Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, Laimai Grėbliūnienei, V. B., Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Audriui Ažukui, nuteistajam A. U., jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui, nuteistajam P. B. ir jo gynėjui advokatui Gintui Gustaičiui, nukentėjusiesiems D. K., E. K. ir E. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko, nuteistojo A. U. ir nuteistojo P. B. gynėjo advokato G. G. apeliacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo

A. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Taikant BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 5 val., jei tai nėra susiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.

P. B. šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Taikant BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 5 val., jei tai nėra susiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir V. K., G. Č. bei M. T., tačiau jie nuosprendžio neskundė.

Iš kaltinamųjų V. K., G. Č., A. U. bei P. B. priteista solidariai 12 664,90 Lt (dvylika tūkstančių šeši šimtai šešiasdešimt keturi litai devyniasdešimt centų) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos naudai.

Iš kaltinamųjų V. K., G. Č., A. U., P. B., M. T. priteista po 80 Lt (aštuoniasdešimt litų) nukentėjusiojo E. K. atstovavimo išlaidų valstybės naudai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-09-29 nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-01-16 nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K., G. Č., A. U., P. B. nuteisti už tai, kad 2011 m. rugsėjo 12 d. apie 1 val. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje prie (duomenys neskelbtini) bažnyčios, veikdami bendrininkų grupėje, V. K. bei G. Č. būnant apsvaigusiems nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, pašalinių asmenų akivaizdoje, A. U. chuliganiškai vairuojant A. U. priklausantį automobilį „Lexus RX 330“, v/n (duomenys neskelbtini) užblokavus automobilį ,,Nissan Sunny“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojamą M. T., ir kaltinamiesiems iš automobilio ištraukus nukentėjusiuosius E. K., E. J. ir D. K., dėl chuliganiškų paskatų tyčia E. K., E. J. ir D. K. sudavė rankomis, spyrė kojomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas bei tuo E. K. bei E. J. sukėlė fizinį skausmą, o D. K. padarė odos nubrozdinimus ir poodines gilesnių audinių kraujosruvas rankose, kojose, nugaroje, šonuose, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu, nesukėlusiu hipovoleminio šoko reiškinių ir tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą bei pažeidė viešąją tvarką.

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Audrius Ažukas skundžia Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį, prašo jį pakeisti ir A. U. bei P. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą skirti 3 (trejus) metus laisvės atėmimo, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį skirti 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo, bausmes subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu apėmimo būdu ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 str. 6 d.).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. U. apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistojo P. B. apeliacinis skundas tenkintinas. Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pagal šio įstatymo prasmę apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais teismas atmetė kitus įrodymus.

Dėl A. U. apeliacinio skundo

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieštaravimų. Vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai vienam ar kitam proceso dalyviui, nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus. Atnaujinus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, ištaisyti pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo ir vertinimo trūkumai, nustatyti BPK 301 str. 1 d., 276 str. 4 d.

Tačiau nepaisant to, jog A. U. savo kaltės dėl jam inkriminuotų veikų nepripažino, apeliaciniame skunde teigė, kad byloje nėra nenuginčijamų įrodymų, kad būtent jis siekė priešpastatyti save aplinkiniams, vairuodamas automobilį elgėsi chuliganiškai, ir toliau taip elgdamasis mušė rankomis ir spardė kojomis kitus asmenis, o ikiteisminio tyrimo metu kaltinamieji ir liudytojai keitė parodymus, tuo apsunkindami teismui nustatyti byloje tiesą, vis tik darytina išvada, jog byloje pakanka duomenų išvadai, jog A. U. baudžiamojon atsakomybėn patrauktas pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms jų neatkartoja, pasisakydamas tik dėl pirmosios instancijos teismo neaptartų duomenų.

Siekiant nustatyti byloje tiesą ir apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, apklausus V. K. bei pagarsinus jo paaiškinimus duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur jis buvo nurodęs, jog konflikto prie automobilių metu mušėsi ir A. U. (T.7, b.l. 54,T. 2, b.l.66-67), bei pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kad automobilis “Lexus“, kurį vairavo A. U., blokavo automobilį „Nissan Sunny“. Automobiliui „Nissan Sunny“ nebuvo kur važiuoti, nebent į griovį. A. U. priėjo prie vairuotojo atsidarė duris ir pradėjo šaukti, kodėl jie girti važinėja (T.5, b.l. 93). V. K. taip pat patvirtino, jog A. U. prašė „nekišti“ jo į bylą, t.y. duoti tokius parodymus, kad A. U. byloje nefigūruotų.Teisiamojo posėdžio metu teigė, jog jis nematė kad U sudavė kam nors, tačiau tvirtino, kad po įvykio matė A. U. ir P. B. su lazdomis( t.7,b.l.54). Nukentėjusysis E. K. parodė, kad jis sėdėjo automobilio priekinėje keleivio vietoje. Kažkas pradarė dureles ir jis gavo smūgį. Negali pasakyti kas sudavė smūgį, kažkas iš automobiliu „Lexus“ važiavusių asmenų galėjo smogti, nes viskas vyko akimirksniu - tik sustojo automobilis „Lexus“ ir iš karto pajautė smūgį. Atsigręžęs atgal matė kaip gale muša jo brolį D. K. spirdami iš kojų, taip pat mušė ir E. J.. Pagalių tuo momentu nematė. Šoko bėgti iš automobilio, tačiau ant jo siundė šunį. Šuo ant jo šoko urgzdamas. Po to pamena, kad atsibudo ryte, žolėje už ūkinio pastato (T.5, b.l. 85-87,119). Nukentėjusiojo parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur jis nurodė, kad jį automobilyje užpuolė ir mušė jo amžiaus jaunuolis, mano, jog jis buvo atvykęs automobiliu, kuris blokavo juos (T.2, b.l. 18). Nukentėjusysis D. K. parodė, kad kai jie išvažiavo, automobilis „Lexus“ užkirto kelią ir sustojo priešais jų automobilį jų važiavimo kryptimi. Jis neatpažino jį mušusių asmenų, tačiau pradžioje, iškart išlipęs iš automobilio „Lexus“ kažkuris trinktelėjo jo broliui ir E. J., matė kaip juos muša. Vienas asmuo iš „Lexus“ jį tikrai mušė, tačiau nežino kuris, nežino ar mušė A. U.. Jį daužė su lazda (T.5, b.l. 82-84). M. T. tvirtino, kad automobilis „Lexus“ jo vairuojamą automobilį aplenkė ir pradėjo spausti prie gatvės krašto ir jis tada sustojo, o iš automobilio iššoko du vyrai, rankose turėjo pagalius, panašius į kirvakočius. Priekyje sėdėjęs keleivis pirmas prišoko prie jo, atidarė dureles ir tuo metu prišoko jį blokavusio automobilio vairuotojas ( A. U.) laikydamas rankoje už antkaklio šunį ir rėkė, kad išliptų iš automobilio. V. K. sušuko, kad vairuotojo neliestų( t. 3, b.l. 117-118). Šie M. T. parodymai sutampa su V. K. duotais paaiškinimais dėl įvykio aplinkybių, kad jis prašęs A. U. vairuotojo ( M. T.) neliesti, nes jis yra pažįstamas. M. T. buvo ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, kad vyras su šunimi liepė jam pasitraukti į šoną. Automobiliu „Lexus“ atvažiavę vyrai, atsidarė abi galines automobilio dureles ir ten sėdinčius storą vaikiną, bei vieną iš brolių pradėjo spardyti besėdinčius ( t.3, b.l. 116). Prie automobilio priėjo V. ir G. Iš automobilio vyrai ištraukė visus keleivius: tris vaikinus keturiese pasikeisdami vieni su kitais mušė pievoje. Mušė rankomis, spardė kojomis, daužė pagaliais. Mušė ir vyras , kuris buvo su šunimi (T.3, b.l. 117-118, 122-123). Nors M. T. teisminio nagrinėjimo metu pakeitė parodymus, teigdamas, kad pabijojo pareigūnų, tačiau jo paaiškinimų nenuoseklumas ir negalėjimas motyvuotai paaiškinti parodymų keitimo priežasties, rodo jo suinteresuotumą A. U. padėti išvengti atsakomybės. Liudytojas D. Ū. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju analogiškai M. T. paaiškinimams, nurodė tas pačias aplinkybes parodė, jog automobilis „Lexus“ aplenkė automobilį „Nissan Sunny“ ir užstojo šiam kelią, užblokavo. Iš automobilio „Lexus“ iššoko P. B. ir A. U., kuris vienoje rankoje laikė šunį, kitoje turėjo kirvakotį. M. T. pats išlipo iš automobilio, jis kartu su kitais vaikinais prašė nemušti M. T., nes jį pažinojo. Kol jie pribėgo, abu vyriškiai nuo galinių sėdynių buvo išsitraukę du jaunuolius, su jais stumdėsi. Atbėgęs V. K. prie visų nukentėjusiųjų įspirdavo, buvo įpykęs, kad nevietiniai. Jam padėjo G. Č.. Ištraukę iš automobilio tris jaunuolius keturiese mušė( t.2, b.l. 31-32). Apklaustas daugiau nei po metų papildomai, patvirtino tas pačias aplinkybes, dar nurodė, kad A. U. paleido šunį, kuris lakstė aplinkui, bet nieko nedarė, o pats nuėjo prie keleivio sėdėjusio šalia vairuotojo, kurį ištraukė iš automobilio ir ėmė mušti rankomis. Tamsoje matė, kad nevietiniai buvo nugriuvę, juos spardė visi kojomis( t.2.b.l. 34). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytojas D. Ū. nurodė, kad jo parodymai duoti pareigūnui yra teisingi. Patikslino, kad jis įvykio vakarą buvo blaivus ir matė, kaip G. Č. mušė storą nevietinį vaikiną, A. U. mušė kitą nevietinį smulkutį vaikiną sėdėjusį priekyje automobilio, o P. B. mušė liesą, aukštą nevietinį vaikiną. V. K. mušė visus tris juos apspardydamas. Mušė rankomis ir kojomis visi keturi nurodyti asmenys ( t. 2.b.l. 41-43). Tai, kad vėliau apklausiamas teisme pakeitė iš esmės savo parodymus nenurodydamas parodymų keitimui reikšmingų priežasčių, o tik teigdamas, jog A. U. nieko nemušė. Tokius A. U. nepalankius parodymus davė todėl, kad išsigando (T.7, b.l. 55-56), rodo liudytojo suinteresuotumą padėti A. U. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Aplinkybę, kad sumušimai D. K. padaryti buvo kietais daiktais patvirtina ir specialisto išvados (T.1, b.l.63-65, 75-77, 91-94). Pirmos instancijos teismas išsamiai ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą pagrįstai kaltinamojo A. U. poziciją laikė gynybine. Teisėjų kolegija mano, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kuris nors nuteistasis ar liudytojas D. Ū. duodamas apie A. U. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, būtų siekęs nepagrįstai jį apkalbėti, ir kad būtų turėję tokį tikslą. Priešingai, gi V. K., liudytojas D. Ū. buvo pasitelkę kitus asmenis t.y. P. B. ir A. U. tikslu sudrausminti nevietinius asmenis, taigi jie veikė išvien.

Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino įrodytomis faktines aplinkybes, kad A. U. vairuodamas „Lexus“ markės automobilį, blokavo kelią automobiliu „Nissan Sunny“ važiavusiems nukentėjusiesiems, po to be svarbios priežasties kartu su bendrininkais V. K., G. Č. ir P. B. mušė (spardė ir mušė rankomis) nukentėjusiuosius, tokiais veiksmais demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės ir elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pašalinių asmenų akivaizdoje.

Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog kaltinamojo A. U. pateikta įvykių versija yra pasirinkta gynybinė taktika siekiant išvengti atsakomybės. Tokią apeliacinės instancijos teismo nuomonę suponavo tai, jog ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus dėl A. U. kaltės padarius jam inkriminuotas veikas, tiek nuteistieji V. K., G. Č. ir M. T., tiek liudytojas D. Ū. davė parodymus, kurie atitiko ir nukentėjusiųjų D. K. ir E. K. parodymus, rašytinę medžiagą- specialistų išvadas dėl sužalojimų pobūdžio, tačiau nagrinėjant bylą teisme D. Ū. ir M. T., G. Č. bei iš dalies V. K. pakeitė savo parodymus, neva tai dėl tyrėjo V. B. ikiteisminio tyrimo metu daryto poveikio, tačiau minėtieji asmenys teisme negalėjo konkretizuoti, kuo tas poveikis pasireiškė, liudytoju apklaustas V. B. neigė daręs bet kokį poveikį tuo metu apklausiamiems įtariamiesiems ar liudytojams. Nenustatyta ir tai, kad V. B. būtų suinteresuotas šios bylos baigtimi, todėl parodymuose atsiradusi priešinga pozicija, vertintina, kaip siekis padėti A. U. išvengti atsakomybės. V. K. apeliacinės instancijos teisme patvirtino faktinę aplinkybę, jog A. U. prašė jo „nekišti“ į bylą. Nustatytos faktinės aplinkybės, konflikto pradžia, siekis įbauginti nevietinius nukentėjusiuosius, jų automobilio blokavimas, bendrų veiksmų su kitais kaltinamaisiais atlikimas nukentėjusiųjų atžvilgiu, smurto naudojimas, sukeltos pasekmės, nukentėjusiųjų turto- automobilio apgadinimas, siekis imituoti eismo įvykį, ir A. U. pasišalinimas iš įvykio vietos iki atvyks policijos pareigūnai, rodo jo kaip asmens bandymą išvengti atsakomybės už bendrai atliktus neteisėtus veiksmus ir subjektyviosios pusės- tyčios buvimą jo veiksmuose. A. U. buvo ne tarnyboje, tačiau jis, kaip policijos pareigūnas, kuriam keliami aukštesni elgesio reikalavimai, turėjo imtis pozityvių veiksmų, kviesti policiją, imtis priemonių, jog nebūtų žalojami žmonės ar niokojamas turtas. Todėl A. U. pasirinkta gynybinė pozicija, jog jis stovėjo ir nieko nedarė, visiškai nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, nelogiška ir neįtikinama.

Teisėjų kolegijos nuomone apeliacinio skundo teiginiai, kad A. U. yra nuteistas už kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas, nepagrįsti. Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu V. K., A. U., G. Č., P. B. pagrįstai nuteisti už bendrininkavimą darant nusikalstamas veikas ir bendrininkų grupė pagrįstai pripažinta kaip nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė( BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 str. 1 d.). Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir pan. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-2018/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011).

Nagrinėjamu atveju kaltinamųjų veikos bendrumas pasireiškė tuo, kad jie visi be jokios aiškios priežasties A. U. vairuojamu automobiliu užblokavus nukentėjusiųjų automobilį ir taip jį sustabdžius, V. K., A. U., G. Č., P. B. veikė kartu, visi naudojo smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, tiesiogine nekonkretizuota tyčia atliktais veiksmais prisidėjo prie kilusių nusikalstamų pasekmių. Todėl pritartina apylinkės teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog visi keturi kaltinamieji, kaip bendravykdytojai, yra atsakingi už kilusius padarinius.

Skunde taip pat nurodoma, jog kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiami nedalyvaujant gynėjams, bei jų parodymai buvo galimai išgauti pažeidžiant BPK normas, t.y. jų parodymus įtakojo ikiteisminį tyrimą atlikęs pareigūnas V. B.. Tačiau tokių apelianto teiginių nepatvirtina bylos duomenys.

Viena iš įtariamojo teisių yra teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją (BPK 21 str. 4 d.). BPK 51 str. 1 d. yra nustatyti atvejai, kai gynėjo dalyvavimas byloje būtinas. G. Č. įtarimai yra pareiški 2013-03-07, tai kad įtariamajam yra išaiškintos jo teisės, numatytos BPK 21 str. 4 d., tame tarpe ir teisė turėti gynėją, patvirtina G. Č. parašas (T.3, b.l. 12). Teisė įtariamajam M. T. turėti gynėją išaiškinta pareiškus įtarimus 2011-12-19, tai taip pat patvirtina jo parašas (T.3, b.l. 121), atitinkamai V. K. – 2011-11-29 (T.2, b.l. 65), P. B. -2011-12-12 ir jis pasinaudojo teise turėti advokatą (T.3, b.l. 82), A. U. -2013-03-15 jis taip pat minėta teise pasinaudojo (T.3, b.l. 41). Taigi, apeliacinio skundo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista įtariamųjų teisė į gynybą yra visiškai nepagrįstas. Skunde teigiama, kad tyrėjas V. B. darė poveikį apklausiamiems asmenims. Teisme liudytoju apklaustas V. B. parodė, kad nedarė jokio poveikio D. Ū.. Šis geranoriškai davė parodymus apklausos metu. Jokia psichologinė ar fizinė prievarta nebuvo daroma. Kaltinamuosius žino tik iš darbo (T.5, b.l.90-92). Jokių konkrečių duomenų, kurie leistų pagrindą manyti tyrėją darant spaudimą, apeliantas nenurodė, duomenų, jog tyrėjas turėtų kokį nors suinteresuotumą šioje byloje teismas nenustatė, todėl teismo vertinimu, tokie kaltinimai V. B. – yra gynybos taktikos dalis.

A. U. apeliaciniame skunde nurodyta ir daugiau argumentų, kuriais yra grindžiamas skundžiamo nuosprendžio neteisėtumas ir nepagrįstumas, tai yra pateikiamas vertinimas aplinkybės dėl šuns amžiaus ir jo galimybės pulti nukentėjusiuosius, įvykio metu įrankių buvimo ar nebuvimo, tuo siekiant sumenkinti kitų proceso dalyvių ar liudytojų duotus parodymus, dėl apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją organizavimo ir tvarkos pristatant liudytoją į teismą. Iš esmės į šiuos apelianto argumentus pasisakė pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas tų pačių motyvų nebekartoja, jiems iš esmės pritariant. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas apeliacinės instancijos teismui išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010, 2K-116/2014, 2K-129/2014). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė jokių baudžiamojo proceso taisyklių pažeidimo tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek teisiamojo posėdžio metu.

Dėl P. B. gynėjo advokato G. G. apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu nuteistojo P. B. gynėjas teismo prašė panaikinti 2014 m. rugsėjo 8 d. pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl P. B. nuteisimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. ir kuriuo paskirta laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams bausmė, bausmės vykdymą atidedant 2 (dvejiems) metams ir bylą P. B. atžvilgiu nutraukti bei atleisti P. B. nuo baudžiamosios atsakomybės nukentėjusiesiems ir kaltininkui susitaikius. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų dėl jo kaltės, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje nepasisako. Dėl teismo šališkumo apeliacinės instancijos teismas pasisakė nagrinėdamas A. U. apeliacinį skundą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi nekonstatavo P. B. nuoširdaus kaltės prisipažinimo.

Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visuma šio straipsnio 1 dalyje išvardytų sąlygų, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal BK 38 str. 2 d. šiais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BK 38 str. 2 d. numatytų pagrindų nenustatyta, todėl vertintinos šio straipsnio 1 dalyje išvardintos sąlygos.

Pagal teismų praktiką, tik savanoriškas kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip aplinkybė, leidžianti švelninti bausmę ar nuo jos atleisti. Kai kaltininkas duoda tik iš dalies teisingus parodymus ar prisipažįsta tik dėl surinktų įrodymų, nelaikoma savanorišku prisipažinimu. Teismas, spręsdamas, ar yra ši sąlyga, turi įvertinti parodymų visumą, nustatyti, ar kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veiką ir kaltas dėl padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-464/2005, 2K-69/2013). Taigi viena iš tokių sąlygų yra prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ( BK 38 straipsnio 1 dalis.). Todėl spręstina, ar nuteistasis P. B. pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir ar jis davė parodymus dėl savo padarytos veikos. P. B., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, neneigė aplinkybių, jog kartu su A. U. atvyko į įvykio vietą ir dalyvavo konflikte, tačiau teigė pats smurto prieš nukentėjusiuosius nenaudojęs. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis visiškai pripažino savo kaltę, nurodė, kad nukentėjusįjį D. K. sumušė kartu su V. K. jau po įvykio, tačiau šios aplinkybės ankstesnių apklausų metu nenurodė, nes V. K. to prašęs. Vienareikšmiškai teigti, kad P. B. parodymai neatitinka bylos aplinkybių, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, remiantis vien tuo, kad V. K. su P. B. parodymais nesutinka, nėra pagrindo, kadangi versijos, jog nukentėjusysis D. K. galėjo būti sumuštas jau po įvykio, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, laikėsi pats V. K., taip ir liudytojas D. Ū., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, esant tokioms aplinkybėms, laikytina, kad P. B. iš esmės prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką. Pagal įstatymo formuluotę, įstatymo leidėjas siekiant taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, nereikalauja, kad kaltininkas ne tik pripažintų padaręs nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdžiai gailėtųsi, kaip to reikalauja BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Todėl nesutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad negalima taikyti BK 38 straipsnio ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį vien tuo pagrindu, kad nenustatyta nuoširdaus kaltės pripažinimo.

P. B. atlygino žalą nukentėjusiesiems D. K., E. K. ir E. J. (T.5, b.l.110, 138), šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino nukentėjusieji (T.7, b.l. 57), jų atsiprašė ir susitaikė. Tai patvirtina teismui pateikti susitaikymo protokolai (T.5, b.l.110,138), P. B. susitarime su D. K. ir E. K. nukentėjusieji pažymėjo, kad visą 4000 litų materialinės ir moralinės žalos atlyginimą gavo, pretenzijų neturi (T.5, b.l. 110). P. B. susitarime su E. J. pažymėta, kad kaltinamasis P. B. nukentėjusiajam turtinę ir neturtinę žalą pilnai atlygino (T.5, b.l. 138). Tas aplinkybes patvirtino apeliacinės instancijos teisme patys nukentėjusieji (t.7.b.l. 86).

BK 38 str. 1 d. 4 p. numatyta dar viena būtina sąlyga atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius instituto taikymui – pagrįstas manymas, kad ateityje kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Ši sąlyga yra vertinamojo pobūdžio ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindas tokiam manymui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra. Iš bylos duomenų matyti, kad P. B. yra neteistas (T.3, b.l. 106), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (T.3, b.l. 110), psichiatro ir priklausomybės ligų kabineto įskaitoje nėra registruotas (T.3, b.l. 109), nusiskundimų dėl netinkamo P. B. elgesio seniūnija nėra gavusi, seniūnijoje svarstytas ir baustas nebuvo (T.3, b.l. 111). Nusikalstamas veikas padarė atsitiktinai, todėl įvertinus visus P. B. asmenį charakterizuojančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog P. B. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiesiems susitaikius.

Pažymėtina, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais taip pat gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 str. 1, 2 d.). Kadangi nusikalstamas veikas P. B. padarė panaudodamas smurtą, laikytina, kad bausmės tikslus tinkamai padės pasiekti BK 67 str. 2 d. 6 p., 71 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo pakeisti Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį dėl aiškiai per švelnių bausmių paskyrimo ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo A. U. ir P. B.. Prašo bausmes už paskirtąsias veikas sudėti bausmių apėmimo būdu.

Atsižvelgiant į tai, jog išnagrinėjus P. B. apeliacinį skundą šis tenkintas, P. B. atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiais ( BK 38 str.), todėl tenkinti apeliacinio skundo dėl P. B. aiškiai per švelnios bausmės paskyrimo ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nėra pagrindo, todėl jis atmestinas. Tačiau išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus dėl prašymo A. U. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 3 metams ir pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, o pagal BK 63 str. 2 d. 5 d., 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 3 metams, tenkintinas iš dalies.

Spendžiant klausimą dėl bausmės paskyrimo, pastebėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

Pagal bendrą taisyklę teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytais pagrindais: pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Už BK 138 str. 2 d. 8 p. nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė. Už BK 284 str. 1 d. nustatytos nusikalstamos veikos padarymą nustatyta alternatyvi viešųjų darbų bausmė arba bauda, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmė.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str., t. y. į nusikalstamų veikų pobūdį ir kiekį; į kaltės formą ir rūšį, – nusikalstamos veikos padarytos esant tiesioginei tyčiai, suvokiant jų pavojingumą, numanant ir norint, kad atsirastų BK numatyti padariniai; į nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, - padarytos dėl menkavertės dingsties; į nusikalstamų veikų stadiją, - baigti; į kaltinamojo asmenybę, socialinį statusą – A. U. yra neteistas, administracine tvarka nebaustas, bylos duomenimis charakterizuojamas teigiamai, dirba (T.3, b.l. 59-72); į tai, kad byloje reiškiamas civilinis ieškinys. A. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikalstamas veikas A. U. padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Nustatydamas bausmės trukmę, teismas sprendė, kad tikslams pasiekti pakanka mažesnės negu sankcijoje už padarytas nusikalstamas veikas numatytas bausmės vidurkis bausmės. Bausmės subendrintos įstatymo nustatyta tvarka. Prokuroras apeliaciniu skundu siekia, jog A. U. būtų paskirta griežtesnė bausmė, t.y. už BK 138 str. 2 d. 8 p. padarymą paskirta laisvės atėmimo 3 m. bausmė, už BK 284 str. 1 d. padarymą – 1 m. 6 mėn. laisvė atėmimo bausmė. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo skirto už BK 138 str. 2 d. 8 p. padarymą 2 metų laisvės atėmimo ir už BK 284 str. 1 d. padarymą vienerių metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per švelni, imant dėmesin ir tą faktą, jog už BK 284 str. 1 d. nusikaltimo padarymą A. U. yra parinkta griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimo bausmė, nors BK 55 str. nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Įvertinus minėtąjį teisinį reglamentavimą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo bausmės trukmės parinkimu, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę ir išvardintas aplinkybes, taip pat ir į tai, kad A. U. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, kas nerodo jo negatyvaus ir nuolatinio pobūdžio požiūrio į visuomenėje nusistovėjusios tvarkos laikymąsi. Todėl bausmės (BK 41 str. 2 d.) paskirčiai įgyvendinti, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos bausmių trukmės už abi veikas pakanka. Tačiau pastebėtina, kad paskirdamas galutinę laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bausmes subendrino vadovaudamasis BK 63 str. 4 d. nuostatomis, jas iš dalies sudėdamas, t.y. prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnes bausmes. Visiškai sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog šiuo atveju bausmės turėjo būti subendrintos vadovaujantis BK 65 str. 5 d. 1 p., kadangi esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, bausmės subendrinamos apėmimo būdu. Dėl šios priežastis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. U. paskirtų bausmių subendrinimo keistina.

Prokuroras taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 75 str. ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 2 metams, paskirdamas įpareigojimus. Tokią poziciją prokuroras motyvavo tuo, jog šiuo atveju teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo turi būti labiau motyvuota, taip pat pastebėjo, jog A. U. viso proceso metu savo kaltės nepripažino, po nusikaltimų padarymo neparodė savo kritinio požiūrio į savo veiksmus, nesiekė sumažinti žalos, ir priešingai – siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas vis tik tokiems prokuroro argumentams nepritaria dėl žemiau nurodytų priežasčių.

BK 75 str. 1 d. yra nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų.

Be anksčiau minėtų, A. U. asmenį apibūdinančių teigiamų duomenų, nustatyta ir tai, kad nuteistasis padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus. Kaip teisingai pažymėjo prokuroras, nors A. U. nuo bylos tyrimo pradžios savo kaltės nepripažino, tačiau BK 75 straipsnio nuostatos ir nereikalauja, kad kaltininkas pripažintų kaltę ar dėl jos nuoširdžiai gailėtųsi. Be to, kaip jau minėta pagal BK 55 str. asmeniui pirmą kartą teisiamam teismas paprastai paskiria bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog nepateisinus teismo parodyto pasitikėjimo, A. U. kils baudžiamajame įstatyme nustatytos pasekmės.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, į apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytą prokuroro nuomonę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmiau aptarti duomenys leidžia pritarti pirmos instancijos teismo padarytai išvadai, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai dar gali būti pasiekti A. U. taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir skiriant jam įpareigojimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 1 p., 2 p., 327 str. 2 p., 328 str. 2 p.,

nusprendžia:

Nuteistojo P. B. apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti. Prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio dalį, kuria P. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams bei taikytas BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas.

A. P. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiaisiais ir šiuo pagrindu baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti (BK 38 str. 1 d.).

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 6 p., 71 str., P. B. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio, t. y. 376 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų), įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nustatyti vienerių metų įmokos sumokėjimo terminą, jį skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Išaiškinti P. B., kad jeigu jis per vienerius metus nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, o jeigu jis per tą patį laikotarpį padarys naują tyčinį nusikaltimą, šis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Pakeisti Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio dalį, kuria A. U. vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Šią nuosprendžio dalį išdėstyti taip:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Kitoje dalyje Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.