Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinus su bausme, apskirta Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, paskyrė subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas A. D. laikino sulaikymo laikas nuo 2011-04-28 iki 2011-04-29.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. ir A. D. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad jie veikdami bendrininkų grupėje, 2010-10-31 apie 12.30 val. per neužrakintas duris įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kurio M. B. pagrobė Ž. J. 80,00 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Nokia”, su jame buvusiomis SIM kortelėmis „Labas” 7,00 Lt vertės, „Tele 2” 5,00 Lt vertės, 20,00 Lt vertės telefono pakrovėją, 300,00 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „LG”, 250,00 Lt vertės L. V. striukę, o A. D. pagrobė Ž. J. 13,00 Lt, 6,20 Lt vertės cigarečių „Wall Street” pakelį, viso pagrobė svetimo turto bendroje sumoje už 681,20 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmestinas, prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. D. ir M. B. kaltais padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, teisingai kvalifikavo jų nusikalstamas veikas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus, kaip ir buvo šiuo konkrečiu atveju (pvz., naujesnės kasacinės nutartys Nr. 2K-130/2011, 2K-240/2011). Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistieji prisipažino, kad į L. V. butą nuėjo ir iš jo išėjo kartu, kartu nuėjo į lombardą, kur buvo įkeistas mobiliojo ryšio telefonas, o lombarde už telefoną gauti pinigai buvo išleisti bendriems poreikiams tenkinti. Nors A. D. teigia, kad nematė kaip M. B. pavogė daiktus, tačiau sužinojęs apie M. B. iš buto pavogtus daiktus nesiėmė jokių veiksmų tuos daiktus grąžinti nukentėjusiosioms. Priešingai, vieną iš nukentėjusiųjų pavogtą daiktą – mobiliojo ryšio telefoną savo vardu įkeitė lombarde, o gautus pinigus už telefoną išleido bendriems poreikiams tenkinti. Tokiais veiksmais A. D. išreiškė pritarimą kito nuteistojo nusikalstamiems veiksmams. Todėl nepriklausomai nuo kiekvieno iš kaltininko veiksmų apimties abu jie turėjo vieningą tikslą ir atsako kaip vagystės bendravykdytojai. Be to, abiejų nuteistųjų tyčios turinį, kaip bendrininkų sąmoningumą darant nusikalstamas veikas, nagrinėjamu atveju lemia nustatyti objektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, nes sutikimas bendrai veikti darant nusikalstamas veikas akivaizdžiai išreikštas konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K–416/2008). Nors A. D. teigia, kad jis nežinojo kieno mobiliojo ryšio telefoną įkeičia lombarde, tačiau tai nepaneigia, kad jis kartu su M. B. nepadarė nusikalstamos veikos.

Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje išvada apie apelianto bendrininkavimą su kitu nuteistuoju padaryta atsižvelgiant į bendrus nuteistųjų veiksmus. Toks bendrininkavimo aiškinimas atitinka teismų praktikoje įtvirtintą aiškinimą, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad bendrininkavimo institutą reguliuojančios BK nuostatos šioje byloje būtų aiškintos ir taikytos netinkamai. Dėl to, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad M. B. ir A. D. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, pagrįstai A. D., kaip ir M. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, o nuteistojo A. D. apeliacinio skundo teiginys, jog jis nežinojo kieno mobiliojo ryšio telefoną įkeičia lombarde, vertintinas kritiškai, kaip jo siekis išvengti atsakomybės ir palengvinti savo teisinę padėtį. Taigi, nėra pagrindo A. D. apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis – kad jis nematė M. B. padarytos vagystės, kad apie M. B. padarytą nusikaltimą sužinojo kitą dieną, kad jis nežinojo kieno mobiliojo ryšio telefoną įkeičia lombarde – keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl A. D. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmė A. D. paskirta nepažeidžiant BK 54 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. D. bausmę už skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į padaryto nusikalimo pobūdį (padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas), kaltės formą (nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (nusikaltimą padarė siekdamas savanaudiškų tikslų), nusikalstamos veikos stadiją (nusikaltimas nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje). Taip pat teismas atsižvelgė į kaltininko asmenybę – A. D. teisiamas ketvirtą kartą, baustas administracine tvarka, nedirba, darbo biržoje neregistruotas, laikomas recidyvistu, nes naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Taip pat apylinkės teismas nustatė ir pripažino A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.

BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Iš bylos duomenų matyti, kad A. D. anksčiau buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, kad pagal BK 27 str. 1 d. jis laikomas recidyvistu, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis BK 56 str. 1 d. nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, už tyčinio nusikaltimo padarymą A. D. parinko griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą, kurio dydį nustatė artimą sankcijoje numatyto laisvės atėmimo bausmės vidurkiu (vidurkis lygus 3 metai 1 mėnuo 15 dienų).

Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, kolegija daro išvadą, kad A. D. apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 8 mėnesiams, nepažeisdamas BK 54 str. 2 d., 61 str. 2 d. nuostatų ir paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl nėra pagrindo paskirtos bausmės A. D. mažinti. Dėl to nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Tačiau kolegija, patikrinusi bylą, sutinka, su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas, įskaitydamas į nuteistajam M. B. paskirtos bausmės laiką pagal ankstesnį nuosprendį atliktą bausmę bei pagal nuosprendį įskaitytą laiką.

Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 361 str. 2 d., pagal išnagrinėtą Marijampolės pataisos namų teikimą, gautą tą pačią 2011-07-28 dieną, kaip ir gautas prokuroro apeliacinis skundas dėl skundžiamo nuosprendžio dėl tų pačių klausimų, kurie nurodyti prokuroro apeliaciniame skunde, pašalino neaiškumus, kylančias dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-07-21 nuosprendžio: į atliktos bausmės laiką M. B. įskaitė Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-02-04 nuosprendžiu atliktą bausmės dalį nuo 2011-02-04 iki 2011-07-21 ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-02-04 nuosprendžiu įskaitytą laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2010-11-02 iki 2011-02-04 bei nurodė, kad bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2011-07-21 (2 t. 133-134 b. l.).

Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BPK 361 str. nuostatos taikomas nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimui, o apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi skundžiamame nuosprendyje esančius neaiškumus apylinkės teismas pašalino nuosprendžiui dar neįsiteisėjus ir nepradėjus jo vykdyti. Esant tokioms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartis yra neteisėta, todėl naikinama.

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. B. nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė 2010-10-31, tai yra, iki Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-02-04 nuosprendžio priėmimo. Minėtu nuosprendžiu M. B. į paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmę buvo įskaitytas laikinas sulaikymas ir suėmimas nuo 2010-11-02 iki 2011-02-04, o paskelbus nuosprendį M. B. teisinė padėtis nepasikeitė – jis liko suimtas, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikus kardomąją priemonę suėmimą. Taigi, iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo M. B. buvo iš dalies atlikęs pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-02-04 nuosprendį paskirtą bausmę, kuri skundžiamu nuosprendžiu, kaip ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-02-04 į bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas ir suėmimo laikas, nebuvo įskaityti į skundžiamu nuosprendžiu M. B. paskirtą galutinę subendrintą bausmę. Tokiu būdu apylinkės teismas, skundžiamu nuosprendžiu neįskaitydamas M. B. į bausmę iš dalies atliktos bausmės ir pagal ankstesnį nuosprendį įskaityto laikino sulaikymo ir suėmimo laikų, pažeidė ne tik BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą, bet ir BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punktu. Taip pat nurodytina ir M. B. paskirtos bausmės pradžia, kuri skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta.

Iš bylos matyti, kad A. D., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 140 straipsniu, laikinai buvo sulaikytas dėl padarytos nusikalstamos veikos 2011-04-28 15 val. 40 min. (1 t. 137 b. l.), o paleistas 2011-04-29 16 val. 25 min. (1 t. 138 b. l.). Taigi, laikiname sulaikyme A. D. išbuvo daugiau kaip vieną parą. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad „į bausmės laiką įskaityti A. D. laikino sulaikymo laiką nuo 2011-04-28 iki 2011-04-29“, tokiu būdu buvo nurodytas laikotarpis, kuris įskaitytinas į paskirtąją bausmę. Pagal BK 50 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis, o laikinas sulaikymas – valandomis. Kadangi A. D. laikinai sulaikytas buvo daugiau kaip vieną parą, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad į bausmės laiką įskaitomas laikotarpis nuo 2011-04-28 iki 2011-04-29, t. y. šį laikotarpį vertinant kaip dvi paras. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje laikotarpis nurodytas neteisingai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 364 straipsnio 8 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartį.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-07-21 nuosprendį pakeisti: į M. B. paskirtą bausmę įskaityti pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-02-04 nuosprendį atliktą bausmę nuo 2011-02-04 iki 2011-07-21 ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-02-04 nuosprendžiu įskaitytą sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2010-11-02 iki 2011-02-04.

M. B. bausmės pradžią nustatyti skaičiuoti nuo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio paskelbimo dienos – nuo 2011-07-21. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.