Kauno apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Reginai Leonavičienei, dalyvaujant ieškovės, uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių butai”, atstovei Aušrai Pušneraitienei, atsakovėms R. K., N. K., jos advokatui Irmantui Tumui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės, uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių butai”, ieškinį atsakovėms, R. K., N. K., dėl nuompinigių, komunalinių paslaugų mokesčio priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje ieškovės atstovė paaiškino, kad vasario mėnesį nuomininkė tame būste negyveno, įvyko vandentiekio avarija, virtuvėje ledas, nes pribėgo vanduo ir sušalo. Langai buvo išdaužyti. Bendrovės darbuotojai nesuradę pagrindinės nuomininkės R. K., turėjo patys atlikti darbus, nes skundėsi kaimynai. Tame būste neliko nieko, nei elektros instaliacijos, nes išvogti ir išdraskyti laidai. Visai nesirūpina būstu ir blogina jo būklę. Pagrindinė nuomininkė R. K., su ja sudaryta savivaldybės socialinio būsto fondo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Nuomininkė mokesčius sumokėjo. Nuomininkė negyvena nuo 2010 m. pradžios, sausio mėnesio. R. K. nesuteikta teisė subnuomoti tų patalpų. Bendrovės darbuotojai rasdavo jauną šeimą su vaiku, bet kitą dieną jie išsikeldavo, ir vėl įsikeldavo kiti asmenys. Konkrečių asmenų nenustatyta. Sudarant nuomos sutartį pagrindinei nuomininkei R. K. buvo išaiškinta kaip privalo naudotis, prižiūrėti būstą. Skolos nėra didelės. Nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti Kaniševą reikia todėl, kad ji nesirūpina nuomojamu būstu, jis nuniokotas visiškai, jo būklė bloginama. Buvo skirtos savivaldybės lėšos ir buvo įstatytos durys, sutvarkyti langai. N. K. buvo pagrindinė nuomininkė, bet ji dabar atlieka bausmę. Pačios N. K. iniciatyva buvo kreiptasi į Kėdainių rajono savivaldybę ir buvo perrašyta nuomos sutartis dukters R. K. vardu. Savivaldybė sutiko, kad taip būtų padaryta. N. K. negyvena šiame būste, nuo to momento, kai atlieka bausmę.

Nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės.

2005 m. spalio 29 d. tarp Kėdainių rajono savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių butai“ sudaryta Turto patikėjimo sutartis (b.l. 3 – 5), kuria Kėdainių rajono savivaldybė patikėjimo teise perdavė uždarajai akcinei bendrovei „Kėdainių butai“ gyvenamuosius namus.

Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašu (b.l. 6, 74) nustatyta, kad ginčo butas statytas 1979 metais, nuo 1998 m. lapkričio 5 d., priklauso Kėdainių rajono savivaldybei, viešajame registre įregistruotas nuo 2006 m. spalio 23 d. Butas patikėjimo teise perduotas ieškovui.

2005 m. liepos 19 d. Savivaldybės socialinio būsto fondo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 774 (b.l. 7, 76) nustatyta, kad Kėdainių rajono savivaldybė ir R. K. sudarė nuomos sutartį, kuria R. K. ir jos šeimos nariams išnuomotos 2 kambarių gyvenamosios patalpos ( duomenys neskelbtini).

Gyventojų registro tarnybos išrašo (b.l. 11) duomenimis, N. K. deklaruota gyvenamoji vieta ( duomenys neskelbtini).

Uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių butai“ (b.l. 15) duomenimis R. K., gyvenančios adresu ( duomenys neskelbtini), šeimą sudaro mama N. K..

Kėdainių rajono savivaldybės administracija sutinka (b.l. 16), kad R. K. būtų iškeldinta iš Kėdainių rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto.

Uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių butai“ komisija du kartus, 2011 m. liepos 25 d. (b.l. 17) ir 2011 m. rugpjūčio (b.l. 18), vyko patikrinti socialinio būsto adresu ( duomenys neskelbtini). Viena kartą, 2011 m. liepos 25 d. (b.l. 17), nustatė, kad „R. K. šiame bute negyvena, o butą pernuomavusi romų tautybės šeimynai. Kaimynų teigimu be romų čia lankosi daug pašalinių asmenų. Triukšmauja, užkabinėja praeivius, teršia aplinką, niokoja savivaldybės turtą“. Kitą kartą, 2011 m. liepos 25 d. (b.l. 17), nustatė, kad „R. K. šiame bute negyvena, o butą pernuomavusi romų tautybės šeimynai. Asmenys perspėti, kad skubiai išsikeltų iš savavališkai užimto buto“.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje ginama žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, būstu laikoma faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būstą neliečiamybės gerbimą apribojimo forma. Bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme (žr., pvz., McCann ?. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008).

Lietuvos Respublikoje socialinis būstas apibrėžiamas kaip nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal sąlygas, kurias nustato Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas. Socialinio būsto suteikimas yra priskiriamas savivaldybės kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 12 punktas). Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais; tai reiškia, kad savivaldybės turi užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, siekiant maksimalios naudos visuomenei, turtą tausojant ir racionaliai tvarkant tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnis). Dėl to suprantama, kad ir socialinio būsto suteikimo atvejais savivaldybei per jai pavaldžių įmonių ir įstaigų darbuotojus išlieka teisė ir pareiga kontroliuoti, ar suteiktas socialinis būstas naudojamas pagal tikslinę paskirtį, o nustačius pažeidimų, imtis priemonių jiems likviduoti. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, jei nuomininkas gyvenamąją patalpą naudoja ne pagal paskirtį, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (Civilinio kodekso 6.611 straipsnis). Akivaizdu, kad suteikiamo socialinio būsto paskirtis yra apgyvendinti tokiame būste teisę į tokio būsto suteikimą turintį asmenį ir jo šeimos narius. Asmens, kuriam suteiktas socialinis būstas, veiksmai, kada jis be savininko sutikimo socialinį būstą subnuomotų trečiajam asmeniui, akivaizdžiai reikštų nuomos sutarties pažeidimą, nes pagal įstatymą gyvenamosios patalpos nuomininkas teisę subnuomoti įgytų tik turėdamas nuomotojo rašytinį sutikimą (Civilinio kodekso 6.595 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, socialinio būsto suteikimo atveju situacija, kada asmuo, kuriam suteiktas socialinis būstas, šiuo būstu pats nesinaudoja, bet subnuomoja trečiajam asmeniui, reikštų, jog socialinis būstas galbūt buvo suteiktas asmeniui, kuris neatitinka tokiam keliamų reikalavimų, t. y. neturėjimo kito būsto, mažų pajamų turėjimo ir kt. Taigi, tai galėtų reikšti, kad suteikiant socialinį būstą buvo padaryta klaida ir būstas suteiktas į tokio būsto suteikimą teisės neturinčiam asmeniui. Tuo tarpu, jei būstas suteiktas pagrįstai ir asmuo būstu naudojasi, tačiau dar jį ir subnuomoja, neturėdamas tam nuomotojo rašytinio sutikimo, klausimas, ar toks nuomininkas jam išnuomotą butą laikytinas naudojančiu butą ne pagal paskirtį (tai suteikia nuomotojui teisę nuomos sutartį reikalauti nutraukti), priklausytų nuo konkrečių aplinkybių konteksto, tai lemtų, ar šis sutarties pažeidimas galėtų būti pripažintas esminiu ar ne (Civilinio kodekso 6.217, 6.610, 6.611 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje duomenų, kad ginčo butas būtų subnuomotas nenustatyta. Byloje pateikti uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių butai“ komisijos 2011 m. liepos 25 d. (b.l. 17) ir 2011 m. rugpjūčio (b.l. 18) aktai, kad komisija vyko patikrinti socialinio būsto adresu ( duomenys neskelbtini), bei komisijos subjektyvi nuomonė, kad kaimynų teigimu būstas subnuomotas, bet jokių įrodymų, kas tie kaimynai, kas ta romų tautybės šeimyna, duomenų nėra. Todėl ieškovo argumentas, kad socialinis būstas buvo subnuomotas trečiajam asmeniui, atmestinas kaip nepagrįstas įrodymais. Priešingai, pagal pateiktą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių policijos komisariato 2009 m. spalio 19 d. nutarimą (b.l. 108, 109, 110), t.y. dar prieš komisijų aktus, N. K. parašė pareiškimą, kad jos gyvenamoje vietoje apsigyveno pašalinis asmuo. Šis nurodė, kad apsigyveno N. K. motinos S. Ū. leidimu, kol iš įkalinimų vietų grįš atsakovės. Ir tik po N. K. prašymo Kėdainių rajono savivaldybės administracijai (b.l. 112), atsakovas nurodė, kad kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių policijos komisariatą dėl buto priežiūros (b.l. 113).

Sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos Civilinio kodekso normos, tačiau ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma, todėl teismas turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį ir sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą, be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų, dėl kurių Lietuva įsipareigojo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet yra ir faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė ?. S.V., M.V., bylos Nr. 3K-3-267/2011 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką). Teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitų (Civilinio kodekso 6.611 straipsnis).

Iš šalių paaiškinimų akivaizdu, kad ginčo būste: 2 kambarių gyvenamosios patalpos ( duomenys neskelbtini), gyveno N. K., būstas buvo suteiktas kaip tarnybinis būstas jos vyrui. Nei N. K., nei R. K. nepasinaudojo Butų privatizavimo įstatymo nustatytomis lengvatomis ir buto neprivatizavo, bet jos socialinis ryšys su butu yra didelis. Ji čia gyveno nuo 1979 metų. Tik susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, N. K. atliekant laisvės atėmimo bausmę, sutartis dėl 2 kambarių gyvenamosios patalpos ( duomenys neskelbtini), nuomos buvo perrašyta su R. K..

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso 6.611 straipsnis numato, kad tuo atveju jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nuomininkas, jo šeimos nariai arba kiti kartu su jais gyvenantys asmenys, kurie netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi, nuomotojo arba kitų asmenų, kuriems trukdoma normaliai gyventi, reikalavimu gali būti iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Byloje nėra nustatyta, kad atsakovė R. K., būdama buto nuomininke, ar su ja gyvenantis asmuo N. K., šiuo metu atliekanti laisvės atėmimo bausmę, pažeidinėjo savo kaip nuomininkės pareigas, ir tuo kėlė pagrįstą namo gyventojų nepasitenkinimą (b. l. 8, 10).

Byloje pateiktas tik Lietuvos Respublikos Seimo narės V. B. raštas ieškovui, kad į ją kreipėsi asmuo besiskundžiantis, kad ginčo butas nėra tinkamai prižiūrimas. Byloje nėra nei raginimų, nei įspėjimų atsakovėms dėl jų daromų pažeidimų, dėl blogai prižiūrimo nuomojamo turto, kad nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, kad nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, kad nuomininkas, jo šeimos nariai arba kiti kartu su jais gyvenantys asmenys, netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi. Pagal liudytojos J. S. paaiškinimą sunku kategoriškai tvirtinti, kad nuomininkas, jo šeimos nariai arba kiti kartu su jais gyvenantys asmenys, netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi.

Teismas daro išvadą, kad nutraukti gyvenamosios patalpos sutartį su atsakove R. K. ir ją iškeldinti su turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, nėra pagrindo.

Gyvenamųjų patalpų nuomą reglamentuojančios teisės normos skiria laikiną išvykimą (Civilinio kodekso 6.591 straipsnis) bei išvykimą gyventi kitur (Civilinio kodekso 6.609 straipsnio 3 dalis) ir priklausomai nuo išvykimo pobūdžio nustato skirtingas pasekmes: laikinai išvykusiems nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą paliekama šešiems mėnesiams su sąlyga, jeigu bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už komunalines paslaugas (Civilinio kodekso 6.591 straipsnio 1 dalis), o jei laikinai išvykusįjį, kuris grįžo po nustatyto termino, pasilikę nuomininkas, pilnamečiai šeimos nariai ir buvę šeimos nariai priima gyventi nuomojamoje patalpoje, jo prarasta teisė į nuomojamą gyvenamąją patalpą laikoma atnaujinta (Civilinio kodekso 6.591 straipsnio 5 dalis); kai nuomininkas, jo šeimos nariai ir buvę šeimos nariai išvyksta gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos.

Pagal Civilinio kodekso 6.578 straipsnio 3 dalį nuomininkas yra fizinis asmuo, kuris savo vardu ir dėl savo, savo šeimos bei buvusių šeimos narių interesų sudaro gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Civilinio kodekso 6.589 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Taigi gyvenamųjų patalpų nuomos santykių ypatumas yra tas, kad nuomininko teises ir pareigas įgyja ne tik nuomos sutartį sudaręs asmuo, bet ir jo šeimos nariai, kurie apsigyvena ir gyvena kartu su nuomininku išsinuomotoje patalpoje. Nuomininko šeimos nario teisė apsigyventi išsinuomotoje gyvenamoje patalpoje priklauso nuo nuomininko teisės į šią patalpą, tačiau joje teisėtai apsigyvenęs šeimos narys įgyja savarankišką teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą, kuri neišnyksta, šią teisę praradus nuomininkui (Civilinio kodekso 6.588, 6.590, 6.602 straipsniai). Dėl to šioje byloje kiekvieno atsakovo atžvilgiu dėl teisės į ginčo patalpą pasibaigimo ir iškeldinimo turi būti nagrinėjama ir pasisakoma atskirai. Teismas turi svarstyti, ar kito atsakovo atžvilgiu yra iškeldinimo pagrindai, nurodyti ieškovo: gyvenamosios patalpos ardymas ar gadinimas, gyvenamosios patalpos naudojimas ne pagal paskirtį, netinkamu elgesiu sudarymas neįmanomų sąlygų kitiems kartu arba greta gyventi (Civilinio kodekso 6.611 straipsnis).

Teismas daro išvadą, kad iškeldinti iš gyvenamojo būsto atsakovę N. K. su turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, nėra pagrindo dėl tų pačių motyvu kaip ir su atsakove R. K..

Atmestinas ir ieškovės prašymas solidariai priteisti iš atsakovės ir bendraatsakovės 32,11 litus už buto nuomą ir nuomos administravimą, nes bylos duomenimis atsakovė ir bendraatsakovė už buto nuomą ir nuomos administravimą moka reguliariai, įsiskolinimas yra einamojo mokėjimo pobūdžio, skola nėra tokia didelė.

Teismas atkreipia dėmesį, kad reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės nustatomos remiantis įrodymais. Įrodymai yra priemonės, padedančios įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms tapti aiškioms ir žinomomis. Pagal įstatyme pateiktą įrodymų civilinėje byloje sąvoką įrodymais laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalis). Įstatyme pateiktas įrodinėjimo priemonių, kuriomis ir yra nustatomi bylai reikšmingi duomenys, sąrašas. Viena iš tokių priemonių yra rašytiniai įrodymai. Rašytiniais įrodymais įstatymas pripažįsta dokumentus, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiagą, kitokius raštus, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai pagal Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 1 dalį skirstomi į oficialiuosius ir privačius. Įstatymo požiūriu oficialieji įrodymai yra tokie įrodymai, kuriems pagal įstatymą iš anksto suteikiama didesnė įrodomoji galia, t. y. jie laikomi prima facie įrodymais. Šios rūšies įrodymai yra laisvo įrodymų vertinimo principo išimtis. Proceso ekonomiškumo ir operatyvumo sumetimais, atsižvelgiant į tai, kad tam tikruose rašytiniuose įrodymuose pateikiama informacija yra gerokai objektyvesnė ir patikimesnė, įstatymo nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgalintų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos ir laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Taigi, prima facie įrodymais laikomi įrodymai, kurie visų pirma yra išduoti įstatyme išvardytų subjektų.

Nagrinėjamu atveju ieškovo surašytas buto patikrinimo aktas turėtų būti priskiriamas prie oficialiųjų įrodymų, nes savivaldybė, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, įgaliojo viešąją įmonę, savivaldybei įstatymo priskirtą vykdyti socialinio būsto administravimo ir priežiūros funkciją, t.y. šios funkcijos vykdymą perdavė atskiram tuo tikslu įsteigtam subjektui. Minimu aktu yra tiktai fiksuojama informacija apie šalių sudarytos gyvenamosios patalpos – socialinio būsto – nuomos sutarties vykdymo klausimus. Taigi savivaldybės veikla, tikrinant atitinkamų socialinio būsto suteikimo sutarčių vykdymą, gali būti traktuojama tik kaip informacijos apie sutarties vykdymą rinkimas bei fiksavimas, o, kilus ginčui, tokie patikrinimo aktai vertintini tik kaip rašytiniai, bet ne oficialieji prima facie įrodymai. Šiuose patikrinimo aktuose yra fiksuojamos savivaldybės, kaip konkrečios sutarties šalies, įgaliotų darbuotojų subjektyviai vertinamos aplinkybės, susijusios su šalių sutartinių santykių vykdymu, ir, esant ginčui teisme, nėra įstatyminio pagrindo jas vertinti kaip įrodymus, turinčius kitų įrodymų atžvilgiu padidintą įrodomąją galią.

Nei atsakovės, nei atsakovės N. K. atstovas priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 - 260 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

Priimti galutinį sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Kėdainių rajono apylinkės teismą.