Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja V. Valantienė Teisminio proceso Nr. 2-12-3-01121-2010-6 Procesinio sprendimo kategorija

30.12.;30.12.2.;121.21.

NUTARTIS

2012 m. gruodžio 28 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Š. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9-440/2012, iškeltoje pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovei J. B., tretiesiems asmenims: Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos ir A. Š., byloje dalyvaujant išvadą teikiančioms institucijoms: VĮ „Registrų centro“ Telšių filialui ir Akmenės rajono savivaldybės administracijai, dėl atsakovės J. B. įpareigojimo pašalinti ieškovės A. Š. teisių pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pasirengimo bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme metu 2011-11-25 ieškovė pakeitė ieškinio dalyką ir pareiškė reikalavimus įpareigoti atsakovę leisti įrengti antrą įvažiavimą į žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), t. y. patvirtinti savo sutikimą dėl antrojo įvažiavimo įrengimo valstybės ar savivaldybės institucijoms, Nacionalinės žemės tarnybai ar kitoms institucijoms. Priteisti iš atsakovės ieškovei 5000 Lt piniginę kompensaciją už kelio įrengimą ir tam tikslui reikalingų planavimo dokumentų, leidimų, suderinimų ir kitokių dokumentų gavimą, paruošimą ir įregistravimą teisės aktų nustatyta tvarka (t. 2, b. l. 190-193).

2012-03-01 ieškovė A. Š. pareiškė galutinį negatorinį reikalavimą, prašydama:

- įpareigoti atsakovę J. B. pašalinti ieškovės A. Š., kuri yra savininkė 51/150 dalių gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/3 dalies pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 2/3 dalių pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 2/3 dalių pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), teisių pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu, t. y. įpareigoti atsakovę J. B. leisti ieškovei A. Š. naudotis vieninteliu esančiu įvažiavimu į namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini);

- atkurti iki 2010-11-10 buvusias gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), išorinių sienų ribas;

- priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 123-129).

Išvadą teikianti institucija - Akmenės rajono savivaldybės administracija nurodė, kad kitiems pastatų bendrasavininkiams A. Š. ir A. Š. yra galimybė įsirengti antrą įvažiavimą per valstybei priklausančią namų valdos žemės sklypo dalį, tik reikia suformuoti antrą žemės sklypą. Išaiškino visą tvarką, kaip tai bendrasavininkiai A. Š. ir A. Š. turėtų atlikti, kur kreiptis, kokius pateikti dokumentus. Pažymėjo, kad antro žemės sklypo suformavimui ir plano parengimui reikalingas pastatų bendrasavininkių sutikimas (t. 3, b. l. 71-73).

1. Nurodo, kad byloje buvo nustatyta, jog ieškovė asmeninės nuosavybės teisėmis valdo šį nekilnojamąjį turtą: 51/500 dalį pastato-gyvenamojo namo; 1/3 dalį pastato-sandėlio; 2/3 dalis pastato-garažo; 2/3 dalis pastato-garažo; 51/150 dalį kitų statinių - kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kurį valdo bendrojoje dalinėje nuosavybėje kartu su atsakove J. B.. Teigia, kad bendrąja daline nuosavybe priklausančiame name nėra nustatytos realios dalys ar naudojimosi daiktu tvarka, todėl teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės naudojimą (LR CK 4.75 str., 4.72 str. 1 d., 4.81 str.) ir savininko teisių gynimą, nesusijusį su valdymo netekimu (LR CK 4.98 str., 4.99 str.). Nurodo, kad ieškovė įrodė savo teisę reikšti negatorinį reikalavimą.

2. Byloje yra surinkti duomenys, kad namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypo dalis (0,0685 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir, kurio savininkė yra atsakovė J. B., buvusiai savininkei L. Z. buvo parduotas neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias teisės normas ir pardavimo metu galiojančias Žemės įstatymo nuostatas bei tuo metu galiojusio LR Vyriausybės 1993-07-21 nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos” nuostatas, reikalavimus ir nustatytą tvarką. Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos 2011-05-11 raštu nurodė, jog Akmenės rajono valdyba negalėjo priimti 1994-11-10 potvarkio Nr. (duomenys neskelbtini) ir negalėjo leisti buvusiai bendrasavininkei L. Z. pirkti iš valstybės 0,0685 ha ploto žemės sklypą, nes Nekilnojamojo turto registre ir techninės apskaitos plane pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo pažymėti bendrame žemės sklype. Žemės sklypą gyvenamojo namo bendraturčiai naudojo bendrai (nebuvo ir nėra iki šiol nurodytų į sklypą atskirų įvažiavimų), todėl Akmenės rajono valdyba neteisėtai pardavė L. Z. (kuri nuosavybės teises pardavė atsakovei J. B.) bendrai naudojamo žemės sklypo (0,0685 ha) dalį. Be to, Akmenės rajono valdyba neteisėtai nenurodė sklypo kainos, nepažymėjo apribojimų ir sąlygų, kaip to reikalavo LR Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės (9 Taisyklių p.). Teigia, kad atlikus namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pradinius kadastrinius matavimus, namų žemės sklypo ribų plane buvo nurodytas bendras kiemas ir bendras įvažiavimas.

3. Išvadą teikianti valstybės institucija VĮ „Registrų centras” 2011-12-28 byloje pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad nekilnojamojo turto registre (NTR) atsakovės J. B. vardu įregistruota viena suformuota namu valdos sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis. Apeliantė teigia, kad, (duomenys neskelbtini), esantis žemės sklypas yra viena valda, kurioje yra vienas įvažiavimas, anksčiau (iki ginčo su atsakove pradžios) naudotas bendrai visų bendraturčių. Kad šį faktą patvirtinimo byloje apklausta liudytoja G. U.. Atlikus namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus (atliko AB „Inžineriniai tyrinėjimai“), namų žemės sklypo ribų plane nurodytas bendras kiemas ir bendras įvažiavimas.

4. Nurodo, kad ieškovė turi pagrindo manyti, jog perkant žemę įvažiavimas į namų valdą atsakovės (ir prieš jos buvusios savininkės L. Z.) apskritai nebuvo išpirktas iš valstybės. Šią aplinkybę ieškovė teisme įrodinėjo ir nurodė ją kaip vieną iš argumentų, tačiau ji pakankamai ištirta taip ir nebuvo. Teigia, jog įvažiavimo plotas buvo išskirtas iš perkamos žemės sklypo dalies bendro ploto ir atsakovės (bei žemės sklypo nuosavybės teisių jai perleidėjos) iš tiesų nebuvo išpirktas. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino pateiktus įrodymus - oficialius dokumentus, kuriais remiantis iš valstybės buvo nupirktas 0,0685 ha žemės sklypas. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad L. Z. išpirko tik 0,0685 ha žemės sklypą, o likusi dalis - 0,0032 ha liko neišpirkta ir neįregistruota, nors 1994-11-10 Akmenės rajono valdybos potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai įteisinimo“ buvo nutarta įteisinti L. Z. papildomai valdomą žemės sklypą. Kadangi 0,0685 ha žemės sklypą L. Z. įsigijo asmeninės nuosavybės teise, nebuvo pateiktas joks gyvenamojo namo bendraturčių susitarimas dėl bendrai naudojamo ploto pirkimo bendrosios nuosavybės teise, mano, kad L. Z. 1994-11-28 sutartimi buvo perleista žemės sklypo dalis, kuri nebuvo bendrai naudojama, o bendro naudojimo plotas - vienintelis įvažiavimas, tokia tvarka ir pagrindu negalėjo būti ir nebuvo parduotas.

5. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad šiuo metu ieškovė neturi jokių galimybių ir negali realizuoti teisės tinkamai naudoti savo nuosavybės - dalies gyvenamojo namo ir dalies pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), nes vienintelis įvažiavimas į namų valdą yra dalyje namų valdos, kurią nuosavybės teisėmis valdo atsakovė ir yra naudojamas vien tik atsakovės reikmėms, neleidžiant juo naudotis ieškovei. Tai patvirtina ne tik byloje jau esantys įrodymai, bet ir naujas dokumentas, kurio ieškovė negalėjo pateikti teismui, nes sprendimo priėmimo metu jo neturėjo, t. y. 2012-05-22 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštas Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame dokumente nurodyta, kad žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad žemės sklypo ribos kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas nekilnojamasis daiktas, išskyrus inžinerinius statinius (inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir panašiai), taip pat tuos atvejus, kai žemės sklypas formuojamas statinio, suformuoto kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, daliai eksploatuoti, jeigu kitai šio statinio daliai eksploatuoti reikalingas žemės sklypas suformuotas iki LR Žemės įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 28-868) įsigaliojimo dienos (2004-02-21). Nei vienos iš teisės aktuose nustatytų išimčių nėra: statinys - gyvenamasis namas, dėl kurio tinkamo eksploatavimo kilo ginčas, yra suformuotas kaip vienas nekilnojamasis daiktas, iki šiol jis nėra nei padalintas, nei atidalintas, nenustatyta jo naudojimosi tvarka, tai yra bendroji dalinė šalių nuosavybė, juo labiau jis nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, kuris suteiktų teisę suformuoti ir įteisinti atsakovei žemės sklypą, kurio riba kirstų statinį.

6. Pagal CK 4.77 str. 1 d., bendraturčio dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje jo reikalavimu gali būti padidinama ir atitinkamai pakeičiama naudojimosi tvarka, jei bendras daiktas ar jo vertė padidinami tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymu nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis. Pažeisdama šiuos imperatyvius reikalavimus J. B. prie gyvenamojo namo (toje pusėje, kur gyvena), įvažiavimo/išvažiavimo vietoje pasistatė ir kažkokiu būdu įregistravo priestatą asmeninės nuosavybės teise (įregistravimo pagrindas 2010-11-10 Deklaracija apie statybos užbaigimą). Susiklosčius tokiai situacijai, dėl atsiradusio naujo priestato pro vienintelį įvažiavimą į namų valdą į A. Š. gyvenamą pusę patekti neįmanoma. Vadinasi, ieškovė neturi objektyvios galimybės patekti į savo valdomą žemę, tačiau tai negali būti kliūtis tenkinti ieškovės ieškinį, nes būtent dėl to yra varžomos ieškovės nuosavybės teisės. Tokiu būdu, atsakovei savivaliaujant jai su ieškove bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, pažeidžiamos ne tik ieškovės A. Š. teisės naudotis jai priklausančia bendrąja daline nuosavybe, bet ir civilinių teisių įgyvendinimo, gynimo, sutarčių teisės, civilinio proceso principai.

1. Žemės sklypas, ant kurio stovi atsakovei bei ieškovei priklausantys statiniai, yra faktiškai atidalintas dar iki tol, kol atsakovė įsigijo savo namo dalį. Pagal žemės sklypų planus ir atsakovų naudojamas gyvenamojo namo ir kitų statinių dalis, yra aišku, kad naudojimosi tvarka šia bendrąja nuosavybe tarp atsakovės ir ieškovės jau seniai nusistovėjusi ir pilnai atitinka bendraturčių interesus. Netgi adresai daug metų yra įvardijami kaip atskirų butų: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 205, 206). Žemės sklypo, prieš L. Z. jį išperkant iš valstybės, ribų planas 1994-11-10 buvo suderintas su buvusiu bendrasavininkiu J. Š.. Taip pat byloje yra 2010-02-18 žemės sklypo planas, kuriame pažymėti visi jame esantys statiniai.

2. Pagal 2002-06-12 atsakovės parengtą projektą statybos darbams 2003-06-12 atsakovei buvo išduotas Leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pagrindu J. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, prie jos valdomos gyvenamojo namo dalies, atsakovė pastatė priestatą, kuris gyvenamojo namo bendrą plotą padidino 12,71 kv. m. Statybos darbus atsakovė vykdė jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, todėl nepažeidė ieškovės interesų. Dėl minėto statybos leidimo išdavimo ieškovė A. Š. 2003-05-14 ir 2003-06-26 rašė skundus Akmenės rajono savivaldybės administracijai, į kuriuos jai 2003-06-27 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pateiktas atsakymas „Dėl vykdomų remonto darbų teisiškumo”, po kurio A. Š. nesikreipė nei į bendros kompetencijos teismą, nei į Administracinį teismą ir Akmenės r. savivaldybės administracijos sprendimų neskundė.

3. 2004-09-17 pagal parengtą projektą atsakovei buvo išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu J. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pasistatė garažą. Statinys pastatytas teisėtai ir yra atsakovės asmeninė nuosavybė. Iš byloje esančių žemės sklypo planų ir situacijų schemų matyti, kad joks pravažiavimas į valstybei priklausančią žemės valdą, kuria naudojasi ieškovė, per atsakovės žemę nėra įmanomas, nes jis teisėtai užstatytas pastatais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, LR CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Konkretų savo teisių gynimo būdą pasirenka ieškovas (LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai).

Daikto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, LR CK 4.98 straipsnio pagrindu reikšdamas negatorinį ieškinį. Dėl negatorinio ieškinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra konstatuota, kad savininkas, pareiškęs tokį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-04-26 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-189/2011; 2011-05-17 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-242/2011 ir kt.).

Ieškovė A. Š. atsakovei J. B. pareiškė ieškinį, siekdama pašalinti atsakovės J. B. draudimą naudotis vieninteliu įvažiavimu (privažiavimu) iš (duomenys neskelbtini), prie ieškovei dalinės nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), nurodydama, kad toks draudimas jai trukdo naudotis savo nuosavybe.

Byloje nustatyta, kad ieškovė A. Š. 1999-07-12 Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pagrindu, po savo vyro J. Š. mirties, įgijo nuosavybės teise šį nekilnojamąjį turtą: 51/150 dalį pastato - gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/3 dalį pastato – sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 2/3 dalis pastato – garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 2/3 dalis pastato – garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 51/150 dalį kitų statinių - kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), kurį valdo bendrojoje dalinėje nuosavybėje su atsakove J. B.. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis bendraturčiu taip pat nurodytas jos sutuoktinis J. Š., miręs (duomenys neskelbtini), tačiau J. Š. turto dalis atiteko jo vaikams - A. Š. ir J. P.. A. Š., kurį atstovavo A. Š., paveldėjimo bylą užvedė, bet toliau dokumentų nebesutvarkė, o J. P. dėl paveldėjimo nesikreipė (t.1, b. l. 17, 18-19, 23-32).

Atsakovė J. B., 2000-10-12 pirkimo-pardavimo sutartimi iš L. Z. įgijo nuosavybės teise šį nekilnojamąjį turtą: 0,0685 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), „su jame esančiomis“: 49/100 dalimis gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 49/100 dalį kiemo statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 136-137,140-141). Pagal Deklaraciją apie statinio užbaigimą J. B. vardu namų valdoje (duomenys neskelbtini), nuo 2011-02-14 užregistruotas garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir padidintas gyvenamojo namo, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), plotas (t. 2, b. l. 198-204).

Buvusi savininkė L. Z. 0,0685 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo asmeninės nuosavybės teise pagal 1994-11-28 pirkimo - pardavimo sutartį žemę išsipirkdama iš valstybės.

Ieškovė A. Š. yra dalies pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), bendrasavininkė.

A. Š. ieškinyje nurodė, kad nuo 2000-10-12 atsakovei J. B. iš L. Z. nupirkus dalį pastatų ir 0,0685 ha žemės sklypą ir buvusio įvažiavimo dalyje atsakovei J. B. pasistačius priestatą prie bendro namo ir garažą bei uždraudus ieškovei naudotis bendru įvažiavimu, ieškovė nebeturi įvažiavimo į jos naudojamą sklypą ir prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų, kas trukdo jai naudotis savo nuosavybe. Todėl ieškovė pareiškė reikalavimą įpareigoti atsakovę J. B. pašalinti ieškovės A. Š. teisių pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu, t. y. įpareigoti atsakovę J. B. leisti ieškovei naudotis vieninteliu įvažiavimu į namų valdą, esančią, adresu (duomenys neskelbtini), bei atlaisvinant pravažiavimą, atkuriant iki 2010-11-10 buvusias gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išorinių sienų ribas.

Kaip jau buvo minėta, teisminėje praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad turto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai, priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Byloje nustatyta, kad 0,0685 ha žemės sklypą su šiame sklype esančiu bei ieškovės J. B. lėšomis pagerintu įvažiavimu, kuriuo, reikšdama negatorinį ieškinį, ieškovė prašo leisti jai naudotis, atsakovė J. B. įsigijo 2000-10-12 notariškai patvirtintos Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ir šis žemės sklypas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Nei 1994-11-28 pirkimo- pardavimo sutartyje, kuria ankstesnė sklypo savininkė L. Z. 0,0685 ha žemės sklypą išsipirko iš valstybės, nei 2000-10-12 sutartyje, kuria iš L. Z. šį žemės sklypą nusipirko atsakovė J. B., nėra nustatyta, kad kokias nors teises į šį žemės sklypą turi kiti asmenys. Abi žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartys iki šiol nėra nuginčytos, nėra panaikintos ar pakeistos, todėl galiojančios ir vykdytinos. Ieškovės J. B. nuosavybės teise valdomam 0,0685 ha žemės sklypui nebuvo ir nėra nustatytas kelio servitutas (LR CK 4.117, 4.119 str.). Nors ieškovė A. Š., šioje byloje pareikšdama pradinius ieškinius prašė atsakovei J. B. nuosavybės teise priklausančiame sklype nustatyti kelio servitutą, tačiau vėliau šio reikalavimo atsisakė ir, galutinai apsisprendusi, pareiškė negatorinį ieškinį LR CK 4.98 straipsnio pagrindu.

Apeliantė savo skunde nurodo, kad 0,0685 ha žemės sklypas prie bendrosios dalinės nuosavybės teise naudojamų pastatų buvo L. Z. išpirktas neteisėtai, o tuo pačiu jį neteisėtai įgijo J. B., tačiau reikalavimo pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais šioje byloje nėra.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės A. Š. argumentais, kad įvažiavimas, kuriuo ieškovė prašo jai leisti naudotis, galimai, nėra atsakovės J. B. asmeninė nuosavybė, t.y. ši sklypo dalis L. Z. nebuvo išpirkta iš valstybės. Kaip byloje nurodė pati A. Š., tai tėra ieškovė prielaidos. Šių ieškovės prielaidų nepatvirtina byloje esantys įrodymai, t.y. iš Valstybės išperkamo 0,0685 ha žemės sklypo planas, suderintas su tuometiniu bendrasavininkiu J. Š. ir kiti rašytiniai dokumentai. Pažymėtina, kad ieškovė apeliaciniame skunde prieštarauja pati sau: vienoje apeliacinio skundo dalyje ji teigia, kad „šioje byloje pateikti dokumentai yra pakankami tam, kad teismas konstatuotų, jog šiuo metu ieškovė neturi jokių galimybių ir negali realizuoti teisės tinkamai naudoti savo nuosavybės - dalies gyvenamojo namo ir dalies pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini): vienintelis įvažiavimas į namų valdą yra dalyje namų valdos, kurią n u osavybės teisėmis valdo atsakovė ir yra naudojamas vien tik atsakovės reikmėms, neleidžiant juo naudotis ieškovei“ (t. 4, b. l. 40), o kitoje apeliacinio skundo dalyje jau nurodo, kad „Šie duomenys leidžia taip pat daryti išdavą, kad žemės sklypo dalis, kurioje yra vienintelis įvažiavimas namų valdoje L. Z. nebuvo išpirktas 1994-11-28 Valstybės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi<...>“ (t. 4, b. l. 39). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi įrodymais, o ne kurios nors šalies prielaidomis (LR CPK 177 str., 185 str.)

Taigi žemės sklypas ir jame esantis įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) gatvės, šiuo metu teisėtai, notarinės sutarties pagrindu, priklauso atsakovei J. B., todėl, nesant nustatyto kelio servituto, ji turi teisę neleisti ieškovei A. Š. naudotis šiuo įvažiavimu ir šiuo žemės sklypu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, jog nuosavybės teises saugo įstatymai, išreikšta LR Civilinio kodekso (toliau CK ) 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintame nuosavybės teisės apibrėžime, pagal kurią nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Nuosavybės teisė gali būti ribojama tik išimtiniais atvejais, pvz., nustatant servitutą, tačiau pagal CK 4.126 straipsnį servitutą galima nustatyti tik išimtiniais atvejais, kai savininkai tarpusavyje nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį ir tai yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs, kad visais atvejais servituto teisė yra mažesnė už savininko teises. Kaip jau buvo minėta, kelio servitutas J. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nenustatytas.

LR CK 1.5 str. 1 dalis numato, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Šioje byloje reikalinga įvertinti tai, kad pagal bylos duomenis, J. Š. ir A. Š. yra susituokę (duomenys neskelbtini), J. Š. mirė (duomenys neskelbtini), todėl J. Š. 1994-11-10 suderinant L. Z. iš Valstybės perkamo 685 kv. m ploto namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų nustatymo planą, kuriame nėra pažymėtas joks bendras įvažiavimas ar bendras kiemas, akivaizdžiai buvo žinoma ir ieškovei A. Š., nes A. Š. šeima gyveno tame pačiame name, esančiame (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 24).

Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp ankstesnės žemės sklypo savininkės L. Z. ir J. bei A. Š. galėjo būti žodinis susitarimas, kad bus galima naudotis bendru įvažiavimu, tačiau tai nereiškia, kad tokio žodinio susitarimo turėjo laikytis atsakovė J. B., 2000-10-12 iš L. Z. nupirkusi žemės sklypą asmeninės nuosavybės teise. Be to, neaišku, kiek ilgai turėjo galioti toks žodinis susitarimas, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, J. Š. taip pat buvo įmokėjęs 10,16 Lt investiciniais čekiais, kuriuos paveldėjo A. Š., už 0,568 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 18, t.2, b. l. 7, 8-9). Darytina išvada, kad abu pastatų bendrasavininkiai buvo susitarę suformuoti ir asmeninės nuosavybės teisę iš Valstybės išsipirkti atskiras namų valdas, tik ieškovės A. Š. šeima šio susitarimo neįgyvendino, t.y. neišsipirko žemės sklypo ne nuo atsakovės priklausančių priežasčių.

Pažymėtina tai, kad nors ieškovė teigė esanti įsitikinusi, jog įvažiavimas yra bendras, tačiau įvažiavimo ji netvarkė, nesiūlė kaip nors atsilyginti atsakovei J. B. už įvažiavimo sutvarkymą, išgrindimą trinkelėmis, priešingai, viename iš savo ieškinių reikalavo įpareigoti atsakovę jai sumokėti 5000 litų už atskiro įvažiavimo įsirengimą (t. 2, b. l. 190-193).

Nors ieškovė pripažino, kad atsakovei J. B. savo žemės sklype pasistačius garažą ir prie namo prisistačius priestatą, privažiuoti prie jai priklausančių pastatų ir jos naudojamo žemės sklypo yra neįmanoma, nes tėra likęs apie vieno metro tarpas, tačiau vis tiek reikalavo įpareigoti atsakovę J. B. leisti ieškovei naudotis esančiu įvažiavimu į jos namų valdą, kartu įpareigojant J. B. „atkurti iki 2010-11-10 buvusias gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), išorinių sienų ribas“.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks reikalavimas išeina už negatorinio ieškinio ribų ir pažeidžia LR CK 1.5 str. 1 dalyje nustatytus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, o taip pat proporcingumo principą.

Pirma, atsakovės J. B. pastatai (tame tarpe namo priestatas) pastatyti turint projektą ir leidimą statybos darbams vykdyti, kurie nėra panaikinti ar pakeisti (t.1, b. l. 33,161-164). Pastatai yra priimti pagal 2010-11-10 Deklaraciją apie statybos užbaigimą ir įtraukti į Nekilnojamojo turto registrą (t. 2, b. l. 198-203). J. B. įpareigojimas „atkurti iki 2010-11-10 buvusias gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), išorinių sienų ribas“, realiai reiškia, reikalavimą nugriauti priestatą, tačiau toks konkretus reikalavimas byloje nėra pareikštas, nėra apmokėtas žyminiu mokesčiu.

Antra, byloje yra nustatyta ir to ieškovė neginčijo (t. 3, b. l. 199-200), kad ieškovei A. Š. ir kitiems bendrasavininkiams yra reali galimybė įsirengti atskirą įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini) gatvės į namų valdos dalį, kuria faktiškai naudojasi ieškovė, o tuo pačiu turėti privažiavimą prie ieškovės faktiškai naudojamų pastatų dalies. Tiek Akmenės rajono savivaldybės administracija (t. 3, b. l. 71-73, t. 4, b. l. 51-52), tiek Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Akmenės žemėtvarkos skyrius (t. 3, b. l. 177-180) yra detaliai išaiškinę, kur ir kokie dokumentai turi būti pateikti šio klausimo išsprendimui. Ieškovė pripažino, kad Naujosios Akmenės miesto seniūnas pats kvietėsi ieškovę siūlydamas ne ieškovės lėšomis įrengti „žiotis“ įvažiavimui nuo gatvės iki kiemo ribos ir ji tokį prašymą yra parašiusi (t.3, b. l. 204). Nors ieškovė prie apeliacinio skundo pateikė Lokalinę sąmatą, kad atskiro įvažiavimo įrengimas jai kainuotų 3592,27 Lt, tačiau neįvertino to, kad Lokalinėje sąmatoje nurodytas kapitaliai įrengtas įvažiavimas su augalinio grunto nukasimu, atitinkamo šalčiui atsparaus pagrindo įrengimu, smėlio- žvyro dangos paklojimu, kai tuo tarpu gali būti įrengtas kur kas paprastesnis įvažiavimas, kaip ir buvęs įvažiavimas per atsakovei priklausantį sklypą, t.y. žolynas, nes esamą įvažiavimą atsakovė J. B. įsirengė savo lėšomis.

Taigi ieškovės reikalavimas leisti važiuoti atsakovei J. B. priklausančiu įvažiavimu nugriaunat dalį atsakovei priklausančių pastatų tik dėl to, kad ieškovė gali turėti tam tikrų organizacinių ir finansinių sunkumų įsirengdama atskirą įvažiavimą, yra neproporcingas ir nesąžiningas, todėl negali būti patenkintas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, pagrįstai atsižvelgė į abiejų šalių interesų svarbą. Pripažino, kad ieškovės teisė patekti prie jai nuosavybės teise priklausančių statinių yra suvaržyta, tačiau atsižvelgė į tai, kad nuosavybės teisės ribojimas gali būti pateisinamas tik esant svarioms priežastims, todėl pripažino, kad ieškovės interesas pasinaudoti svetimu, atsakovei nuosavybės teise priklausančiu sklypu, dėl to, kad ieškovei taip patogiau, nėra pakankamas pagrindas riboti atsakovės - žemės sklypo savininkės nuosavybės teisę. Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškinio patenkinimo atveju ginčas iš esmės neišsispręstų, nes atsirastų naujos prielaidos dėl galinčių kilti ginčų ateityje.

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais ir nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Atsakovė J. B. pateikė įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 500,00 Lt advokato pagalbos išlaidų, kurias prašo priteisti iš apeliantės (t. 4, b. l. 57, 58).

Šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Rekomendacijų 8.11. p. nurodyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimali priteistina advokato pagalbos išlaidų suma yra 1,5 MMA, t. y. 1275 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 8.11. punkte nurodytą maksimalų atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą dydį, į tai, kad byla apeliacinėje instancijoje buvo nagrinėta rašytinio proceso tvarka, į Rekomendacijų 2 punkte išdėstytus teisinės pagalbos sudėtingumo vertinimo kriterijus, sprendžia, kad prašomos priteisti iš apeliantės atsakovės J. B. turėtos advokato pagalbos išlaidos yra pagrįstos ir protingos (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 2, 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), atsakovei J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 500,- Lt (penkis šimtus litų ) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.