Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens I. J. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinio fakto palikimo priėmimo nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai:

Teismas dėl nesuprantamų priežasčių nepasisakė dėl apeliantės prašymo taikyti ieškinio senatį ir jos netaikė. Pareiškėjas pats pripažįsta, kad praleido 3 mėnesių terminą palikimui priimti ir neprašo jo atnaujinti, todėl paveldėti pagal testamentą neturi teisės. Ieškinio senaties institutas nustatytas ne tik ieškovo interesams ginti, bet ir atsakovo, jo paskirtis – apriboti asmens galimybes apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus. Teismas, priimdamas sprendimą, nesigilino ne tik į faktinę situaciją, bet ir CK bei CPK nuostatas.Pareiškėjo nurodyti faktai, jog tiek jis, tiek jo mama rūpinosi J. M., jo turtu, tai, kad pastarasis buvo palikimą testamentu palikęs būtent D. Š. nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, sudarančios pagrindą reikšti reikalavimus į prieš 13 metų atsiradusį J. M. palikimą. Iš testamento negalima spręsti, kad jis galiojantis ir pagal jį pareiškėjas galėjo būti J. M. turto paveldėtojas. Vien testamento sudarymas nereiškia, jog nurodytas asmuo gali būti potencialiu paveldėtoju. Duomenų, kad testamentas nebuvo panaikintas dar esant gyvam J. M., ar jog jis buvo paskelbtas, nėra, todėl pareiškėjas negali būti laikomas įpėdiniu nei pagal testamentą, nei pagal įstatymą. Pareiškėjo bei J. M. nesiejo jokie giminystės ryšiai, faktiškai valdant palikimą gali priimti tik CK 5.11 straipsnyje numatyti asmenys, o pareiškėjas į nurodytą sąrašą nepatenka. Tai, kad pareiškėjas J. M. įvardija seneliu teisiškai nenusako giminystės ryšio. Palikimo nepriėmus pagal testamentą bei suėjus senačiai pareiškėjas negali palikimo paveldėti, nes nėra susijęs su J. M. giminystės ryšiais. Nėra jokių pagrįstų įrodymų, neva pareiškėjas rūpinosi priimtu turtu ir kt. Pareiškėjas netvarko namo, negyvena jame, nesirūpina žemės sklypais bei kitu turtu, kas reiškia, kad palikimo aktyviais veiksmais nėra priėmęs. Teismas nepagrįstai neakcentavo tos aplinkybės, kad pareiškėjas gyvena užsienyje.Teisiškai neįmanoma situacija, kai keli asmenys pripažįstami priėmę tą patį palikimą, kaip šiuo atveju du asmenys laiko save viso J. M. turto savininkais. Teismo sprendimu konstatavus, kad I. J. priėmė J. M. palikimą pradėdama faktiškai valdyti, joks kitas asmuo jo priimti negalėjo. Šiuo atveju pirmenybė teiktina I. J., nes ji pirma ėmėsi procesinių veiksmų įteisinti įstatymų nustatyta tvarka palikimą ir sutvarkė visus dokumentus, būtinus palikimui priimti.

Teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas priėmė palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti, tokie veiksmai atlikti iškart po J. M. mirties, ką patvirtino liudytojai bei kiti rašytiniai įrodomai (pvz:. AB Lesto duomenys). Visi žemės nuosavybės dokumentai yra pas pareiškėją. Naudojant J. M. turtą kaip savą buvo išreikšta pareiškėjo valia priimti palikimą. Suinteresuoti asmenys neįgyvendino jokių savo teisių į paveldimą turtą. Suinteresuoti asmenys I. J. ir J. Š. elgėsi nesąžiningai, nes turėdamos galimybę gauti informaciją iš notaro (ar ją ir gavę) apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi į notarų biurą, kad jam paliktas J. M. testamentas ir yra pareiškėjo prašymas neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo į likusį J. M. mirties turtą, kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. I. J. kreipdamasi į teismą dėl palikimo priėmimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į bylą neįtraukė pareiškėjo suinteresuotu asmeniu, dėl ko pareiškėjas negalėjo atsikirsti į jos reikalavimus. Nesuprantamas argumentas, kad pareiškėjas privalėjo pateikti duomenis apie savo giminystės santykius su J. M., kai bylos nagrinėjimo metu nurodyta, kad santykiai su J. M. buvo artimi, tačiau su juo jokio giminystės ryšio nebuvo. Abejonės dėl testamento autentiškumo nepagrįstos, kadangi testamentas galiojantis (nepakeistas ir nepanaikintas). Originalus testamentas saugomas ne tik pas pareiškėją, bet ir notarų biure. Jo teisėtumas patvirtintas notarės R. S. 2013-05-14 išduotu liudijimu. Teismo sprendimas, kad O. K. priėmė palikimą po savo tėvo J. M. mirties, šiuo atveju, nesukeltų jokių teisinių pasekmių, kadangi paveldėjimo teisės liudijimai dar nėra išduoti. Pareiškėjas pirmas kreipėsi į notarą, siekdamas įgyvendinti savo teises į paveldimą turtą, tačiau jam paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas, nes kreiptasi praleidus terminą pareiškimą notarui paduoti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu, nuosavybės teisių įgyvendinimo ir paveldėjimo tikslu, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas (testamentinis įpėdinis) D. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) po J. M., a. k. (duomenys neskelbtini), mirties (duomenys neskelbtini), priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti (b. l. 146-148). 2009 m. lapkričio 19 d. Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimu yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad O. K., a. k. (duomenys neskelbtini) (įstatyminė įpėdinė), mirusi (duomenys neskelbtini), po tėvo J. M., a. k. (duomenys neskelbtini), mirties (duomenys neskelbtini), priėmė jo palikimą, faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą (b. l. 111-112).

Vienu iš skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo pagrindų, apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog yra įsiteisėjęs (galiojantis) 2009 m. lapkričio 19 d. teismo sprendimas, kuriuo nustatyta, kad O. K. (įstatyminė įpėdinė) po J. M. mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėdama visą paveldimą turtą valdyti, todėl negalima nustatyti, jog tą patį turtą (palikimą) priėmė ir pareiškėjas (testamentinis įpėdinis).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo apeliacinio skundo motyvu.

Paveldėjimo esmė yra ta, kad mirusio fizinio asmens turtas nuosavybės teise pereina jo įpėdiniams pagal įstatymą arba testamentą, o jų nesant – valstybei. Tam, kad įvyktų turto savininko pasikeitimas, t. y. kad nuosavybės teisę įgytų palikėjo įpėdiniai, palikimas turi būti priimtas. 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr. VIII-1864) 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 2000 m. Civilinio kodekso penktosios knygos normos, reglamentuojančios paveldėjimą, taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turto, sudarančio palikimą, kuris atsirado (duomenys neskelbtini), mirus J. M.. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnyje nurodyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti; laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą; šie įpėdinio veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

Nagrinėjamu atveju, nei įstatyminė įpėdinė O. K., nei testamentinis įpėdinis D. Š., per įstatymo nustatytą terminą, nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo, tačiau 2009 m. lapkričio 19 d. teismo sprendimu nustatyta, kad O. K. (įstatyminė įpėdinė) po J. M. mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Taigi, esant nustatytam faktui, kad O. K. priėmė J. M. palikimą, ji nuo palikimo atsiradimo momento yra šio turto (viso J. M. turto) savininkė. Nustačius, kad ir pareiškėjas (testamentinis įpėdinis) priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti, reikštų, kad į tą patį visą turtą, nuo to paties momento, pripažintume nuosavybės teises ir testamentiniam įpėdiniui, t. y. gautųsi situacija, kad tą patį turtą paveldėjo ir įstatyminis įpėdinis, ir testamentinis įpėdinis, ko šiuo atveju būti negali, nes pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu (1964 m. CK 567 str. 2 d., CK 5.2 str. 2 d.), o testamentu pareiškėjui paliktas visas turtas (b. l. 12). Šiuo atveju testamentinio įpėdinio buvimas eliminuoja galimybę paveldėti įstatyminiam įpėdiniui bent dalį turto.

Pažymėtina, kad iš esmės pareiškėjas, kaip testamentinis įpėdinis, nesutinka su įsiteisėjusiu 2009 m. lapkričio 19 d. teismo sprendimu, kuriuo nustatyta, kad O. K. (įstatyminė įpėdinė) po J. M. mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti, nurodydamas, jog jis tokiu būdu priėmė šį palikimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjas pasirinko netinkamą savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą. Siekiant įrodyti, jog jis tinkamai įgyvendino savo teisę į paveldimą turtą (priėmė palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti), būtina paneigti jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu įstatyminio įpėdinio įgytas nuosavybės teises į paveldimą turtą (turi būti nuginčytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas – palikimo priėmimas), t. y. pareiškėjas turi kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1426-308/2009, kurioje buvo nustatinėjamas juridinę reikšmę turintis faktas dėl palikimo priėmimo po J. M. mirties, ir tik šioje byloje, dalyvaujant visiems suinteresuotiems asmenims, gali būti nustatyta, kas priėmė palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti (įgijo nuosavybės teises į palikimą). Iš 2009 m. lapkričio 19 d. teismo sprendimo matyti, kad pareiškėjas nebuvo įtrauktas į civilinės bylos Nr. 2-1426-308/2009 nagrinėjimą, nors neabejotinai turėjo būti šioje byloje suinteresuotu asmeniu kaip testamentinis įpėdinis. Tokiu būdu yra pagrindas kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, nes sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų (CPK 366 str. 1 d. 7 p.).

Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad 2009 m. lapkričio 19 d. teismo sprendimo pagrindu (nustačius palikimo priėmimo faktą), nuosavybės teises į visą J. M. turtą po jo mirties ((duomenys neskelbtini)) įgijo O. K., todėl antro savininko į tą patį turtą, nenuginčijus O. K. nuosavybės teisių į paveldimą turtą, atsirasti negali, t. y. negali būti tenkinamas pareiškėjo D. Š. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – palikimo priėmimo, nustatymo, nes šis palikimas jau yra priimtas (paveldėtas) kito asmens. Kaip jau minėta, šiuo atveju, pareiškėjas, gindamas galimai pažeistas savo teises, turi kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1426-308/2009, kurioje priimtas 2009 m. lapkričio 19 d. teismo sprendimas ir šioje byloje ginčyti O. K. nuosavybės teisės įgijimo pagrindą (palikimo priėmimą) bei prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė po J. M. mirties atsiradusį palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo pareiškimas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. Š. pareiškimą atmesti.