Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad laikotarpiu nuo 2017-06-10 iki 2018-04-13, jo teigimu, jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, nesupažindinus su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarką nustatančiomis taisyklėmis, per mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nepilnai atitvertas, be užuolaidų ir dangčio, nebuvo aliarmo mygtukų, Lukiškių TI-K priežiūros pareigūnai nereagavo į pareiškėjo prašymus ar skundus, neatnešdavo paskirtų vaistų ir laiku neišvesdavo pas gydytoją.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017-06-10 iki 2018-04-13 jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo ir pareiškėjo asmens įskaitos kortelės (b. l. 65–68) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-06-09 iki 2018-04-12 (2018-04-13 išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją) Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis, jam buvo taikomas suimtojo teisinis statusas (žr. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 12 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Pareiškėjas skunde nurodė, kad visada kameroje buvo kalinamas su kitu asmeniu, tačiau teismas šiuos teiginius atmeta kaip deklaratyvius ir abstrakčius, nes pareiškėjas nepateikė jokių tikėtinai pagrįstų duomenų, dėl kurių teismui kiltų abejonių dėl Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytos informacijos apie asmenų skaičių, gyvenusių su pareiškėju kamerose, tikrumo ir išsamumo.

Remiantis Lukiškių TI-K atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2017-06-10 iki 2017-06-12 buvo laikomas vienas kameroje Nr. 337 (plotas 7,69 m²), 2017-06-13 išvyko iš Lukiškių TI-K; pareiškėjas 2017-03-21 atvyko į Lukiškių TI-K ir tą dieną buvo laikomas vienas kameroje Nr. 337 (plotas 7,69 m2), o nuo 2017-06-23 iki 2017-06-25 – kartu su dar vienu asmeniu, 2017-06-26 išvyko į Utenos apskrities areštinę.

Pareiškėjas 2017-06-30 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 337 (plotas 7,69 m²) ir joje laikomas vienas iki 2017-07-06, o 2017-07-07 išvyko iš Lukiškių TI-K. Pareiškėjas 2017-07-28 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 336 (plotas 7,63 m²) ir joje laikomas vienas iki 2017-07-30, o 2017-07-07 išvyko iš Lukiškių TI-K. Pareiškėjas 2017-08-04 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 337 (plotas 7,69 m²) ir joje laikomas vienas iki 2017-08-06, o 2017-08-07 išvyko iš Lukiškių TI-K. Pareiškėjas 2017-09-01 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 337 (plotas 7,69 m²) ir joje laikomas vienas iki 2017-09-03, 2017-09-04 perkeltas į kamerą Nr. 112A (plotas 6,34 m²) ir joje laikomas vienas iki 2017-09-24, o 2017-09-25 išvyko iš Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas 2017-09-29 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo laikomas kameroje Nr. 125 (plotas 6,48 m²) vienas iki 2017-10-01, 2017-10-02 išvyko iš Lukiškių TI-K. Pareiškėjas 2017-10-06 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo laikomas kameroje Nr. 122 (plotas 7,38 m²) tą dieną vienas, o 2017-10-07–2017-10-08 dar su vienu asmeniu, 2017-10-09 perkeltas į kamerą 190 (plotas 7,94 m²), kurioje buvo su dar vienu asmeniu, 2017-10-10 perkeltas į perkeltas į kamerą 178 (plotas 7,94 m²), kurioje buvo iki 2017-10-20 su dar vienu asmeniu, 2017-10-21 perkeltas į kamerą Nr. 346 (plotas 7,88 m²), kurioje buvo iki 2017-10-23 vienas arba su dar vienu asmeniu, 2017-10-24 perkeltas į kamerą Nr. 340 (plotas 8,17 m²) ir buvo laikomas su kitu asmeniu, 2017-10-25 perkeltas į kamerą Nr. 295 (plotas 7,95 m²) ir buvo laikomas su kitu asmeniu, 2017-10-26 perkeltas į kamerą Nr. 346 (plotas 7,88 m²), kurioje iki 2017-11-10 buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, 2017-11-11 toje pačioje kameroje buvo laikomas vienas, 2017-11-12 – dviese, 2017-11-13 išvyko iš Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas 2017-11-17 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110 (plotas 7,48 m²) ir laikomas vienas; nuo 2017-11-17 iki 2017-11-21 perkeltas į kamerą Nr. 343 (plotas 8,08 m²), kurioje buvo kartu su kitu asmeniu, 2017-11-22 išvyko iš Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas 2017-11-24 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117 (plotas 7,31 m²) ir tą dieną buvo laikomas su dar vienu asmeniu, o 2017-11-25–2017-11-26 šioje kameroje gyveno vienas, 2017-11-27 išvyko iš Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas 2017-11-29 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122 (plotas 7,38 m²) ir tą dieną buvo laikomas vienas, 2017-11-30 perkeltas į kamerą Nr. 293 (plotas 8,2 m²), kurioje gyveno vienas, nuo 2017-12-01 iki 2017-12-10 buvo laikomas kameroje Nr. 362 (plotas 7,66 m²) su dar vienu asmeniu, 2017-12-11 išvyko iš Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas 2017-12-15 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117 (plotas 7,31 m²) ir tą dieną buvo laikomas vienas, nuo 2017-12-16 iki 2017-12-17 šioje kameroje gyveno su dar vienu asmeniu, 2017-12-18 perkeltas į kamerą Nr. 195 (plotas 7,94 m²), kurioje buvo iki 2018-01-04 vienas arba dar su vienu asmeniu, 2018-01-05 išvyko iš Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas 2018-01-08 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117 (plotas 7,38 m²) ir tą dieną buvo laikomas vienas, 2018-01-09 perkeltas į kamerą Nr. 268 (plotas 7,3 m²), 2018-01-10 perkeltas į kamerą Nr. 310 (plotas 7,77 m2), kuriose tomis dienomis gyveno vienas, o nuo 2018-01-11 iki 2018-01-12 kameroje Nr. 310 buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, nuo 2018-01-13 iki 2018-03-06 buvo laikomas kameroje Nr. 254 (plotas 34,71 m²), kurioje tuo laikotarpiu gyveno iš viso 6–9 asmenys, 2018-03-07 išvyko iš Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas 2018-03-13 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118 (plotas 7,38 m²) ir tą dieną buvo laikomas vienas, nuo 2018-03-14 iki 2018-04-12 buvo laikomas kameroje Nr. 258 (plotas 34,71 m²), kurioje tuo laikotarpiu gyveno iš viso 5–9 asmenys, 2018-04-13 išvyko iš Lukiškių TI-K į pataisos įstaigą.

Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis iš viso 213 dienų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m².

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjui būnant kamerose vienam ar laikomam su kitais asmenimis visą ginčo laikotarpį teko daugiau, nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalią gyvenamojo ploto normą.

Vertinant pareiškėjui tekusį gyvenamosios kameros plotą, svarbu paminėti, kad LVAT suformuotoje praktikoje buvo laikomasi pozicijos, jog pagal Įsakymo 1.3.1 punkto nuostatas skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2017-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017). Tačiau naujausioje EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 m² asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr. LVAT 2017-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas (Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai yra apie 0,56 m²), matyti, kad šiomis dienomis pareiškėjui tenkantis kameros plotas nepažeidė iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusios 3 m² minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto ribos. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas pareiškėjo argumentus, kad, skaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą turi būti visada atmetamas baldų užimamas plotas, atmeta kaip nepagrįstus.

Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Ginčui aktualiu laikotarpiu tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui, tačiau 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Aptartas teisinis reguliavimas tiesiogiai nenurodo, kad tardymo izoliatorių sanitariniai įrenginiai (unitazai) privalo būti įrengti su dangčiu. Tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimus, sanitarinio mazgo įrenginys privalo būti eksploatuojamas su dangčiu, jei tokio priedo pritvirtinimo galimybė techniškai numatyta.

Pagal EŽTT praktiką tokio pobūdžio bylose, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013-04-25 sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2007-07-19 sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją ir kt.). CPT pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015-03-10 sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktus).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyvenamosiose kamerose buvo laikomas vienas ir su kitais asmenimis. Lukiškių TI-K atsiliepime ir Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 98–99) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2016 metų kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m pertvara, asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Susiejus minėtus duomenis su duomenimis apie pareiškėjo laikymą konkrečiose kamerose, matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-01-13 iki 2018-03-06 (iš viso 53 paras, kai gyveno kameroje Nr. 254) buvo laikomas kamerose, kuriose, atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje kabinoje. Likusiu ginčo laikotarpiu (160 paras) pareiškėjas gyveno kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atitvertas nuo likusio kameros ploto ir nuo įėjimo durų. Lukiškių TI-K teiginiai dėl sanitarinio mazgo įėjimo uždengimo užuolaida yra abstraktūs, nekonkretizuoti, atsižvelgiant į konkrečias kameras, kuriose gyveno pareiškėjas. Iš jų nėra galimybės nustatyti, ar skundžiamu laikotarpiu kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, tuo metu buvo įrengtos užuolaidos, skirtos sanitarinio mazgo įėjimui uždengti. Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K suimtųjų priežiūrą vykdantys pareigūnai su pareiškėju elgėsi etiškai ir savo veiksmais sąmoningai nesiekė pažeisti šio asmens privatumo, nepaneigia suėmimą vykdančios įstaigos pareigos sanitarinius mazgus gyvenamosiose patalpose įrengti taip, kad būtų užtikrinamas jose laikomų asmenų privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo minėtu laikotarpiu, sanitarinis įrenginys buvo netvarkingas (be dangčio). Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo pareiškėjo reikalavimas pripažintinas pagrįstu.

Pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti ir todėl, kad Lukiškių TI-K priežiūros pareigūnai laiku neišvesdavo pas gydytoją, neatnešdavo vaistų, kuriuos pareiškėjas turėjo vartoti kasdien.

Šiuo aspektu aktualios SVĮ 45 straipsnis, kuriame nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims (1 dalis). Tardymo izoliatoriuose veikia asmens sveikatos priežiūros tarnybos. Šių tarnybų struktūrą ir darbo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai (2 dalis). Vidaus tvarkos taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2017-03-01) 101 punkte nurodyta, kad suimtieji į priėmimą pas medicinos specialistus registruojami iš anksto. Tardymo izoliatoriaus gyvenamųjų pastatų korpusuose (flygeliuose, aukštuose, drausmės izoliatoriuje) direktoriaus įgalioti priežiūros pareigūnai pildo suimtųjų ambulatorinio priėmimo registracijos žurnalus. Pacientai registruojami kasdien. Užbaigus registravimą, žurnalai pristatomi į tardymo izoliatoriaus asmens sveikatos priežiūros tarnybą jos darbo dienos pradžioje. Už visų registruotų pacientų susitikimą su medicinos specialistais atsako priežiūros tarnybos pareigūnai. Pacientus į tardymo izoliatoriaus asmens sveikatos priežiūros tarnybą lydi priežiūros pareigūnai.

Byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 37–55) duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu jis buvo konsultuotas Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistų, pareiškėjui skirtas gydymas. Iš asmens sveikatos istorijos įrašų matyti, kad medicinos specialistų (gydytojo psichiatro) konsultacijos pareiškėjui buvo teiktos ir vykdant privalomą bendrą sveikatos būklės ištyrimą, ir atsižvelgiant į pareiškėjo nusiskundimus. Vadinasi, Lukiškių TI-K priežiūros pareigūnai, esant pareiškėjo prašymams, registruodavo jį į priėmimą pas gydytoją. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl to, kad priežiūros pareigūnai laiku neišvesdavo pas gydytoją, vertintini kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė, o skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip neįrodyti. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato priežiūros pareigūnams pareigos tiekti suimtiesiems skirtų medikamentų, todėl ir šie pareiškėjo argumentai yra atmetami.

Apibendrinant pareiškėjo skundo argumentus ir įvertinus jo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pagal byloje esančią medžiagą, nustatyta, kad padarytas pažeidimas, neužtikrinant pareiškėjo teisės kameroje naudotis privatumą užtikrinančiu, tvarkingu sanitariniu mazgu, truko 160 parų. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, tačiau nenustačius, kad atsakovės atstovas sąmoningai siekė žeminti pareiškėją ir blogino jo laikymo sąlygas, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 480 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 480 Eur suma.

Pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų, susijusių su patirtais nepatogumais gyvenant Lukiškių TI-K kamerose (dėl šiluminio vamzdžio), tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 480 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.