Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje, atlyginimo.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Skundą pareiškėjas grindžia palatos ploto trūkumu ir dėl to kilusiais neigiamais išgyvenimais.

Atsakovo į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiais:

nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 7 d. buvo laikomas Psichiatrijos skyriaus palatoje;

nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d. – Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus palatoje Nr. 29, kurios plotas 15,45 kv. m., joje yra 4 dviejų aukštų lovos, todėl vienam asmeniui teko 1,93 kv. m. ploto;

nuo 2014 m. balandžio 13 iki 2014 m. balandžio 15 d. – Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 7, kurios plotas 15,51 kv. m., joje yra 3 dviejų aukštų lovos, todėl vienam asmeniui teko 2,59 kv. m. palatos ploto;

nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 16 d. – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 28,49 kv. m., joje yra 6 vieno aukšto lovos, todėl vienam asmeniui teko 4,75 kv. m. palatos ploto;

nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. sausio 22 d. – Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus stebėjimo palatoje ir palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,8 kv. m., joje yra 2 dviejų aukštų lovos, todėl vienam asmeniui teko 2,2 kv. m. palatos ploto;

nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 26 d. – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas 34,06 kv. m., joje yra 8 vieno aukšto lovos, todėl vienam asmeniui teko 4,26 kv. m. palatos ploto ir Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 5, kurios plotas 25,50 kv. m., joje yra 5 vieno aukšto lovos, todėl vienam asmeniui teko 5,1 kv. m. palatos ploto;

nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. birželio 18 d. – Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m., joje yra 5 dviejų aukštų lovos, todėl vienam asmeniui teko 2,13 kv. m. palatos ploto ir Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas 34,06 kv. m., joje yra 8 vieno aukšto lovos, todėl vienam asmeniui teko 4,26 kv. m. palatos ploto,

nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. sausio 15 d. – Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus palatoje Nr. 26, kurios plotas 8,92 kv. m., joje yra 2 dviejų aukštų lovos, todėl vienam asmeniui teko 2,23 kv. m. ploto;

nuo 2016 m. sausio 17 d. iki 2016 m. sausio 21 d. – Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus stebėjimo palatoje ir palatoje Nr. 29, kurios plotas 15,45 kv. m., joje yra 4 dviejų aukštų lovos, todėl vienam asmeniui teko 1,93 kv. m. ploto (b. l. 17-18, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74, 75).

Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie durų, nuo likusios palatos dalies atskirtas labai neaukšta 1 kv. m. sienele, unitazų palatose nėra, todėl po operacijos buvo sunku pasinaudoti sanitariniu mazgu.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) yra 1,5 m., daugelyje palatų sanitarinis mazgas įrengtas atokiau nuo durų, kitose palatose sudaryta galimybė užsitraukti pakabintą užuolaidą.

Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011), 32 punkte įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose). Atsakovo į bylą pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 7 d., 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. rugsėjo 18 d., 2015 m. gruodžio 23 d., 2015 m. lapkričio 10 d., 2016 m. kovo 29 d. patikrinimo aktuose (b. l. 45-46, 54-55, 56-57, 58-60, 61-63, 64-66) konstatuojama, kad palatų Nr. 23, Nr. 25, Nr. 24, Nr. 29 sanitariniai mazgai atitiko Higienos normos HN 47:2011 38 punkto reikalavimus, kuriame nurodyta, kad santechniniai įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, švarūs, tiekiamas šaltas vanduo palatos Nr. 23 sanitarinis mazgas atskirtas nuo likusios palatos dalies nepermatoma polietileno užuolaida. Tačiau iš minėtų patikrinimo aktų negalima daryti išvados, kad sanitarinio mazgo atitvarai atitinka teisės aktų reikalavimus. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tualeto įrengimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. LVAT praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją). Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė, kad sanitarinių mazgų įrengimas palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pakankamas asmens privatumo sanitariniame mazge užtikrinimui, nors jam teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas sanitariniame mazge galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų bei Ligoninės personalo, dėl to pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintinos kaip pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimu.

Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtinta 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Atsižvelgiant į aptartą, darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai Ligoninėse įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog palatos sanitariniame mazge nebuvo įrengto unitazo.

Pareiškėjas nurodo, kad palatose nebuvo ventiliacijos, langai uždaryti, langų rankenos išimtos.

Higienos normos HN 47:2011 47 punkte nurodoma, kad recirkuliuojant įstaigų patalpų orą turi būti vadovaujamasi Statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“, patvirtinto Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. D1-289 (toliau – ir STR) reikalavimais. Pagal STR 20.1 punktą natūralusis vėdinimas naudojamas tais atvejais, kai tiekiamo ar šalinamo oro nereikia valyti, o naudotojas, nekenkdamas kitiems, gali užtikrinti norminį mikroklimatą ir oro švarumą reguliuodamas tiesiai į patalpą patenkančio oro kiekį, arba kai į patalpą infiltruojasi pakankamai lauko oro. Iš atsakovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 7 d., 2014 m. rugpjūčio 4 d., 2015 m. rugsėjo 18 d., 2015 m. gruodžio 23 d. 2016 m. kovo 29 d. patikrinimo aktų (b. l. 45-46, 47-49, 56-57, 58-60, 64-66) matyti, kad palata Nr. 23, Chirurginio skyriaus palatos Nr. 3 ir Nr. 4, palatos Nr. 25, Nr. 24, Nr. 29 vėdinamos per langus, langai pritaikyti vėdinimui, tai atitinka Higienos normos HN 47:2011 47 punkto reikalavimą. Byloje nėra jokių vėdinimo netinkamumą ginčo laikotarpiu patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl ventiliacijos palatoje nebuvimo ir išimtų langų rankenų atmestini kaip nepagrįsti.

Ž. K. nurodė, kad palatose daug tarakonų, iš sanitarinio mazgo vamzdžių landžioja žiurkės.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Ligoninė dėl dezinsekcijos, deratizacijos 2014 m. sausio 2 d. sudarė sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 36-39). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių, atlikti vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 7 d., 2014 m. rugpjūčio 4 d., 2015 m. rugsėjo 18 d., 2015 m. gruodžio 23 d. patikrinimo aktuose (b. l. 45-46, 47-49, 56-57, 58-60) pažymėta, kad palatoje Nr. 23, Chirurgijos skyriaus palatose Nr. 3 ir Nr. 4, palatoje Nr. 25, palatoje Nr. 24 tarakonų ar kitų buitinių parazitų buvimo požymių vizualiai nenustatyta, dezinsekcijos, deratizacijos darbai registruojami įstaigoje nustatyta tvarka specialiame žurnale, nurodoma darbų atlikimo data, vieta, atsakingo darbuotojo parašas, privalomo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) atliekamas kas mėnesį arba dažniau pagal poreikį. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Ligoninėje buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, todėl pareiškėjo teiginiai dėl daug tarakonų bei žiurkių vertintini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrysti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Ligoninės administracija skirdama į palatas nekreipdavo dėmesio į išreikštą norą būti laikomam su nerūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas nurodė, kad patyrė nepatogumus dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto bei stogelio jame nebuvimo. Pasivaikščiojimo kiemelių plotų teisės aktai nereglamentuoja, todėl atsakovas, suteikdamas teisę pareiškėjui pasivaikščioti kiemelyje, neteisėtų veiksmų neatliko. Atsakovo į bylą pateikta pasivaikščiojimo kiemelio fotonuotrauka (b. l. 27) paneigia pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad pasivaikščiojimo kiemelis neturi stogelio pasislėpti nuo lietaus.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog prašomą priteisti neturtinę žalą jis patyrė dėl purvinų palatų langų, betoninių ir duobėtų grindų, pastoviai besilaikančios drėgmės, iš krano tekančio rudos spalvos vandens, neįrengto valgomojo stalo bei suolų, neįrengtų spintelių daiktams, nesudarytos galimybės džiovintis išskalbtas kojines.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 22 ir 26 punktuose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo reglamentuojama, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Taip pat reglamentuojama gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė. Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 (toliau – ir Higienos norma HN 47-1:2012), 114 ir 115 punktuose nurodoma, kad Sveikatos priežiūros įstaigos aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršiai turi būti švarūs (be akivaizdžiai matomų užteršimų: dulkių, valymo, dezinfekcinių medžiagų likučių, kraujo ir kūno skysčių, ekskretų žymių ir pan.), lengvai valomi/dezinfekuojami, atsparūs valymo ir dezinfekcijos priemonėms. Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių, kurie nėra medicinos prietaisai), paviršių valymas arba valymas ir dezinfekcija turi būti atliekami vadovaujantis higienos planu. Sveikatos priežiūros įstaigoje turi būti parengtas infekcijų kontrolės procedūrų vadovas, kuriame turi būti pateikta (aprašyta): aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos planas ir valymo, dezinfekcijos procedūra. Higienos planai turi būti sudaromi visiems sveikatos priežiūros įstaigos skyriams (padaliniams). Higienos planuose turi būti pateikti valymo, dezinfekcijos objektai, naudojamų valymo, dezinfekcijos priemonių pavadinimai, koncentracija, dezinfekcijos ekspozicijos trukmė, valymo, dezinfekcijos būdas, dažnis, atsakingi vykdytojai (Higienos normos HN 47-1:2012 9.6 p.)

Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 13 d., 2013 m. lapkričio 21 d., 2014 m. gegužės 7 d. 2015 m. gegužės 6 d., 2015 m. birželio 30 d. patikrinimo aktuose (b. l. 40-42, 43-44, 45-46, 52-53, 54-55) pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimų nenustatyta, Ligoninėje patvirtinta „Patalpų valymo procedūra“ atitinka Higienos normos HN 47-1:2012 9.6 punkte išdėstytus reikalavimus. Palatas kasdien valo palatiniai sanitarai ir pagalbiniai darbuotojai, pagrindinį valymą atlieka palatų sanitarai. Palatoje Nr. 23 išmatuota oro temperatūra, santykinė oro drėgmė – atitiko Higienos normos HN 42:2009 (Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“) 7 punkto reikalavimus. Pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Palatos Nr. 23 sienų, lubų, grindų ir aplinkos daiktų paviršiai buvo vizualiai švarūs, atitiko Higienos normos HN 47-1:2012 114 punkto reikalavimus. Pastebėtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 29 d. patikrinimo akte (b. l. 50-51) konstatuojama, jog 2014 m. rugsėjo 8 d. operatyviosios kontrolės metu buvo nustatyta, kad palatose Nr. 23 ir Nr. 29 kiekvienam pacientui nebuvo užtikrinta galimybė turėti spintelę asmeniniams daiktams laikyti bei spintą (ar atskirą jos dalį) arba kabyklą viršutiniams drabužiams kabinti ir tai neatitiko Higienos normos HN 47:2011 21 punkto reikalavimų, tačiau 2014 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas nebuvo gydomas Ligoninėje. Be to, 2015 m. sausio 28 d. atliktos grįžtamosios kontrolės metu nustatyta, kad palatose Nr. 23 ir Nr. 29 Higienos normos HN 47:2011 21 punkto pažeidimai buvo pašalinti. Taigi, pagal bylos duomenis teismas negali daryti išvados, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo purvini palatų langai, grindys betoninės ir duobėtos, pastoviai laikėsi drėgmė, pareiškėjui nepateikus teismui duomenų leidžiančių daryti priešingą išvadą, taip pat nesant duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją ar į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl minėtų sąlygų Ligoninėje, t. y. pareiškėjui nemanant, jog jo teisės yra pažeidžiamos, argumentai dėl purvinų langų, duobėtų betoninių grindų ir pastoviai besilaikančios drėgmės, atmestini kaip deklaratyvūs. Taip pat teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad nei Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos, nei Higienos norma HN 47:2011, nei kiti teisės aktai nenumato, kad Ligoninės palatose turi būti stalai ir suolai, todėl pareiškėjo argumentai dėl stalo ir suolų palatose nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat nepagrindė teiginių dėl netinkamo vandens, nesudarytos galimybės džiovintis išskalbtas kojines, ginčo laikotarpiu dėl šių nepatogumų į Ligoninės administraciją ar kitas institucijas nesikreipė, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti, todėl teiginiai laikytini neįrodytais. Teismas pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes neturi pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas prižiūrėdamas švarą palatose, atlikdamas remonto darbus (b. l. 30-31, 32, 33-34, 35) ar neatlikdamas veiksmų dėl tiekiamo vandens kokybės, pažeidė galiojančius teisės aktus. Nesant teisės aktų pažeidimo fakto negalima ir deliktinė atsakomybė.