Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2013-11-21 · Civilinė byla Nr. 2A-1588-112/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-03-07Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-11-21Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-21
Bylos Nr.
2A-1588-112/2013
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-05230-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rimvida Zubernienė, Žydrūnas Bertašius, Alona Romanovienė
Atsakovas
Klaipėdos miesto savivaldybės
Ieškovas
J. B.
Trečiasis asmuo
A. B.
Pranešėja R. Zubernienė Civilinė byla Nr. 2A-1588-112/2013Teisėja G. Seselskytė (Proceso Nr. 2-06-3-05230-2012-6)
Procesinio sprendimo kategorija (S) 121.14; 121.21.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 21 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Rimvida Zubernienė, kolegijos teisėjai Žydrūnas Bertašius, Alona Romanovienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui A. B. dėl pripažinimo teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti J. B. teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. l d. l ir 3 punktus (toliau LR VPBĮIDNMĮ). Nurodė, kad atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė atsisakė leisti ieškovei privatizuoti Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), nes neturi teisinio pagrindo. Atsisakymą leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas Klaipėdos miesto savivaldybė motyvavo tuo, jog Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymas (toliau LR BTĮ) galiojo iki 1998-07-01, ieškovei gyvenamosios patalpos buvo suteiktos 1993 m. ir ieškovė galimybe privatizuoti išnuomotas gyvenamąsias patalpas pagal tuo metu galiojusį BPĮ nepasinaudojo. Ieškovė nurodė, kad su šeima gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris buvo įtrauktas į avarinių gyvenamųjų namų sąrašą, bei buvo iškeldintas dėl vaistų sandėlio statybos, suteikiant jam kitas gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini). Teigia, kad yra visos aplinkybės patvirtinančios, jog ieškovė atitinka įstatyme numatytas sąlygas lengvatiniam nuomojamo būsto privatizavimui ir įgijo teisę privatizuoti iš savivaldybės nuomojamas gyvenamas patalpas: ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo buvo suteikta teisė privatizuoti butą (LR BPĮ 4 str.); ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektu (LR BPĮ 2, 3 str.); ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, atliko veiksmus, būtinus šiai teise įgyti, ir tarp ieškovės ir atsakovės, kaip buto privatizavimo subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (LR BPĮ l, 5, 10, 11 ir kt. str.). Teigia, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui, įgijo teisę privatizuoti butą ir ši teisė įstatymo galiojimo metu nebuvo įgyvendinta dėl to, kad ieškovės butas (duomenys neskelbtini) buvo įtrauktas į avarinių namų sąrašą, todėl neprivatizuojamas, o ieškovei įsikėlus į naujas gyvenamas patalpas (duomenys neskelbtini), iš jo pareiškimo dėl buto privatizacijos atsakovės įgalioti asmenys nepriėmė bei neinformavo apie galimybę privatizuoti nuomojamą ginčo butą. Nurodė, kad ieškovė visiškai atitinka LR VPBĮIDNMĮ 12 str. l d. 3 p. reikalavimus, todėl Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimas atsisakyti leisti ieškovei privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-06-10 sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino J. B. teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal LR VPBĮIDNMĮ 12 str. l d. 2 ir 3 p. Priteisė iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės ieškovei J. B. 100,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad 1992-01-15 atsakovės potvarkiu Nr. 21 pritarta projekto „Dėl neparduotinų gyvenamųjų namų, butų priedėlio Nr.1“ papildymui, kuriame įrašytas namas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 10,11). Tai patvirtino aplinkybę, kad ieškovė su šeima gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris buvo įtrauktas į avarinių gyvenamųjų namų sąrašą, bei buvo iškeldinta dėl vaistų sandėlio statybos iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), suteikiant jai kitą gyvenamąją patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad ieškovė iki šiol yra ginčo buto nuomininkė ir gyvena neprivatizuotame bute, kitų gyvenamųjų patalpų nėra privatizavusi. Teismas, vadovaudamasis LR BTĮ 1, 5 bei 10-11 straipsniais bei atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis, konstatavo, kad labiau tikėtina, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatymo nustatytu terminu kreipėsi dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, siekė įgyvendinti šią savo teisę, tačiau dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių šios teisės įgyvendinti negalėjo (CPK 177 str., 178 str., 185 str.). Be to teismas, vadovaudamasis byloje esančiai duomenimis, padarė išvadą, kad ieškovė elgėsi sąžiningai ir kaip apdairus žmogus dėl privatizavimo kreipėsi iš karto, kai buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, tai patvirtina, kad ieškovė siekė įgyvendinti teisę į privatizaciją. Teismas, įvertinęs tai, kad namas (duomenys neskelbtini), buvo įtrauktas į avarinių namų sąrašą, todėl neprivatizuojamas, o įsikėlus į naujas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), iš ieškovės pareiškimo dėl buto privatizacijos atsakovės įgalioti asmenys nepriėmė, taip pat neinformavo apie galimybę privatizuoti ginčo butą, pripažino, kad ieškovė nustatyta tvarka kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, todėl ieškinį patenkino visiškai.

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-10 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

Teigia, kad teismas visiškai neatsižvelgė į BPĮ 1 str. 2 d. nustatytus terminus, kurie ginčo laikotarpiu buvo praėję, netinkamai įvertino liudytojų bei pačios ieškovės parodymus. Teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės argumentus dėl LR BPĮ 1 str. 2 d. nuostatų terminų, kurie aptarimu laikotarpiu buvo parėję. Kad ieškovė kreipėsi dėl privatizavimo 1993 m., teismas nustatė tik iš liudytojų parodymų, byloje nepateikta jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Pažymėjo, kad teismas absoliučiai nepasisakė dėl 1993-11-01 – 1993-12-18 laikotarpio. Apelianto nuomone, ieškovė kreipėsi būtent tuo laikotarpiu, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė kreipėsi ne laiku. Pabrėžė, jog ieškovės kreipimosi į Klaipėdos valstybinę butų ūkio eksploatavimo įmonę Nr. 9 (toliau KVBŪEĮ) 1993 metais fakto nustatymas lemia, jog yra išpildyta viena būtinųjų LR BPĮ nustatytų privatizavimo sąlygų. Taip pat nurodė, kad byloje nebuvo ginčo dėl patalpos buvimo tinkamu privatizavimo objektu ar ieškovės buvimo tinkamu privatizavimo subjektu. Ginčas byloje yra dėl to, ar ieškovė atliko visus būtinus veiksmus, kad įgytų subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą. Apeliantė mano, jog teismas tinkamai neįvertinęs aplinkybės dėl 1993-11-01 – 1993-12-18 laikotarpio, kuomet teikti prašymą pagal LR BPĮ 1 str. 2 d. nebuvo pagrindo, nepagrįstai nustatė ir darbuotojų kaltę. Nurodė, jog jeigu ieškovė dėl buto privatizavimo kreipėsi laikotarpiu nuo 1993-11-01 iki 1993-12-18, KVBŪEĮ darbuotojas, nepriėmęs prašymo pasielgė teisingai bei teisėtai, kadangi pagal LR BPĮ 1 str. 2 d. asmuo, ne dėl savo kaltės LR BPĮ 1 str. 1 d. nustatytu laiku nepadavęs pareiškimo, turėjo galimybę kreiptis į Seimo sudarytą komisiją iki 1993-11-01. Pati ieškovė ir liudytojai paminėjo, jog darbuotojai informavo, kad dabar LR BPĮ galimybės kreiptis nenumato ir pasiūlė palaukti ir nurodė, kad LR BPĮ gali keistis. Pažymėjo, kad kol BPĮ galiojo visa apimtimi, t. y. nuo 1994 m. iki 1998-07-01, ieškovė nesikreipė su prašymu privatizuoti būstą. Kadangi iš 30 butų 16 buvo privatizuoti laiku, apeliantas mano, kad ieškovė, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo žinoti savo teises dėl buto privatizavimo. Dėl notariškai patvirtinto šeimos narių susitarimo apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog tai tik formalus reikalavimas ir pažymėjo, jog tai viena iš būtinų sąlygų privatizuojant butą, todėl nustatyti, ar ieškovė buvo įvykdžiusi šią sąlygą yra būtina.Apeliantas nurodė, kad teismas neįsigilino į senaties termino taikymą šioje byloje, todėl atsisakymas taikyti senatį, dėl to, kad ieškovė siekia privatizuoti ne pagal BPĮ, bet pagal VPBĮIDNMĮ 12 str. 1 d. 2 ir 3 p., yra nepagrįstas. Teigia, jog bet kurios VPBĮIDNMĮ 12 str. nuostatos taikymas nesuteikia pagrindo netaikyti ieškinio senaties. Nurodė, kad pačios ieškovės nuomone, jos teisės pažeistos 1993 metais, todėl teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės kodėl ieškovė 20 metų nesikreipė teisinės gynybos. Teigia, jog teismas nepagrįstai net formaliai nenustatė galimo momento, kuomet ieškovė turėjo ar galėjo sužinoti apie galimą jos teisių pažeidimą. Pažymėjo, kad VPBĮIDNMĮ 12 straipsnio nuostatos įsigaliojo nuo 2001-01-01. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi civilinėje byloje Nr. 2-8753-642/2011, apeliacinės instancijos Nr. 2A-867-538/2012, priimtais sprendimais, nes šios bylose įrodinėjimo dalykas yra skirtingas, Nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-8753-642/2011 buvo pateikti rašytiniai įrodymai, įrodantys, jog ieškovai siekė pasinaudoti LR BPĮ suteikta galimybe. Be to, nurodė, jog ten nebuvo keliamas klausimus dėl senaties termino bei nebuvo akcentuojama būtinybė pateikti notariškai patvirtintą šeimos narių susitarimą. Teigia, jog šios bylos nėra analogiškos, todėl sprendimai priimti pastarojoje byloje neturėtų būti pripažinti teismo precedentu šioje byloje.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-10 sprendimą nepakeistu - apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nesutinka su apelianto motyvu, jog teismas nepagrįstai vadovavosi teismo priimta nutarti i civilinėje byloje 2A-867-538/2012, kurioje R. M. ir E. S. buvo pripažinta teisė privatizuoti butus, esančius (duomenys neskelbtini). Teigia, jog būtent toje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad pagal BPĮ savivaldybės butų nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992-12-01, tačiau, jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavė atitinkamų pareiškimų, jiems buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997-12-31. Ieškinys buvo patenkintas, nes ieškovai laiku kreipėsi su prašymu privatizuoti, o atsakovas šių pareiškimų nepriėmė ir neinformavo apie galimybes butus privatizuoti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi išvadomis, priimtomis minėtoje civilinėje byloje. Ieškovė teigia, jog atsakovai nepaneigė fakto, kad ieškovė dar 1993 m. gruodžio mėnesį kreipėsi su prašymu leisti privatizuoti, ir nepaneigė fakto, kad atsakovė nepriėmė pareiškimo. Prašo atmesti apelianto argumentus dėl kitų privatizuotų butų tuo pačiu adresu, nes tai nėra bylos dalykas. Dėl notariškai patvirtinto šeimos narių susitarimo ieškovė nurodė, kad BPĮ tuo metu nenumatė reikalavimo, kad toks susitarimus turėjo būti pateiktas kreipiantis į Seimo komisiją, kuri sprendė ne pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo klausimus, bet tik dėl teisės leisti asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti. Pažymėjo, kad notarinė funkcija buvo suteikta ir butų ūkio eksploatuojančių įmonių darbuotojams, todėl, jeigu jie būtų laiku tinkami vykdę savo pareigas, nebūtų ginčo.

Dėl senaties termino ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakyta nuomone.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą nepakeistu. Atsiliepimas grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir ieškovės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl Butų privatizavimo įstatymo nuostatų galiojimo.

1991 m. gegužės 28 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Šalių ir jų atstovų paaiškinimais bylos rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais nustatyta, kad ieškovė J. B. su šeima iki 1993-10-01 gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). 1989-12-16 atsakovės sprendimu Nr. 368 buvo patvirtintas Butų ūkio valdybos avarinių patalpų sąrašas, į kurį įrašytas namas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 7). 1990-03-22 atsakovė sprendimu Nr. 80 dėl žemės sklypų suteikimo ir leidimo vykdyti tyrinėjimo – projektavimo darbus suteikė Sveikatos apsaugos ministerijai 2,0 ha žemės sklypą Strėvos gatvėje vaistų sandėliui statyti su sąlyga, kad bus iškelti gyventojai iš trukdančių statybai menkaverčių gyvenamųjų namų pagal priedėlį, kuriame įrašyta (duomenys neskelbtini), gyvenanti ieškovės J. B. mamos M. J. šeima (b. l. 8-9). 1992-01-15 atsakovės potvarkiu Nr. 21 pritarta projekto „Dėl neparduotinų gyvenamųjų namų, butų priedėlio Nr.1“ papildymui, kuriame įrašytas namas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 10,11). Visos šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė su šeima gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris buvo įtrauktas į avarinių gyvenamųjų namų sąrašą, bei buvo iškeldintas dėl vaistų sandėlio statybos iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, suteikiant jam kitą gyvenamąją patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 40–42). 2005-01-11 su M. J. sudaryta gyvenamųjų patalpų , esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis. 2005-02-01 M. J. mirė ir 2005-06-23 Klaipėdos miesto taryba dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo sudarė nuomos sutartį su J. B. (b. l. 16–18; 21-23). Ieškovė iki šiol yra ginčo buto nuomininkė ir gyvena neprivatizuotame bute, kitų gyvenamųjų patalpų nėra privatizavusi.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė gyvena neprivatizuotame bute, kitų gyvenamųjų patalpų nėra privatizavusi, gyvenamoji patalpa, kurias prašoma leisti privatizuoti, gali būti privatizavimo objektai. Dėl šių aplinkybių ginčo neiškilo, todėl dėl jų nepasisakytina. Tačiau byloje keliamas klausimas, ar ieškovė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais atliko visus būtinus veiksmus, būtinus įgyvendinti subjektinę teisę privatizuoti butą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Pagal LR BPĮ 1 str. 1 d. bei 2 d. nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavė atitinkamų pareiškimų, jiems buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 1992-01-15 atsakovės potvarkiu Nr. 21 pritarta projekto „Dėl neparduotinų gyvenamųjų namų, butų priedėlio Nr.1“ papildymui, jame įrašytas namas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 10–11). Ieškovė 1993 metais kreipėsi raštu į valstybinę butų ūkio eksploatavimo įmonę Nr. 9 (dabar UAB „Buitis be rūpesčių“). Liudytojai I. B. ir R. M., A. G. patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini)., privatizavimas buvo apsunkintas, pareiškimai iš žmonių buvo nepriiminėjami (b. l. 113–119). Šis gaktas taip pat patvirtintas civilinėje byloje Nr. 2-8753-642/2011, kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp ieškovų E. S. ir R. M. su atsakove Klaipėdos miesto savivaldybe dėl teisės pripažinimo privatizuoti butus name, kuriame gyvena ir ieškovė J. B.. Pažymėtina ir tai, jog ieškovė J. B. prašo pripažinti teisę privatizuoti butą, remdamasi tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir E. S. bei R. M.. Šios teismų nustatytos aplinkybės, kurios susijusios su ieškovės noru privatizuoti būstą, nėra nuginčytos. Atsižvelgus į tai, kad namas, esantis(duomenys neskelbtini), tikrai buvo įtrauktas į neparduotinų namų sąrašą. įvertinus byloje apklaustų liudytojų parodymus bei į tai, kad teisme jau buvo nagrinėta buvusių namo (duomenys neskelbtini), gyventojų byla dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatine tvarka ir konstatuota, kad gyventojų pareiškimas dėl buto privatizacijos nebuvo priimtas, teisėjų kolegijos nuomone, labiau tikėtina, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatymo nustatytu terminu kreipėsi dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, siekė įgyvendinti šią savo teisę, tačiau dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių šios teisės įgyvendinti negalėjo (CPK 177 str., 178 str., 185 str.). Kolegija nesutinka su apelianto padaryta išvada, jog ieškovė kreipėsi dėl būsto privatizavimo tuo laikotarpiu, kai egzistavo teisinis vakuumas asmenų atžvilgiu, turėjusių teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal LR BPĮ, t. y. nuo 1993-11-01 iki 1993-12-18. Pažymėtina ir tai, kad kalbama apie 20 metų senumo įvykius, todėl tiksliai nustatyti datą, kada buvo kreiptasi, nėra galimybių. Iš bylos medžiagos nustatytas faktas, jog ieškovė 1993 metų gruodžio mėnesį kreipėsi į valstybinę butų ūkio eksploatavimo įmonę Nr. 9, tačiau už butų privatizavimą atsakingi asmenys ieškovės pareiškimo dėl butų privatizavimo nepriėmė ir neinformavo apie galimybes butus privatizuoti. Atsakovė fakto, jog ieškovė kreipėsi 1993 metų gruodžio mėnesį nepaneigė, todėl yra pagrindas teigti, kad ieškovė Butų privatizavo įstatymo galiojimo metu tinkamai pareiškė valią dėl turimų butų privatizavimo.

Apeliantė taip pat nurodė, kad ieškovė neatliko vienos iš būtinųjų buto privatizavimo sąlygų, t. y. nepateikė notariškai patvirtinto šeimos narių susitarimo. Iš byloje medžiagos nustatyta, jog ieškovės pareiškimas dėl būsto privatizavimo 1993 metų gruodžio mėnesį nebuvo priimtas, vadinasi ieškovė neturėjo galimybės pateikti it tokio susitarimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sprendimo pagrįstumo civilinėje byloje Nr. 2-8753-642/2011 nurodė, kad asmenys, praleidę LR BTĮ 1 str. 1 d. nustatytą terminą kreiptis dėl būsto privatizavimo, turėjo teisę kreiptis į Seimo komisiją. Pažymėjo, kad įstatyme nebuvo nustatytas reikalavimas susitarimus su šeimos nariais pateikti kreipiantis į Seimo komisiją, kuri sprendė ne pirkimo–pradavimo sutarčių sudarymo klausimus, bet tik dėl teisės leisti asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų kreipusis į Seimo komisiją, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad prašymo pateikimas ne tiesiogiai Seimo komisijai, bet atsakingiems už butų privatizavimo proceso įgyvendinimą asmenims, kurie, suteikdami netikslią informaciją, iš esmės suklaidino ieškovus, siekusius įgyvendinti teisę privatizuoti jiems suteiktus butus, atsakovui nenurodžius aplinkybių, kurios būtų kliūtis ieškovams privatizuoti butus, bei, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai siekė privatizuoti dar iki tol avariniame name nuomotus butus, sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškovai yra įgiję atsakovo ginčijamą teisę nuomojamus butus privatizuoti lengvatine tvarka ir ši teisė gintina ją pripažįstant. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-03-28 nutartį, priimtą civilinėje byloje E. S., R. M. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-183/2013).

Kolegija atmeta atsakovės argumentus dėl teismo nepagrįsto vadovavimosi civilinėje byloje Nr. 2-8753-642/2011 (apeliacinio teismo Nr. 2A-867-538/2012; kasacinio teismo Nr. 3K-3-183/2013) teismo priimtais procesiniais sprendimais. Kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, jog šioje buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog ieškovai E. S. ir R. M. siekė pasinaudoti LR BPĮ suteikta galimybe bei nebuvo akcentuojama būtinybė pateikti notariškai patvirtinto šeimos narių susitarimo, kadangi jie neatitinka tikrovės. Nustatyta, kad atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė civilinėje byloje Nr. 2-8753-642/2011 pateikė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012-06-020 nutarties peržiūrėjimo (b. l. 71). Patikrinus Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis matyti, kad vienas iš atsakovės kasacinio skundo motyvų buvo tai, jog teismai neatsižvelgė, kad pagal LR BPĮ 5 straipsnį šeimos narių susitarimas dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo buvo būtina buto privatizavimo sutarties sudarymo sąlyga ir nurodė, kad ieškovai privalėjo sudaryti tokį susitarimą su savo sutuoktiniais, atitikusiais BPĮ 4 straipsnio reikalavimus, ir jį pateikti kartu su pareiškimu dėl būsto privatizavimo (civilinė byla Nr. 2-8753-642/2011). Taip pat Klaipėdos apygardos teismo 2012-06-20 nutartyje matyti, jog faktai, kad ieškovai 1993 metais kreipėsi raštu į valstybinę butų ūkio eksploatavimo įmonę Nr. 9 (dabar UAB „Buitis be rūpesčių“) ir namo, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimas buvo apsunkintas, pareiškimai iš žmonių buvo nepriiminėjami, nustatyti remiantis liudytojų parodymais. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė apeliaciniame skunde dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-11-25 sprendimo vieną iš motyvų nurodė, jog teismas nepagrįstai, remdamasis tik liudytojų parodymais nustatė, kad ieškovai LR BPĮ galiojimo metu, šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus ir nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių tą patvirtinančių rašytinių įrodymų. Be to, pažymėtina, jog atsakovė prašė sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą remdamasi vien tuo, jog Lietuvos Aukščiausiame Teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-8753-642/2011, kurioje nagrinėjami klausimai dėl teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda ir kurių šeimos taip pat kaip ir ieškovė J. B., buvo iškeldintos iš namo, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. prašė sustabdyti dėl to, kad abiejose bylose nagrinėjamai tapatūs klausimai (b. l. 69–70). Atsižvelgus į tai, teigti, jog civilinė byla Nr. 2-8753-642/2011 ir ši byla nėra analogiškos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi joje priimtais procesiniai sprendimais, yra nepagrįstas.

Dėl senaties taikymo.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog ieškinio senatis netaikoma, nes ieškovė siekia privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal LR VPBĮIDNMĮ 12 str. nuostatas, o ne pagal LR BPĮ. Mano, kad 1993-12-27 laikytinas momentu, kuomet ieškovė sužinojo apie galimą jos teisių pažeidimą, ir šis momentas turėtų būti laikomas ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia. Apeliantė prašė taikyti 3 metų senaties terminą (1964 m. CK 86 str.)

Kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo motyvas dėl senaties taikymo yra nepagrįstas, tačiau nesutinka su apeliantės pozicija, jog senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 1993-12-27 ir turi būti taikomas 1964 m. CK numatytas 3 metų senaties terminas.

Ieškovė prašo pripažinti teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas vadovaudamasi LR VPBĮIDNMĮ 12 str. nuostatomis. Šios teisės normos paskirtis - siekimas sudaryti galimybę LR BTĮ pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti, šiam įstatymui nustojus galioti. Pagal LR VPBĮIDNMĮ 12 str. 1 d. 2 p., nustojus galioti LR BTĮ teismine tvarka galima apginti tik pastarojo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Ši teisės norma taikytina tokiais atvejais, kai nustojus galioti LR BTĮ, ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme išspręstas ir priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butas turi būti privatizuotas (parduotas), arba kai nustojus galioti LR BTĮ, ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme dar neišspręstas ir jį išsprendus priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butą reikėtų parduoti (žr. LAT 2002 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. T. ieškinį Vilniaus m. savivaldybei bylos Nr. 3K–3–98; LAT 2002 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal L. M. ieškinį Vilniaus m. savivaldybei bylos Nr. 3K–3–188; 2002 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3K-3-394/2002 pagal J. L. ieškinį Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnijai). Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010 pažymėjo, kad sprendžiant, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal LR BTĮ, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė LR BTĮ galiojimo metu siekė įgyvendinti šią savo teisę, tačiau dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių šios teisės įgyvendinti negalėjo (CPK 177 str., 178 str., 185 str.). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teigtina, kad nuosavybės teisei į gyvenamąsias patalpas privatizavimo pagrindu atsirasti, atitinkamus veiksmus turi atlikti ne tik asmuo, kuris turi kreiptis į savivaldybės instituciją su prašymu privatizuoti patalpas bet ir savivaldybės institucija, kuriai tokio kreipimosi pagrindu atsiranda savivaldybės pareiga pradėti privatizavimo procedūras. Pažymėtina, kad teisiniai santykiai, susiklostantys dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vertinant juos gyventojų požiūriu, sudėtingi ir specifiški. Kitai santykio šaliai – savivaldybei – butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą. Netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Šiuo atveju atsakovė nepriėmė pareiškimo ir tinkamai neinformavo ieškovės apie galimybę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Šios patalpos ieškovei buvo suteiktos 1993-08-09 (b. l. 39). Byloje nustatyta, kad dėl šio buto privatizavimo ieškovė kreipėsi 1993 m. gruodį. Šios aplinkybės rodo, jog ieškovė elgėsi sąžiningai, kaip apdairus ir rūpestingas žmogus iš karto, kai jai buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, kreipėsi dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą, todėl tai dar kartą patvirtina, kad ieškovė siekė įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinti savo teisę į privatizaciją (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nutraukus gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), dėl šios gyvenamosios patalpos avarinės būklės, Klaipėdos miesto savivaldybė, vadovaudamasi 2003-12-04 tarybos sprendimu Nr. 1-399, 2005-01-11 sudarė nuomos sutartį su M. J., kuri buvo pagrindinė nuomininkė gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (b. l. 21–23). Su ieškove buto, esančio (duomenys neskelbtini), neterminuota nuomos sutartis buvo sudaryta 2005-06-23, mirus M. J. (b. l. 16–18).

Kadangi buvo nustatyta, jog ieškovė ne dėl savo kaltės neįgyvendino teisės privatizuoti būstą, t. y. tinkamai neinformavo apie galimybę butą privatizuoti, todėl darytina išvada, kad objektyviai apie pažeistą teisę ieškovė galėjo sužinoti tik 2005-06-23, sudarius būsto, esančio (duomenys neskelbtini), neterminuotą nuomos sutartį. Taigi, šiuo atveju pažeistos teisės suvokimą konkrečiu atveju apsprendė kitos aplinkybės. Prašymą leisti privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis gyvenamas patalpas ieškovė pateikė 2009-03-17 (b. l. 25). Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. civilinio kodekso nustatyti terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui. Bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų (LR CK 1. 125). Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovė senaties termino nepraleido.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.) ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš atsakovės priteistina ieškovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 2420 Lt (b. l. 142–143) CPK 98 str., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės ieškovei J. B. 2420 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė Rimvida ZubernienėKolegijos teisėjai Žydrūnas BertašiusAlona Romanovienė