- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-07
- Bylos Nr.
- 2-933-516/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00682-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Senamiesčio svečių namai“
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Senamiesčio svečių namai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-2760-553/2015 netenkintas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio svečių namai“ skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio vystymo grupė“ kreditorių susirinkimų nutarimų teisėtumo, suinteresuoti asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Senamiesčio vystymo grupė“ ir S. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimų nutarimų, kuriais sumažinta šios bendrovės parduodamo turto kaina, teisėtumo ir pagrįstumo.
UAB „Senamiesčio vystymo grupė“ bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartimi, įmonės administratoriumi paskirta UAB „Versluva“. 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB „Senamiesčio vystymo grupė“ kreditorių sąrašas, kuris vėliau buvo tikslinamas. 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ kreditorių susirinkime, kuris įvyko 2010 m. lapkričio 16 d., septintu darbotvarkės klausimu buvo nutarta patvirtinti sekančią bankrutuojančios bendrovės nekilnojamojo turto 4998/10000 dalių, esančio Vyturių g. 14-1, Palangoje (toliau – Turtas), pardavimo tvarką ir kainą: atlikti Turto vertinimą, skelbti Turto varžytines, nustatant pradinę pardavimo kainą pagal turto vertintojų nustatytą rinkos vertę, turto nepavykus parduoti, siūlyti jį perimti įkaito turėtojui. 2012 m. kovo 20 d. įvykusiame kreditorių susirinkime antru darbotvarkės klausimu buvo nutarta Turtą pardavinėti laisvame pardavime už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne mažiau kaip už 288 000 Lt plius PVM, paskelbiant apie pardavimą respublikinėje spaudoje ir renkant pasiūlymus 30 dienų nuo skelbimo išspausdinimo datos. 2012 m. birželio 21 d. įvykusiame kreditorių susirinkime pirmu darbotvarkės klausimu buvo nutarta Turtą pardavinėti laisvame pardavime už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne mažiau kaip už 260 000 Lt plius PVM, paskelbiant apie pardavimą respublikinėje spaudoje ir renkant pasiūlymus 15 dienų nuo skelbimo išspausdinimo datos. 2012 m. spalio 19 d. įvykusiame BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ kreditorių susirinkime buvo nutarta Turtą pardavinėti laisvame pardavime už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne mažiau kaip už 200 000 Lt be PVM (įmonė jau išregistruota iš PVM mokėtojų registro), paskelbiant apie pardavimą respublikinėje spaudoje ir renkant pasiūlymus 30 dienų nuo skelbimo išspausdinimo datos. 2013 m. kovo 7 d. įvykusiame kreditorių susirinkime buvo nutarta Turto pardavimo kainą sumažinti iki 150 000 Lt be PVM, skelbiant apie pardavimą respublikinėje spaudoje ir kituose reklaminiuose portaluose, renkant pasiūlymus 30 dienų nuo skelbimo datos.
Pareiškėjas UAB „Senamiesčio svečių namai“ prašė teismo pripažinti neteisėtais ir panaikinti minėtus BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ 2012 m. spalio 19 d. ir 2013 m. kovo 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimus, įpareigoti bankroto administratorių UAB „Versluva“ šaukti kreditorių susirinkimą ir jame svarstyti klausimą dėl bendrovės turto pardavimo tvarkos bei kainų nustatymo. Skundas grindžiamas tuo, kad šiuose kreditorių susirinkimuose buvo priimti nutarimai realizuoti bendrovės turtą pačiai įmonei ir kreditoriams nepalankiu būdu, esą patvirtinta turto realizavimo tvarka ir sąlygos neužtikrina didesnio potencialių turto pirkėjų skaičiaus pritraukimo, neužtikrina realaus dalyvaujančių asmenų varžymosi dėl kainos proceso, nustatyta kaina neatitinka protingumo ir ekonomiškumo reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, administratorius apie parduodamą turtą kartą skelbė tik 2012 m. balandžio 5 d. „Lietuvos žinios“ ir 2012 m. liepos 19 d. „Lietuvos rytas“ leidiniuose, informacija apie parduodamą turtą nei vietiniame laikraštyje, nei internetiniuose tinklapiuose nebuvo platinama. Pareiškėjas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog, vykdant pradavimą laisvu būdu, nei vieną kartą neatsirado pirkėjo, patvirtina, kad nustatyta pardavimo tvarka yra neracionali ir neužtikrina kreditorių interesų. Jo manymu, reikia iš naujo svarstyti apie turto pardavimo būdą, spręsti klausimą dėl papildomų priemonių taikymo, plačiau informuoti apie turto pardavimą, samdyti nekilnojamojo turto pardavimo specialistus, spręsti dėl kitokio turto pardavimo būdo ir tvarkos, įpareigoti administratorių imtis veiksmų, kad pakelti turto vertę. Pareiškėjas, nesutikdamas su UAB „Krivita“ 2011 m. kovo 15 d. nustatyta 358 000 Lt turto verte, rėmėsi UAB „Ober – Haus Nekilnojamas turtas“ vertinimu, atliktu 2006 m. rugpjūčio 2 d., t. y. kad turto vertė siekė 900 000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Senamiesčio svečių namai“ pateikto skundo netenkino, nes nenustatė jokių ginčijamų kreditorių susirinkimų nutarimų priėmimo procedūrinių pažeidimų, ar jų prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms ir viešajam interesui. Be to, nurodė, kad skundas dėl 2012 m. spalio 19 d. kreditorių susirinkimo nutarimo netenkinamas ir tuo pagrindu, kad jis pateiktas praleidus 14 dienų terminą kreditorių susirinkimų nutarimų apskundimui, o priežasčių, pateisinančių tokį savo neveikimą, pareiškėjas nenurodė ir neįrodė.
Teismas konstatavo, kad ginčijami nutarimai buvo priimti balsų dauguma (86,07 proc. balsų), nepažeidžiant Įmonių bankroto įstatymo (toliau –ĮBĮ) reikalavimų, nes ĮBĮ 23 straipsnis teisę klausimus dėl turto pardavimo bei jo kainos suteikia kreditorių susirinkimui ir visi atitinkamo turinio klausimai privalo būti sprendžiami šio įstatymo 24 straipsnio nustatyta tvarka.
Teismo vertinimu, pateikti įrodymai apie nustatytą Turto vertę bei aplinkybes, kad Turto nepavyksta parduoti ir už sumažintą kainą, nes neatsirandą pirkėjų, yra pakankami spręsti apie skundžiamų kreditorių susirinkimų nutarimų teisėtumą. Turto pardavimo būdas, t. y. Turtą pardavinėti laisvame pardavime, paskelbiant apie pardavimą respublikinėje spaudoje, yra nustatytas dar 2010 m. lapkričio 16 d., 2012 m. kovo 20 d. ir 2012 birželio 21 d. UAB „Senamiesčio vystymo grupė“ kreditorių susirinkimuose, kurie yra galiojantys ir kurių pareiškėjas neginčija. Nurodė, kad 2010 m. lapkričio 16 d. įvykusiame susirinkime kreditoriai priėmė nutarimą atlikti Turto vertinimą ir pradinę kainą nustatinėti pagal nepriklausomų vertintojų nustatyta turto rinkos vertę. Turtas 2011 m. kovo 15 dienai buvo įvertintas 358 000 Lt, pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių atliktą vertinimą. Pateiktas UAB „Ober – Haus Nekilnojamas turtas“ vertinimas, atliktas 2006 m. rugpjūčio 2 d., šios vertės nepaneigia, nes įvertintas visas nekilnojamasis daiktas, kurio nuosavybės teise bankrutuojančiai įmonei priklauso tik 4998/10000 dalys, kurių vertė atitinkamai tuo metu sudarė apie 449 820 Lt. Dėl to teismas padarė išvadą, kad nepaisant laiko faktoriaus Turtas įvertintas panašia verte. Turtas pirminėse varžytinėse buvo pardavinėjamas už nepriklausomo vertintojo UAB „Krivita“ nustatytai kainai artimą 360 000 Lt plius PVM kainą, tačiau parduoti Turto varžytinėse nepavyko, nes neatsirado nei vieno pirkėjo. Turto nepavyko parduoti ir nuosekliai mažinant jo pardavimo kainą iki 200 000 Lt be PVM, po to iki 150 000 Lt be PVM. Perimti Turtą įkaito turėtojas nesutinka. Nurodė, kad teismas vadovavosi tik byloje esančiais įrodymais, nes bankroto administratorius objektyviai negali užtikrinti ekspertizės atlikimui būtinų dokumentų surinkimo, o pareiškėjas taip pat nesiėmė jokių veiksmų gauti ir pateikti tokius dokumentus bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių turto pardavimo kainos akivaizdų neatitikimą rinkos kainai.
Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad bankroto administratorius turėtų imtis veiksmų parduodamo turto patrauklumui ir paklausai didinti. Nurodė, kad teisė spręsti apie bankrutuojančios įmonės turto pardavimą yra suteikta kreditorių susirinkimui, kreditorių susirinkimuose Turto pagerinimo priemonės nebuvo siūlomos ir nėra jokių nutarimų, kurių pagrindu bankroto administratorius galėtų atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus, be to tam nėra ir lėšų. Pareiškėjo teisė teikti pasiūlymus dėl Turto pagerinimo nėra ribojama, jis tai gali realizuoti artimiausiame kreditorių susirinkime.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Pareiškėjas UAB „Senamiesčio vystymo grupė“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės- pareiškėjo UAB „Senamiesčio vystymo grupė“ skundą dėl kreditorių susirinkimų nutarimų tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nepagrįstai sprendė bylą nagrinėti neatlikus ginčo turto vertinimo ekspertizės, nes byloje liko nenustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl nepagrįstai ir neprotingai mažos turto kainos. Teismas, spręsdamas, kad bankroto administratorius objektyviai negali užtikrinti ekspertizės atlikimui reikalingų dokumentų (gauti ginčo buto kadastrinę bylą) elgėsi formaliai ir nesiėmė įstatyme nustatytų priemonių, jog tokie dokumentai byloje būtų pateikti – šiuos dokumentus administratorius turėjo pareigą gauti iš VĮ Registrų centras.
2. Nepagrįsti teismo argumentai, kad pareiškėjas gali ginčyti skundžiamus nutarimus tik dalyje dėl turto kainos nustatymo, nes tai siaurina pareiškėjo kaip kreditoriaus teises. Vien turto kainos mažinimas, nesiimant kitų priemonių taikymo (plačiau informuoti visuomenę apie Turto pardavimą, samdyti nekilnojamojo turto pardavimo specialistus arba svarstyti dėl Turto pardavimo tvarkos/būdo pakeitimo), neužtikrina, o priešingai – pažeidžia, kreditorių interesus.
3. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis) ir nepagrįstai sprendė, kad pateiktas UAB „Ober – Haus Nekilnojamasis turtas“ vertinimas, atliktas 2006 m. rugpjūčio 2 d., nepaneigia bankroto byloje nustatytos turto rinkos vertės pagrįstumo, taip pat nepagrįstai laikė, jog turtas įvertintas panašia verte. Ginčo turto vertė skiriasi beveik 92 000 Lt, t. y. beveik 20 procentų. Be to, turto pardavimo kaina turėjo būti mažinama laipsniškai ir tolygiai, o ilgai nepardavus – reikėjo atlikti pakartotinį vertinimą. Bankroto administratorius nesiėmė jokių veiksmų, kad parduodant turtą būtų užtikrinta kreditorių interesų apsauga.
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad skundas dalyje dėl 2012 m. spalio 19 d. kreditorių susirinkimo nutarimo paduotas praleidus terminą skundui pateikti, nes pareiškėjas apie šio nutarimo priėmimą sužinojo tik 2013 m. kovo 6 d., kai bendrovės prašymu, bankroto administratorius pateikė šio susirinkimo protokolą. Be to, net ir sprendus, kad šis terminas praleistas, ginant veišąjį interesą, yra pagrindas jį atnaujinti, nes jis praleistas nežymiai.
Atsiliepime atsakovas BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius atsikirtimus:
1. Bankroto byloje nekilnojamojo turto vertinimas atliktas 2011 m. kovo 15 d. ir nustatyta šio turto vertė buvo 358 000 Lt. Šios vertės pareiškėjas neginčijo, nepateikė savo vertintojo atlikto turto vertinimo.
2. Turto pardavimas laisvu pardavimu šiuo atveju yra teisingausias ir sudarantis galimybes į pardavimą įsitraukti platesniam ratui pirkėjų, tokį pardavimą patvirtino kreditoriai, pareiškėjas nė karto nesiūlė kreditorių susirinkimui svarstyti klausimo dėl kitokios turto pardavimo tvarkos, niekada jos neginčijo, pats už ją balsavo. Turto pardavimą komplikuoja objektyvios aplinkybės, t. y. parduodama neįrengta buto dalis, kita dalis priklauso UAB „Sateksa“, žemės sklypas ant kurio stovi pastatas nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui, kurio palikimo po jo mirties niekas dar nepriėmė.
3. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tai, kad parduodamo nekilnojamojo turo kaina neteisinga ir nepagrįsta. Kreditoriaus turto vertinimas pagal jo užsakymą atliktas dar 2006 m., t. y. beveik prieš 10 metų.
4. Pareiškėjas apie 2012 m. spalio 19 d. įvykusį BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ kreditorių susirinkimą ir jame priimtą nutarimą sužinojo 2013 m. kovo 1 d. iš pateikto jam bankroto administratoriaus pranešimo šiuo klausimu. Skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą 14 dienų terminą be jokių priežasčių.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
ĮBĮ 21 straipsnyje nustatytos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Viena jų, nustatyta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, nurodo, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normomis kreditorių susirinkimui pavesta spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012; 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015 ir kt.)
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas ginčija 2012 m. spalio 19 d. BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo buvo nutarta Turtą pardavinėti laisvame pardavime už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne mažiau kaip už 200 000 Lt be PVM (įmonė jau išregistruota iš PVM mokėtojų registro), paskelbiant apie pardavimą respublikinėje spaudoje ir renkant pasiūlymus 30 dienų nuo skelbimo išspausdinimo datos, taip pat 2013 m. kovo 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriame buvo nutarta Turto pardavimo kainą sumažinti iki 150 000 Lt be PVM, skelbiant apie pardavimą respublikinėje spaudoje ir kituose reklaminiuose portaluose, renkant pasiūlymus 30 dienų nuo skelbimo datos.
Remiantis kasacinio teismo praktika, teismas kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms Įmonių bankroto įstatymo (toliau –ĮBĮ), kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-291/2014).
Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkimų nutarimų priėmimo procedūriniai pažeidimai nenustatyti. Byloje kilo ginčas, ar BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ 2012 m. spalio 19 d. ir 2013 m. kovo 7 d. kreditorių susirinkimų metu priimti nutarimai, kuriais nustatyta įmonės turto pardavimo tvarka ir kaina, pažeidžia bankrutuojančios įmonės kreditorių teises bei turtinius interesus. Apeliantas kvestionuodamas skundžiamą nutartį tvirtina, kad nustatyta turto pardavimo tvarka yra neracionali, o kaina nepagrįstai maža.
Iš bylos duomenų matyti, kad BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ Turto pardavimo procesas pradėtas dar 2010 m. lapkričio 16 d. kreditorių susirinkime patvirtinus jo pardavimo tvarką ir kainą, tačiau šį Turtą parduoti varžytinėse už nustatytą pradinę jo pardavimo kainą (nepriklausomų turto vertintojų UAB „Krivita“ įvertintą – 360 000 Lt plius PVM) nepavyko, nes nebuvo nė vieno pirkėjo (b. l. 14). 2012 m. kovo 20 d. ir 2012 m. birželio 21 d. kreditorių surinkimų metu priimtais nutarimais buvo pakeista turto pardavimo tvarka (nutarta parduoti Turtą laisvame pardavime) ir nuosekliai mažinama turto pardavimo kaina – iš pradžių nuo minėtos varžytinių metu nustatytos pradinės turto pardavimo kainos 20 procentų (iki 288 000 Lt plius PVM), po to nuo sumažintos kainos – 10 procentų (260 000 Lt plius PVM). Apeliantas šių kreditorių susirinkimų nutarimų neginčijo. Savo ruožtu, vykdant minėtus kreditorių susirinkimų nutarimus, Turto parduoti taip pat nepavyko. 2012 m. spalio 19 d. ir 2013 m. kovo 7 d. įvykusiuose bankrutavusios bendrovės kreditorių susirinkimuose patvirtinta mažiausia galima Turto pardavimo kaina 200 000 Lt, po to 150 000 Lt. Taigi Turto pardavimo procesas vykdomas nuosekliai, o jo kaina, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, mažinama beveik du metus palaipsniui.
Apeliantas kvestionuodamas pastarųjų dviejų kreditorių susirinkimų nutarimų teisėtumą dėl nustatytos nepagrįstai mažos kainos, tvirtina, jog neatlikus turto vertinimo ekspertizės, byloje liko neatskleistos esminės bylos aplinkybės, o tai lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Šie argumentai nėra pagrįsti, nes bylos medžiaga patvirtina, kad teismas 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą ir paskyrė ekspertizę parduodamo Turto rinkos vertei nustatyti, kuri nebuvo atlikta tik dėl to, kad nebuvo gauti visi ekspertizei atlikti reikalingi dokumentai (b. l. 136-137). Nors pareiškėjas tvirtina, kad tokius dokumentus teismas turėjo išsireikalauti iš BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ bankroto administratoriaus, kuris iškėlus bankroto bylą perėmė visą šios įmonės turtą ir dokumentus, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad daugelis dokumentų, pvz. žemės sklypo, ant kurio stovi pastatas, buto naudojimosi tvarka, bankroto administratoriui nebuvo perduoti. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad teismas buvo aktyvus, rinkdamas paskirtai ekspertizei reikalingą medžiagą, susijusią su parduodamu Turto, tačiau visgi jos visos surinkti nepavyko dėl objektyvių priežasčių (b. l. 89-90, 106 107, 111-112, 121-122, 130-131). Bankroto bylose, sprendžiant kreditorių susirinkimų nutarimų teisėtumą teismas yra aktyvus, tačiau aktyvus teismo vaidmuo neatleidžia šalių nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Pastebėtina, kad apeliantas UAB „Senamiesčio svečių namai“ yra buvęs BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ akcininkas, todėl visa informacija susijusi su bankrutavusios įmonės parduodamu Turtu jam turėjo būti žinoma. Tokiu atveju, neturėdamas galimybės pateikti teismui reikalaujamos informacijos, tačiau siekdamas tikslios parduodamo Turto kainos nustatymo ekspertizės būdu, jis galėjo prašyti teismo liudijimo ją gauti arba prašyti teismo tokius dokumentus išreikalauti iš juos turinčių asmenų (CPK 199 straipsnio 1 ir 4 dalys). Šiuo atveju apeliantas tvirtindamas, kad turtas parduodamas už nepagrįstai per mažą kainą nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos savo teiginius. UAB „Ober – Haus Nekilnojamasis turtas vertinimas“ atliktas Turto vertinimas 2006 m. rugpjūčio 2 d. nepaneigia 2011 m. kovo 15 d. UAB „Krivita“ atlikto vertinimo ir neįrodo šio Turto vertės jo pardavimo dienai jau vien dėl to, kad šis vertinimas atliktas beveik prieš dešimt metų, šalies ekonomikos pakilimo laikotarpiu, kai nekilnojamo turto kainos buvo itin aukštos, tuo tarpu nekilnojamojo turto rinkoje iki 2011 metų vyko stiprūs kainų pokyčiai mažėjimo linkme (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad Turto nepavyko parduoti nei 2011 metais vykusiose varžytinėse (nors nepriklausomų ekspertų nustatyta kaina, kaip pats apeliantas nurodo buvo beveik 20 procentų mažesnė negu jo pateiktame 2006 m. atlikto turto įvertinimo pažymoje), nei vėliau 2012 m. vykusiuose trejose laisvuose pardavimuose šią kainą nuosekliai mažinant. Be to, pastebėtina, kad kreditorių susirinkimų metu buvo patvirtinta tik mažiausia galima kaina už parduodamą Turtą, o tai reiškia, kad esant turto paklausai siūloma kaina galėjo būti didesnė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą – kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras ir patenkinti kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-554/2008). Be to, sprendžiant dėl turto pardavimo, kreditorių susirinkimas paprastai atsižvelgia ir į kitus veiksnius, kaip antai realios galimybės parduoti turtą, potenciali turto realizavimo trukmė, atsiskaitymo gavimo galimybės ir kt. Atskirais atvejais spartus turto realizavimas už mažesnę kainą gali būti naudingesnis kreditoriams, nei ilgos turto realizavimo procedūros, kurių sėkmė nėra garantuota ir kurios didina administravimo kaštus. Nors pagal bankroto procedūrų teisinio reglamentavimo prasmę iškėlus įmonės bankroto bylą prioritetas teikiamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, tačiau ir tokiu atveju turi būti racionaliai vadovaujamasi kreditoriaus ir skolininko pareigų ir interesų pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-860/2013). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad turtas pardavinėjamas keletą metų, nuosekliai mažinant jo pardavimo minimalią kainą, dėl to, kad neatsiranda jį įsigyti pageidaujančių subjektų, neleidžia sutikti su apelianto argumentais, kad ginčo kreditorių susirinkimų nutarimai, kuriais sumažinta turto pardavimo kaina, pažeidžia kreditorių teisėtus interesus.
Apeliantas nesutinka su nustatyta Turto pardavimo tvarka, nes jo manymu vien tik Turto kainos mažinimas, nesiimant kitų priemonių (pvz. plačiau informuoti apie Turto pardavimą, samdyti nekilnojamojo turto specialistus, kurie tarpininkautų parduodant turtą), neužtikrina jo pardavimo, o pažeidžia kreditorių interesus. Kadangi apelianto ginčijamuose kreditorių susirinkimuose priimti nutarimai ne tik dėl turto pardavimo kainos, tačiau ir jo pardavimo tvarkos (nepaisant to, kad ji liko ta pati su tam tikrais pakitimais nuo 2012 m. kovo 20 d. kreditorių susirinkimo), apeliantas teisus tvirtindamas, kad jo teisės ginčyti šią tvarką negali būti ribojamos. Kita vertus, iš byloje esančių duomenų matyti, kad Turto pardavimą apsunkiną ne tiek apelianto deklaruojamas pasyvus jo pardavimo organizavimas, kiek jo pobūdis – parduodama neįrengta buto dalis, kurio kita dalis priklauso juridiniam asmeniui, o žemės sklypas, ant kurio stovi pastatas fiziniams asmenims. Šio Turto pardavimą laisvu pardavimu patvirtino patys kreditoriai dar 2012 m. kovo 20 d. ir birželio 21 d. nutarimais, kurių apeliantas neginčijo, pats nesiūlė kreditorių susirinkimui svarstyti klausimo dėl kitokios turto pardavimo tvarkos ar papildomų priemonių jam organizuoti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad šis pardavimo būdas yra pažeidžiantis kreditorių teises, nes, kaip teisingai nurodoma atsiliepime, laisvo pardavimo būdas sudaro galimybes įsitraukti į pardavimą platesniam pirkėjų skaičiui. Iš 2013 m. kovo 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimo matyti, kad kreditoriai nusprendė apie Turto pardavimą skelbti ne tik respublikinėje spaudoje, tačiau ir kituose reklaminiuose portaluose, tokiu būdu plačiau informuojant visuomenė apie turto pardavimą. Savo ruožtu pareiškėjo nurodomos minėtos papildomos priemonės, pvz.: samdyti tarpininkus nekilnojamojo turto pardavimui, įrengti patalpas ir pan., yra susijusios su papildomomis išlaidomis, kurių indėlis neužtikrina šio Turto pardavimo didesne kaina. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad nustatyta pardavimo tvarka yra akivaizdžiai pažeidžianti bankrutavusios įmonės ar jos kreditorių teisėtus interesus. Be to, kaip jau yra nurodyta skundžiamoje nutartyje, jo kaip kreditoriaus teisės teikti siūlymus kreditorių susirinkimui svarstyti kitokį turto pardavimo būdą ir tvarką nėra apribotos.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundą dėl 2012 m. spalio 19 d. kreditorių susirinkimo nutarimo pareiškėjas pateikė praleidęs įstatyme nustatytą 14 dienų terminą. ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. Iš bylos duomenų matyti, kad apie 2012 m. spalio 19 d. kreditorių susirinkimo nutarimą pareiškėjas sužinojo 2013 m. kovo 6 d., skundas pateiktas 2013 m. kovo 27 d. Atsižvelgiant į tai, kad turto pardavimo klausimas 2012 m. vykusiuose kreditorių susirinkimuose buvo svarstomas nuolat, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo visas galimybes apie 2012 m. spalio 19 d. nutarimą susižinoti ir anksčiau. Tuo tarpu ginčyti jį pradėjo tik po 2013 m. kovo 7 d. priimto naujo kreditorių susirinkimo nutarimo dėl Turto pardavimo tvarkos ir kainos, kai nuo pirmiau minėto susirinkimo buvo praėję beveik penki mėnesiai. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjo skundą išnagrinėjo jį iš esmės, pasisakydamas ir dėl 2012 m. spalio 19 d. kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo, todėl dėl jo esmės pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas (CPK 78 str. 1 d., 320, 336, 338 str.).
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.