dešinę bėgusio pėsčiojo T. P., jį partrenkė ir sužalojo. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų T. P. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Šiais veiksmais D. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, tačiau teismas jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleido pagal laidavimą ir bylą nutraukė, nustatydamas dvejų metų laidavimo terminą, neskiriant užstato, laiduotoja paskirdamas G. A.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis T. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria teismas atleido D. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylą nutraukė, bei prašo priimti šioje dalyje naują sprendimą, kuriuo D. R. būtų paskirta bausmė, numatyta BK 281 straipsnio 3 dalies sankcijoje.
3. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog D. R. prisipažinimas buvo nenuoširdus, o gailėjimasis buvo išreikštas tik todėl, kad jo kaltę pagrindė kiti byloje esantys įrodymai. Teismas taip pat nevertino, kad, duodamas parodymus įvykio vietoje, D. R. pareigūnams aiškino, jog dėl eismo įvykio yra kaltas T. P., o ne jis: pirminiuose parodymuose D. R. teigė, jog važiavo per mirksintį žalią šviesoforo signalą; 2018 m. lapkričio 21 d. paaiškinime nurodė, kad nukentėjusysis tariamai bėgo per važiuojamąją kelio dalį. Tokia kaltininko versija yra melaginga ir neatitinka byloje esančių įrodymų, be kita ko, liudytojo A. T. parodymų, po kurių D. R. savo poziciją pakeitė. Dėl nurodytų priežasčių teismas neįvertino, jog D. R. yra linkęs versti kaltę nukentėjusiajam, išsisukinėti nuo atsakomybės ir prisipažinti tik tada, kai yra priverstas.
4. Apelianto nuomone, teismas neteisingai nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog nukentėjusiajam žala galiausiai bus atlyginta, kadangi už kaltininką šiuo atveju materialiai yra atsakingas darbdavys ir draudimo bendrovė. Taip pat D. R. elgesys šiuo klausimu nerodo jo adekvataus požiūrio į nusikaltimo pasekmių pašalinimą – susitikimų metu žalos atlyginimo klausimas iš esmės buvo sprendžiamas su D. R. motina, o nesutarus dėl žalos atlyginimo buvo konstatuota, jog šalys susitiks teisme. Skunde nurodoma, kad D. R. pasiūlyta 1 000 Eur suma yra per maža atlyginti sunkaus sveikatos sutrikdymo sukeltus padarinius ir pažymima, jog nukentėjusiajam nesutikus su tokia suma, kaltininkas nebemoka ir jos, taip savotiškai spausdamas sutikti su pasiūlyta suma. Kadangi D. R. turėjo galimybę atlyginti bent dalį padarytos žalos, tačiau to nepadarė, ši aplinkybė rodo, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo nėra linkęs padėti gydyti nukentėjusiajam padarytų sužalojimų ir į žalos atlyginimo klausimą žiūri atsainiai, nerodydamas nuoširdaus noro pašalinti nusikalstamos veikos padarinius.
5. Skunde taip pat pažymima, kad teismo paskirta laiduotoja yra jauno amžiaus ir neturi auklėjamosios, pedagoginės, gyvenimiškos patirties bei realios valdingos įtakos D. R. – nepaisant to, jog asmenys gyvena kartu ir palaiko artimus santykius, tai nesutrukdė D. R. padaryti administracinį nusižengimą, o vėliau ir nusikaltimą. Laiduotojos padaryti administraciniai nusižengimai, nors ir yra mažareikšmiai, tačiau padaryti piktavališkai ir įžūliai, kas rodo, jog ji nepasižymi reikiamomis asmeninėmis savybėmis būti laiduotoja, dėl ko atitinkamai negalės kaltininkui daryti teigiamos įtakos.
6. Galiausiai nurodoma, kad D. R. pritaikius laidavimo institutą, nebus pasiektas vienas iš baudžiamojo įstatymo tikslų – nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
8. Teismo posėdyje nukentėjusysis T. P. ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. R., jo gynėjas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
9. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir dėl šios priežasties nepagrįstai pritaikė laidavimo institutą nusikalstamą veiką padariusio asmens – D. R. – atžvilgiu. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, su tokia apelianto pozicija nesutinka.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
10. BK 40 straipsnio 1 dalis numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnį tik esant visų šiame straipsnyje išvardytų sąlygų visumai.
11. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. R. padarė neatsargų nusikaltimą, nėra teistas, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. R. pateikiama įvykio versija neatitinka byloje esančių įrodymų ir proceso metu kito, o išreikštas gailėjimasis nėra nuoširdus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda iš esmės teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįstami teismo nustatyti esminiai faktai. Kita vertus, neesminių aplinkybių, dėl kurių pasisako veiką padaręs asmuo, vertinimas pats savaime neužkerta kelio konstatuoti, jog asmuo dėl savo padarytos nusikalstamos veikos prisipažino. Atitinkamai teismų praktikoje pažymima, kad gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta (nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-52-648/2017). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog D. R. iš esmės vienodai aiškino įvykio aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme (nurodė, kad įvažiavo į sankryžą mirksint žaliam šviesoforo signalui, o sankryžą kirto degant jau raudonai šviesai (t. 1, b. l. 66, 69, 165)); kaltę pripažino bei gailisi dėl savo veiksmais sukelto eismo įvykio ir jo pasekmių; po eismo įvykio nedelsdamas iškvietė greitąją pagalbą; tą patį vakarą ieškojo nukentėjusiojo ligoninėse, kadangi jo nerado, aplankė nukentėjusįjį kitą dieną, jo atsiprašė, skambino jam ir teiravosi dėl jo sveikatos; stengėsi su nukentėjusiuoju susitarti dėl žalos atlyginimo, nepavykus sutarti dėl atlygintinos sumos, nusprendė palaukti teismo sprendimo dėl atlygintinos žalos dydžio ir žalą atlyginti, teismui dėl šio klausimo priėmus sprendimą. Šie įrodymai patvirtina, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo neneigė savo kaltės dėl sukelto eismo įvykio, nebuvo abejingas nukentėjusiojo sveikatai ir gailėjosi dėl kilusių padarinių, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytas aplinkybes laikė kaip tenkinančias pirmąsias dvi BK 40 straipsnio 2 dalies sąlygas.
12. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog nukentėjusiajam padaryta žala ateityje bus atlyginta, pagrįstumo. Šiuo atveju pažymėtina, kad vien tai, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme D. R. dalies turtinės ar neturtinės žalos neatlygino, nepaneigia teismo teisės, nustačius teisinį pagrindą, atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taikant BK 40 straipsnio taisykles, nes BK 40 straipsnyje nėra įtvirtintas reikalavimas, kad dalis žalos turi būti atlyginta, pašalinta ar įsipareigota ją atlyginti iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-697/2018). Minėta aplinkybė gali būti pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, tačiau, kolegijos vertinimu, ji nėra būtina – apie aptariamą laidavimo taikymo sąlygą gali būti sprendžiama atsižvelgiant ir į kitas byloje nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, į tai, ar asmuo turi turto, dirba arba turi kitokių pajamų ir pan. Kaip minėta, D. R. nurodė, jog jis žalos nukentėjusiajam neatlygino, nes tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo sutarta dėl atlygintinos žalos dydžio, tačiau jis įsipareigojo atlyginti teismo priteistą žalą. Atsižvelgtina ir į tai, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo nusikalstamą veiką padarė darbo metu, dėl ko, remiantis civilinės teisės normomis, jam nekyla prievolė atlyginti padarytą žalą – už darbuotojo veiksmais padarytą žalą materialiai atsakingas yra darbdavys, t. y. UAB „Voverės“. Kaip matyti iš bylos medžiagos (t. 1, b. l. 89), draudimo bendrovė ADB „Gjensidige“ nukentėjusiajam jau atlygino dalį turtinės ir neturtinės žalos, todėl ta aplinkybė, jog D. R. asmeniškai dar neprisidėjo prie žalos pašalinimo, nėra kliūtis BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų atžvilgiu. Galiausiai pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog vien dėl nesutikimo su žalos dydžiu ir nukentėjusiojo apsisprendimo dėl civilinio ieškinio dydžio nebuvimo asmuo neturėtų prarasti galimybės būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, be kita ko ir į tai, kad D. R. padarė neatsargų nusikaltimą, nėra teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, pripažino savo kaltę, dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos padarinių gailisi, nebuvo abejingas nukentėjusiojo sveikatai, stengėsi su nukentėjusiuoju sutarti dėl padarytos žalos atlyginimo, sutinka atlyginti civiliniame ieškinyje nurodytą sumą, bei paisydama D. R. asmenybę teigiamai charakterizuojamų raštų (t. 1, b. l. 151-161), teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad D. R. nukentėjusiajam atlygins teismo priteistą žalą ir daugiau nedarys naujų nusikalstamų veikų. Dėl nurodytų priežasčių yra tenkinamos BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų sąlygos.
Dėl G. A. kaip laiduotojos tinkamumo
13.1. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas teismo paskirto laiduotojo tinkamumas. Kaip minėta, pagal BK 40 straipsnio 1 dalį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmuo gali būti atleistas tik tada, kai yra asmens, kuris yra vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Byloje pateiktas G. A. rašytinis prašymas (t. 1, b. l. 115-116), kuriuo ji prašo leisti jai būti jos sužadėtinio D. R. laiduotoja. BK 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Iš bylos medžiagos matyti, jog G. A. yra neteista, bausta administracine tvarka už nežymius nusižengimus (važiavimas viešuoju transportu be bilieto), studijuoja, mokymo įstaigose apibūdinama teigiamai, su D. R. bendrauja keturis metus, ruošiasi kartu sukurti šeimą, tarp jų susiklostė tarpusavio pasitikėjimu pagrįsti santykiai, kuriuos ateityje dar sustiprins vaiko gimimas šeimoje. Laiduotoja teigia daranti D. R. teigiamą įtaką, ne kartą kalbėjosi apie įvykusį nusikaltimą, dėl jo jie labai išgyvena, ji yra pasirengusi dėl įvykio kartu patirti finansines išlaidas. D. R. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad G. A. kaip laiduotoja yra geras ir jam svarbus žmogus, kuris jam darys teigiamą įtaką, ji nuo mokyklos laikų padėdavo jam išspręsti problemas, ji dėl įvykio išgyveno, siūlė jam išeiti iš tokio darbo, kad neatsirastų dar didesnių pasekmių. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. A. pasižymi reikiamomis savybėmis būti laiduotoja ir gali daryti teigiamą įtaką D. R., todėl laiko ją verta teismo pasitikėjimo, o menkaverčius administracinius nusižengimus nagrinėjamu atveju laiko nereikšmingais ir niekaip nepatvirtinančiais asmens netinkamumo būti laiduotoju.
13.2. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad laiduotoja nėra tinkama, nes artimų ryšių palaikymas ir gyvenimas kartu su G. A. nesutrukdė D. R. padaryti administracinį nusižengimą, o vėliau ir nusikaltimą, pažymėtina, kad laidavimo institutas yra taikomas tik tuomet, kai nusikalstama veika jau yra padaryta. Todėl laiduotojui negali būti priskirtas kriterijus – kaltininko sulaikymas nuo nusikaltimo, už kurį ir yra sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės taikymo/atleidimo klausimas, nes tokiu atveju šio kriterijaus neatitiktų nei vienas laiduotojas. Be to pabrėžtina, kad tik tapdamas laiduotoju asmuo prisiima įsipareigojimus teigiamai įtakoti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens elgesį, kad šis daugiau nenusikalstų. Teismas, įvertinęs tiek byloje surinktus duomenis apie G. A. asmenybę, tiek jos bei D. R. parodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad G. A. turi galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui ir tai darys, tad ji yra verta teismo pasitikėjimo ir yra tinkama būti laiduotoja, nes atitinka BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytus reikalavimus.
Dėl BK 41 straipsnio
14. Galiausiai apeliaciniame skunde nurodoma, kad atleidus D. R. nuo laidavimo, nebus pasiektas vienas iš baudžiamojo įstatymo tikslų – nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas. Teisėju kolegija pažymi, kad bausmė nėra vienintelė baudžiamosios atsakomybės realizavimo priemonė, o atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nereiškia, kad asmuo dėl tokio teismo sprendimo nepatiria jokių suvaržymų ir individualizuoto baudžiamojo poveikio. Nagrinėjamu atveju D. R. atžvilgiu buvo nustatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, todėl spręstina, jog šio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn būtų netikslingas ir nereikalingas BK 41 straipsnyje numatytos bausmės paskirties požiūriu. Be to, naujo baudžiamojo nusižengimo ar neatsargaus nusikaltimo padarymo atveju teismas gali, panaikinęs sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o tyčinio nusikaltimo padarymo atveju besąlygiškai privalo spręsti klausimą dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už visas jo padarytas nusikalstamas veikas. Taigi, nepaisant to, kad šiuo konkrečiu atveju pritaikyta teisinė priemonė BK 40 straipsnyje yra įvardyta kaip atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, tam tikra dalimi ši atsakomybė vis dėlto yra įgyvendinama. Pabrėžtina ir tai, kad D. R. ginčijamu nuosprendžiu buvo paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metams bei 10 MGL dydžio (500 Eur) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kas nagrinėjamu atveju vertintina kaip proporcingos bei pakankamos priemonės.
15. Teisėjų kolegija, byloje neįžvelgdama jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir (ar) netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atvejų, konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.