Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 4 d., apie 13.35 val., namuose, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, rankose laikydamas atkištą peilį bei juo užsimodamas ir eidamas link savo tėvo A. K., sakydamas žodžius „užmušiu, nebegyvensi, tau galas“ grasino nužudyti savo tėvą A. K. ir dėl to jis turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. K. bei jo gynėja ir nukentėjusysis A. K. prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai D. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Konkrečiu atveju prielaidų daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. K. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, taip pat pripažino ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, pagrįstai įvertino tai, kad vieną nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas teistas keturis kartus, teistumui neišnykus, ankstesniu nuosprendžiu jam skirtos laisvės apribojimo bausmės metu, kad baustas administracine tvarka.

Taigi apylinkės teismas įvertino visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, tarp jų ir tas, kurias nuteistasis nurodo ir apeliaciniame skunde, ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantui už nusikaltimo padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apelianto asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Kolegijos vertinimu, nuteistajam apylinkės teismo skirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam apylinkės teismo nuosprendžiu skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių, kuri paskirta subendrinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu apeliantui skirta ir neatlikta bausmės dalimi, yra mažesnė už jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Dėl to nuteistajam paskirtą bausmę ir galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą, ją švelninti, ar skirti kitą apelianto prašomą su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nėra teisinio pagrindo. O tai, jog nuteistasis vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta, bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda ir pagrindo mažinti jam pirmosios instancijos teismo skirto bausmės dydžio ar keisti jam skirtą bausmės rūšį. Kartu pastebėtina, kad vien tik nuteistojo asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Ir nors apeliantas skunde nurodo, kad turi mažą vaiką, kuriam buvo atlikta operacija ir yra reikalinga jo finansinė bei moralinė parama, kad jo žmona nedirba ir pastarajai vienai prižiūrėti neįgalų vaiką labai sunku, kad jis atsiprašė savo tėvo, šis jam atleido ir pretenzijų neturi, vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad šios ir kitos apelianto skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima keisti ir švelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę nuteistajam. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia tai, kad nuteistajam ankstesniais nuosprendžiais už nusikalstamų veikų padarymą jau buvo taikytos bausmės, kurios nebuvo susijusios su realiu laisvės atėmimu, tačiau tai jam teigiamos įtakos nepadarė, nuteistasis ir toliau pažeidinėjo visuomenėje priimtas taisykles, teisės ir moralės normas, o paskutinę nusikalstamą veiką įvykdė jau būdamas anksčiau teistas keturis kartus, teistumui neišnykus, o tai itin neigiamai apibūdina apelianto asmenybę ir rodo, kad ankstesniais nuosprendžiais apeliantui skirtos bausmės nepasiekė joms keliamų tikslų. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo ir savo šeimos padėtį ir negali pradėti visaverčio gyvenimo, pakankamai rūpintis savo šeima, priklauso nuo jo paties elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių.

Nustačius, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, kaip to prašo nuteistasis, nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl tenkinti nuteistojo D. K. apeliacinį skundą ir švelninti jam skirtą bausmę ar paskirti kitą, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą atmesti.