Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-544/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-11-26
Bylos Nr.: 2A-544/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas: Kauno žydų bendruomenės, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Žemės ūkio ministerijai
Ieškovas: Generalinės prokuratūros
Trečiasis asmuo: Kauno žydų religinei bendruomenei, valstybės įmonei Registrų centrui

Kategorijos

27.3.1.6pavadinimo nepavyko patikrinti
30.4pavadinimo nepavyko patikrinti
30.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-544/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3.1.6, 30.4, 30.4.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Kauno žydų bendruomenės ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1013-153/2011 pagal ieškovo Generalinės prokuratūros ieškinį atsakovams Žemės ūkio ministerijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Kauno žydų bendruomenei, dalyvaujant tretiesiems asmenims Kauno žydų religinei bendruomenei, valstybės įmonei Registrų centrui, dėl įsakymų ir teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ir prašė pripažinti negaliojančiais:

1) žemės ūkio ministro 1992 m. rugpjūčio 27 d. įsakymą Nr. 469 „Dėl pastatų ir statinių perdavimo Kauno m. žydų bendruomenei“;

2) 1992 m. spalio 12 d. priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo valstybinė įmonė „Kauno duona“ perdavė, o Kauno miesto žydų bendruomenė priėmė pastatus ir statinius, esančius Kaune, Sodų g. 36, (gyvenamąjį namą, gamybinį korpusą (buvusį sinagogos pastatą), dviejų aukštų mūrinį namą, tvorą ir kiemo dangą);

3) Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. 02-01-2963 „Dėl savavališkų statinių įteisinimo ir teisinio registravimo Kauno žydų bendruomenės vardu (Kauno m.)“;

4) Kauno žydų bendruomenės vardu registraciją į pastatus, esančius Kaune, Sodų g. 34-36, kurių unikalūs Nr. 1992-0021-8015, Nr. 1992-0021-8037, Nr. 1992-0021-8048, Nr. 1992-0021-8059 ir grąžinti valstybei nuosavybės teise pastatus (unikalūs. 1992-0021-8015, Nr. 1992-0021-8037, Nr. 1992-0021-8048, Nr. 1992-0021-8059), esančius Kaune, Sodų g. 34-36;

Ieškovas nurodė, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas privalo būti disponuojamas griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, ir tai yra viešasis interesas. Pastatai, esantys Kaune, Sodų g. 34/36, priklausę valstybei nuosavybės teise, perduoti Kauno žydų bendruomenei pažeidžiant įstatymus. Taip buvo pažeistas viešasis interesas.

Ieškovas teigė, kad ieškinys paduotas praleidus ieškinio senaties terminą, tačiau yra pagrindas šį terminą atnaujinti, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių: apie ginčijamus aktus jis (ieškovas) sužinojo gavęs Kauno žydų religinės bendruomenės skundą, o duomenis surinko tik 2010 m. gegužės mėnesį. Jei ieškinio senaties terminas būtų pritaikytas, neteisėtas aktas liktų galioti, o, iš neteisės atsirastų teisė. Ieškovas pažymėjo, kad nuo 2009 m. spalio 19 d. iki 2010 m. gegužės mėnesio Kauno apygardos prokuratūroje buvo atliktas tyrimas ir priimtas nutarimas, tikrinamas šio nutarimo pagrįstumo ir teisėtumas ir jį panaikinus, Generalinė prokuratūra atliko savarankišką aplinkybių tyrimą nuo 2010 m. balandžio 23 d. iki 2010 m. birželio 1 d. Per šį, ieškovo nuomone, trumpą laikotarpį, buvo surinkta ir išanalizuota didelės apimties sudėtinga medžiaga. Atlikus tyrimą pagal Kauno žydų religinės bendruomenės skundą buvo nustatyta, kad Kauno žydų bendruomenei ginčo pastatai žemės ūkio ministro pirmojo pavaduotojo 1992 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 469 perduoti neteisėtai, nes įsakymas prieštarauja 1990 m. vasario 14 d. įstatymui „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Šiame Įstatyme nustatyta, kad nacionalizuotas turtas turėjo būti grąžintas religinėms bendruomenėms, tačiau Kauno žydų bendruomenė, kuriai buvo perduoti pastatai, įregistruota po to kai įsigaliojo minėtas įstatymas – 1992 m. sausio 31 d., ir ši bendruomenė nėra religinė bendruomenė. Tai visuomeninė organizacija. Panaikinus ginčijamą įsakymą ir pastatų teisinę registraciją, turi būti pritaikyta restitucija, grąžinant ginčo pastatus valstybei, nes šie pastatai iki jų perdavimo buvo valstybės nuosavybė.

Aplinkybė, kad Kauno žydų bendruomenė nėra ir nebuvo religinė bendruomenė, nustatyta įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. kovo 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr.2-3725/98, kuris buvo patikrintas kasacine tvarka. Grąžinant maldos namus Kauno žydų bendruomenei buvo pažeistas minėtas įstatymas, nes pastatai Kaune, Sodų g. 34 ir 36, kurie priklausė valstybei nuosavybės teise, buvo perduoti netinkamam subjektui.

Kauno žydų bendruomenė 2001 m. kovo 23 d. raštu Nr. 27-S kreipėsi į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Kauno miesto skyrių, nurodydama, kad jos (bendruomenės) balanse yra statiniai: priestatai 5g2/p, 6g2/p, 7g2/p; ūkio pastatai 411/p ir 511/p; pastato 2A2/p mansarda, esantys Kaune, Sodų g. 34-36 ir prašė juos įteisinti ir įregistruoti bendruomenės nuosavybės teise. Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 02-01-2963 „Dėl savavališkų statinių įteisinimo ir teisinio registravimo Kauno žydų bendruomenės vardu (Kauno m.)“ buvo įteisinti Kauno žydų bendruomenės vardu savavališkai pastatyti statiniai: rekonstruotas gamybos pastatas 1 G2/p su priestatais lg2/p, 2g2/p, 3gl/p, 5g2/p, 6g2/p, 7gl/p (bendras plotas 616,36 kv. m); gyvenamojo namo 2A2/p mansardos patalpa 1-7, ūkio pastatas 4J1/p, 5J1/p. Šiuo įsakymu buvo įteisinti ne tik prašyme nurodyti pastatai, bet ir kaip savavališkai pastatytas esantis valdoje Sodų. 34-36, Kaune, gamybos pastatas (buvusi sinagoga) 1 G2/p bei trys šio pastato priestatai – lg2/p, 2g2/p, 3g2/p, nors šie statiniai nebuvo nurodyti Kauno žydų bendruomenės 2001 m. kovo 23 d. raštuose Nr. 27-S ir Nr. 28-S. Ginčijamo įsakymo pagrindu 2001 m. liepos 2 d. Nekilnojamojo turto registre Kauno žydų bendruomenės nuosavybės teise buvo įregistruoti statiniai lG2p (616,36 kv. m bendro ploto) ir 411/p, 511/p. Atliekant pastato lG2p teisinę registraciją, į šio pastato plotą buvo įtrauktas ir ginčijamame įsakyme nurodytų priestatų lg2/p, 2g2/p, 3gl/p, 5g2/p, 6g2/p, 7gl/p plotas (ankstesnėje pastato lG2p teisinės registracijos versijoje buvo nurodytas 486,17 kv. m plotas). Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje Nr. 16257 yra Lietuvos žydų kultūros draugijai adresuotas 1992 m. balandžio 16 d. raštas, kuriame nurodyta, kad namų valdos, esančios Sodų g. 34-36 (anksčiau – Sodų g. 40-42), Kaune, pagrindinė inventorizacija buvo atlikta 1948 m. rugsėjo 9 d. Valdoje inventorizuoti penki pastatai: kepyklos pastatas lG2/p (buvusi sinagoga, pastatyta 1936.), du gyvenamieji pastatai – 2A1/m (1920 m.) ir 2A2/p (1938 m.), du ūkio pastatai 4J1/m (1925 m.) ir 5J1/m (1947 m.). Savavališkai pastatyti pastatai nenurodyti. 1981 m. rugsėjo 9 d. einamosios inventorizacijos metu užfiksuota pastatų 4g1/p, 5g2/p, 6g2/p, 7g1/p (buvusios sinagogos priestatai) ir ūkinio pastato 4J1/p savavališka statyba. Taip pat nurodytas kepyklos pastatas lG2/p bei du gyvenamieji namai 2A2/p ir 3A1/m. Kadangi pastarieji du pastatai nenurodyti kaip savavališkai pastatyti, sprendžiama, kad tai tie patys du gyvenamieji namai, kurie buvo užfiksuoti 1948 m. rugsėjo 9 d. inventorizacijos metu. Iš inventorizacijos duomenų matyti, kad nuo 1948 m. rugsėjo 9 d. iki 1981 m. rugsėjo 9 d. namų valdoje buvo savavališkai pastatyti penki pastatai. Ieškovas daro prielaidą, kad savavališkas statybas galėjo vykdyti VĮ „Kauno duona“, kuri minėtus pastatus valdė ir naudojo gamybos reikmėms. Kadangi savavališkai pastatyti pastatai nebuvo nei perduoti, nei parduoti Kauno žydų bendruomenei, todėl Kauno žydų bendruomenė juos įtraukė į savo balansą nepagrįstai. Minėtų pastatų įtraukimas į balansą neįrodo nuosavybės teisės į statinius ir nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, todėl įsakymas dėl savavališkai pastatytų statinių teisinės registracijos nuosavybės teise Kauno žydų bendruomenei, kuri nebuvo šių statinių statytoja, yra neteisėtas.

Įteisinat statinius Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 02-01-2963 nebuvo atlikti jokie teisės aktuose nustatyti privalomi veiksmai: projekto parengimas, jo suderinimas, leidimo statyti išdavimas, statinio pertvarkymas pagal projektą, užbaigto statinio priėmimas naudoti. Įteisinant neteisėtą statybą buvo pažeistas 1964 metų redakcijos CK 114 straipsnis, Statybos įstatymo 26 straipsnio 5 dalis, aplinkos ministro 2000 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 383 patvirtintas Reglamentas STR 1.11.01:2000 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“

Be teisinio pagrindo perdavus Kauno žydų bendruomenei turtą, priėmimo-perdavimo ginčo turto aktas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Kadangi Kauno žydų bendruomenei nuosavybės teisė į pastatus buvo įregistruota neteisėto įsakymo pagrindu, todėl panaikinus jį (įsakymą) naikintinos ir įsakymo pasekmės – teisinė pastatų registracija bei taikytina restitucija, grąžinant ginčo pastatus valstybei, nes minėti pastatai iki jų perdavimo buvo valstybės nuosavybė.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais: žemės ūkio ministro pirmojo pavaduotojo 1992 m. rugpjūčio 27 d. įsakymą Nr. 469 „Dėl pastatų ir statinių perdavimo Kauno m. žydų bendruomenei“; 1992 m. spalio 12 d. priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo valstybinė įmonė „Kauno duona“ perdavė, o Kauno m. žydų bendruomenė priėmė pastatus ir statinius, esančius Sodų g. 36, Kaune (gyvenamąjį namą, gamybinį korpusą (buvusį sinagogos pastatą), dviejų aukštų mūrinį namą, tvorą ir kiemo dangą); Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. 02-01-2963 „Dėl savavališkų statinių įteisinimo ir teisinio registravimo Kauno žydų bendruomenės vardu (Kauno m.)“; grąžino valstybės nuosavybėn pastatus. Ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia nuosavybės teisės Kauno žydų bendruomenės vardu teisinę registraciją į ginčo pastatus paliko nenagrinėtą.

Pasisakydamas dėl viešo intereso, teismas pažymėjo, kad Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta prokuroro prievolė, nustačius asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ginti viešąjį interesą. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų, yra viešasis interesas, tai nustatyta taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamojoje teismų praktikoje.

Pasisakydamas dėl senaties termino taikymo, teismas nustatė, kad Kauno žydų religinė bendruomenė 2009 m. spalio 19 d. kreipėsi į prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo. Visus būtinus ieškiniui paruošti dokumentus prokuroras gavo 2010 m. gegužės mėnesį, o į teismą kreipėsi per protingą, įstatymu nustatytą vieno mėnesio terminą 2010 m. birželio 4 d. (registruotas Nr. 17.2.-10048). Šioje byloje skundžiami du administraciniai aktai: žemės ūkio ministro pirmojo pavaduotojo 1992 m. rugpjūčio 27 d. įsakymas Nr. 469 „Dėl pastatų ir statinių perdavimo Kauno m. žydų bendruomenei“ ir Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 02-01-2963 „Dėl savavališkų statinių įteisinimo ir teisinio registravimo Kauno žydų bendruomenės vardu“, todėl jie, teismo nuomone, turėjo būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Turint omenyje tai, kad Kauno žydų religinė bendruomenė pateikė prokurorui skundą 2009 m. spalio 19 d., terminas kreiptis į teismą dėl paminėtų administracinių aktų panaikinimo ginant viešąjį interesą nustatomas nuo tos dienos, kai pareiškėjas (prokuroras) gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Ieškovas pripažino, kad duomenys dėl viešojo intereso padarymo buvo surinkti 2010 m. gegužės mėnesį, todėl, kreipdamasis į teismą 2010 m. birželio mėnesį, ieškinio senaties termino nepraleido (ABTĮ 33., CK 84, 1.127, 6.145.). Teismas nenustatė faktinių aplinkybių dėl kurių galima būtų teigti, kad prokuroras savo teises įgyvendino aplaidžiai.

Pasisakydamas dėl žemės ūkio ministro pirmojo pavaduotojo 1992 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 469 „Dėl pastatų ir statinių perdavimo Kauno m. žydų bendruomenei“ teisėtumo, teismas vadovavosi 1990 m. vasario 14 d. įstatymu Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, kuriuo rajonų ir miestų savivaldybėms, ministerijoms, įmonėms ir organizacijoms buvo pavesta suderinti su religiniais centrais bei bendruomenėmis ir numatyti pastatų grąžinimo terminus. Nustatyta, kad 1938 m. spalio 8 d. Statybos komisijos leidimu Nr. 10007 1940 m. sausio 25 d. buvo baigti statyti pastatai: nauja Šančių žydų sinagoga, mūrinis dviejų aukštų namas ir priestatas, mūrinis pastatas 1940 m. kovo 12 d., aprašytas kaip gyvenamasis namas. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausios Tarybos prezidiumo 1948 m. birželio 19 d. įsaku ,,Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat dėl religinių bendruomenių gyventojų namų nacionalizavimo“ namų valda, esanti Sodų g. 40-42, Kaune (Šančių sinagogos namų valda), buvo nacionalizuota. Kauno apskrities archyvo duomenimis ši 745 kv. m ploto namų valda įregistruota valstybės nuosavybės teise. 1957 m. gegužės 29 d. šie pastatai įregistruoti Kauno duonos kombinato valstybinės kepyklos Nr. 9 vardu. Iš to teismas sprendė, kad 1992 m. rugsėjo 27 d. ginčijamo įsakymo priėmimo metu nekilnojamą turtą, esantį Sodų g. 36 (40-42) Kaune, valdė patikėjimo teise valstybinė įmonė. 1990 m. vasario 14 d. įstatymo Nr. XI-3697 įsigaliojimo metu nuo 1946 m. kovo 16 d. egzistavęs juridinis asmuo Kauno žydų religinė bendruomenė, o ne visuomeninė organizacija atsakovė Kauno žydų bendruomenė, kuri įregistruota 1992 m. sausio 31 d., buvo tinkamas subjektas, galėjęs perimti valstybės turtą. Teismas 1992 m. rugpjūčio 27 d. įsakymą pripažino niekiniu nuo jo priėmimo dienos kaip prieštaraujantį įstatymui.

Spręsdamas dėl Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 02-01-2963 „Dėl savavališkų statinių įteisinimo ir teisinio registravimo Kauno žydų bendruomenės vardu (Kauno.)“ teisėtumo, teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje Nr. 16257 yra Lietuvos žydų kultūros draugijai adresuotas 1992 m. balandžio 16 d. raštas, kuriame nurodyta, kad namų valdos, esančios Sodų g. 34-36 (anksčiau – Sodų g. 40-42), Kaune, pagrindinė inventorizacija buvo atlikta 1948 m. rugsėjo 9 d. Valdoje inventorizuoti penki pastatai: kepyklos pastatas lG2/p (buvusi sinagoga, statybos metai 1936 m.), du gyvenamieji pastatai – 2A1/m (1920 m.) ir 2A2/p (1938 m.), du ūkio pastatai 4J1/m (1925 m.) ir 5J1/m (1947 m.). 1981 m. rugsėjo 9 d. inventorizacijos metu užfiksuotos pastatų 4g1/p, 5g2/p, 6g2/p, 7g1/p (buvusios sinagogos priestatai) ir ūkinio pastato 4J1/p savavališkos statybos (1 t., b. l. 81-83). Taip pat nurodytas kepyklos pastatas lG2/p bei du gyvenamieji namai 2A2/p ir 3A1/m (priedas, inventorinė byla 35-36). Kauno žydų bendruomenės vardu, remiantis žemės ūkio ministro pavaduotojo įsakymu 1992 m. rugpjūčio 27 d., įregistruoti 2A2/p ir 3A1/m bei 3B1m pastatai (priedas, inventorinė byla psl. 8). Savavališkai pastatyti pastatai nenurodyti. Iš to teismas padarė prielaidą, kad nuo 1948 m. rugsėjo 9 d. iki 1981 m. rugsėjo 9 d. namų valdoje buvo savavališkai pastatyti penki pastatai ir kad tokias statybas galėjo vykdyti VĮ „Kauno duona“, kuri minėtus pastatus valdė ir naudojo gamybos reikmėms. Byloje nėra duomenų, kad savavališki pastatai buvo perduoti ar parduoti Kauno žydų bendruomenei, todėl Kauno žydų bendruomenė negalėjo jų įtraukti į savo balansą. Teismas sutiko su ieškovo teiginiais, kad Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 02-01-2963 priimtas netinkamai įgyvendinus valstybinės statybų priežiūros funkcijas. Ginčijamame įsakyme nurodyta, kad pagrindas įteisinti savavališkus statinius buvo Kauno žydų bendruomenės nekilnojamojo turto duomenų byla Nr. 16257, suderintas sklypo planas, Kauno žydų bendruomenės 2001 m. kovo 23 d. raštas Nr. 27-S, Kauno žydų bendruomenės pirmininko pareiškimas, visuomeninės organizacijos įregistravimo pažymėjimas, Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų pakanka išvadai, jog neteisėtos statybos buvo įteisintos pažeidžiant 1964 metų CK 114 straipsnį, Statybos įstatymo 26 straipsnio 5 dalį, aplinkos ministro 2000 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 383 patvirtintą Reglamentą STR 1.11.01:2000 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ : neparengus ir nesuderinus statinių projektų, neišdavus leidimo statyti (sklypo planas negali būti laikomas lygiaverčiu dokumentu statinio projektui bei statybos leidimui), nepertvarkius savavališkai pastatyto statinio atitinkamai pagal projekto ir leidimo reikalavimus. Reglamentas taip pat nenumatė teisinės galimybės apskrities viršininko vienasmeniu sprendimu pripažinti pastatą tinkamu naudoti.

Pasisakydamas dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 1992 m. spalio 12 d. priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo valstybinė įmonė „Kauno duona“ perdavė, o Kauno žydų bendruomenė priėmė pastatus ir statinius, esančius Sodų g. 36, Kaune: gyvenamą namą, gamybinį korpusą (buvusį sinagogos pastatą), dviejų aukštų mūrinį namą, tvorą ir kiemo dangą, teismas sprendė, kad pripažinus ginčijamą įsakymą niekiniu, niekinis yra ir ginčijamas turto perdavimo-priėmimo aktas, nes atsakovas neturėjo teisės perimti valstybės turto neatlygintinai (CK 95 str.1964. redakcija, CK 99 str., 1991 m. redakcija.).

Teismas pažymėjo, kad Kauno žydų bendruomenė negalėjo ginčo pastatus įsigyti pirkimo-pardavimo pagrindu, nes toks pastatų įsigijimo būdas nenurodytas 1992 m. rugpjūčio 27 d. įsakyme Nr. 469. Pateiktame pirkimo-pardavime akte nurodyta, kad atsakovas nupirko vartus, dūmtraukį ir sandėlį, tačiau dėl šių objektų byloje ginčo nėra.

Pasisakydamas dėl grąžinimo valstybės nuosavybėn pastatų, kurių unikalūs Nr. 1992-0021-8015, Nr. 1992-0021-8037, Nr. 1992-0021-8048, Nr. 1992-0021-8059, teismas atkreipė dėmesį, kad panaikinus įsakymą ir pastatų teisinę registraciją, taikytina restitucija, grąžinant ginčo pastatus valstybei, nes minėti pastatai iki jų perdavimo buvo valstybės nuosavybė.

Ieškovo reikalavimą dėl teisinės registracijos ginčo pastatų panaikinimo teismas pripažino pertekliniu, nes šioje byloje išspręstas ginčas dėl teisės į registruojamą daiktą, todėl atskiro reikalavimo pripažinti negaliojančia teisinę registraciją reikšti nereikia. Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama kai suinteresuotas asmuo viešojo registro tvarkytojui pateikia dokumentus, patvirtinančius, kad ta teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas (NTRĮ 16 str.). Teismo sprendimas priskiriamas prie tokių duomenų (CK 4.255 str. 2 d., NTRĮ 16 str., 22 str. 2 p.). Teismo sprendimu panaikinus ginčijamus administracinius aktus ir pripažinus negaliojančiu nekilnojamųjų daiktų perdavimo-priėmimo aktą, Nekilnojamojo turto registro duomenys bus pakeisti pagal teismo sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas minėtą ieškovo reikalavimą paliko nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 4 p.).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Kauno žydų bendruomenė apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1). Teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino, kad ginčo esmę sudaro tai, kam turėjo būti grąžinti maldos namai ir kiti pastatai, o ginčas iš esmės yra kilęs tarp Kauno žydų religinės bendruomenės ir Kauno žydų bendruomenės. 1990 m. vasario 14 d. priimtas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įstatymas „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ panaikino Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948. birželio 19 įsaką „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat dėl religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“, įpareigojo rajonų ir miestų Liaudies deputatų tarybas sesijose apsvarstyti nacionalizuotų maldos namų bei kitų pastatų grąžinimą religinėms bendruomenėms bei su tuo susijusių valstybinių, visuomeninių įstaigų ir organizacijų, gyventojų socialinių, kultūrinių, buitinių bei kitų problemų sprendimą bei pavedė rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų valdymo organams, ministerijoms ir žinyboms, įmonėms bei organizacijoms, kurios turi savo žinioje nacionalizuotus kulto pastatus, vienuolynų ir religinių bendruomenių namus, iki 1990 m. liepos 1 d. suderinti su religiniais centrais bei bendruomenėmis ir numatyti pastatų grąžinimo terminus arba lėšų kompensavimą, kitų pastatų perdavimą, pastatymą arba kitas priemones, kurios įgalintų palaipsniui sugrąžinti bažnyčiai ir religinėms organizacijoms priklausiusias patalpas. Tuo metu nebuvo jokio poįstatyminio akto ar įstatymo, kuris detaliai reglamentuotų turto grąžinimo tvarką, nebuvo imperatyviai numatyta prašymo pateikimo tvarka, grąžinimo terminai, bei nebuvo apibrėžta sąvoka „religinė bendruomenė“, o Kauno žydų bendruomenės įstatuose buvo numatyta, jog bendruomenė puoselėja žydų religinį palikimą ir tradicijas. Taigi darytina išvada, kad jokios imperatyvios normos nebuvo pažeistos nuosavybės atkūrimo procese, todėl ir nėra viešojo intereso.

2). Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino ir neteisingai jį aiškino. Kauno žydų religinė bendruomenė 1992 metais ir vėliau žinojo tiek apie pastatų priėmimo-perdavimo faktą, tiek apie statinių pirkimo-pardavimo faktą, nes tuo metu abiejų bendruomenių vadovai nuolat bendravo asmeniškai, o taip pat Kauno žydų religinės bendruomenės vadovai dalyvaudavo bendruomenės tarybos posėdžiuose. Kauno žydų religinė bendruomenė praleido Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ 3 straipsnyje nustatytą terminą pateikti dokumentus dėl ginčo pastatų grąžinimo. Įstatymas nenumato galimybės atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą. Teismas sprendime šių argumentų neanalizavo. Be to, teismas neanalizavo, kurią gegužės mėnesio dieną ieškovas surinko visus duomenis.

3). Teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Kauno žydų bendruomenė kreipėsi į Kauno apskrities archyvą, gavo pažymas apie nekilnojamąjį turtą, kuris jai priklausė iki 1940 metų, ir išsiaiškino, kuris žydų bendruomeninis nekilnojamasis turtas dar yra išlikęs. Kauno mieste esantis nekilnojamasis žydų bendruomenei iki 1940 metų rudens priklausęs turtas buvo sukurtas visų bendruomenės narių, nepriklausomai nuo jų religinių pažiūrų. Ginčo pastatai 1936 metais buvo pastatyti tuo metu gyvenusių žydų lėšomis ir jų reikmėms, o Kauno žydų religinė bendruomenė buvo įregistruota tik 1946 metais. Be to, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad Kauno žydų bendruomenė nepriklauso judaizmo religinei tradicijai ir todėl jai negalėjo būti sugrąžinamas Kauno žydų bendruomenei iki nacionalizacijos priklausęs turtas. Pažymėtina, kad į ministeriją su prašymu grąžinti minėtus pastatus nesikreipė nei Kauno chasidų sinagogos religinė bendruomenė, nei Kauno krašto judėjų religinė bendruomenė, nei Kauno žydų religinė bendruomenė, nei Lietuvos žydų religinė bendruomenė. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas nutartyje yra nurodęs, kad Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. raštas patvirtino faktą, kad Kauno žydų bendruomenė manė turinti istoriškai pagrįstą teisę kreiptis į ministeriją dėl jai iki nacionalizacijos priklausiusio turto grąžinimo.

4). Kadangi VĮ „Kauno duona“ rėmėsi teisėtu 1992 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 469, tai ir priėmimo-perdavimo aktas yra teisėtas. Be to, VĮ „Kauno duona“, Kauno žydų bendruomenei 1992 m. spalio 27 d., vadovaudamasi ministerijos 1992 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 469, Kauno žydų bendruomenei pirkimo-pardavimo aktu pardavė Kaune, Sodų g. 34-36, esančius statinius už 66 223 talonus.

5). Teismas nepagrįstai neanalizavo, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, kuri metodiškai vadovavo Kauno apskrities viršininko administracijai statybos valstybinės priežiūros srityje, 1999 m. spalio 27 d. rašte Nr. 2442-3-474 buvo išaiškinusi, kad tais atvejais, kai statinio savavališka statyba yra baigta ir tenkina statybos normatyvinių dokumentų reikalavimus, rengti jo projektą netikslinga. Tokio statinio įteisinimui pakanka Kadastro ir registro įmonės filialo padarytų statinio brėžinių techninės apskaitos byloje ir statybos valstybinės priežiūros institucijų bei savivaldybės vyr. architekto tarnybos pažymų, jog statinys tenkina nustatytus reikalavimus. Apskrities viršininkui pasirašius įsakymą dėl tokio statinio įteisinimo, jis priimamas naudoti nustatyta tvarka. Ginčijamo Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 02-01 - 2963 priėmimo metu galiojo 1964 metų CK, kurio 114 straipsnio 2 dalies 1 punktas numatė, jog apskrities viršininkas statybos valstybinės priežiūros tarnybos ar savivaldybės teikimu nustatydamas terminą turi teisę įpareigoti statytoją suderinti projektą, padaryti jame reikalingus pakeitimus, gauti nustatytą leidimą statybai ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su pastato (statinio) ar įrenginio dokumentų tinkamu parengimu. Kauno žydų bendruomenė faktiškai perėmusi VĮ ,,Kauno duona“ savavališkai pastatytus pastatus, rūpinosi, kad nebūtų pažeidžiami teisės aktai. Taigi Kauno apskrities viršininkas ginčijamą įsakymą priėmė tinkamai įgyvendindamas pastarajam teisės aktais priskirtinas funkcijas.

Šalies argumentai

6). 2011 m. vasario 11 d. teismo posėdžio metu Kauno žydų bendruomenė pateikė teismui prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad šis išnagrinėtų ir nustatytų, ar Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos 1990 m. Vasario 14 d. įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ 2 straipsnis, numatantis nacionalizuotų maldos namų bei kitų pastatų grąžinimą išimtinai religinėms bendruomenėms, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, numatančiam, kad nuosavybė neliečiama, 29 straipsniui, numatančiam, kad įstatymui, teismui ir kitoms valdžios institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Kadangi teismas atsakovo prašymo netenkino, prašymo atmetimo motyvų nenurodė, atsakovas, manydamas, kad tai yra esminis ginčo klausimas, šį prašymą teikia apeliacinės instancijos teismui.

Apeliaciniu skundu Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo teismo sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti. Nurodo, kad:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju administraciniais aktais galbūt buvo pažeistas ne viešasis interesas, o privatus vienos religinės bendruomenės interesas. Ginčo esmę sudaro tai ar maldos namai ir kiti pastatai turėjo būti grąžinti Kauno žydų religinės bendruomenei, ar - Kauno žydų bendruomenei. Toks ginčas yra dėl privataus vienos religinės bendruomenės intereso, todėl vadovaujantis CPK 5 straipsnio 1 dalimi Kauno žydų religinė bendruomenė turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jos teisės arba įstatymų saugomas interesas.Teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus bei nukrypdamas nuo teismų suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nepagrįstai termino kreiptis į teismą eigos pradžios momentą nustatė 2010 m. gegužės mėn., nes byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad visuma aplinkybių, jog yra pažeistas viešasis interesas, ieškovui tapo žinoma gerokai anksčiau. Teismas nenustatė, jog jog 2010 m. kovo 24 d. Kauno žydų religinės bendruomenės skundu (reg. Nr. 5.6.-1382) Generalinei prokuratūrai būtų pateikti nauji dokumentai, kurie būtent ir patvirtino viešojo intereso pažeidimą. Kauno apygardos teismas ginčijamu sprendimu tik nustatė, kad ieškovas pripažįsta, kad duomenys dėl viešojo intereso pažeidimo buvo surinkti 2010 m. gegužės mėn., tačiau nenurodė, kokie byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes. Teismas taip pat nevertino ar 2010 m. gegužės mėn. Generalinėje prokuratūroje buvo gauta naujų dokumentų, kurių anksčiau nebuvo gavusi Kauno apygardos prokuratūra 2009 m. spalio 8 d. ir 2010 m. vasario 24 d. priimdama nutarimus dėl atsisakymo ginti viešąjį interesą. Taip pat nevertino, ar nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2010 m. vasario 24 d. Generalinėje prokuratūroje gauti dokumentai nebuvo pakankami viešojo intereso pažeidimo konstatavimui.1946 m. susikūrusi Kauno žydų religinė bendruomenė negalėjo būti 1940 m. statytų statinių statytoja ir savininkė. Vadovaujantis 1990 m. vasario 14 d. įstatymo Nr. XI-3697 ,,Dėl maldos namų bei kitų pastatų gražinimo religinėms bendruomenėms“ 3 punktu, religiniams centrams ir bendruomenėms galėjo būti grąžinami bažnyčiai ir religinėms organizacijoms priklausiusios patalpos. Nuo 1995 m. kovo 30 d. įsigaliojusio 1995 m. kovo 21 d. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo Nr. 1-822, 2 straipsnyje numatyta, jog nekilnojamąjį turtą susigrąžinti turi teisę tos religinės bendrijos, kurios veikė Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. liepos 21 d. ir kurių turtas buvo valstybės nusavintas.Kauno apskrities viršininkui priimant ginčijamą 2001 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. 02-01-2963, galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kurio 114 straipsnio 2 dalies 1 punktas numatė, jog apskrities viršininkas statybos valstybinės priežiūros tarnybos ar savivaldybės teikimu nustatydamas terminą turi teisę įpareigoti statytoją suderinti projektą, padaryti jame reikalingus pakeitimus, gauti nustatytą leidimą statybai ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su pastato (statinio) ar įrenginio dokumentų tinkamu parengimu. Teismas nevertino, kokios teisės aktų nuostatos reglamentavo statybos leidimų išdavimo procedūrą. Tuo metu galiojusio organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1999 ,,Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 (Žin., 1999, Nr. 84-2510), A priede, numatyti statiniai (darbai), kuriuos galima statyti (atlikti) be leidimo ir projekto bei statiniai, kuriuos statyti nereikia leidimo, tačiau būtina turėti projektą, suderintą su savivaldybės vyr. architektu ir šio priedo 3 skiltyje nurodytomis institucijomis. Taip pat nevertino ar pagal tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas Kauno apskrities viršininko įsakymu įteisintų statinių statybai buvo privaloma rengti projektą ir gauti statybos leidimą. Teismas taip pat nepasisakė dėl kokių motyvų buvo atmestas argumentas, kad nagrinėjamuoju atveju būtent registro tvarkytojas neteisėtai ginčo statinius suformavo kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus ir įregistravo viešajame registre be statinių priėmimo naudoti akto. Teismas atskirų 1992 m. spalio 12 d. priėmimo-perdavimo akto neteisėtumo pagrindų nenurodė. Teismas nepagrįstai statinius, kurių unikalūs Nr. 1992-0021-8015, Nr. 1992-0021-8037, Nr. 1992-0021-8048, Nr. 1992-0021-8059, esančius Sodų g. 34-36, Kaune, gražino valstybės nuosavybėn. Remiantis teismo byloje esančiu 2001 m. kovo 26 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, Sodų g. 34, Kaune, buvo įregistruotas gamybinis pastatas (lG2p) 486,17 kv. m bendrojo ploto ir administracinis pastatas (2A2p) 196,82 kv. m bendrojo ploto, o ūkiniai pastatai 4Ilp ir 5Ilp buvo neįregistruoti. Teismui pripažinus negaliojančiu Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. 02-01-2963, išnyko minėtų ūkinių pastatų teisinė registracija, t. y. minėti pastatai lieka neįregistruoti, nes jie buvo pastatyti savavališkai. Taigi tokie nekilnojamieji daiktai negali būti nei nuosavybės teisės objektu nei valdymo teisės objektu, todėl pastatai, kurių unikalūs Nr. 1992-0021-8048 ir Nr. 1992-0021-8059, esantys Sodų g. 34-36, Kaune, sprendimu negalėjo būti grąžinti valstybės nuosavybėn.Teismas pažeidė procesinės teisės normas ir nepagrįstai ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės registracijos Kauno žydų bendruomenės vardu į pastatus, esančius Sodų g. 34-36, Kaune, kurių unikalūs Nr. 1992-0021-8015, Nr. 1992-0021-8037, Nr. 1992-0021-8048, Nr. 1992-0021-8059 pripažinimo negaliojančia, paliko nenagrinėtu. Ieškovas ieškinyje suformulavo savarankišką reikalavimą dėl teisinės registracijos panaikinimo, kuris galėjo būti nukreiptas tik VĮ Registrų centro atžvilgiu (VĮ Registrų centro procesinė padėtis turėjo būti - atsakovas, o ne trečiasis asmuo. Ieškinio dalis dėl teisinės registracijos panaikinimo, turėjo būti atmesta kaip nepagrįsta, o ne palikta nenagrinėta.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas Generalinė prokuratūra prašo jų netenkinti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

1). Kauno apygardos prokuratūros prokuroras pagal Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pavedimą savarankiškai vykdė tyrimą ir priėmė sprendimą - 2010 m. vasario 24 d. nutarimą Nr. P-1074 atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, kurį patvirtino apygardos vyriausiasis prokuroras. Prokuratūros įstatymo 8 straipsnio 7 punktas nustato, jog Generalinė prokuratūra gina viešąjį interesą ir formuoja vienodą prokurorų veiklos praktiką šioje srityje. Gavus Kauno žydų religinės bendruomenės 2010 m. kovo 24 d. skundą Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriuje buvo priimtas 2010 m. balandžio 23 d. nutarimas Nr. 17.9-111-782, patvirtintas Civilinių bylų skyriaus vyriausiojo prokuroro, naikinti Kauno apygardos prokuratūros prokuroro nutarimą, kaip priimtą neatlikus išsamaus tyrimo ir teisiškai nepagrįstą. Panaikinus nutarimą Generalinėje prokuratūroje nedelsiant buvo pradėtas naujas savarankiškas tyrimas, kurio metu buvo surinkta pakankamai duomenų dėl viešojo intereso pažeidimo, ir 2010 m. birželio 1 d. buvo teismui paduotas ieškinys. Teismas sprendime nurodė, kad Kauno m. žydų bendruomenė nėra ir nebuvo religinė bendruomenė (pagal bendruomenės įstatus), todėl grąžinant maldos namus buvo pažeistas Lietuvos Respublikos 1990 m. vasario 14 d. įstatymas „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Aplinkybė, kad atsakovas nėra religinė bendruomenė, yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Be to, bylos duomenų visuma leidžia teigti, kad dėl statinių, kurie kaip savavališki buvo „įteisinti“ Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 02-01-2963, nebuvo atlikti jokie pagal teisės aktus privalomi veiksmai - projekto parengimas, jo suderinimas, leidimo statyti išdavimas, statinio pertvarkymas pagal projektą, užbaigto statinio priėmimas naudoti. Įsakymu ne tik buvo įteisinti savavališkai pastatyti statiniai, bet ir buvo įteisinti Kauno žydų bendruomenės vardu, nors nėra jokių duomenų, jog šie savavališki pastatai buvo perduoti ar parduoti Kauno žydų bendruomenei.

Šalies argumentai

Ieškovas prašo netenkinti atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 19 d. įsaku ,,Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat dėl religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizacijos“ buvo nacionalizuoti pastatai iš religinių bendruomenių. 1990 m. vasario 14 d. įstatymu „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ šis įsakas panaikintas, nusprendžiant grąžinti pastatus religinėms bendruomenėms, t. y. subjektui, iš kurio buvo įvykdyta nacionalizacija. Byloje nustatyta, kad Kauno žydų bendruomenė yra visuomeninė organizacija, įregistruota po 1990 m. vasario 14 d. įstatymo priėmimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Žemės ūkio ministerija sutinka su juose išdėstytais argumentais ir prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti bei ieškinį atmesti. Nurodo, kad Kauno žydų bendruomenė pažymėjo, jog žemė, ant kurios buvo pastatyti minėti pastatai ir statiniai, taip pat priklausė Kauno žydų bendruomenei, kuri turi būti suvokiama kaip bendruomenė, veikusi religiniu pagrindu. Konstatuojame, kad ministerija neprivalėjo tikrinti, ar Kauno žydų bendruomenė teisingai atlieka religines apeigas, nes tai taip pat yra vidiniai tos bendruomenės reikalai, į kuriuos valstybė nesikiša. Tai nustatyta Konstitucijos 43 straipsnyje. Tam, kad būtų paneigtas faktas, jog Kauno žydų bendruomenė neišpažįsta judėjų tikėjimo, jokių įrodymų nėra.

Atsiliepimu į Kauno žydų bendruomenės apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo šį skundą tenkinti. Klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą apeliantas prašo spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepimu į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atsakovas Kauno žydų bendruomenė prašo skundą patenkinti, nurodo, kad sutinka su visais jame nurodytais argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus trečiasis asmuo Kauno žydų religinė bendruomenė prašo apeliacinių skundų netenkinti, iš apeliantų solidariai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantų motyvas, kad Kauno žydų religinei bendruomenei negalėjo būti atkurtos nuosavybes teises į ginčo pastatus, nes ji neva įkurta ir įregistruota tik 1946 metais, nebuvo ginčo pastatų statytoja ir praleido terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, atmestini kaip teisiškai nereikšmingi, nes nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkinti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1992 m. rugpjūčio 27 d. Žemės ūkio ministerijos įsakymu Nr. 469, kurį pasirašė ministro pirmasis pavaduotojas, atsakovui Kauno žydų bendruomenei buvo perduotas Valstybinės įmonės „Kauno duona“ patikėjimo teise valdytas nekilnojamasis turtas: gamybinis korpusas (buvęs sinagogos pastatas), gyvenamasis namas, dviejų aukštų mūrinis namas, tvora ir kiemo danga, pavedant įmonės direktoriui spręsti dėl įrenginių, esančių pastatuose panaudojimo. Toks įsakymas priimtas vadovaujantis 1990 m. vasario 14 d. įstatymu „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Atsakovas, Kauno žydų bendruomenė, perėmusi minėtą turtą, įteisinusi valdoje esančius savavališkai pastatytus statinius, įregistravo į visą turtą nuosavybės teises. Savavališkos statybos įteisinimas ir turto registravimas atliktas ieškovo ginčijamu Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 02-01-2963.

Iš esmės ginčas kilęs dėl nacionalizuoto religinių bendruomenių turto perdavimo Kauno žydų bendruomenei bei savavališkos statybos įteisinimo teisėtumo.

Dėl viešo intereso gynimo

Įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, tačiau teisės aktuose vartojamos sąvokos (CK, CPK - „viešasis interesas“, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. – „asmens, visuomenės ir valstybės teisės bei teisėti interesai“, kituose straipsniuose: „visuomenės poreikiai (reikmės)“, „valstybės poreikiai (reikmės)“, „savivaldybės poreikiai“) žymi viešąjį interesą ir yra sietinos su konstitucine tautos gerovės samprata (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai) ir viešąjį interesą aiškino gana plačiai. Be abejo teismas, nagrinėdamas bylą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ar interesas, į kurį kėsinamasi, pripažintinas viešuoju interesu.

Įstatymų leidėjas (Prokuratūros įstatymo 19 str. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str.) suteikia teisę prokurorui kiekvienu konkrečiu atveju spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo ir šio intereso gynimo, pareiškiant ieškinį teisme. Ginti viešąjį interesą prokuroras gali visais atvejais kai nustato teisės aktų pažeidimą, kuris esmingai pažeidžia asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teises bei teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2009 ).

Nagrinėjamoje byloje prokuroras nurodė, kad ginčijamu žemės ūkio ministro pirmojo pavaduotojo priimtu įsakymu buvo esmingai pažeistos 1990 m. vasario 14d. įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ nuostatos, neteisėtai perdavus valstybei priklausančius pastatus netinkamam subjektui (Kauno žydų bendruomenei). Tuo, prokuroro įsitikinimu, buvo pažeistas valstybės, taip pat ir viešasis interesas.

Valstybės turtas privalo būti valdomas, naudojamas ir disponuojamas teisėtai, nepažeidžiant įstatymo nuostatų, o valstybės institucijos ir pareigūnai privalo veikti teisėtai, griežtai vykdyti jiems priskirtas funkcijas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006).

Iš 1990 m. vasario 14d. priimto įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ turinio sprendžiama, kad valstybė šiuo įstatymu įsipareigojo atkurti teisingumą, grąžinant religinėms bendrijoms neteisėtai nusavintą jų iki nacionalizacijos valdytą turtą: maldos namus ir kt. Įstatymas privalėjo būti pritaikytas tinkamai, nepažeidžiant tokio turto grąžinimu suinteresuotų religinių bendrijų teisėtų interesų, todėl akivaizdu, kad sovietmečiu nusavinto ir valstybės valdomo turto teisėtas, laikantis teisės aktų reikalavimų, grąžinimas teisėtiems asmenims yra reikšmingas ne tik vienam konkrečiam suinteresuotam subjektui, bet ir visai visuomenei ar bent didžiajai jos daliai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo (prokuroro) ieškinys susijęs su viešojo intereso gynimu, todėl nepagrįstas nei apelianto Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, nei apelianto Kauno žydų bendruomenės teiginys, kad prokuroras gina ne viešąjį, o privatų trečiojo asmens Kauno žydų religinės bendruomenės interesą. Iš ieškinio turinio bei suformuluoto reikalavimo akivaizdu, kad ieškovas siekia atkurti pažeistą valstybės nuosavybės, o ne trečiojo asmens - Kauno žydų religinės bendruomenės, teisę į neteisėtai perleistą valstybės turtą. Ieškinys grindžiamas ne trečiojo asmens teise į ginčo pastatus, o neigiant atsakovo Kauno žydų bendruomenės teisę susigrąžinti nacionalizuotus ginčo pastatus.

Dėl Žemės ūkio ministerijos 1992 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 469 „Dėl pastatų ir statinių perdavimo Kauno m. žydų bendruomenei“

1990 m. birželio 14 d. įstatymas Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms„ buvo priimtas dar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990 m. kovo 11 d.), persitvarkymo periode kai politinė bei ekonominė situacija kito teigiama linkme, artėjant prie tikslo atkurti nepriklausomą demokratiną Lietuvos valstybę, todėl tokiu įstatymu jau buvo siekiama atlyginti religinėms bendruomenėms sovietmečiu padarytą skriaudą - grąžinti joms išlikusį neteisėtai nusavintą (nacionalizuotą) turtą ar už jį kompensuoti, ir taip atkurti teisingumą. 1995 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naują įstatymą – Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą. Šiam įsigailijus 1990 metų įstatymas neteko galios, tačiau nagrinėjamam ginčui jis aktualus ir taikytinas, nes ginčijamas žemės ūkio ministro pirmojo pavaduotojo įsakymas dėl pastatų grąžinimo atsakovui buvo priimtas galiojant šiam įstatymui.

1990 m. birželio 14 d. įstatymu Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms„ buvo panaikintas LTSR ATP 1948 m. birželio 19 d. įsakas „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat dėl religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“. Šio įstatymo nuostata „grąžinti religinėms bendruomenėms“ nėra besąlyginė, leidžianti grąžinti sovietinės valdžios nusavintą turtą, neišsiaiškinus ar turtas (visa apimtimi ar iš dalies) išlikęs, ar pretendentas susigrąžinti turtą buvo šio turto savininkas iki turto nacionalizavimo, ar yra teisėtas turto savininko teisių perėmėjas, ar pretendentas susigrąžinti turtą yra tinkamas subjektas - turi religinės bendruomenės statusą.

Svarstyti ir spręsti dėl turto grąžinimo buvo įpareigotos rajonų ir miestų Liaudies deputatų tarybos, vykdomieji organai, ministerijos ir žinybos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurios turėjo savo žinioje nacionalizuotus kulto pastatus, vienuolynų ir religinių bendruomenių namus. Įstatymo vykdymo kontrolė buvo pavesta Ministrų Tarybai. Pastatų grąžinimo bei kompensacijų mokėjimo konkreti tvarka nebuvo priimta. Tik 1994 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 146 „Dėl pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, kuriuo nustatė, kad tokie pastatai, iki bus priimti teisiniai aktai, grąžinami tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei leidus. Taigi priimant 1992 m. rugpjūčio 27 d. įsakymą Nr. 469 „Dėl pastatų ir statinių perdavimo Kauno m. žydų bendruomenei“ jokie poįstatyminiai aktai dėl turto grąžinimo tvarkos neegzistavo, tačiau tai nereiškia, kad sprendžiant dėl tokio turto grąžinimo neturėjo būti įvertintos visos paminėtos su turto nacionalizavimu bei turto savininku susijusios faktinės aplinkybės. Vien to fakto, kad, kaip teigė Žemės ūkio ministerijos atstovas, Kauno žydų bendruomenė vienintelė kreipėsi dėl pastatų grąžinimo ir buvo teisėtai veikianti bendruomenė, nepakanka, kad toks turtas būtų grąžintas, nes tam būtinas įstatyme nustatytų sąlygų visetas: būti tokia religine bendruomene ir iki nacionalizacijos valdyti pretenduojamą susigrąžinti turtą nuosavybės teise.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (archyvų dokumentų, 1 t., 26-66, 93-95, pastatų inventorizavimo bylos 1 t., kitų rašytinų įrodymų) matyti, kad iki 1948 m. birželio 19 d. nacionalizacijos du gyvenamuosius namus (indeksas 2A2p ir 3A1m) ir sinagogos pastatą (indeksas 1G2p), buvusius valdoje, esančioje adresu Sodų g. 40, 42 (šiuo metu Sodų g. 34, 36), Kaune, nuosavybės teise valdė bendrija, vadinama Šančių žydų Sinagoga, kuri dar buvo vadinama Šančių žydų bendruomenės Sinagoga ir Naujoji Šančių žydų Sinagoga. Atsakovas Kauno žydų bendruomenė nepateikė įrodymų, kad ji, nors įsteigta tik 1992 m. sausio 21 d. kaip visuomeninė organizacija, yra teisėta minėtos bendruomenės teisių perėmėja ir yra įgijusi teisę į jos nuosavybės teise valdytą ir nacionalizuotą turtą. Tai, kad atsakovas - Žemės ūkio ministerija, neįsigilino ne tik į įstatymo esmę, bet ir į faktines aplinkybes: išlikusį turtą, jo būklę, pagerinimus, pretendentą ir t.t. rodo tai, kad ginčijamu įsakymu bei turto perdavimo-priėmimo aktu atsakovui Kauno žydų bendruomenei buvo perduotas nesantis turtas – vieno aukšto gyvenamasis namas, nes iš byloje esančių duomenų, taip pat ir turto registro duomenų, matyti, kad vieno aukšto 1920 metų statybos gyvenamasis namas inventorizuotas 1948 m. rugsėjo 10 d., pažymėtas plane indeksu 3A1m, ginčijamo įsakymo priėmimo metu (1992 m.) neegzistavo (nekilnojamojo turto inventorinėje byloje toks statinys paskutinį kartą buvo užfiksuotas 1953 metais; 1981 m. rugsėjo 10 d. žymėjimuose šio pastato neliko nei plane, nei registre). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Šančių žydų Sinagogai priklausęs vieno aukšto gyvenamasis namas buvo 1920 metų statybos, tačiau 1992 m. spalio 12 d. turto perdavimo-priėmimo akte nurodyta, kad atsakovas perima 1901 metų statybos medinį gyvenamąjį namą, tačiau iš VĮ Registrų centro duomenų banko išrašo (1 t., 74 b. l.) matyti, kad medinis 1920 metų statybos pastatas 1981 m. rugsėjo 10 d. duomenimis buvo sunaikintas. Taigi tokio turto ginčo įsakymo priėmimo metu nebuvo, todėl negalėjo būti perduota tai, ko nėra. Šioje situacijoje galėjo būti sprendžiama tik dėl kompensacijos už neišlikusi nekilnojamąjį turtą išmokėjimo.

Žemės ūkio ministerija kaip valstybinės vykdomosios valdžios institucija 1990 m. birželio 14 d. įstatymo Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms„ pagrindu turėjo teisę pareikšti valstybės (turto savininko) valią dėl jai tuo metu priklausančio turto grąžinimo, tačiau tai privalėjo spręsti nepažeidžiant įstatymo, valstybės bei kitų potencialių pretendentų į šį turtą interesų (1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo 44, 46 str.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas - Žemės ūkio ministerija, neišsiaiškino visų reikšmingų faktinių aplinkybių, priėmė skubotą, prieštaraujantį 1990 m. birželio 14 d. įstatymui Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms„ sprendimą (CK 1.80 str.1 d.).

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo nekilnojamojo turto grąžinimo aplinkybes, jas teisingai įvertino ir teismo sprendimas panaikinti Žemės ūkio ministro 1992 m. rugpjūčio 27 d. įsakymą Nr. 469 „Dėl pastatų ir statinių perdavimo Kauno m. žydų bendruomenei“ ir pripažinti negaliojančiu 1992 m. spalio 12 d. turto priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo valstybinė įmonė „Kauno duona“ perdavė, o Kauno miesto žydų bendruomenė priėmė pastatus ir statinius, esančius Kaune, Sodų g. 36, (gyvenamąjį namą, gamybinį korpusą (buvusį sinagogos pastatą), dviejų aukštų mūrinį namą, tvorą ir kiemo dangą) – teisėtas ir pagrįstas.

Nepagrįstas apelianto Kauno žydų bendruomenės teiginys, kad pastatai buvo parduoti 192 m. spalio 27 d. pirkimo-pardavimo aktu, sudarytu tarp VĮ „Kauno duona“ ir Kauno žydų bendruomenės, nes šiuo aktu atsakovui buvo parduoti ne pastatai, o įrenginiai :vartai, dūmtraukis, garo linija (išmontuota), garo katilas (išmontuotas). Nors šalia šių daiktų nurodytas 1947 metų statybos sandėlis, tačiau jis neidentifikuotas, plane nepažymėtas, jo buvimo vieta (teritorija) nenurodyta. Be to, tarp ginčo įsakymu įteisintų pastatų tokių metų statybos pastato nėra. Nėra jo ir tarp grąžintų pastatų. Taigi toks pirkimo-pardavimo aktas neįrodo ginčo savavališkai pastatytų pastatų įsigijimo teisėtumo, o tų pastatų kurie grąžinti, pirkti nereikėjo.

Nepagrįstas apelianto Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė atskirų 1992 m. spalio 12 d. priėmimo-perdavimo akto neteisėtumo pagrindų. Kadangi šio akto priėmimo pagrindas buvo ginčijamas Žemės ūkio ministerijos įsakymas, todėl jį pripažinus neteisėtu, netenka galios ir jo pagrindu priimtas turto perdavimo-priėmimo aktas. Taigi teismas neprivalėjo nurodyti atskirų šio akto negaliojimo pagrindų.

Dėl 2001 m. balandžio 30 d. Kauno AV įsakymo Nr. 02-01-2963

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad minėtu įsakymu buvo įteisinti Kauno žydų bendruomenės vardu savavališkai pastatyti statiniai, leidžiant juos teisiškai įregistruoti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamu įsakymu įteisinti statiniai 1948 m. rugsėjo 9 d. inventorizacijos duomenimis neegzistavo ir nebuvo nacionalizuoti, todėl jie nebuvo Šančių žydų Sinagogos nuosavybė ir negalėjo būti grąžinti pagal 1990 m. birželio 14 d. įstatymą Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Savavališka statyba konstatuota 1981 m. rugsėjo 9 d. Be to, toks turtas ginčytu Žemės ūkio ministerijos įsakymu atsakovui Kauno žydų bendruomenei nebuvo grąžintas ir perduotas. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Kauno žydų bendruomenė be jokio teisinio pagrindo įgijo ginčo Kauno AV įsakymu įteisintą nekilnojamąjį turtą, esantį ginčo valdoje ir taip nepagrįstai praturtėjo valstybės sąskaita (CK 4. 93, 4.95 ir 6.237 str. 1 ir 3 d.). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Kauno žydų bendruomenė neįrodė nuosavybės teisių į šiuos pastatus atsiradimo pagrindo. Dėl nustatytų faktinių aplinkybių atsakovas privalo visą neteisėtai įgytą turtą grąžinti valstybei. Duomenų, kad šis neteisėtai įgytas turtas iš esmės pakitęs (pertvarkytas) ar žuvęs, perleistas tretiesiems asmenims, dėl ko negalima būtų jo grąžinti natūra, nėra.

Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad įteisinant ir įregistruojant nuosavybės teises į minėtus pastatus Kauno žydų bendruomenės vardu Kauno apskrities viršininko administracija nesivadovavo nei tuo metu galiojusio 1964 metų redakcijos CK 114 straipsnio (1997 m .birželio 26 d. įstatymo redakcija) nuostatomis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85 patvirtintais Nekilnojamo turto registro nuostatais (toliau-Nuostatai), nors įsakyme nurodė, kad šiais teisės aktais vadovavosi. Nuostatuose nurodyta, kad vienas iš juridinių pagrindų įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį yra valstybės valdžios ir valdymo institucijų sprendimai (28.5 p.), tačiau tai nereiškia, kad Valstybinės valdžios institucija (Kauno AVA), priimdama sprendimą įteisinti savavališką statybą ir leisti įregistruoti įteisintus statinius, neprivalėjo išsiaiškinti, kokiu pagrindu Kauno žydų bendruomenė įgijo ir naudoja šiuos pastatus (Nuostatų 21.2, 21.3, 21.4, 21.5, 21.6 p.). Pačiame įsakyme nurodyta, kad jo (įsakymo) priėmimo pagrindas - Kauno žydų bendruomenės nekilnojamojo turto duomenų byla Nr. 16257, suderintas sklypo planas, Kauno žydų bendruomenės raštas, jos pirmininko pareiškimas, visuomeninės organizacijos įregistravimo pažymėjimas, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, tačiau, kaip minėta, nei Nekilnojamojo turto duomenų byloje, nei Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše nebuvo ir nėra duomenų apie tokio turto ryšį su Kauno žydų bendruomene (jų nepastatė, nenuomojo, neįsigijo nuosavybės teise, pastatai nebuvo grąžinti kaip nacionalizuoti). Nors tuo metu dar galiojo Žemės ūkio ministerijos įsakymas grąžinti nacionalizuotą turtą, iš kurio turinio buvo galima matyti, koks turtas grąžinamas, tačiau toks įsakymas Kauno AV nebuvo pateiktas. CK 114 straipsnis, galiojęs ginčo įsakymo priėmimo metu, nustatė pastato (statinio) ar įrenginio statybos taisyklių pažeidimo civilines teisines pasekmes, pažeidimų šalinimo procedūras, tačiau Kauno AVA, nors įsakyme nurodė, kad šia teisės norma vadovavosi, tačiau jokių tokias procedūras patvirtinančių įrodymų nepateikė. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą panaikinti 2001 m. balandžio 30 d. Kauno AV įsakymą Nr. 02-01-2963 „Dėl savavališkų statinių įteisinimo ir teisinio registravimo Kauno žydų bendruomenės vardu (Kauno m.)“ kaip niekinį, prieštaraujantį imperatyvioms įstatymų nuostatoms bei valstybės institucijai pažeidus pareigą tinkamai vykdyti savo pareigas (CK 1.80 str.).

Apeliantas - Kauno Žydų bendruomenė, teigia, kad Kauno AV įsakymas teisėtas, pripažindamas, kad faktiškai perėmė VĮ „Kauno duona“ savavališkai pastatytus pastatus, tačiau turto perėmimo teisinio pagrindo nenurodė ir nepateikė.

Nepagrįstas apelianto Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, nevertino statybos leidimų išdavimo bei projektų rengimo tvarkos. Kaip jau minėta, Kauno AVA įsakymo teisėtumas nepagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis. Apeliantas nenurodė, kokiu pagrindu buvo įteisinti ir leisti įregistruoti savavališkai, po religinės bendruomenės turto nacionalizavimo pastatyti ginčo pastatai atsakovui Kauno žydų bendruomenei.

Apeliantas Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcija teigia, kad, panaikinus Kauno AV įsakymą, teismas neturėjo pagrindo grąžinti savavališkai pastatų valstybei, tačiau nenurodo, kam turėtų būti perduoti pastatai, koks subjektas turėtų juos valdyti. Byloje nustatyta, kad visi valdoje, esančioje Sodų 34,36, Kaune, pastatai (grąžinti kaip buvę nacionalizuoti; įteisinti savavališkai pastatyti) iki ginčijamų įsakymų priėmimo buvo tuo metu šioje teritorijoje vykdžiusios gamybinę veiklą VĮ „Kauno duona“ žinioje, t. y. iš esmės priklausė valstybei, todėl valstybė turi juos susigrąžinti.

Šis apeliantas nesutinka su teismo sprendimu palikti ieškinį dėl pastatų teisinė registracijos panaikinimo nenagrinėtą. Teisėjų kolegija su tokiu teiginiu nesutinka, nes, kaip nurodė teismas, šis reikalavimas yra perteklinis dėl to, kad teismo sprendimu panaikinus administracinius aktus bei pripažinus negaliojančiu nekilnojamojo daikto perdavimo – priėmimo aktą nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įgyja pareigą pakeisti nekilnojamojo registro duomenis teismo sprendimo pagrindu (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str., 22 str. 2 d.). Aiškinti Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas kitaip nėra pagrindo.

Dėl ieškinio senaties

Apeliantai nesutinka su teismo sprendimo išvada, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo ginčijamų aktų priėmimo iki kreipimosi į teismą dėl viešojo intereso gynimo praėjo gana ilgas terminas ir vien dėl to būtų pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą, nors prokuroras termino kreiptis į teismą nepraleido, tačiau kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, esant tokiai situacijai teismas turi įvertinti pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą bei visas aplinkybes dėl kurių buvo nesikreipta dėl viešo intereso gynimo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas Kauno žydų bendruomenė, įgyvendindamas savo tariamą civilinę teisę – teisę į nuosavybę, įgijo dalį nekilnojamojo turto neteisėtu atsakovo Žemės ūkio ministerijos įsakymu, o kitą dalį - be jokio teisinio pagrindo. Turtą įteisino ir įregistravo nuosavybės teises į jį neteisėtu Kauno AV įsakymu. Nustatyta, kad ginčo nekilnojamasis turtas įgytas Kauno žydų bendruomenės aktyviais veiksmais ir viešojo administravimo institucijų pareigūnams neatlikus visų būtinų veiksmų, nustatant tikrąją padėtį ginčo valdoje, pastatų atsiradimo laikotarpį, jų tikruosius savininkus, valdžiusius turtą iki turto nacionalizavimo, naujai savavališkai pastatytų pastatų statytojus, atsakovo, pretenduojančio į ginčo pastatus, reikalavimo teisėtumą ir t. t., t. y. esmingai ignoruojant įstatymus. Atsakovas - Kauno žydų bendruomenė, perimdama dalį valstybės turto (savavališkos statybos pastatus) privalėjo žinoti (neabejotina, kad žinojo), jog elgiasi aiškiai nesąžiningai ir taip prisiėmė riziką dėl galimų neigiamų padarinių.

Atsakovai - valstybės institucijos (pareigūnai), turinčios tiesioginę pareigą vykdyti savo funkcijas nepriekaištingai, netoleruoti nustatytų pažeidimų ir ginti viešąjį interesą, šią pareigą akivaizdžiai ignoravo, prokurorui informacijos apie tokius įstatymus pažeidžiančius aktus nepateikė. Priešingai, nagrinėjamoje byloje siekė įrodyti, kad veikė teisėtai, neigdami akivaizdų neveikimą ir palaikydami atsakovo - Kauno žydų bendruomenės, poziciją.

Visos šios faktinės aplinkybės leidžia prieiti prie išvados, kad dėl nustatytų teisės aktų pažeidimų atsakovui - Kauno žydų bendruomenei, neteistai įgijus civilines teises, negali būti taikomas teisėtų lūkesčių apsaugos principas ir prokuroro ieškinys dėl administracinių aktų panaikinimo ginant viešąjį interesą negali būti atmestas dėl to, kad kreiptasi į teismą praėjus ilgam laikui nuo ginčo įsakymų priėmimo.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino bylos duomenis dėl ieškinio senaties termino ginti viešąjį interesą: prokuroro sužinojimo apie viešojo intereso pažeidimą laiką, jo (prokuroro) veiksmus, aktyvumą renkant ir vertinant duomenis apie ginčo įsakymų teisėtumą, duomenų apimtį ir padarė pagrįstą išvadą, kad pakankamas kiekis duomenų ieškiniui paduoti buvo surinktas 2010 m. gegužės mėnesį, todėl kreipiantis į teismą 2010 m. birželio 4 d., vieno mėnesio ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Apeliantai šių aplinkybių nepaneigė.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje pritaikius ieškinio senatį dėl nustatytų faktinių aplinkybių būtų paneigtas teisingumo principas ir neužtikrinta reali pažeistų subjektinių teisių apsauga.

Į esminius apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus atsakyta. Teismo sprendimas iš esmės teisėtas ir pagrįstas ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

Apeliantas Kauno žydų bendruomenė prašo kreiptis į Konstitucinį teismą, kad būtų ištirta ar

Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos 1990 m. vasario 14 d. įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ 2 straipsnis, nustatantis nacionalizuotų maldos namų bei kitų pastatų grąžinimą išimtinai religinėms bendruomenėms, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, numatančiam, kad nuosavybė neliečiama, 29 straipsniui, numatančiam, kad įstatymui, teismui ir kitoms valdžios institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Prašymas netenkintinas, nes teisėjų kolegija neturi pagrindo prielaidai, kad apelianto nurodyta įstatymo nuostata prieštarautų nurodytoms Konstitucijos nuostatoms. Be to, toks kreipimasis neturės tiesioginės reikšmės bylos ginčui. Šiuo metu galioja Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, todėl apeliantui, manančiam, kad jis turi teisę susigrąžinti nacionalizuotą religinių bendruomenių turtą, nėra kliūties pasinaudoti šio įstatymo nustatytomis garantijomis ir prašyti grąžinti turtą šio įstatymo nustatyta tvarka.

Trečiasis asmuo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodomų, kad tokias išlaidas patyrė, nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kauno žydų bendruomenės prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą netenkinti.

Teisėjai Audronė JarackaitėMarytė MitkuvienėNijolė Piškinaitė