Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Teismo sprendimo paskelbimo dieną minėtoje byloje 2020 m. sausio 16 d. teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad šioje reikalavimo dalyje egzistuoja pagrindas bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti neteisėtais Vilniaus PN veiksmus paimant patalynę dienos laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 7 d. palikti nenagrinėtą.

Dėl minėto reikalavimo dalies – paimti patalynę dienos metu ginčui aktualus laikotarpis nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2019 m. birželio 21 d. bylos dalis paliekama nenagrinėta.

Vilniaus PN teigia, kad pareiškėjos teisių nepažeidė, laikėsi teisės aktų nuostatų ir tvirtino, kad patalynė nuteistiesiems yra išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui (PĮVTT 220 punktas).

PĮVTT 220 punkte nustatyta, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Laikomų asmenų nakties miegui skirtas visas inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės, paklodės) dienos metu saugojamas tam skirtose, uždarose spintose, atskirose lentynose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog dienos metu nepagrįstai buvo paimama visa patalynė, atmestini kaip nepagrįsti. Pabrėžtina, kad 2019 m. vasario 20 d. rašte (b. l. 84) Lukiškių TI-K nurodė pareiškėjui būtent tokią tvarką dėl patalynės paėmimo dienos metu.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. sausio 10 d., t. y. ginčo laikotarpiu) 1 priede nurodyta, kad patalynė tai antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektai (paklodė, užvalkalai, antklodė ir pagalvė) ir rankšluostis. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus vadovautis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimais dėl žodžio „patalynė“ reikšmės, nes teisės aktai pateikia specialią žodžio „patalynė“ reikšmę, kuria Vilniaus PN pagrįstai vadovavosi, t. y. veikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Taigi, šiuo atveju pareiškėjo pateiktas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos raštas (b. l. 39) yra teisiškai nereikšmingas ir nepatvirtina pareiškėjo teiginių pagrįstumo.

Kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai iš esmės kilo dėl Įsakymo taikymo.

Įsakymu (2018 m. spalio 19 d. Nr. R1-213“ yra keičiami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, atitinkami punktu. Šiuo atveju ginčui reikšmingas 57 punktas, kuriame nurodyta, jog priimtiems į pataisos įstaigą nuteistiesiems daroma asmens krata, o jų turimi daiktai ir reikmenys patikrinami. Nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų, o nuteistiesiems iki gyvos galvos – 50 kilogramų. Taigi, teismui nekyla abejonių, kad Vilniaus PN pagal nustatytą tvarką vertino leistinų turėti daiktų svorį. Pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu yra abstraktūs, jis neindividualizavo kokios konkrečios neigiamos pasekmės jam kilo ir kaip jo teisės yra pažeistos ginčo laikotarpiu.

Pareiškėjas kelia ginčą ir dėl, jo manymu, netinkamo laikomų daiktų svorio.

Pagal PĮVTT 76 punktą, nuteistiesiems, išskyrus apgyvendintus už pataisos įstaigos ribų, laikomus atvirosiose kolonijose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jei gydymo trukmė neviršija 60 dienų, leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas. Apgyvendintiems už pataisos įstaigos ribų ir laikomiems atvirosiose kolonijose nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti ir kitų šių taisyklių 18 priede nenurodytų daiktų, kurie sudarytų sąlygas vykdyti veiksmingą nuteistųjų resocializaciją, gerinti jų sveikatą ir gerovę. Nuteistiesiems, kurių gydymo laisvės atėmimo vietų ligoninėje trukmė neviršija 60 dienų, leidžiama įsigyti ir turėti tik šių taisyklių 18 priedo 3 punkte bei 1.15, 2.2, 2.5, 4.1, 4.2, 4.3, 4.9, 4.13, 4.15, 4.19 ir 5.5 papunkčiuose nurodytų vaistinių preparatų, drabužių, higienos ir kitų reikmenų. Gydytojui rekomendavus, jiems leidžiama įsigyti šių taisyklių 18 priede nurodytų maisto produktų. Minėtame PĮVTT 18 priede nustatytas Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir teurėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktą sąrašas (toliau – Sąrašas), kurio 1.1. punkte įtvirtinta, kad leidžiama vaisių, daržovių (švieži, šaldyti, konservuoti) ne daugiau kaip 2 kg.

BVK 92 straipsnyje įtvirtinta nuteistųjų teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009 m liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintas, be kita ko, ir Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomą maisto produktų asortimentas (1.1 punktas), kuriame nurodyta, kad gali būti įsigyjama ir šviežių arba džiovintų vaisių ar daržovių. Pats pareiškėjas skunde ir neginčijo, kad minėti produktai buvo parduodami parduotuvėje. Ta aplinkybė, kad PĮVVT pakeistas leidžiamų daiktų sąrašas, nepatvirtina, jos buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Akivaizdu, kad Vilniaus PN veikė pagal nustatytą teisinį reguliavimą. Pareiškėjas nenurodė konkrečių šį pažeidimą detalizuojančių aplinkybių. Pareiškėjas abstrakčiai vertino kaip netinkamą draudimą įsigyti virtų, keptų, troškinti ir mėsos ir žuvies produktų įsigijimą. Jis galėjo įsigyti konservų. Pareiškėjas abstrakčiai išvardijo produktus, kurių įsigijimas buvo ribojamas, tačiau neindividualizavo šio reikalavimo pagrįstumo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęs atsakovui veiksmus dėl negalėjimo įsigyti produktus. Pareiškėjo asmeniniai poreikiai negali patvirtinti atsakovo neteisėtų veiksmų. Teismas vertina, kad apsipirkimas parduotuvėje buvo vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad pagal specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimą, UAB „L. B.“ nėra viešojo administravimo subjektas, todėl neturtinės žalos, kildinamos iš šios bendrovės veiksmų, atlyginimo klausimas nėra teismingas administraciniam teismui. Akcentuotina, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą dėl parduotuvės veiklos siejamas su civilinio teisinio pobūdžio santykiais, atsiradusiais tarp jo ir prekybą Vilniaus PN vykdančio privataus juridinio asmens (tokio argumentavimo pagrindas yra Specialiosios teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis teismingumo byloje Nr. T-XX-74/2010). Pabrėžtina, kad reikalavimai, kildinami ne iš administracinių, o iš privatinių teisinių santykių, kurie, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalį priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 straipsnio 1 dalis). Taigi, tokio pobūdžio ginčas būtų teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2019 m. vasario 18 d. įstaigos administracija gavo pareiškėjo prašymą reg. Nr. 29-567, be kita ko, ir dėl gydymo pratęsimo. Lukiškių TI-K 2019 m. kovo 4 d. rašte nurodė, kad pareiškėjas buvo apžiūrėtas SPS vidaus lygų gydytojo, 2019 m. vasario 12 d. gydytojas psichiatras pratęsė pareiškėjui paskirtą gydymą, jis buvo informuotas, kad vaistinių preparatų (duomenys neskelbtini) SPS tuo metu nebuvo, visus kitus paskirtus preparatus SPS gaudavo pastoviai. Vėliau pareiškėjas 2019 m. balandžio 12 d. pateikė prašymus reg. Nr. 29-1661 ir 29-1662 dėl psichotropinių vaistų gavimo iš artimųjų. Lukiškių TI-K 2019 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 96-1624 „Dėl V. K. prašymų“ nurodė, kad įstatymas nenumato galimybės nuteistajam gauti kitų asmenų perduodamų vaistinių preparatų, todėl pastarieji jam negali būti perduoti. Pagal Įsakymo 1.12 punktą gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai galimi įsigyti ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse, ne daugiau kaip 2 pakuotės, nuteistiesiems, gavusiems rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą. Pareiškėjui nurodytame atsakyme buvo paaiškinta, kokių medikamentų nebuvo galimybės įsigyti, o kitus vaistus jis gavo. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad nuteistajam kiti asmenys galėtų perduoti vaistinius preparatus, todėl atsakovas rašte pareiškėjui ir nurodė tokias aplinkybes. Šiuo atveju Lukiškių TI-K negalėjo sudaryti galimybių, kad vaistus galėtų perduoti kiti asmenys. Taigi, pareiškėjas žinojo aplinkybes, kas lėmė, jog jis vaistų negalėjo gauti. Teismas Vilniaus PN veiksmus vertina kaip teisėtus (b. l. 68–74). Ligos istorijoje užfiksuota, kad pareiškėjas buvo apžiūrimas ir gydomas įstaigoje. Ligos istorijoje užfiksuota, kad medikamentų įstaigoje nebuvo (b. l. 148). Jis buvo informuotas apie tai. Ligos istorijoje duomenų, kad dėl minėtų medikamentų nebuvimo pareiškėjui būtų pablogėjusi psichinė sveikata, neužfiksuota. Jis pats irgi neindividualizavo, kokius neigiamus išgyvenimus jis patyrė ir kaip tai neigiamai veikė sveikatos būklę. Akivaizdu, kad jam buvo teiktos gydymo paslaugos. Pažymėtina, kad teiktų paslaugų kokybės klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad buvo nepilnavertė mityba skiriama.

Vilniaus PN pateikė paaiškinimą (b. l. 105), kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal nustatytą nedirbančio vyro valgiaraštį. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad būtent toks maitinimas jam ir buvo skiriamas. Jis teismui nepateikė konkrečių argumentų dėl netinkamo maitinimo. Pareiškėjos nurodytas argumentas yra abstraktus. Jis buvo maitinamas pagal fiziologinių mitybos normų reikalavimus. Teismas tokiais Vilniaus PN teiginiais neturi pagrindo abejoti. Nesant pareiškėjo nurodytų individualizuotų šio pažeidimo aplinkybių, nurodytas pažeidimas nelaikomas pagrįstu. Minėta, kad pareiškėjo asmeniniai poreikiai negali pagrįsti pažeidimo.

Teismo vertinimu, visuma nustatytų aplinkybių patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Vilniaus PN į jo teiktus prašymus, skundus reagavo ir tai, kad galimai pareiškėjo netenkino atsakymai, negali būti vertinama, jog buvo pažeisto jo teisės. Duomenų, jog pareiškėjas teiktus atsakymus būtų skundęs, byloje nėra.

Be to, jo abstraktus prašymas dėl norminio teisės akto ištyrimo, įvertinus ginčui taikytiną teisinį reguliavimą, kuris teismui jokių abejonių nekelia, negali būti laikomas pagrįstu.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Teismas, nenustatęs neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmeta kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas būtų teisiškai nereikšmingas, nes, kaip minėta, civilinei atsakomybei kilti būtina nustatyti visumą CK 6.246–6.249 straipsniuose nurodytų sąlygų.

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 4 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Bylos dalį pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) reikalavimą paimti patalynę dienos metu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 7 d. palikti nenagrinėta.

Likusią pareiškėjo V. K. (V. K.) skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjui išaiškinti, kad jis dėl netinkamos parduotuvės veiklos ir netinkamai suteiktų gydymo paslaugų turi teisę kreiptis civilinio proceso tvarka į bendrosios kompetencijos teismą.

Pareiškėjo Asmens sveikatos istoriją pripažinti nevieša bylos medžiaga ir neteikti jos susipažinti bei kopijuoti ne bylos dalyviams.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.