- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-19
- Bylos Nr.
- e2-73-370/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01523-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „SIB TRAKAI“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Solet Technics“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės mokslinės – gamybinės akcinės bendrovės „PRECIZIKA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SIB TRAKAI“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas, civilinėje byloje Nr. e2-5499-656/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SIB TRAKAI“ ieškinį atsakovei mokslinei – gamybinei akcinei bendrovei „PRECIZIKA“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Solet Technics“, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės 539 574,93 EUR nuostolių atlyginimo; 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį turtą (nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą), turtines teises bei pinigines lėšas, priklausančias ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis 539 574,93 EUR sumai. Ieškovė nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, o ieškovė neturi duomenų apie atsakovės turtinę padėtį. Be to, atsakovė gali imtis veiksmų turtui perleisti, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir areštavo atsakovės nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, ir / ar pinigines lėšas, ir / ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei atsiskaityti su ieškove, iš areštuotų piniginių lėšų sumokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su atsakovės darbuotojais.
Teismas nurodė, kad preliminariai įvertinus ieškinio reikalavimą, nėra pagrindo teigti, jog jis yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl gali būti tenkintas. Taip pat pažymėjo, kad ieškinys atsakovei pareikštas dėl itin didelės sumos, o jos finansinė padėtis teismui nėra žinoma, todėl dėl nurodytų priežasčių teismas tenkino ieškovės prašymą ir areštavo atsakovės turtą ginčo sumai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė MG AB „Precizika“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį iš esmės grindė dviem pagrindiniais argumentais, t. y. didele ieškinio suma ir nežinoma atsakovės turtine padėtimi. Tačiau didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes bei atsižvelgti į atsakovės turtinę padėtį.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė didelės ieškinio sumos prezumpciją, nes atsakovė yra stabiliai veikianti įmonė, kurios įstatinis kapitalas siekia 8 074 534,80 EUR. Atsakovei nuosavybės teise priklauso didelės vertės kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kurio bendra vertė yra 7 024 583,10 EUR. Be to, atsakovei priklausančiose patalpose yra saugomos žaliavos, reikalingos atsakovei produkcijai gaminti, bei jau pagaminta produkcija, kurios vertė yra 1 197 244 EUR.
3. Kadangi atsakovei priklausantis turtas yra naudojamas tiesioginei atsakovės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, nėra jokios grėsmės, kad jis bus perleistas tretiesiems asmenims.
4. Atsakovės turtui taikytos laikinosios pažeidžia atsakovės teises, nes jos neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo kriterijų, todėl yra nepagrįstos ir turi būti panaikintos.
Atsiliepimas
Ieškovė UAB SIB TRAKAI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą nutartį, kadangi nustatė, jog egzistuoja būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygos, t. y. ieškinys prima facie yra pagrįstas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
2. Nors apeliantė nurodė, kad jai priklauso didelės vertės kilnojamas ir nekilnojamasis turtas, tačiau 2014 m. atsakovės balansas paneigia tokius apeliantės teiginius. Pažymėtina, kad atsakovei priklausančio ilgalaikio turto vertė yra 3 096 646,20 EUR, o trumpalaikio turto didžiąją dalį sudaro gautinos sumos per vienerius metus. Apeliantė nurodė, kad vien jai priklausančių modulių surinkimo linijos vertė yra 1 312 220,16 EUR, tačiau nenurodė, jog ši įranga yra įsigyta iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, todėl negali būti pakeista šio turto naudojimo paskirtis.
3. Remiantis atsakovės pelno (nuostolių) ataskaita matyti, kad tiek 2013 m., tiek 2014 m., atsakovė dirbo nuostolingai ir patyrė 792 612,08 EUR nuostolių.
4. Atsakovės turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia jos interesų, yra proporcingos ir pagrįstos. Be to, vykdant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, antstolis areštavo tik atsakovės nekilnojamąjį turtą, todėl apribotas disponavimas šiuo turtu, negali turėti jokios įtakos atsakovės veiklai.
5. Ieškovės nuomone, yra didelė rizika, kad atsakovė savo turimą turtą gali perleisti trečiajam asmeniui UAB „Solet Technics“, nes šios įmonės tarpusavyje yra susijusios.
2016 m. sausio 12 d. atsakovė pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus, juose prašė priimti ir pridėti prie bylos rašytinius paaiškinimus ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei, atmesti. Atsakovė pateiktuose paaiškinimuose dar kartą pažymėjo, kad ieškinio suma atsakovei nėra laikytina didele suma, nes atsakovė turi visas finansines galimybes įvykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą. 2016 m. sausio12 d., teisėja rezoliucija priėmė naujus rašytinius paaiškinimus ir kartu su jais pateiktus įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasakyta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013).
Esminis atsakovės atskirojo skundo argumentas yra grindžiamas tuo, kad atsižvelgiant į jos finansinę padėtį, ieškinio suma jai nėra didelė, o taip pat nėra grėsmės, jog ieškinio tenkinimo atveju, teismo sprendimo įvykdymas negalės būti realiai įgyvendintas. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis byloje Nr. 2-782/2007, 2008 m. birželio 12 d. nutartis byloje Nr. 2-428/2008). Tačiau ši prezumpcija, kaip nurodė apeliantė, nėra absoliuti, ją taikant teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes, patikimumą verslo santykiuose, reputaciją ir kitas aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, motyvuodama tuo, kad 539 574,93 EUR ieškinio suma yra didelė. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio suma yra itin didelė, kartu su atskiruoju skundu pateikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus bei pažymėjo, kad atsakovė yra stabiliai veikianti įmonė, kurios įstatinis kapitalas siekia 8 074 534,80 EUR, o atsakovei nuosavybės teise priklauso didelės vertės kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kurio bendra vertė yra 7 024 583,10 EUR. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs 2015 m. balandžio 20 d. sudarytą ieškovės 2014 m. balansą, daro išvadą, kad atsakovės turimo ilgalaikio turto vertė yra 3 096 646,20 EUR, o trumpalaikio turto vertė – 5 947 541,99 EUR, iš kurių 2 434 719,94 EUR yra gautinos sumos per vienerius metus. Tačiau šio turto atgavimas kelia pagrįstų abejonių, nes dalis pirkėjų įskolinimų praktikoje gali būti sunkiai išieškomi dėl pačių skolininkų įmonių bankroto. Be to, atsakovė turi ir didelių finansinių įsipareigojimų, nes mokėtinos sumos yra 4 718 806,48 EUR, iš kurių mokėtinos per vienerius metus 1 406 105,77 EUR. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė 2014 m. patyrė 792 612,08 EUR, o 2013 m. 1 022 833,93 EUR nuostolių. Šių aplinkybių visuma rodo, kad atsakovės finansinė padėtis nėra tokia gera. Nors apeliantė skunde nurodė, kad vien jos turimos įrangos, konkrečiai fotoelektrinių modulių surinkimo linijos, užtektų ieškinio reikalavimams padengti, tačiau, kaip teisingai atsiliepime nurodė ieškovė, šia įranga negali būti užtikrinamas ieškinys, kadangi įranga nupirkta įgyvendinus Europos Sąjungos projektą, kuris buvo baigtas 2011 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis šio projekto finansavimo sąlygomis, fotoelektrinių modulių surinkimo linija iki 2016 m. gruodžio 31 d. privalo likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl tuo atveju, jeigu būtų patenkintas ieškovės ieškinys, ši įranga negalėtų būti išmontuota ir perleista ieškovei arba parduota varžytynėse. Šių aplinkybių visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui pagrįstai abejoti, kad ieškinio patenkinimo atveju atsakovė galėtų realiai įvykdyti teismo sprendimą.
Taip pat atmestinas apeliantės argumentas, kad byloje nepagrįsta, jog egzistuoja reali grėsmė tinkamam sprendimo įvykdymui. Asmuo, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ne visais atvejais gali pateikti tokią grėsmę įrodančius dokumentus, nes ji gali būti išoriškai dar ir nepasireiškusi, tačiau faktiškai kitos šalies brandinama priklausomai nuo situacijos. Todėl apeliantė, siekdama išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir teikdama savo argumentus, taip pat turi pareigą nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, paneigiančius teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau apeliantės pateikti apie jos turtinę padėtį įrodymai, kartu ir papildomi, pateikti su rašytiniais paaiškinimais apeliacinės instancijos teismui, nėra pakankami konstatuoti, jog nėra grėsmės dėl galimo teismo sprendimo įvykdymo (CPK 185 str.). Nors byloje nėra faktinių duomenų apie apeliantės ketinimus perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą ir tokiu būdu pasunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, bet būtinybę areštuoti jo turtą pagrindžia tai, kad yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, apeliantei nėra teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu ji nuspręstų taip pasielgti. Be to, atsakovė ir byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujanti UAB „Solet Technics“ yra tarpusavyje susiję asmenys, todėl išlieka tikimybė, jog atsakovė gali siekti turimą turtą perleisti šiam trečiajam asmeniui. Aukščiau išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad apeliantės finansinė padėtis nepaneigia ieškovei galbūt palankaus sprendimo neįvykdymo rizikos. Be to, pirmosios instancijos teismo taikytas laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bei nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo. Kaip matyti iš Turto arešto akto, antstolis, vykdydamas skundžiamą nutartį, areštavo (aprašė) atsakovei priklausantį tik nekilnojamąjį turtą. Atsakovei nėra taikytas piniginių lėšų ar sąskaitų areštas, kuris tikrai galėtų apsunkinti kasdienę atsakovės veiklą.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovė patikslino ieškinio reikalavimus ir nurodė, kad iš atsakovės siekia prisiteisti ne 539 574,93 EUR, bet 527 106,15 EUR sumą. Atsižvelgiant į šiuos ieškinio patikslinimus, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi buvo sumažintas ir atsakovei taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastas iki 527 106,15 EUR sumos. Todėl išdėstytų aplinkybių visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, jog egzistuoja visos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos ir laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos pagrįstai. Kadangi pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai taikė procesinės teisės normas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį naikinti ar keisti, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad apeliantė, jei jos finansinė padėtis iš tikrųjų yra tokia gera ir prašoma priteisti suma jai nėra didelė, gali be itin žymesnių nuostolių pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 2 d.) ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.