- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-08-31
- Bylos Nr.
- e2A-1512-413/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-22297-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Diana Labokaitė
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Ieškovas
- R. K., D. K.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Dianos Labokaitės ir Rūtos Palubinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-945-375/2017 pagal ieškovų R. K. ir D. K. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įmokų paskirstymo pripažinimo negaliojančiu, priverstinės hipotekos išregistravimo bei prievolės pripažinimo įvykdyta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apskrities viršininko administracija (pardavėjas), kaip valstybinės žemės patikėtinis, ir A. Z. (pirkėjas) 2002 m. birželio 3 d. sudarė Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį (toliau ir Sutartį), pagal kurią pirkėjas įgijo nuosavybėn 0,0768 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)), (toliau – žemės sklypą), įsipareigodamas atsiskaityti su pardavėju išsimokėtinai iki 2012 m. sausio 15 d. A. Z. 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi, atsakovei sutikus, perleido žemės sklypą ieškovui D. K., kuris įgijo visas pradinio žemės sklypo pirkėjo teises bei pareigas. Sutarties 4.1. punktu ieškovas įsipareigojo likusią nesumokėtą už žemę 5 758,14 Lt (1 667,67 Eur) sumą ir 2 procentus metinių palūkanų mokėti atsakovei tomis pačiomis sąlygomis, kaip numatyta Sutartyje, t. y. kasmet po 959,69 Lt (277,95 Eur) dydžio įmoką.
2. Vykdydami Sutartį, ieškovai atliko du mokėjimus: 2007 m. sausio 24 d. sumokėjo 959,69 Lt kasmetinę įmoką; 2008 m. vasario 6 d. – 1074,85 Lt (311,30 Eur), iš kurių 959,69 Lt eilinę kasmetinę įmoką ir 115,16 Lt dydžio palūkanas. Per Sutartyje nustatytą terminą (iki 2012 m. sausio 15 d.) ieškovai su atsakove neatsiskaitė. 2016 m. pareikalavę informacijos apie skolos likutį, ieškovai gavo iš atsakovės Kauno miesto skyriaus 2016 m. liepos 21 d. raštą Nr. 8SD-4484–(14.8.94) ir 2016 m. liepos 25 d. šio skyriaus specialistės J. I. patikslintą atsakymą dėl ieškovų nesumokėtų įmokų ir skolos dydžio, iš kurių ieškovai sužinojo apie 1130,81 Eur (3904,46 Lt) eilinių įmokų skolą už išsimokėtinai įgytą žemės sklypą, 193,72 Eur (668,87 Lt) palūkanas, paskaičiuotas iki 2016 m. liepos 25 d., ir 1385,63 Eur (4784,30 Lt) delspinigius. Nesutikdami su atsakovės skaičiavimais, ieškovai 2016 m. liepos 25 d. sumokėjo atsakovei 1305,50 Eur, iš kurių 1111,78 Eur skolą už nesumokėtas eilines įmokas ir 193,72 Eur palūkanas. Tą pačią dieną ieškovai paprašė atsakovės išduoti pažymą VĮ Registrų centrui apie pilną atsiskaitymą už išperkamą iš valstybės žemę ir paaiškino, kodėl jie nesutinka mokėti atsakovės paskaičiuotų delspinigių (dėl delspinigių šalys nebuvo susitarusios raštu). Atsakovės Kauno miesto skyriui 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 8SD-5154 (14.8.94) atsisakius išduoti pažymą apie pilną atsiskaitymą ir nurodžius ieškovų sumokėtų 1305,50 Eur įmokų paskirstymo tvarką pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas, ieškovams su tuo nesutinkant ir apskundus atsakovės Kauno miesto skyriaus 2016 m. rugsėjo 28 d. atsakymą (raštą) Nr. 8SD-5851- (14.8.94) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ atsakovei, pastaroji 2016 m. spalio 13 d. atsakymu (raštu) į ieškovų skundą Nr. 133-3111-(4.85.) „Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo“ nurodė, kad ieškovų gauta 1 305,50 Eur įmoka buvo užskaityta 180,93 Eur palūkanoms ir 1 124,57 Eur delspinigiams mokėti. Po atlikto mokėjimo liko 1 130,80 Eur skola už žemę, 12,79 Eur palūkanų ir 261,06 Eur delspinigių skola. Atsakovė paprašė 1 452,95 Eur skolą sumokėti į jos sąskaitą banke ir nurodė, kad šis atsakymas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
3. Ieškovai 2016 m. spalio 31 d. kreipėsi ieškiniu į Kauno apylinkės teismą, prašydami:
1) pripažinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 12 d. rašte 8SD-5154-(14.8.94) „Dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo“ nurodytą (atliktą) įmokų paskirstymą negaliojančiu, o priskaičiuotus delspinigius – neteisėtais;
2) pripažinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr.8SD-5851-(14.8.94) „Dėl pranešimo nagrinėjimo“ nurodytą (atliktą) įmokų paskirstymą negaliojančiu;
3) pripažinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. spalio 13 d. rašte Nr.133-3111 (4.85) „Dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo“ nurodytą (atliktą) įmokų paskirstymą negaliojančiu, o priskaičiuotus delspinigius – neteisėtais;
4) panaikinti ieškovų turtui – žemės sklypui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), atsakovės naudai nustatytą priverstinę hipoteką;
5) pripažinti neteisėtu 2016 m. spalio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus reikalavimą Nr.8SD-6258-(14.8.94) „Dėl priverstinės hipotekos išlaidų apmokėjimo“;
6) pripažinti, kad ieškovas D. K. yra visiškai atsiskaitęs su Lietuvos valstybe, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus už 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nupirktą 0,0768 ha ploto žemės sklypą;
7) įpareigoti atsakovę išduoti pažymą VĮ Registrų centrui apie pilną atsiskaitymą už žemę, išpirktą iš valstybės.
Šalies argumentai
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovų ginčijamam 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštui Nr.8SD-5154-(14.8.64) skųsti akivaizdžiai praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas apskundimo terminas. Ieškovai buvo informuoti apie susidariusį įsiskolinimą, jų vardu nebuvo priimtas administracinis aktas dėl įsiskolinimo dydžio, nes teisės aktai to nenumato, tačiau ieškovai galėjo pasinaudoti teise skųsti Nacionalinės žemės tarnybos veiksmus, susijusius su įmokų paskirstymu, palūkanų, delspinigių ir skolos apskaičiavimu, tačiau laiku to nepadarė. Pažymėjo, kad vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 26.3 ir 26.4 papunkčiais, pirkėjai už įsiskolinimo likutį moka 5 procentus metinių palūkanų, o metinės įmokos turi būti sumokamos atitinkamai ne vėliau kaip iki kitų metų sausio 5 dienos. Už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 procento privalomos mokėti įsiskolinimo sumos: metinės įmokos ir palūkanų. Todėl delspinigių netaikymas prieštarautų imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Ieškovų pavėluotai sumokėtos įmokos buvo paskirstytos remiantis CK 6.54 straipsnio nuostatomis, t. y. pirmiausiai mokėti palūkanoms pagal mokėjimo terminų eiliškumą, po to delspinigiams ir paskiausiai – pagrindinei prievolei įvykdyti. Kadangi už žemės sklypą nebuvo pilnai atsiskaityta ir iki ginčijamo sprendimo nebuvo įregistruota žemės sklypui priverstinė hipoteka, atsakovė, vadovaudamasi LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 23 punktu, pagrįstai atliko šiuos veiksmus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: 1) pripažino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 102 d. rašte Nr. 8SD-5154-(14.8.94.) „Dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo“ nurodytą (atliktą) įmokų paskirstymą negaliojančiu, o priskaičiuotus delspinigius – neteisėtais; 2) pripažino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriaus 2016 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. 8SD-5851-(14.8.94) „Dėl pranešimo nagrinėjimo“ nurodytą (atliktą) įmokų paskirstymą negaliojančiu; 3) pripažino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. spalio 13 d. rašte Nr. 133-3111-(4.85) „Dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo“ nurodytą (atliktą) įmokų paskirstymą negaliojančiu, o priskaičiuotus delspinigius – neteisėtais; 4) panaikino ieškovų R. K. ir D. K. turtui – žemės sklypui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus nustatytą priverstinę hipoteką bei pripažino neteisėtu 2016 m. spalio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriaus reikalavimą Nr. 8SD-6258-(14.8.94) “Dėl priverstinės hipotekos išlaidų apmokėjimo“; 5) pripažino, kad ieškovas D. K. yra visiškai atsiskaitęs su Lietuvos valstybe, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriaus, už 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nupirktą 0,0768 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), , kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), iki kreipimosi į teismą dienos; 6) įpareigojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių išduoti pažymą VĮ Registrų centrui apie pilną atsiskaitymą už žemę, išpirktą iš valstybės; 7) priteisė iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškovei R. K. 31 Eur žyminio mokesčio.
6. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad nagrinėjama byla yra neteisminga bendrosios kompetencijos teismui, o ieškinys pateiktas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 29 straipsnio 2 dalyje nurodytą 1 mėnesio terminą, per kurį ieškovai turėjo teisę su skundu (prašymu, pareiškimu) kreiptis į administracinį teismą. Teismas nurodė, kad byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui, kadangi ieškovų ginčijami atsakovės raštai nėra norminiai teisės aktai, o laikytini informacinio pobūdžio raštais, raginančiais ieškovus įvykdyti iš žemės pirkimo - pardavimo sutarties kylančias prievoles. Tokio pobūdžio prievoliniai teisiniai santykiai ir iš jų kilęs ginčas yra civilinės teisės dalykas, todėl teismas konstatavo, kad ieškovai pagrįstai kreipėsi su ieškiniu į bendrosios kompetencijos, o ne į administracinį teismą ir tokio ieškinio padavimui netaikomas 1 mėnesio ieškinio pateikimo terminas.
7. Vertindamas atsakovės veiksmus dėl ieškovų pareigos mokėti delspinigius už pavėluotą prievolės (kasmetinių įmokų už žemę) vykdymą; gautų iš ieškovų įmokų paskirstymą remiantis CK 6.54 straipsnio nuostatomis; priverstinės hipotekos įregistravimą ir ieškovų reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovei išduoti pažymą apie pilną atsiskaitymą, teismas pažymėjo, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.72 straipsnį, susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Teismas nurodė, kad nei vienoje iš 2002 m. birželio 3 d. ir 2006 m. liepos 17 d. žemės sklypo perleidimo sutarčių ir ieškovo 2006 m. liepos 13 d. įsipareigojime nebuvo rašytinio susitarimo dėl delspinigių už praleistą įmokos mokėjimo terminą, todėl atsakovė neturėjo jokio pagrindo skaičiuoti delspinigius ne vien paminėtu teisiniu pagrindu, bet dar ir todėl, kad visų šių sandorių sudarymo metu įstatymų leidėjas nebuvo numatęs ir teisės normos nereglamentavo įstatyminių netesybų. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 260, kurio pagrindu atsakovė skaičiavo delspinigius, buvo keistas daugelį kartų, tačiau tik 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 494, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gegužės 5 d., 26.4 punkte buvo pirmą kartą nustatyta, kad „metinės įmokos turi būti sumokamos atitinkamai ne vėliau kaip iki kitų metų sausio 15 dienos. Už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 procento privalomos mokėti įsiskolinimo sumos: metinės įmokos ir palūkanų“ t. y. įstatyminių netesybų institutas buvo įtvirtintas ir įsigaliojo tik nuo 2011 m. gegužės 5 d.
8. Teismas pažymėjo, kad teisės teorijoje pripažįstamas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Tai reiškia, kad 2002 m. birželio 3 d. sutarties šalims nesusitarus dėl sutartinių delspinigių ir įstatymų leidėjui teisės normose, reguliuojančiose teisinius valstybinės žemės pirkimo išsimokėtinai santykius nenumačius įstatyminių netesybų instituto, o vėliau ieškovui D. K. vienašaliu sandoriu – 2006 m. liepos 13 d. įsipareigojimu, taip pat 2006 m. liepos 17 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi, į kurią buvo perkelta 2002 m. birželio 3 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sąlyga dėl likusio įsipareigojimo perėmimo, kurioje nenumatyta pareiga mokėti delspinigius už praleistą įmokos mokėjimo terminą, įstatymų leidėjui susiklosčiusiems teisiniams santykiams dar neįtvirtinus įstatyminių netesybų instituto, atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo skaičiuoti ieškovams delspinigių atbuline data. Tai reiškia, kad atsakovė, gavusi ieškovo įmokas ir nepaisydama mokėjimo nurodymuose įvardintos įmokų paskirties, dalį jų nukreipusi delspinigių padengimui elgėsi neteisėtai ir pažeidė ieškovų teises, todėl ieškovų reikalavimą pripažinti jiems adresuotuose atsakovės raštuose nurodytą (atliktą) įmokų paskirstymą negaliojančiu, o priskaičiuotus delspinigius neteisėtais teismas pripažino pagrįstu ir tenkintinu.
9. Teismas sprendė, kad po 2016 m. liepos 25 d. ieškovų atliktos įmokos jie laikytini visiškai atsiskaitę su atsakove pagal 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, o atsakovės veiksmus įregistruojant žemės sklypui priverstinę hipoteką po 14 metų nuo pirmos Sutarties sudarymo dienos teismas laikė akivaizdžiu įstatymų leidėjo imperatyvaus nurodymo sutarties šalims bendradarbiauti ir kooperuotis bei sutartį vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, atsižvelgti į kitos sutarties šalies teisėtus interesus ir lūkesčius, pažeidimu. Nustatęs, kad ieškovai tinkamai informavo atsakovę, jog jie kategoriškai nesutinka su atsakovės apskaičiuotais delspinigiais ir įmokų paskirstymu, o atsakovei nesikreipus dėl jų priteisimo, teismas sprendė, kad atsakovė be jokio teisinio pagrindo įregistravo ieškovų žemės sklypui priverstinę hipoteką bei neteisėtai ir nepagrįstai pareikalavo sumokėti priverstinės hipotekos registravimo mokesčius, tuo pažeisdama teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Todėl teismas tenkino ieškovų reikalavimą panaikinti jų turtui (žemės sklypui) priverstinę hipoteką ir pripažino neteisėtu reikalavimą apmokėti priverstinės hipotekos išlaidas, taip pat tenkino ieškovų reikalavimą dėl teisės pripažinimo ir nustatė, kad ieškovas yra visiškai atsiskaitęs pagal 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį bei įpareigojo atsakovę išduoti pažymą apie atsiskaitymą už žemę, išpirktą iš valstybės.
10. Tenkinęs ieškinį visa apimtimi, teismas priteisė ieškovei R. K. iš atsakovės jos sumokėtą žyminį mokestį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą ir grąžinti civilinę bylą pirmosios instancijos teismui pakartotinai spręsti ieškinio priėmimo klausimą; teismui nustačius, jog nėra pagrindo civilinės bylos grąžinti pirmosios instancijos teismui, priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir ieškovų R. K. ir D. K. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai visų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, nukrypo nuo vyraujančios teismų praktikos, aiškindamas ir taikydamas teisę neatsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus.
11.2. Apeliantės nuomone, ieškovai kreipėsi į Kauno apylinkės teismą nesilaikydami Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), todėl ieškinio reikalavimai dalyje dėl 1, 2, 3, 4 reikalavimų paliktini nenagrinėtais.
11.3. Ieškinio reikalavimas pripažinti, jog ieškovai pilnai atsiskaitė pagal žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį pateiktas praleidus Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje nustatytą 20 darbo dienų terminą skundui paduoti, ieškovai neprašė jo atnaujinti, nenurodė jokių termino praleidimo priežasčių, todėl šiuo atveju šiam reikalavimui taikytina ieškinio senatis. Nurodo, kad atsakovės Kauno miesto skyriui atsisakius tenkinti ieškovų 2016 m. liepos 25 d. pareiškimą 8FP-2662, toks atsisakymas turėjo būti skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui per 20 darbo dienų. Ieškovai, praleisdami įstatymo nustatytą terminą, tik 2016 m. rugsėjo 30 d. ir 2016 m. rugsėjo 22 d. skundais kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovą dėl Kauno miesto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 12 d. rašto.
11.4. Apeliantės vertinimu, ieškovui buvo žinomos pavėluoto atsiskaitymo pagal sudarytas sutartis pasekmės, nes pareigą mokėti delspinigius imperatyviai nustatė teisės aktas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Mokėjimo už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisyklių 5 punktas. Taigi pareiga mokėti 0,05 proc. delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą buvo numatyta teisės aktu ir atsakovė, kaip valstybės turto patikėtinė neturėjo diskrecijos teisės spręsti, ar ieškovui turėtų būti skaičiuojami delspinigiai. Todėl ieškovui sumokėjus tik įmokas už išperkamą valstybinę žemę ir palūkanas, tačiau nesumokėjus delspinigių, atsakovė pagrįstai atsisakė išduoti jam pažymą apie visišką atsiskaitymą pagal sutartis (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-93-881/2014).
11.5. Pirmosios instancijos teismas padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, kadangi priėmė nagrinėti ieškinį, už kurį sumokėta per maža žyminio mokesčio suma. Nurodo, kad ieškovai pareiškė 7 reikalavimus, iš kurių 6 yra neturtinio pobūdžio reikalavimai ir už kuriuos turėjo būti sumokėtas 184,50 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 7 dalis), tačiau ieškovė yra įmokėjusi tik 31 Eur žyminį mokestį. Todėl šiuo atveju ieškinio priėmimo klausimas ir civilinė byla turėtų būti grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes esminiai proceso teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai R. K. ir D. K. prašo skirti apeliantei baudą už nepagrįsto procesinio dokumento – apeliacinio skundo – pateikimą teismui, apeliacinį skundą atmesti, palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Atsakovės apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte jo turiniui keliamų reikalavimų, neaiškus apeliacinio skundo pagrindas. Ieškovų nuomone, apeliacinis skundas tapatus atsiliepimui į ieškinį, tik papildomai nurodomi klausimai, kurie nebuvo kelti ir nagrinėjami pirmosios instancijos teisme arba galėjo ir turėjo būti išspręsti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu atsakovė piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, vilkina teisminį procesą bei klaidina teismą. Laikydama, kad ieškovai netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus, apeliantė iki šiol nesikreipė į teismą dėl skolos ir delspinigių priteisimo, taip pat nereiškė šioje byloje priešieškinio.
12.2. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškovai žinojo apie atsakovės anksčiau siųstus jiems raštus, kad ieškovai su atsakovės raštuose nurodytais teiginiais sutiko. Minėtų aplinkybių apeliantė neįrodė.
12.3. Nurodydama teisinį apeliacinio skundo pagrindą, atsakovė remiasi tiek Civilinio kodekso, tiek viešosios teisės normomis, savo informacinio pobūdžio raštus įvardindama „administraciniais aktais“ ir „sprendimais“, kurie, apeliantės nuomone, gali būti skundžiami tik ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, nes atsakovės raštai nėra norminiai teisės aktai, o tik informacinio pobūdžio raštai, raginantys įvykdyti iš pirkimo-pardavimo sutarties kylančias prievoles.
12.4. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymo. Pažymi, kad ieškovai neprašė teismo panaikinti jokių administracinių aktų, jokių individualaus pobūdžio administracinių sprendimų, todėl apeliantės cituojami Konstitucinio teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai, LR Žemės reformos įstatymas, Administracinių bylų teisenos įstatymas šiame ginče negali būti taikomi. Kilęs ginčas yra civilinės teisės dalykas, todėl šiuo atveju netaikoma jokia išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka, o tokio ieškinio pateikimui netaikomas 1 mėnesio ieškinio pateikimo terminas.
Žemesnės instancijos teismas
12.5. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bylos įrodymus ir nustatė, kad atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo skaičiuoti delspinigius, o gavusi ieškovų įmokas – nepaisyti mokėjimo nurodymuose įvardintos įmokų paskirties ir dalį jų nukreipti neteisėtai priskaičiuotų delspinigių padengimui, taip pat įregistruoti priverstinę hipoteką bei reikalauti padengti hipotekos įregistravimo kaštus.
12.6. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl žyminio mokesčio už ieškinį nepriemokos. Pažymi, kad ieškinyje reiškiamas vienas savarankiškas reikalavimas – pripažinti, kad ieškovas yra visiškai atsiskaitęs su Lietuvos valstybe, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriaus, o kiti reikalavimai yra išvestiniai. Už byloje pareikštus nesavarankiškus (išvestinius) reikalavimus žyminis mokestis nemokamas, kadangi išvestinių reikalavimų tenkinimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio reikalavimo tenkinimo. Be to, net ir tokiam trūkumui esant, apeliacinės instancijos teismas jį galėtų pašalinti nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teisme, negrąžindamas bylos nagrinėti iš naujo, nes pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2002 m. birželio 3 d. Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė, kaip valstybės patikėtinė pardavė, o pirkėjas A. Z. įgijo nuosavybėn 0,0768 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įsipareigodamas atsiskaityti su žemės pardavėju išsimokėtinai iki 2012 m. sausio 15 d. A. Z. 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi, atsakovei sutikus, perleido žemės sklypą ieškovui D. K., kuris įsipareigojo vykdyti pradinio žemės pirkėjo prievoles, kylančias iš Sutarties, sumokėti už žemės sklypą likusią 5 758,14 Lt (1 667,67 Eur) sumą, mokėti 2 procentus metinių palūkanų tomis pačiomis sąlygomis, kaip numatyta Sutartyje, t. y. po 959,69 Lt (277,95 Eur) dydžio kasmetinę įmoką. Ieškovai Sutarties reikalavimus dėl atsiskaitymo tvarkos vykdė pirmuosius du metus, sumokėdami atsakovei 2007 m. sausio 24 d. 959,69 Lt įmoką ir 2008 m. vasario 6 d., sumokėdami 1074,85 Lt (311,30 Eur), iš kurių 959,69 Lt kasmetinę įmoką ir 115,16 Lt dydžio palūkanas. 2016 m. pareikalavę informacijos apie skolos likutį, ieškovai sužinojo, jog už išsimokėtinai įgytą žemės sklypą yra skolingi 1130,81 Eur (3904,46 Lt) eilinių įmokų, 193,72 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki 2016 m. liepos 25 d., ir 1385,63 Eur (4784,30 Lt) delspinigių. Nesutikdami su atsakovės skaičiavimais, ieškovai 2016 m. liepos 25 d. sumokėjo atsakovei 1305,50 Eur, iš kurių 1111,78 Eur skolą už nesumokėtas eilines įmokas ir 193,72 Eur palūkanas, prašydami atsakovės išduoti pažymą VĮ Registrų centrui apie pilną atsiskaitymą už išperkamą iš valstybės žemę. Su atsakovės priskaičiuotais delspinigiais dėl nesavalaikio prievolės įvykdymo ieškovai nesutiko, savo nesutikimą motyvuodami tuo, kad dėl delspinigių šalys nebuvo susitarusios raštu. Atsakovė skundžiamais aktais – 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 8SD-5154 (14.8.94), kuriuo atsisakė išduoti ieškovų prašomą pažymą apie pilną atsiskaitymą, nurodžius, kad ieškovų sumokėta 1305,50 Eur dydžio įmoka buvo paskirstyta CK 6.54 straipsnio nustatyta tvarka; taip pat 2016 m. spalio 13 d. atsakymu (raštu) į ieškovų skundą Nr. 133-3111-(4.85.) „Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo“, kuriuo nurodė, kad ieškovų gauta 1 305,50 Eur įmoka buvo užskaityta 180,93 Eur palūkanoms ir 1 124,57 Eur delspinigiams mokėti, dėl ko liko nesumokėta 1 130,80 Eur skola už žemę bei 12,79 Eur palūkanų ir 261,06 Eur delspinigių skola, ieškovų prašymus atmetė. Be to, atsakovė 2016 m. rugsėjo 13 d. įregistravo ieškovų žemės sklypui priverstinę hipoteką ir 2016 m. spalio 18 d. raštu Nr. 8SD-6258-(14.8.94) pareikalavo atlyginti už tai 112,40 Eur dydžio patirtas išlaidas (b. l. 1-4, 9-12, 14, 15, 16-17, 19, 20-21, 22-24, 25, 26-27, 36-37, 44). Ieškovai kreipėsi į bendrosios kompetencijos Kauno apylinkės teismą, prašydami pripažinti jų prievolę valstybei už išperkamą išsimokėtinai žemę įvykdyta ir panaikinti atsakovės sprendimus (aktus), kuriais buvo nustatyti delspinigiai už nesavalaikį prievolės įvykdymą, įmokų paskirstymo tvarka ir įregistruota žemės sklypui priverstinė hipoteka.
15. Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 13 d. sprendimu ieškovų reikalavimus tenkino iš esmės vienu teisiniu argumentu, nurodydamas, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo už nesavalaikį prievolės vykdymą skaičiuoti ieškovams delspinigius, taigi ir taikyti CK 6.54 straipsnio nuostatas dėl įmokų paskirstymo eiliškumo.
16. Tokiu būdu byloje kilo ginčas dėl teisės pripažinimo, kad prievolė tinkamai įvykdyta, taip pat su tuo susijusių materialiosios teisės normų, reguliuojančių įstatymines netesybas (delspinigius) bei įmokų paskirstymo eiliškumą (CK 6.54, 6.71 – 6.72 straipsniai), taikymo bei aiškinimo.
17. Valstybinės žemės perleidimo tvarka detaliai reglamentuota Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų. Ginčo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu (2006 m. liepos 7 d.) galiojusios redakcijos Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, pagal teritorijų planavimo dokumentus priskirtus privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, ir ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Panaši minėto įstatymo nuostata buvo įtvirtinta ir pradinės 2002 m. birželio 3 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusioje Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalies redakcijoje.
18. Nagrinėjamos bylos atveju valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartys sudarytos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 dėl Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai), kuriuo buvo patvirtintos dvi tvarkos: 1) Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka; 2) Mokėjimo už valstybinės žemės sklypus, perkamus ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai), tvarka (vėlesnėje redakcijoje – taisyklės). Tiek 2002 m. birželio 3 d., tiek ir antrosios 2006 m. liepos 17 d. Sutarties sudarymo metu galiojusių minėtų Mokėjimo už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisyklių 5.4 punkte (vėlesnės redakcijos 4.3. punkte) buvo nustatyta, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje numatytos sumos turi būti sumokamos atitinkamai ne vėliau kaip iki kitų metų sausio 15 dienos; 6 punkte (vėlesnės redakcijos 5 punkte) įtvirtinta taisyklė, kad asmenims, nustatytuoju laiku nesumokėjusiems metinės įsiskolinimo sumos ir palūkanų, už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 procento privalomos mokėti įsiskolinimo sumos. Minėta Vyriausybės nutarimo nuostata dėl delspinigių ir Mokėjimo už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisyklės galiojo iki 2011 m. gegužės 5 d., kuomet Vyriausybė 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 494 patvirtino naujas Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles (toliau – Taisykles), kuriose ankstesnes nutarimo nuostatas dėl delspinigių perkėlė į Taisyklių 26.4 punktą, jame nustatydama, kad „metinės įmokos turi būti sumokamos atitinkamai ne vėliau kaip iki kitų metų sausio 15 dienos. Už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 procento privalomos mokėti įsiskolinimo sumos: metinės įmokos ir palūkanų“.
19. Apibendrindama šios nutarties 14–18 punktus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas ir aiškindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatas dėl delspinigių, padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad žemės pirkimo–pardavimo Sutarčių sudarymo metu teisės normos nereglamentavo įstatyminių netesybų (delspinigių). Paminėtam kontekste pažymėtina, kad žemės perleidimo santykių reglamentavimas yra grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi ir vykdomi tik teisės aktų nustatytais atvejais bei būdais ir yra imperatyvus. Minėtas materialinės teisės normų pažeidimas lėmė, kad teismas priėmė neteisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad priimdamas sprendimą teismas netinkamai taikė delspinigius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nepagrįstai tenkino ieškinį iš esmės vien šiuo pagrindu, nepasisakydamas ir nevertindamas kitų ieškinio reikalavimų dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino delspinigiams skaičiuoti, įmokų paskirstymo tvarkos ir kt., teisėjų kolegijos vertinimu, teismas neatskleidė bylos esmės, padarė esminių teisės normų pažeidimų, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis, 330 straipsnis).
20. Sutikdama su ieškovų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą. Remdamasi nurodytu, teisėjų kolegija atmeta ir kitą apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovai praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą ginčijamiems atsakovės veiksmams (aktams) apskųsti ir nesilaikė ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Aptariamam kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis ieškovų reikalavimas dėl teisės į tinkamą prievolės įvykdymą pripažinimo yra civilinio teisinio pobūdžio reikalavimas (CK 1.138 straipsnio 1 punktas), todėl apeliantės nurodytos teisės normos tokiam reikalavimui netaikomos. Kita vertus, iš prašomo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. spalio 13 d. rašto Nr.133-3111 (4.85) „Dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo“ turinio yra aišku, kad ieškovai laikėsi ikiteisminės administracinio ginčo sprendimo tvarkos ir minėtą atsakovės sprendimą (raštą) teismui apskundė 2016 m. spalio 31 d., t. y. nepraleidę ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.
21. Kadangi civilinė byla, vadovaujantis šios nutarties 19 punkto nuostatomis, grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina atkreipti dėmesį į ieškovų reikalavimų turinį, nes, kaip nurodė teismas savo sprendime ir ieškovai savo atsiliepime į apeliacinį skundą, pagrindinis ieškovų materialinis reikalavimas – tai reikalavimas dėl teisės pripažinimo. Kiti gi ieškovų ginčijami atsakovės raštai, kaip nurodė teismas, nėra norminiai teisės aktai, taigi nesukuria ieškovams nei teisių, nei pareigų. Todėl spręstinas klausimas dėl ieškinio patikslinimo.
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.