Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-541-527/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-03-26
Bylos Nr.: 2A-541-527/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-03250-2014-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Palubinskaitė, Nerijus Meilutis, Jolita Cirulienė
Atsakovas: D. V.
Ieškovas: A. M.
Advokatai: Neringa Grubliauskienė

Civilinė byla Nr. 2A-541-527/2015;teisminio proceso Nr. 2-69-3-03250-2014-7;

procesinio dokumento kategorijos:(S)30.1; 30.9.1; 121.14; 121.21.KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo D. V. atstovės advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9941-375/2014 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui D. V. dėl skolos priteisimo bei pagal atsakovo D. V. priešieškinį ieškovui A. M. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškinyje (b. l. 20–21) prašė priteisti iš atsakovo negrąžintus pagal 2012-11-01 paskolos sutartį 60 000 Lt, paskolos sutarties 3 p. numatytas 7,2 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-03-31 – 1 080 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad 2012-11-01 ieškovas su atsakovu sudarė paskolos sutartį ir paskolino 60 000 Lt, kuriuos atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2013-11-01. Paskola atsakovui buvo duota vienerių metų laikotarpiui. Praėjus nustatytam terminui atsakovas pinigų negrąžino, nors ne kartą buvo raginamas tai padaryti gera valia.

Atsakovas priešieškinyje (b. l. 47–49) prašė pripažinti nesudaryta šalių 2012-11-01 paskolos sutartį, kadangi atsakovui 60 000 Lt nebuvo sumokėti, priteisti iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014-10-15 sprendimu (b. l. 94–98) ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė ir priteisė iš atsakovo ieškovui 60 000 Lt (kas atitinka 17 377 Eur) skolos, 7,2 procentų dydžio arba 360 Lt kas mėnesį metines palūkanas nuo 2014-01-01 iki sprendimo priėmimo dienos (2014-10-15) sumoje 3 420 Lt (kas atitinka 991 Eur) iki paskolos grąžinimo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2014-10-15 nuo visos priteistos sumos 63 420 Lt (kas atitinka 18 368 Eur) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo ieškovui 450 Lt (kas atitinka 133 Eur) žyminio mokesčio, 2 000 Lt (kas atitinka 579 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir iš atsakovo valstybei 2 532 Lt (kas atitinka 733 Eur) žyminio mokesčio ir 27 Lt (kas atitinka 8 Eur) pašto išlaidų.

Teismas nustatė, kad 2012-11-01 šalys pasirašė paskolos sutartį, kurios 1 p. nurodoma, jog paskolos davėjas (ieškovas) perduoda paskolos gavėjui (atsakovui) nuosavybėn 60 000 Lt, o paskolos gavėjas įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Sutarties 2 p. nurodyta, kad paskola suteikiama vienerių metų laikotarpiui ir turi būti grąžinta iki 2013-11-01. Sutarties 3 p. aptarta metinių palūkanų dydis – 7,2 procentai, t. y. 360 Lt kiekvieną mėnesį. Reikalavimą pripažinti 2012-11-01 paskolos sutartį nesudaryta atsakovas grindė vieninteliu argumentu – kad paskolos sutartyje nėra jokių jo ranka darytų įrašų ar atžymų, jog jis pinigus gavo. Tačiau pats atsakovas posėdžio metu patvirtino, kad šalys iš anksto tarėsi dėl paskolos suteikimo, derėjosi dėl palūkanų dydžio. Ieškovo paaiškinimus, jog jis turėjo finansinių galimybių suteikti 60 000 Lt paskolą, patvirtino liudytojų M. R. ir M. R. parodymai bei rašytiniai įrodymai – M. R. sąskaitos išrašai. Pinigai išimti 2012- 06-21 ir 2012-10-25, t. y. prieš paskolos suteikimą. Atsakovas pripažino, kad jis iš anksto savo kompiuteriu paruošė sutarties tekstą, o vėliau susitikęs su ieškovu savo ranka užpildė duomenis, kurių nežinojo (ieškovo asmens kodo numerį, gyvenamosios vietos adresą bei paskolos grąžinimo terminą), todėl dabar, iškilus ginčui dėl pinigų perdavimo ir gavimo ar negavimo fakto, sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios šalies, t. y. atsakovo, nenaudai ir jas priėmusios šalies, t. y. ieškovo, naudai. Atsakovas galėjo tyčia sudaryti sutartį taip, kad joje nebūtų vienareikšmiškai įtvirtinta nuostata, patvirtinanti pinigų perdavimo faktą (CK 6.193 str. 4 d.). Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pabrėžęs, jog, ar tam tikros aplinkybės egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, jog yra didesnė tikimybė, kad tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, net ir nesant įrašų apie pinigų perdavimą ir jų gavimą, Sutarties 2 p. formuluotė leidžia daryti išvadą, jog pinigai atsakovui buvo perduoti: tiek pinigų perdavimo, tiek įsipareigojimui pinigus grąžinti faktams apibūdinti yra panaudotas esamasis laikas: „Paskolos davėjas perduoda Paskolos gavėjo nuosavybėn 60 000 Lt, o Paskolos gavėjas įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą grąžinti Paskolos davėjui“. Atsakovui sutarties sudarymo metu buvo 54 metai, jis yra įgijęs vidurinį išsilavinimą. Tokio amžiaus, darbingas ir, kaip tvirtino ieškovas bei liudytojai Mindaugas ir M. R., pasiturintis, verslu užsiimantis žmogus, turėjo suprasti, kad, padėjus savo parašą sutartyje, kurioje esamuoju laiku kalbama apie pinigų perdavimą ir įsipareigojimo prisiėmimą, taip patvirtinamas pinigų perdavimo ir gavimo faktas. Paskolos sutartyje yra aiškiai suformuluotos esminės jos nuostatos, ji pasirašyta abiejų paskolos sutarties šalių ir vienas iš jos egzempliorių, kaip ir numatyta sutartyje, yra pas ieškovą. Rašytinio skolos dokumento buvimas pas kreditorių paprastai reiškia, jog skolininkas nėra tinkamai įvykdęs savo sutartines prievoles. Teismo neįtikino atsakovo aiškinimai, kad pas ieškovą originali, abiejų šalių pasirašyta sutartis pateko todėl, kad atsakovas pats ją padavė ieškovui, nes pastarasis, neva, norėjo pasikonsultuoti su notaru, ar tokia sutartis yra galiojanti ir teisėta. Teismo nuomone, jei iš tiesų atsakovas, negavęs pasiskolinti gana didelės pinigų sumos iš ieškovo, pasirašė sutartį ir ją atidavė ieškovui, tai jis, skirtingai nei garbingo amžiaus ieškovas (jam 84 m.), elgėsi neapdairiai, aplaidžiai, nerūpestingai ir neprotingai, nes privalėjo suvokti tokios sutarties pasirašymo ir atidavimo jos kreditoriui teisinius padarinius. Asmeniui elgiantis neapdairiai ir neprotingai jo teisės teismine tvarka negali būti ginamos (CK 1.5 str.). Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, padarė išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad jis negavo 60 000 Lt paskolos iš ieškovo, todėl jo priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Atsakovui negrąžinus ieškovui pasiskolintų piniginių lėšų Sutartyje nustatytu terminu – iki 2013-11-01, teismas tenkino ieškovo reikalavimą ir iš atsakovo priteisė 60 000 Lt arba 17 377 Eur paskolos ( CK 6.870, 6.871 str., CPK 177, 178, 186, 189, 197, 185 str.). Teismas taip pat nurodė, kad Sutarties 3 p. šalys sutarė 7,2 procentų arba 360 Lt per mėnesį dydžio metines palūkanas už naudojimąsi paskola arba dar kitaip vadinamąsias pelno palūkanas, todėl iš atsakovo priteisė sutartines palūkanas nuo 2014-01-01 po 7,2 proc. arba po 360 Lt kas mėnesį iki paskolos grąžinimo dienos (CK 6.872 str. 2 d.), kas sprendimo priėmimo dienai sudarė 3 420 Lt arba 991 Eur. Teismas taip pat tenkino ieškovo reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos (CK 6.37 str. 2 d., 6210 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas (b. l. 101–103) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-10-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti; atmetus apeliacinį skundą dalyje dėl priešieškinio patenkinimo, pakeisti 2014-10-15 Kauno apylinkės teismo sprendimą dėl palūkanų priteisimo, jas sumažinant iki 1 080 Lt, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, jog teismas atsakovo priešieškinį atmetė, motyvuodamas, kad byloje pakanka duomenų, jog ieškovas atsakovui pinigines lėšas pagal paskolos sutartį perdavė. Su tokia teismo padaryta išvada atsakovas nesutinka, kadangi teismas, vertindamas byloje įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikos, visus įrodymus vertino išimtai ieškovo naudai, ką rodo ir patenkintų reikalavimų apimtis, teismui išeinant už ieškinio ribų. CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt, turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Esminis paprastos rašytinės formos sutarties požymis yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu, rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tai, jog tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. LAT ne kartą pažymėjo, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi būti aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Kadangi tokia paskolos sutartis nagrinėjamu atveju objektyviai egzistuoja ir sudaro pagrindą manyti, kad paskolos dalykas pagal tokią sutartį galėjo būti perduotas, paskolos gavėjas, kuris turi teisę tokią objektyviai išreikštą sutartį ginčyti, t. y. nuginčyti paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo prezumpciją. Atsakovas neneigia, kad jis iš interneto atspausdino paskolos sutarties blanką, kadangi ieškovas dėl savo amžiaus pats to padaryti negalėjo. Atsakovas kompiuteriu įrašė savo asmeninius duomenis, ketinamą pasiskolinti sumą, palūkanų dydį, kuriuos prieš tai su ieškovu buvo aptarę ir, ieškovui atvykus į jo namus, ranka įrašė duomenis, kurie nebuvo iš anksto žinomi: paskolos surašymo data, ieškovo asmens kodas, gyvenamosios vietos adresas bei skolos grąžinimo terminas. Atsakovas tikėjosi, kad atvykęs ieškovas atsivežė ir pinigus, kadangi dėl paskolos suteikimo šalys buvo susitarę iš anksto, aptarę palūkanų dydį, todėl, užpildęs trūkstamas paskolos sutarties grafas, atsakovas pasirašė ir šį dokumentą perdavė ieškovui perskaityti ir pasirašyti. Ieškovui perskaičius sutartį, jam kilo abejonės, ar ši sutartis yra tinkama, ir jis išreiškė norą šią sutartį parodyti notarui. Tą pačią dieną to padaryti nebuvo galima, kadangi šalys susitiko nedarbo dieną. Iš esmės ieškovas šią aplinkybę pripažino, paaiškinęs, kad jis kreipėsi pas notarą, tačiau teigia tai padaręs po to, kai pinigus paskolino. Ši jo nurodyta versija vertintina kritiškai, nes kreiptis į notarą po pinigų paskolinimo nebuvo jokios prasmės. Be to, išreiškęs norą parodyti sutartį notarui, ieškovas pareiškė, kad visos sutartos sumos jis dar nėra surinkęs. Tuo metu atsakovas nesuabejojo ieškovu, kadangi iš esmės jis nebuvo gavęs pinigų ir nebuvo pasirašęs sutartyje, patvirtindamas, kad pinigus iš ieškovo yra gavęs, todėl, ieškovui išreiškus norą šią sutartį parodyti notarui, atsakovas neprieštaravo ir jokios klastos iš ieškovo pusės neįžvelgė, juo labiau, kad iki tol su ieškovu santykiai buvo puikūs, šis buvo paskolinęs atsakovui 5 000 Lt be jokios sutarties, atsakovas ne tik grąžino skolą, tačiau ir mokėjo žodžiu sutartas palūkanas. Po kelių dienų ieškovas pareiškė persigalvojęs ir nebeketinantis paskolinti, todėl paskolos santykiai tarp jo ir atsakovo nutrūko. Kaip nurodė atsakovas, kadangi jis neturėjo būtinybės skolintis pinigų, o, ieškovui pasiūlius, planavo pasiskolintus pinigus investuoti į automobilių verslą, kuriuo ketino užsiimti, todėl ieškovui nesutikus paskolinti, jis šios minties atsisakė ir daugiau prie šios minties negrįžo. Tik po metų laiko gavęs reikalavimą iš ieškovo, atsakovas suprato, kad ieškovas pasinaudojo jo pasirašyta paskolos sutartimi ir reikalauja iš jo pinigų, kurių nėra paskolinęs. Teismas, vertindamas tarp šalių pasirašytą paskolos sutartį, padarė netinkamas išvadas, kad pinigai buvo perduoti, motyvuodamas, kad tai patvirtina sutarties 1 punktas, kuriame nurodoma, kad ,,šia sutartimi paskolos gavėjas perduoda Paskolos davėjui nuosavybėn 60 000 Lt, o paskolos gavėjas įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą grąžinti paskolos gavėjui“. Tokia teismo padaryta išvada būtų galima, jeigu sutartyje būtų užfiksuota aplinkybė, kad atsakovas šiuos pinigus gauna, kas turėjo būti padaryta arba 1) rankraštiniu įrašu, kurio nėra, kadangi ieškovas atsakovui pinigų neperdavė, arba 2) atskiru sutarties punktu, kuriame nurodoma, kad atsakovas pinigus priima. Tik esant įrašui apie pinigų gavimą sutartyje numatytas atsakovo įsipareigojimas šiuos pinigus grąžinti laikytinas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, kad ieškovas atsakovui pinigus perdavė. Teismas nurodė, kad sutarties pasirašymo metu atsakovas buvo jaunesnio amžiaus, nei ieškovas, kad, pasak liudytojų, atsakovas yra verslininkas, todėl turėjo būti apdairus ir rūpestingas, o taip nesielgus, jo interesai teismine tvarka negali būti ginami CK 1.5 str. tvarka. Su tokia teismo padaryta išvada negalima sutikti, kadangi teismas šiuo atveju aiškiai deklaravo, kad asmens, kuris pasitikėjo, neapsižiūrėjo, teisės ir teisėti interesai negali būti ginami CK 1.5 str. nuostatomis, nors šis straipsnis viso labo reglamentuoja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų taikymą. Kita vertus, ar šalies neatidumas, nerūpestingumas yra absoliutus pagrindas neginti tos šalies interesų ir nesivadovauti įrodinėjimo taisyklėmis, kuomet kita proceso šalis nepateikia jokių duomenų, įrodančių pinigų perdavimo faktą? Pažymėtina, kad atsakovas yra privačios akcinės bendrovės darbuotojas, neužsiimantis jokiu verslu. Teismas besąlygiškai patikėjęs ieškovu, priėmė ir jo pateiktus paaiškinimus dėl jo galimybės paskolinti 60 000 Lt. Ieškovas pateikė M. V. R. sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, kad: 1) 2012-06-21 šiam asmeniui yra išmokėta 40 198,91 Lt, 2) 2012-10-25 išmokėta 10 039,78 Lt. Liudytojas M. V. R. nurodė, kad tai neva tai ieškovo lėšos, kurias jis laikė jo sąskaitoje ir negalėjo paaiškinti, kodėl savo piniginių lėšų ieškovas nelaiko savo banko sąskaitoje. Jokių duomenų, kada ir kokiu būdu šias lėšas M. V. R. perdavė ieškovui, nėra, o netgi ir laikant šio liudytojo parodymus teisingais, akivaizdu, kad 2012-11-01 ieškovas galėjo turėti 50 238,69 Lt, kas reiškia, kad paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos ieškovas ne tik, kad nepaskolino, tačiau tokios pinigų sumos neturėjo, ką ir deklaravo atsakovui, atvykęs į jo namus. Kaip jau nurodyta, atsakovas ieškovui pareiškus norą sutartį parodyti notarui ir paaiškinus, kad nėra surinkęs visos paskolos sumos, atsakovas savo parašui šioje sutartyje nesuteikė esminės reikšmės, nes negavęs pagal šią sutartį pinigų, nebuvo to užfiksavęs sutartyje, todėl nemanė, kad parengta sutartis turi teisinę reikšmę.

Dėl ieškinio ribų peržengimo. Bendroji taisyklė, kuria vadovaujamasi civiliniame procese, yra ta, kad bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys, teismas negali keisti nei ieškinio dalyko, nei pagrindo, jis negali priteisti to, ko ieškovas neprašė, negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė. Tai yra sudėtinė CPK 13 str. įtvirtinto dispozityvumo principo dalis. Šios kategorijos ginčas nepatenka į teismui suteiktą diskrecijos teisę išeiti už ieškinio ribų, todėl teismas, patenkindamas didesnės apimties reikalavimą, nei to prašė ieškovas, priėmė toje dalyje nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turi būti pakeistas. Kaip matyti, ieškovas ieškiniu prašė priteisti 7,2 procento dydžio metines palūkanas nuo 2014-01-01 iki 2014-03-31 – 1 080 Lt. Tuo tarpu teismas sprendimu ieškovui iš atsakovo priteisė 7,2 procento dydžio metines palūkanas nuo 2014-01-01 iki sprendimo priėmimo dienos (2014-10-15) – 3 420 Lt, t. y. teismas, nesant CPK numatytiems pagrindams išeiti už ieškinio ribų, iš esmės ėmėsi ieškovo atstovavimo, tuo pažeisdamas teismo nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, dispozityvumo pricipus, todėl teismui atmetus apeliacinio skundo dalį, kuria atsakovas prašo pripažinti paskolos sutartį nesudaryta, šioje dalyje teismo sprendimas keistinas, sumažinant priteistų palūkanų sumą nuo 3 420 Lt iki 1 080 Lt, atitinkamai sumažinant ir priteistą žyminį mokestį.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas (b. l. 119–122) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Dėl sandorio sudarymo aplinkybių. Ieškovas nesutinka su atsakovo teiginiais, kad jis pagal 2012-11-01 paskolos sutartį pinigų negavo, o 2012-11-01 tik pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas tariamai tik turėjo paskolinti atsakovui 60 000 Lt ateityje. Atsakovas 2012 m. rudenį iš ieškovo sužinojo, kad ieškovas norėjo pirkti butą Palemone, tačiau nepirko. Ieškovas žinojo, kad atsakovo duktė dirba nekilnojamojo turto agentūroje, todėl kreipėsi į jį, kad padėtų rasti kitą pirkėją butui, kurį ieškovas pirkti atsisakė, ir pardavėjas ieškovui geranoriškai grąžino rankpinigius. Po kelių dienų atsakovas atvažiavo pas ieškovą prašyti paskolinti 60 000 Lt, nes jam, kaip jis paaiškino, buvo reikalinga pirkti betoną vežančią transporto priemonę iš Vokietijos, ir pasiūlė geras palūkanas. Ieškovas žinojo, kad atsakovas yra verslo žmogus, gerai verčiasi, užsiima statybų verslu, todėl, pasitaręs su giminaičiais, nutarė paskolinti prašomą sumą. Pinigų namie neturėjo, laikė pas giminaitį, todėl sutarė, kad 2012-11-01 jis gali atvykti paimti pinigų ir pasirašyti paskolos raštelį. Sutartą dieną atsakovas atvyko su dviem atspausdintais paskolos sutarties egzemplioriais, paėmė visą paskolintą pinigų sumą, pasirašė sutartį, kiekvienam po vieną egzempliorių. Sutarė, kad palūkanas po 360 Lt mokės kas mėnesį. Palūkanas atsakovas mokėjo iki 2013 m. lapkričio mėn. 2013 m. gruodį atvykęs pas ieškovą į namus paprašė sutartį pratęsti dar metams, bet ieškovas atsisakė, nes atsakovas vėluodavo sumokėti pinigus taip, kaip buvo sutarta. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo visai kitas aplinkybes, nei buvo iš tikrųjų ir net kitaip, negu pats aiškino teismo posėdyje.

Dėl teisinių paskolos santykių. Tarp šalių pasirašytos Paskolos sutarties 1 punkte nurodyta, kad Paskolos davėjas perduoda Paskolos gavėjui nuosavybėn 60 000 Lt, o Paskolos gavėjas įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą grąžinti Paskolos davėjui. Taigi, aiškinant šį sutarties punktą, iš tokio sutarties teksto akivaizdu, kad paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui. Žodis „perduoda“, sutartyje pavartotas esamuoju laiku, patvirtina, kad šia sutartimi nebuvo susitarta dėl paskolos suteikimo ateityje, kaip teigia apeliantas, bet pinigai realiai ir buvo perduoti sutarties pasirašymo dieną, nes kitokiu atveju atsakovas nebūtų pasirašęs tokio turinio sutarties. Apeliaciniame skunde cituojamoje LAT 2013-12-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 teismas nurodo, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 str. 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 str. 1 d.). Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Apeliantas naujai nurodo paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, t. y. jas pakeičiant ir praplečiant, nei buvo nurodęs atsiliepime į ieškinį, priešieškinyje ir bylą žodine tvarka nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tikrovės neatitinka ta atsakovo nurodyta aplinkybė, kad paskolos sutartį šalys pasirašė atsakovo gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), nes tiesa ta, kad paskolos sutartis šalių buvo pasirašyta ir pinigai buvo perduoti atsakovui ieškovo gyvenamojoje vietoje adresu Laukuvos g. 63, Kaunas, kaip ir ieškovas nuosekliai teigia nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios. Tai patvirtina liudytojo M. V. R. parodymai, kad būtent 2012-11-01 jis į ieškovo namus atvežė pas liudytoją ieškovo laikytus 50 000 Lt. Sutartis buvo sudaryta atsakovo iniciatyva, nes atsakovui reikėjo pasiskolinti iš ieškovo pinigų statybose naudojamai transporto priemonei pirkti, todėl jis pasiūlė dideles palūkanas ir pats atvažiavo pinigų pasiskolinti iš ieškovo į pastarojo namus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra duomenų, jog ieškovas turėjo tuos pinigus, tačiau bylą nagrinėjant teisme nei atsakovas, nei jo atstovė neuždavė su tuo susijusių klausimų, į kuriuos ieškovas būtų papildomai paaiškinęs. Apeliaciniame skunde pripažįstama, kad jei iš banko sąskaitos išrašų matyti, kad M. V. R. bankas per du kartus išmokėjo grynais pinigų sumą, kiek didesnę negu 50 000 Lt, tai ieškovas 2012-11-01 galėjo turėti 50 238,69 Lt. Ir toliau nepagrįstai nurodoma, kad paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos ieškovas ne tik kad nepaskolino, tačiau tokios pinigų sumos neturėjo, ką ir deklaravo atsakovui, atvykęs į jo namus. Šie teiginiai visiškai nepagrįsti jokiais įrodymais, yra prasimanyti, neatitinka faktinės tiesos. Ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 10 000 Lt jis turėjo grynais namuose, todėl, M. V. R. 2012-11-01 ryte atvežus 50 000 Lt, jis 60 000 Lt tą pačią dieną paskolino atsakovui, ką šalys patvirtino savo parašais ant sudarytos rašytinės paskolos sutarties. Apeliantas teigia, kad ieškovas pinigų jam neperdavė, nes pareiškė norą sutarties tekstą parodyti notarui ir paaiškino, kad nėra surinkęs visos paskolos sumos. Tačiau, kaip pats ieškovas paaiškino teismo posėdyje, jis pas notarą papildomai pasikonsultuoti nuėjo jau po sutarties pasirašymo ir pinigų perdavimo, ir tik dėl to, kad pasiklaustų, ar šiai sutarčiai nebūtinas notaro patvirtinimas. Tuo metu ieškovas dar visiškai pasitikėjo atsakovu ir nemanė, kad ateityje gali kilti problemų dėl pinigų grąžinimo. Tačiau apeliantas neįrodė, kad pinigai pagal šalių pasirašytą paskolos sutartį jam nebuvo perduoti. Priešingai, ieškovo liudytojai M. V. R. ir M. R. patvirtino jo nurodytas aplinkybes, kad atvežė pinigus ieškovui į namus šalių sutartą dieną – 2012-11-01, kur buvo sutarta su atsakovu sudaryti paskolos sutartį ir perduoti pinigus. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad paskolos sutartis buvo pasirašyta jo namuose, kaip jis dabar teigia, nors ant jo gyvenamojo namo yra keletas kamerų, filmuojančių, kas įeina ir išeina iš kiemo. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad jis, kaip pats nurodė teismo posėdyje, nors ir oficialiai nutraukęs santuoką su savo sutuoktine Z. V., tačiau ir toliau gyvena kartu su ja gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad tokiu būdu atsakovas vengia atsakomybės, nes jo valdomas nekilnojamasis turtas nėra registruotas jo vardu, ir iš tokio turto negalima išieškoti pagal teismo vykdomuosius dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Šioje byloje ginčas kilo dėl rašytinės paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma paprasta rašytine forma (CK 6.871 str. 1 d.).

Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sutarčių aiškinimui taikomi ir UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai, kurių 4 skyrius yra skirtas išimtinai sutarčių aiškinimui. Skiriami du vyraujantys sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja, kad, aiškinant sutartis, būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad, aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį. Tai ir įtvirtinta CK 6.193 straipsnio nuostatose, pagal kurias turi būti laikomasi šių principų: 1) sąžiningumas aiškinant sutartį; 2) pirmenybės teikimas tikriesiems šalių ketinimams, o ne vien rėmimasis pažodiniu sutarties tekstu; 3) atsižvelgimas į protingo žmogaus kriterijų, kai tikrųjų šalių ketinimų negalima nustatyti; 4) sutarties sąlygų aiškinimas atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes; 5) esant abejonių dėl sąvokų, atsižvelgiama į sutarties prigimtį, esmę ir jos dalyką; 6) abejojant dėl sutarties sąlygų, jos aiškintinos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (contra proferentem taisyklė); 7) sutarties sąlygų aiškinimas vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; 8) atsižvelgimas į šalių derybas iki sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo, papročius. Sutarčių aiškinimo taisyklės nuosekliai išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2004-09-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2004-04-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2005-09-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2006-01-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2007-05-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008-04-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2008; 2011-03-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011; kt.).

Tačiau, kaip nurodyta LAT 2013-12-31 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, būtent kurioje buvo suvienodinta teismų praktika, ,,Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką, gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas.“

,,Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.“

Šioje byloje nustatyta, kad 2012-11-01 šalys pasirašė paskolos sutartį, kurios 1 p. nurodoma, jog paskolos davėjas (ieškovas) perduoda paskolos gavėjui (atsakovui) nuosavybėn 60 000 Lt, o paskolos gavėjas įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Sutarties 2 p. nurodyta, kad paskola suteikiama vienerių metų laikotarpiui ir turi būti grąžinta iki 2013-11-01. Sutarties 3 p. aptarta metinių palūkanų dydis – 7,2 procentai, t. y. 360 Lt kiekvieną mėnesį.

Reikalavimą pripažinti 2012-11-01 paskolos sutartį nesudaryta atsakovas grindė vieninteliu argumentu – kad paskolos sutartyje nėra jokių jo ranka darytų įrašų ar atžymų, jog jis pinigus gavo, tačiau vien tai, jog paskolos sutartyje nėra atskiro atsakovo ranka padaryto įrašo, kad jis pinigus gavo, kolegijos nuomone, nėra pakankamas pagrindas priešieškiniui patenkinti ir paskolos sutartį pripažinti nesudaryta. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pats atsakovas posėdžio metu patvirtino, kad šalys iš anksto tarėsi dėl paskolos suteikimo, derėjosi dėl palūkanų dydžio. Atsakovas pripažino, kad jis iš anksto savo kompiuteriu paruošė sutarties tekstą, o vėliau susitikęs su ieškovu savo ranka užpildė duomenis, kurių nežinojo (ieškovo asmens kodo numerį, gyvenamosios vietos adresą bei paskolos grąžinimo terminą), todėl dabar, iškilus ginčui dėl pinigų perdavimo ir gavimo ar negavimo fakto, sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios šalies, t. y. atsakovo, nenaudai ir jas priėmusios šalies, t. y. ieškovo, naudai. Visiškai pritartina apylinkės teismo išvadai, jog atsakovas galėjo tyčia sudaryti sutartį taip, kad joje nebūtų vienareikšmiškai įtvirtinta nuostata, patvirtinanti pinigų perdavimo faktą (CK 6.193 str. 4 d.).

Apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodoma, kad nėra duomenų, jog ieškovas turėjo būtent 60 000 Lt, kuriuos jis teigia paskolinęs. Ieškovo paaiškinimus, jog jis turėjo finansinių galimybių suteikti 60 000 Lt paskolą, kadangi 10 000 Lt jis turėjo grynais namuose, todėl, M. V. R. 2012-11-01 ryte atvežus 50 000 Lt, jis 60 000 Lt tą pačią dieną paskolino atsakovui, patvirtino liudytojų M. R. ir M. R. parodymai bei rašytiniai įrodymai – M. R. sąskaitos išrašai, patvirtinantys, jog 2012-06-21 ir 2012-10-25, t. y. prieš paskolos suteikimą, per du kartus buvo išimta na mažesnė kaip 50 000 Lt suma.

Apeliantas teigia, kad ieškovas pinigų jam neperdavė, paaiškinęs, kad nėra surinkęs visos paskolos sumos, ir pareiškęs norą sutarties tekstą parodyti notarui, tačiau šio savo teiginio nepagrindžia jokiais įrodymais. Kaip ieškovas paaiškino teismo posėdyje, jis pas notarą papildomai pasikonsultuoti nuėjo jau po Sutarties pasirašymo ir pinigų perdavimo, ir tik dėl to, kad pasiklaustų, ar šiai sutarčiai nebūtinas notaro patvirtinimas. Tuo metu, kaip teigia ieškovas, jis dar visiškai pasitikėjo atsakovu, kuriam be jokios sutarties anksčiau buvo paskolinęs 5 000 Lt ir atgavęs, ir nemanė, kad ateityje gali kilti problemų dėl pinigų grąžinimo. Kolegijos nuomone, apeliantas, turėdamas pareigą įrodyti, neįrodė, kad pinigai pagal šalių pasirašytą paskolos sutartį jam nebuvo perduoti, kai tuo tarpu ieškovo liudytojai M. V. R. ir M. R. ir pateikti rašytiniai įrodymai (sąskaitų išrašai) patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes apie atvežtus pinigus ieškovui į namus šalių sutartą dieną – 2012-11-01, kur buvo sutarta su atsakovu sudaryti paskolos sutartį ir perduoti pinigus. Atsakovas, teigdamas, kad paskolos sutartis buvo pasirašyta jo namuose, nepateikė jokių įrodymų, nors nepaneigė ieškovo argumentų, kad ant jo gyvenamojo namo yra keletas kamerų, filmuojančių, kas įeina ir išeina iš kiemo.

Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pabrėžęs, jog, ar tam tikros aplinkybės egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, jog yra didesnė tikimybė, kad tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Kolegijos nuomone, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju, net ir nesant įrašų apie pinigų perdavimą ir jų gavimą, Sutarties 2 p. formuluotė leidžia daryti išvadą, jog pinigai atsakovui buvo perduoti: tiek pinigų perdavimo, tiek įsipareigojimui pinigus grąžinti faktams apibūdinti yra panaudotas esamasis laikas: „Paskolos davėjas perduoda Paskolos gavėjo nuosavybėn 60 000 Lt, o Paskolos gavėjas įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą grąžinti Paskolos davėjui“. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame sprendime, atsakovui sutarties sudarymo metu buvo 54 metai, jis yra įgijęs vidurinį išsilavinimą. Tokio amžiaus, darbingas ir, kaip tvirtino ieškovas bei liudytojai Mindaugas ir M. R., pasiturintis, verslu užsiimantis žmogus, turėjo suprasti, kad, padėjus savo parašą sutartyje, kurioje esamuoju laiku kalbama apie pinigų perdavimą ir įsipareigojimo prisiėmimą, taip patvirtinamas pinigų perdavimo ir gavimo faktas. Paskolos sutartyje yra aiškiai suformuluotos esminės jos nuostatos, ji pasirašyta abiejų paskolos sutarties šalių ir vienas iš jos egzempliorių, kaip ir numatyta sutartyje, yra pas ieškovą. Rašytinio skolos dokumento buvimas pas kreditorių paprastai reiškia, jog skolininkas nėra tinkamai įvykdęs savo sutartines prievoles. Kolegijai visiškai neįtikinami atrodo atsakovo aiškinimai, kad pas ieškovą originali, abiejų šalių pasirašyta sutartis pateko todėl, kad atsakovas pats ją padavė ieškovui, nes pastarasis, neva, norėjo pasikonsultuoti su notaru, ar tokia sutartis yra galiojanti ir teisėta. Visiškai pritartina apylinkės teismo išvadai, kad jei iš tiesų atsakovas, negavęs pasiskolinti gana didelės pinigų sumos iš ieškovo, pasirašė sutartį ir ją atidavė ieškovui, tai jis, skirtingai nei garbingo amžiaus ieškovas (jam 84 m.), elgėsi neapdairiai, aplaidžiai, nerūpestingai ir neprotingai, nes privalėjo suvokti tokios sutarties pasirašymo ir atidavimo jos kreditoriui teisinius padarinius, tuo labiau, kaip matyti iš LITEKO duomenų, atsakovas paskolos sutarties sudarymo metu jau turėjo patirties bylų vedimo teismuose ir bendravimo su profesionaliais teisininkais. Pavyzdžiui, D. V. Kauno apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. II-960-402/08 skundė jam paskirtą administracinę nuobaudą už vairavimą neprisisegus saugos diržų. Be to, Kauno miesto apylinkės teismo 2011-02-15 nutarimu D. V. buvo paskirta administracinė nuobauda pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį 12 000 Lt bauda už nelegaliai dirbusius asmenis, tačiau D. V. šią nuobaudą skundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2012-02-17 nutartimi administracinėje byloje Nr. N575-540/2012 panaikino teismo nutarimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo Kauno apylinkės teismui, kuris 2012-12-07 administracinę bylą Nr. A2.1-1736-240/2012 nutraukė. Tai, kad toje byloje D. V. atstovavo advokato padėjėja L. V., su kuria atsakovas galėjo pasikonsultuoti ir paskolos klausimu, tik patvirtintų atsakovo elgesį buvus neapdairų, nerūpestingą ir neprotingą, jei jis iš tiesų, negavęs pasiskolinti gana didelės pinigų sumos iš ieškovo, pasirašė sutartį ir ją atidavė ieškovui. Asmeniui elgiantis neapdairiai ir neprotingai jo teisės teismine tvarka negali būti ginamos (CK 1.5 str.).

Tai, kad šioje situacijoje nesąžiningai elgiasi būtent atsakovas, kolegijos nuomone, patvirtina ir kiti LITEKO duomenys, kuriais remtis teismui teisę suteikia CPK 179 straipsnio 3 dalis. Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2014-12-11 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-2051-173/2014, kurioje teismas pripažino negaliojančiais 2012-01-24 UAB ,,Geraista“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį (pagal kurią Z. V. (atsakovo buvusi sutuoktinė) 100 proc. akcijų pardavė atsakovui S. Š.) ir 2012-01-24 UAB ,,Geraista“ vienintelio akcininko sprendimą dėl naujo vadovo S. Š. (vietoj buvusio D. V.) paskyrimo, byloje nustatyta, jog ,,Atsakovas S. Š. nurodė, kad jis už akcijas nemokėjo. Jam 400 Lt sumokėjo trečiasis asmuo D. V., kuris dar liko skolingas 100 Lt. S. Š. net nežinojo, jog įdarbintas bendrovėje. Jis pasirašęs ten, kur jam buvo liepiama.“ Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2014-01-07 nutarties, kuria UAB ,,Dironta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, UAB ,,Dironta“ vadovu nuo 2001-06-27 iki 2010-03-31 buvo D. V. bei kad ,,po to, kai trečiasis asmuo D. V. buvo atleistas iš įmonės vadovo pareigų, nebuvo banko sąskaitos kortelėje pakeisti jo kaip įmonės vadovo parašo pavyzdžiai“, be to, jis ,,jau nebūdamas įmonės vadovu ir toliau naudojosi banko įmonei išduota atsiskaitymo kortele“, ,,taip pat pripažino nuolat per bankomatus gaudavo įmonei priklausančias lėšas, taigi faktiškai turėjo galimybę ir disponavo įmonės lėšomis.“ Tai leido teismui vertinti, ,,kad labai tikėtina, jo po trečiojo asmens D. V. atleidimo UAB ,,Dironta“ direktoriaus pareigų paskirti vadovai galėjo būti tik formaliai pareigas ėję asmenys, o faktiškai įmonei vadovavo D. V.“. Be to, nustatyta, jog atsakovui, kaip buvusiam įmonės vadovui, Kauno apylinkės teisme BUAB ,,Geraista“ bankroto administratorius pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo savalaikiai nesikreipus su ieškiniu į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo. Kolegijos nuomone, šių faktų gausa duoda pagrindą abejoti atsakovo sąžiningumu ir ginčo atveju.

Įvertinus visų nustatytų aplinkybių visumą, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas padarė visiškai teisingą ir pagrįstą išvadą, jog atsakovas neįrodė negavęs 60 000 Lt paskolos iš ieškovo, ir dėl to teisingai ir pagrįstai netenkino nepagrįsto ir neįrodyto priešieškinio. Atsakovui negrąžinus ieškovui pasiskolintų piniginių lėšų Sutartyje nustatytu terminu – iki 2013-11-01, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą ir iš atsakovo priteisė 60 000 Lt arba 17 377 Eur paskolos ( CK 6.870, 6.871 str., CPK 177, 178, 186, 189, 197, 185 str.).

Tačiau kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto ieškinio ribų peržengimo. Bendroji taisyklė, kuria vadovaujamasi civiliniame procese, yra ta, kad bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys, teismas negali keisti nei ieškinio dalyko, nei pagrindo, jis negali priteisti to, ko ieškovas neprašė, negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė. Tai yra sudėtinė CPK 13 straipsnyje įtvirtinto dispozityvumo principo dalis. Kadangi šios kategorijos ginčas nepatenka į teismui suteiktą diskrecijos teisę išeiti už ieškinio ribų, patenkinant reikalavimų daugiau, negu buvo pareikšta, todėl teismas, patenkindamas didesnės apimties reikalavimą, nei to ieškinyje prašė ieškovas, kolegijos nuomone, priėmė toje dalyje nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turi būti pakeistas.

Kaip matyti iš ieškinio, ieškovas prašė priteisti 7,2 procento dydžio metines palūkanas nuo 2014-01-01 iki 2014-03-31 – 1 080 Lt. Tuo tarpu teismas sprendimu ieškovui iš atsakovo priteisė 7,2 procentų dydžio arba 360 Lt kas mėnesį metines palūkanas nuo 2014-01-01 iki sprendimo priėmimo dienos (2014-10-15) sumoje 3 420 Lt (kas atitinka 991 Eur) iki paskolos grąžinimo dienos, t. y. teismas, nesant CPK numatytiems pagrindams išeiti už ieškinio ribų, iš esmės ėmėsi ieškovo atstovavimo, tuo pažeisdamas teismo nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, dispozityvumo pricipus, todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas, sumažinant priteistų palūkanų sumą nuo 3 420 Lt iki 1 080 Lt, t. y. priteisiant 7,2 procento dydžio metines palūkanas nuo 2014-01-01 iki 2014-03-31 – 1 080 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.).

Sumažinus priteistinų palūkanų dydį, atitinkamai keistina ir sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovui priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2014-10-15 nuo visos priteistos sumos 63 420 Lt (kas atitinka 18 368 Eur) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir šios 5 procentų dydžio metinės palūkanos priteistinos nuo 2014-10-15 nuo visos priteistos sumos 61 080 Lt (kas atitinka 17 689,99 Eur) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš atsakovo bylą laimėjusiam ieškovui teismas priteisė 450 Lt jo sumokėto žyminio mokesčio ir 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kadangi, priėmus ieškovo ieškinį, už kurį turėjo būti sumokėta 1 832 Lt žyminio mokesčio, nuo 1 382 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo ieškovas buvo atleistas, o atsakovui už priešieškinį likusio nesumokėto 1 150 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, teismas, patenkinęs ieškovo ieškinį ir atmetęs priešieškinį, iš atsakovo valstybei priteisė 2 532 Lt (1 382 + 1 150) arba 733 Eur žyminio mokesčio

Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog, nuo iki 1 080 Lt sumažinus priteistas palūkanas, atitinkamai turi būti sumažintas ir žyminis mokestis. Kadangi iš atsakovo ieškovui priteisus 450 Lt jo sumokėto žyminio mokesčio ir valstybei priteisus 2 532 Lt žyminio mokesčio (kurį sudaro 1 382 Lt, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas, ir 1 150 Lt suma, mokėtina už priešieškinį, kurią teismas atidėjo iki teismo sprendimo priėmimo, konstatuotina, jog bendroje sumoje nuo patenkinto ieškinio iš atsakovo buvo priteista 1 832 Lt (450 + 1 382) žyminio mokesčio, kurį, kolegijos nuomone, ir priklausė ieškovui sumokėti pagal ieškinyje pareikštus 61 080 Lt reikalavimus dėl 60 000 Lt paskolos ir 1 080 Lt palūkanų priteisimo, kadangi 61 080 Lt x 0,03 = 1 832,4 Lt.

Pažymėtina tai, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas iš atsakovo žyminį mokestį priteisė nuo ieškiniu prašomos priteisti 61 080 Lt sumos, o ne nuo skundžiamu sprendimu priteistos 63 420 Lt sumos, kolegijos nuomone, tik patvirtina prieš tai padarytų išvadų dėl ieškinio reikalavimų viršijimo pagrįstumą, kadangi 63 420 Lt sumos priteisimo iš atsakovo atveju žyminio mokesčio suma, priteistina iš atsakovo ieškovui ir valstybei, bendroje sumoje turėjo sudaryti 1 902,6 Lt (63 420 x 0,03), kas reiškia, jog nuo 2 340 Lt net nebuvo sumokėtas žyminis mokestis.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija priteistų bylinėjimosi išlaidų neperskirsto.

Atsakovas už apeliacinį skundą, pateiktą elektroninio ryšio priemonėmis, sumokėjo 200 Lt, o likusio 1 150 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas, teismui laikant, jog mokėtino žyminio mokesčio suma yra 1 350 Lt (60 000 x 0,03 x 0,75), tenkinant apelianto prašymą buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo.

Kadangi apeliantas, ginčydamas ir 3 420 Lt palūkanų priteisimą, faktiškai turėjo mokėti 76,95 Lt didesnį žyminį mokestį (3 420 Lt x 0,03 x 0,75), kolegija, atsižvelgdama į tai, jog apeliacinis skundas tenkinamas tik dėl 2 340 Lt palūkanų sumos (3 420 Lt – 1 080 Lt), nuo kurios atsakovas turėtų susigrąžinti 52,65 Lt žyminio mokesčio (2 340 x 0,03 x 0,75), padariusi įskaitymą, iš atsakovo valstybei priteisia 1 174,3 Lt (1 150 + 76,95 – 52,65), kas atitinka 340,1 Eur.

Atsakovo apeliacinį skundą patenkinus tik dėl 2 340 Lt palūkanų sumos, kas sudaro 3,69 procento, atitinkama 96,31 procento dalimi tenkinamas ieškovo prašymas dėl 2 000 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo. Be to, šis procentas paskaičiuotinas nuo Rekomendacijose numatyto už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą maksimalaus dydžio –450 Eur. Viso ieškovui iš atsakovo priteistina 433,4 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą pakeisti.

Sumažinti iki 1 080 Lt (kas atitinka 312,79 Eur) priteistas iš atsakovo D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,2 procentų dydžio arba 360 Lt kas mėnesį metines palūkanas nuo 2014-01-01 iki sprendimo priėmimo dienos (2014-10-15) sumoje 3 420 Lt (kas atitinka 991 Eur) iki paskolos grąžinimo dienos. Nurodyti, jog šios 7,2 procentų dydžio metinės palūkanos priteistos už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-03-31.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteista 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2014-10-15 nuo visos priteistos sumos 63 420 Lt (kas atitinka 18 368 Eur) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir šias 5 procentų dydžio metines palūkanas priteisti nuo 2014-10-15 nuo visos priteistos sumos 61 080 Lt (šešiasdešimt vieno tūkstančio aštuoniasdešimt litų) (kas atitinka 17 689,99 Eur) (septyniolika tūkstančių šešis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 99 centų) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitų sprendimo dalių nekeisti.

Iš atsakovo D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti valstybei 340,1 Eur (kas atitinka 1 174,3 Lt) žyminio mokesčio, likusio nesumokėto už nepatenkintą apeliacinio skundo dalį.

Priteisti ieškovui A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 433,4 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Teisėjai: Jolita CirulienėNerijus MeilutisRūta Palubinskaitė