Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos, teisėjų Gražvydo Poškaus, Vaclovo Iždono, rengiant nagrinėti bylą privataus kaltinimo tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi A. Č. skundas, paduotas privataus kaltinimo tvarka, perduotas pagal teismingumą Šiaulių apygardos teismui, nes nustatyta, jog pareiškėjas prašė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą prieš Šiaulių apygardos Mažeikių rajono apylinkės prokurorę O. A..

Motyvuojamoji dalis

Teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pradėti privataus kaltinimo procesą.

Privataus kaltinimo bylų procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso XXX skyrius. LR BPK 412 ¹ str. 1 d. nustatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, t.y. sprendžiamas skundo priėmimo klausimas ir baudžiamojo proceso privataus kaltinimo tvarka pradėjimo klausimas.

Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra pagrįstai manoma, kad bus išaiškinta ir įrodyta nusikalstama veika, o kaltam asmeniui pritaikyta įstatyme numatyta bausmė. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį – objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikalstamos veikos sudėtis leidžia atskirti baudžiamąją atsakomybę nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių.

Iš skundo turinio matyti, kad A. Č. jautėsi pažemintas ir įžeistas, kai teismo posėdžių metu, jo teigimu, Šiaulių apygardos Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė O. A., pasakė, kad jo (A. Č.) vieta ,,narve“, kad jam vaidenasi, kad jo elgesį įtakoja mėnulio fazės. Taip pat pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad baudžiamąją atsakomybę valstybės tarnautojui užtraukia ir LR BK 228 str.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. įžeidimas yra viešas užgaulus žmogaus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu, tai yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Įžeidimas veiksmu – tai žeminantis poelgis nukentėjusiojo akivaizdoje. Įžeidimu kėsinamasi į kito asmens garbę ir orumą. Baudžiamosios teisės prasme įžeidimo būtinas objektyvusis požymis yra užgaulumas. Užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Nors kiekvienas asmuo pats asmeniškai sprendžia, ar kaltininko padarytas jo įvertinimas, veiksmas yra įžeidžiantis, tai yra turi individualiai subjektyvų tokių veiksmų vertinimo kriterijų, teismas privalo atsižvelgti į visuomenėje susiformavusias visuotinai priimtas garbės ir orumo sąvokas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. viešojo ir neviešojo įžeidimo objektyviajai pusei būtinas ne paprastas asmenybės garbės arba jos orumo žeminimas, bet užgaulus pažeminimas, t.y. žeminimas nederama forma. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir norint jį pažeminti.

Kaip matyti iš skundo turinio pareiškėjas skundžia konkretaus pareigūno, atliekančio savo tarnybines funkcijas vykdant teisingumą baudžiamajame procese, kuriame pareiškėjas yra baudžiamojo proceso dalyvis, t.y. kaltinamasis, žodinius išsireiškimus. Nagrinėjamu atveju teismui nėra pateikta jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad prokurorė O. A. pareiškėjo A. Č. atžvilgiu nederama forma būtų išsakiusi kokius nors jo asmenį žeminančius žodžius ar atlikus kitus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami pagal LR BK 155 str. 1 dalį. Teismo nuomone, O. A., kaip nurodyta skunde, pasakyti išsireiškimai neapima LR BK 155 str. 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, todėl privataus kaltinimo bylos procesas negali būti pradėtas (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, jog kiekvienas nusikaltimas yra teisės pažeidimas, tačiau ne kiekvienas teisės pažeidimas yra nusikaltimas. Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, remdamasis kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai apginti savo interesus. Baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos tėra tik viena iš teisės sistemos sudedamųjų dalių, tačiau nebūtinai jos yra veiksmingiausios ir vienintelės siekiant apginti pažeistas teises. Teisės teorijoje minėtosios normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t. y. kaip paskutinė priemonė, kurios pagalba asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami.

Taip pat atkreipiamas dėmesys į pareiškėjo skundo nenuoseklumą. A. Č., prašydamas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą dėl įžeidimo, skunde nurodo ir valstybės tarnautojo atsakomybę pagal LR BK 228 str. dėl piktnaudžiavimo, todėl neaišku, ar pareiškėjas, prašydamas patraukti baudžiamojo atsakomybėn prokurorę, mano, kad jos veiksmuose yra ir šios nusikalstamos veikos požymiai, dėl ko privataus kaltinimo bylos procesas apskritai nėra įmanomas, nes dėl šios veikos turi būti atliekamas ikiteisminis tyrimas.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, konstatuojama, jog pareiškėjo A. Č. skunde dėl privataus kaltinimo bylos proceso pradėjimo yra aiškios LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos aplinkybės, todėl atsisakoma pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal A. Č. skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 412¹ str. 1 d., teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą dėl 2012-09-18 A. Č. skundo.

Nutartis per 7 dienas nuo jos gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Šiaulių apygardos teismą.