- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-29
- Bylos Nr.
- 2A-215-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-15261-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- M. M.
- Ieškovas
- M. M.
- Kategorijos
- 75.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. N2-1893-127/2013 pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovui M. M. ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, išvadą byloje duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė M. M. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti šalių sudarytą santuoką dėl atsakovo M. M. kaltės, po santuokos nutraukimo palikti jai pavardę M., nustatyti nepilnametės dukros gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo nepilnametei dukrai išlaikymą po 425 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki dukros pilnametystės, padalyti santuokoje įgytą turtą ir priteisti atsakovui keleivinį automobilį VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti skolą uždarajai akcinei bendrovei „Ūkio banko lizingas“ asmenine atsakovo skola.
Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės, nustatyti nepilnametės dukros gyvenamąją vietą su atsakovu, priteisti iš ieškovės nepilnametei dukrai išlaikymą po 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, priteisti jam keleivinį automobilį VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti skolą UAB „Ūkio banko lizingas“ bendra sutuoktinių skola ir padalyti ją lygiomis dalimis.
Posėdžio metu ieškovė sutiko, kad nepilnametės dukros gyvenamoji vieta būtų nustatyta su atsakovu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: nutraukė šalių sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, paliko ieškovei santuokinę pavardę M., nustatė nepilnametės dukros gyvenamąją vietą su atsakovu, patvirtino ieškovės bendravimo su nepilnamete dukra bendravimo tvarką, priteisė iš ieškovės nepilnametei dukrai išlaikymą po 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo 2013 m. vasario 14 d. iki dukros pilnametystės, priteisė atsakovui keleivinį automobilį VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino prievolę pagal 2012 m. rugpjūčio 31 d. vartojimo kredito sutartį Nr. C208279987 su UAB „Ūkio banko lizingas“ asmenine atsakovo prievole.
Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog kreditą ėmė turėdamas sutuoktinės sutikimą ir jį panaudojo šeimos poreikiams tenkinti, todėl šią skolą pripažino asmenine. Kad prievolę po santuokos nutraukimo vykdytų sutartį sudaręs M. M. neprieštarauja UAB „Ūkio banko lizingas“.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas M. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą dalyje dėl prievolių padalijimo ir 2004 m. rugpjūčio 19 d. prievolę (2012 m. rugpjūčio 31 d. vartojimo kredito sutartį Nr. C208279987) su UAB „Ūkio banko lizingas“ (8 011,46 Lt) pripažinti solidaria šalių prievole. Nurodo, kad 2004 metais, šalims gyvenant santuokoje, atsakovo vardu buvo sudaryta Ūkio banko lizingo kortelės su kredito limitu sutartis. Pinigai iš kortelės buvo naudojami bendriems šeimos interesams ir poreikiams tenkinti, nes šeimoje tuo metu trūko pinigų. Byloje yra įrodymų, kad apie vartojimo kreditą ieškovė žinojo ir išreiškė tam sutikimą, kadangi pati mokėjo AB Ūkio banko Vilniaus filialui (2005 m. gegužės 27 d. tarpfilialinis kasos pajamų orderis Nr. 561120). Šiuo metu yra sudarytas mokėjimų grafikas iki 2015 m. rugpjūčio 30 d., t. y. pratęstas įsipareigojimas pagal 2004 m. rugpjūčio 19 d. prievolę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad nesutinka su atsakovo pateiktu tarpfilialinio kasos pajamų orderio vertinimu. Apmokėjimo faktas lieka tik orderio apmokėjimo faktu, o ne kredito panaudojimo bendriems šeimos poreikiams tenkinti nustatymu. Apeliantas dėl to nepateikė jokių įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Ieškovė prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių skundą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nenurodė ir ieškovė. Dėl šių priežasčių ieškovės prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkinamas.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl prievolės, atsiradusios iš vieno iš sutuoktinių sudarytos vartojimo kredito sutarties, teisinio kvalifikavimo (solidari ar asmeninė).
Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių rūšių kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Be to, pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį, solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas santuokos metu buvo sudaręs du sandorius – 2004 m. rugpjūčio 19 d. Ūkio banko lizingo kortelės su kredito limitu sutartį Nr. T408003593 (b. l. 55) ir 2012 m. rugpjūčio 31 d. vartojimo kredito sutartį Nr. C208279987 (b. l. 31). Pastaroji, kaip galima spręsti iš apelianto paaiškinimų ir byloje esančios vartojimo kredito sutarties specialiosios dalies nuostatų (b. l. 31), buvo sudaryta pirmosios sutarties refinansavimui. Nepaisant to, ji laikytina savarankišku sandoriu, dėl kurio teisinės prigimties turi būti sprendžiama pagal CK 3.109 straipsnyje įtvirtintas taisykles.
Byloje nustatyta, kad ieškovė paliko apeliantą (išėjo gyventi atskirai) 2012 m. rugsėjo mėn. Taigi akivaizdu, kad ginčo sandorio sudarymo metu (2012 m. rugpjūčio 31 d.) šalys jau negyveno santuokinio gyvenimo ir netvarkė bendro ūkio. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. sandoris buvo būtinas šeimos namų ūkiui išlaikyti (CK 3.109 str. 2 d.) ar bendriems šeimos poreikiams tenkinti (CK 3.109 str. 3 d.). Sudarydamas (refinansavimo) vartojimo kredito sutartį tuo metu, kai šalys jau faktiškai kartu negyveno, apeliantas veikė savo rizika, todėl iš to išplaukiančias pasekmes (prievolės pripažinimas asmenine) turi prisiimti pats.
Kartu teisėjų kolegija išaiškina, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. vartojimo kredito sutarties kvalifikavimas asmenine apelianto prievole netrukdo jam CK 6.9 straipsnio nustatyta tvarka (t. y. refinansavimo būdu įvykdžius ankstesnę prievolę) pareikšti ieškovei reikalavimą dėl jai tenkančių mokėjimų pagal 2004 m. rugpjūčio 19 d. sutartį atlyginimo (įrodžius, kad iš pastarosios sutarties kylančios prievolės yra solidarios).
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių prievolių pobūdžio, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.