Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. C. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atstovaujamos Kalėjimų departamento ir atstovaujamos Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas Ž. C. kreipėsi į teismą su skundu (t. 1, b. l. 1–33), prašydamas priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos 10 341,71 Eur turtinei ir 18 810 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Neteisėtas valstybės institucijų veikimas, sudarant nežmoniškas kalinimo sąlygas, diskriminavimas ir kankinimas pažemino pareiškėją kaip pilietį, sukėlė ilgalaikį beteisiškumo jausmą, taigi pažeidė konstitucinę asmens teisę į orumą. Žalą dėl draudimo susirašinėti, palaikyti šeimos ir socialinius ryšius, neaprūpinimo pajamomis, diskriminavimo ir kankinimo, įstaigos perpildymo kildina iš neteisėto reguliavimo, taigi iš Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų. Žalą dėl įkalinimo įstaigos perpildymo, diskriminavimo ir kankinimo alkiu, neaprūpinimo pajamomis kildina iš Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyręs Lukiškių TI-K dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

EŽTT savo naujausioje teisminėje praktikoje pripažino, kad, vertinant kalinimo sąlygas, ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. Šio teismo praktikoje suformuoti principai ir standartai, taikomi vertinant kalėjimo perpildymą, yra susiję su šiais aspektais: būtino minimalaus ploto klausimas pagal Konvencijos 3 straipsnį; ar tai, kad asmeniui tenkanti erdvė neatitinka minimalaus ploto reikalavimo, sukuria prezumpciją ar savaime reiškia, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis; ir kokie veiksniai, jei tokių yra, galėtų kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą (EŽTT didžiosios kolegijos 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13).

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų (t. 1, b. l. 53–54) matyti, kad, apskaičiavus visą ginčo laikotarpį (nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. spalio 22 d.), pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 100 dienų. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 19 dienų. Vadinasi, 81 dieną Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo keliami skundo reikalavimai dėl perpildytų kamerų ir ploto trūkumo jose yra įrodyti. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos.

Higienos normos 2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra nustatęs pažeidimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo gyvenamosios patalpos arba įrengimo bei, vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, pripažintina, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių. Kita vertus, pagal EŽTT praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K 100 parų, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 2010) 24 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma 2015) 17 punktą, kameros vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka minėtų Higienos normų reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi.

Įvertinus patikrinimo aktus (t. 1, b. l. 71–87, t. 2, b. l. 13, 19–23, 26–32, 41–43), matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant konkrečioje kameroje Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atlikti, jokių kitų objektyvių įrodymų, kad konkreti kamera tuo metu neatitiko teisės aktų keliamų higienos normų reikalavimų teismui nėra pateikta. Iš teismui pateiktos sutarties matyti, kad UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ nuolat atlieka kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus (t. 1, b. l. 62–68, 66–68). Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.

Pasak pareiškėjo, išduodami čiužiniai ir pagalvės buvo prastos būklės.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kalinimo įstaiga privalo aprūpinti apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis, tačiau teisės aktas nenumato, kad turi būti išduodamas naujas čiužinys (arba nauja patalynė). Pagal Higienos normos 2015 42 punktą draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Įrodymų, kad pareiškėjui buvo išduotas netinkamas naudojimui čiužinys ir pagalvė, byloje nėra. Pareiškėjui dėl šio pažeidimo nesiskundus, šiuo metu atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl pareiškėjo teiginys dėl aprūpinimo netinkamu čiužiniu ir pagalve laikytinas neįrodytu.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš nesudarytų sąlygų skalbtis ir džiovinti drabužius.

Pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti drabužius yra abstraktūs ir nepagrįsti. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, t. y. vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti naudojantis ir mokama skalbimo paslauga. Taigi pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti drabužius, o pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga, o neturint tam lėšų – kreiptis su prašymu dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K šiuo aspektu jokių pareiškėjo teisių nepažeidė.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nėra sanitarinės švaryklos, yra tik dušai.

Lukiškių TI-K teigia, kad įstaigoje yra įrengta sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera. Teismui nėra pagrindo abejoti pateikta atsakovo informacija. Higienos normos 2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiškos nuostatos taip pat įtvirtintos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Tai reiškia, kad aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla.

Nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu ir nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pareiškėjo teiginiai dėl tikrinamos sveikatos yra abstraktūs ir neparemti detalizuotais, nuosekliais paaiškinimais, todėl laikytini neįrodytais ir nepagrįstais. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu. Deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovės į bylą pateiktų įrodymų.

Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT laikosi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013). Tačiau vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013-07-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis. Taigi teismas, vertindamas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl draudimo rūkyti kamerose neįgyvendinimo yra neįrodyti.

Remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, todėl šiuo atžvilgiu pažeidimas nėra nustatytas. Be to, įvertinus atsakovo atsiliepime pateiktą informaciją, darytina išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog Lukiškių TI-K nesilaiko nei vieno higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimo, t. y. neišduodami nei tualetinis popierius, nei dantų šepetėliai ir dantų pasta, nei muilas.

Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Minėtame teisės akte nustatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Atsakovas atsiliepimuose į skundą paaiškino, kad vyrams tualetinis popierius ir muilas išduodamas 2 kartus per mėnesį, o dantų šepetėlis, dantų pasta bei vienkartiniai skustuvai išduodami kas mėnesį. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl minėtų higienos priemonių išdavimo, o netikėti Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytais faktais, kad visos priemonės išduodamas laikantis teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo, todėl kritiškai vertinamas skundo teiginys, kad minėtos higienos priemonės neišduodamos.

Taip pat Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje nėra registruota pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Laisvės atėmimo vietų įstaiga neprivalo trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju konstatuotas ploto, tenkančio vienam asmeniui pažeidimas, bei tam tikri kameroms keliamų higienos reikalavimų (sanitarinio mazgo įrengimas) pažeidimai, kalinimas netinkamomis sąlygomis truko 100 parų, be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 600,00 Eur.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, konstatuotina, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetamas. Be kita ko, pažymėtina, jog LVAT laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo Ž. C. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui Ž. C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 600,00 Eur (šešis šimtus Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.