Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-02-28 · Administracinė byla Nr. eI-645-426/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-28
Bylos Nr.
eI-645-426/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Trečiasis asmuo
R. K.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-645-426/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03503-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Malijauskienės ir Henriko Sadausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde teismo prašo panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – atsakovė, Fondo administracija) direktoriaus 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. V3-961 „Dėl iš vaikų išlaikymo fondo išmokėtą išmoką išieškojimo iš skolininko, t. y. 2 515,53 Eur ir 5 procentus metinių palūkanų (toliau – Sprendimas).

Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka ir teigia, kad jis nėra A. K. tėvas. Tai patvirtina Jurbarko rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-741-714/2016, kuriame teismas patenkino pareiškėjo ieškinį, nuginčijo jo tėvystę ir nustatė, kad jis nėra A. K. tėvas, o pastaroji nėra jo duktė. Minėtas sprendimas įsiteisėjo. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl atsakovė tik dabar, kai priimtas teismo sprendimas, priėmė Sprendimą išieškoti išmoką. Nesant sprendimo „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“, nėra teisinio pagrindo pareiškėją pripažinti skolininku. Pasak pareiškėjo, Sprendimas yra neteisėtas ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pažymi, kad ginčas dėl skolos, susidariusios dėl išmokų A. K. išlaikyti, perkėlimo sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme. Teigia, kad minėtoje byloje nustatytos aplinkybės būtų reikšmingos ir nagrinėjant šį ginčą, todėl prašo sustabdyti bylą iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1099-670/2017.

Pareiškėjas 2018 m. vasario 5 d. teismui pateikė prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą, iki bus priimtas galutinis sprendimas Lietuvos Aukščiausiame Teisme kasacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. eCIK-153/2018, kadangi minėtoje byloje keliamas ir 2 515,53 Eur išmokų perkėlimo klausimas R. K. (toliau – ir trečiasis suinteresuotasis asmuo).

Atsakovė Fondo administracija nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjo pareiga mokėti išlaikymą A. K. buvo nustatyta teismo sprendimu, todėl būtent teismo sprendimas, kurio pagrindu antstolis R. K. išdavė pažymą, buvo pagrindas Fondo administracijai mokėti už pareiškėją išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, todėl jis laikytinas Fondo administracijos skolininku Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – Įstatymas) taikymo prasme. Pažymi, kad asmuo būtų laikytinas Fondo administracijos skolininku, nėra būtinas Fondo administracijos direktoriaus sprendimas. Skolininko sąvoką apibrėžia teismo sprendimas priteisti išlaikymą vaikui ir priteisto išlaikymo nemokėjimo ar netinkamo mokėjimo faktas. Pasak atsakovės, nėra pagrindo pareiškėjo įsiskolinimą, susidariusį Vaikų išlaikymo fondui, perkelti trečiajam suinteresuotajam asmeniui. Pareiškėjas laikytinas skolininku, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš jo buvo priteistas išlaikymas dukrai, kurio jis nemokėjo, todėl jo pareigą mokėti išlaikymą perėmė Fondo administracija. Įstatymo 11 straipsnis įtvirtina Fondo administracijos teisę reikalauti, kad pareiškėjas grąžintų išmokėtas išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo bei sumokėtų 5 procentų metines palūkanas. Kadangi Valstybė buvo perėmusi A. K. pareigą išlaikyti vaiką, tai vadovaujantis Įstatymo 11 straipsniu, ji įgijo teisę reikalauti, kad pareiškėjas sugrąžintų valstybei jos išmokėtas išmokas ir tuo pačiu sumokėtų 5 procentų metines palūkanas. Akcentuoja, kad tai, ką Fondo administracija išmokėjo A. K. išlaikymui, pareiškėjas turi grąžinti į Vaikų išlaikymo fondo sąskaitą.

Atsiliepimas

Atsakovė teigia, kad įvertinusi Fondo administracijai pateiktus dokumentus ir esant dabartiniam teisiniam reglamentavimui, Sprendimas yra priimtas pagal pateiktus dokumentus, teisiškai pagrįstas ir teisėtas. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas neteikė išlaikymo dukrai, neigė esąs jos tėvas. Pareiškėjas reguliariai nevykdė teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas A. K.. Išlaikymą teikė atsakovė, dėl to susidarė skola, kurią pareiškėjas turi grąžinti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovė neprieštaravo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Fondo administracijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad trečiasis suinteresuotasis asmuo R. K. (G.) 2008 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Fondo administraciją dėl išmokos vaikui A. K.. Prie prašymo pateikė 2008 m. balandžio 24 d. antstolio A. B. pažymą Nr. 0087/07/01196 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“, kurioje nurodyta, kad pagal Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 10 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. L2-95-596, iš pareiškėjo vaikui išlaikyti nustatyta mokėti periodinėmis išmokomis po 200 Lt (57,92 Eur) kas mėnesį iki pilnametystės, išieškotojai R. K.. Pažymoje taip pat nurodyta, kad 2008 m. vasario – kovo mėnesiais išieškotojai nebuvo teikiamos vaiko išlaikymo lėšos.

Fondo administracijos direktorius 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 1.35-14894 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“ nusprendė A. K. nuo 2008 m. balandžio 29 d. kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt (56,48 Eur) dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš šio fondo mokėjimą.

Fondo administracija ir pareiškėjui 2008 m. gruodžio 22 d. išsiuntė informacinius raštus. Skolininkas informuotas apie tai, kad valstybė perima pareigą mokėti lėšas vaikui išlaikyti bei įstatymų nustatytais būdais sieks išreikalauti iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtas sumas ir 5 procentus metinių palūkanų, kurios skaičiuojamos nuo išmokėtų sumų nuo jų išmokėjimo iki visiško išieškojimo.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Fondo administracijai 2009 m. rugsėjo 10 d. pateikė pranešimą, kuriame informavo, kad pareiškėjas sumokėjo išlaikymą vaikui. Remiantis minėtu pranešimu, Fondo administracijos direktorius 2009 m. spalio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 1.35-13702 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo“, kuriuo išmokų iš šio fondo mokėjimą A. K. nuo 2009 m. liepos 1 d. nutraukė, nes skolininkas pradėjo mokėti nustatytą išlaikymą.

R. K. 2010 m. spalio 15 d. pateikė prašymą išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti. Prie prašymo pridėjo antstolio A. B. 2010 m. spalio 11 d. pažymą Nr. 0087/10/01344 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“, kurioje nurodyta, kad 2010 m. liepos – rugsėjo mėnesiais išieškotojai nebuvo teikiamos vaiko išlaikymo lėšos.

Fondo administracijos direktorius 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. V2-11905 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“ nusprendė A. K. nuo 2010 m. liepos 1 d. kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos mokėjimą.

Fondo administracijoje 2012 m. birželio 15 d. buvo gauta DNB banko mokėjimo nurodymo kopija (reg. Nr. D1 -13136), o 2012 m. rugpjūčio 10 d. R. K. el. laiškas (reg. Nr. D1-17862). Remiantis DNB banko mokėjimo nurodymu ir trečiojo suinteresuotojo asmens el. laišku, Fondo administracijos direktorius 2012 m. rugpjūčio 17 d. priėmė sprendimą Nr. V2-9965 „Dėl sprendimo pakeitimo“, kuriuo pakeitė A. K. mokamų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo dydžius.

Fondo administracijoje 2013 m. vasario 26 d. buvo gautas trečiojo suinteresuotojo asmens pranešimas, kuriuo remdamasis, Fondo administracijos direktorius 2013 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą Nr. V2-4297 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą A. K. nuo 2013 m. vasario 1 d.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo 2014 m. sausio 28 d. pateikė prašymą išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti. Prie minėto prašymo buvo pridėta antstolio A. B. 2014 m. sausio 17 d. pažyma Nr. 0087/10/01344 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“, kurioje nurodyta, kad 2013 m. spalio – gruodžio mėnesiais išieškotojai nebuvo teikiamos vaiko išlaikymo lėšos.

Atsižvelgdamas į pateiktus dokumentus, atsakovės direktorius 2014 m. vasario 4 d. priėmė sprendimą Nr. V2-1676 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“, nusprendė A. K. skirti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos mokėjimą.

Fondo administracijoje 2014 m. vasario 24 d. buvo gautas R. K. pranešimas, kuriuo remdamasis Fondo administracijos direktorius 2014 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą Nr. V2-2848 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą A. K. nuo 2014 m. sausio 23 d. nutraukė. Remiantis minėtu sprendimu, trečiajam suinteresuotajam asmeniui susidarė 16,40 Eur (56,61 Lt) dydžio permoka iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų. Fondo administracija 2014 m. vasario 27 d. raštu Nr. (1.34-12577)D2-5207„Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo“ informavo R. K. apie susidariusią permoką.

Fondo administracijos direktorius, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsniu, Išmokėtų iš Vaikų išlaikymo fondo išmokų atgavimo iš skolininkų tvarkos aprašo, patvirtinto Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. A1-179 (toliau – ir Aprašas), 4, 5 ir 6 punktais, Sprendimu nusprendė iš pareiškėjo išieškoti susidariusį įsiskolinimą Vaikų išlaikymo fondui, t. y. 2 515,53 Eur ir 5 procentus metinių palūkanų.

Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka ir teigia, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo iš jo išieškoti susidariusią skolą.

Sprendimas grindžiamas Įstatymo ir Aprašo nuostatomis.

Vaikų išlaikymo fondo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą; kartu valstybė įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas (Įstatymo 1 straipsnis, taikytina iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija). Šios įstatyminės nuostatos suponuoja išvadą, kad, esant šiame įstatyme nurodytiems pagrindams, vaiko teisė į išlaikymą ir socialinę apsaugą yra absoliuti ir nėra saistoma jokių kitų aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-143-743/2009).

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Į Fondo administratorių dėl fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą (Įstatymo 3 straipsnio 4 dalis).

Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Fondo administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis Fondo išmokas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų išmokėtas Fondo išmokas, įgyja teisę iš skolininko išieškoti išmokėtas Fondo išmokas ir reikalauti 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojant nuo išmokėtų Fondo išmokų sumų nuo jų išmokėjimo šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta tvarka iki jų visiško išieškojimo iš skolininko. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 4 dalį skolininkas yra asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikytinas skolininku, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš jo buvo priteistas išlaikymas dukrai, kurio jis nemokėjo, todėl pareiškėjo pareigą mokėti išlaikymą perėmė Vaikų išlaikymo fondas. Taigi, Įstatymas skolininką apibrėžia, kaip asmenį, kuris teismo sprendimu privalo mokėti priteistą išlaikymą vaikui ir priteisto išlaikymo nemoka (netinkamai moka), tačiau Įstatymas skolininko asmens nesieja su biologinės tėvystės faktu. Atsakovė teisės aktais nėra įpareigota tikrinti pateiktų duomenų (teismo sprendimo, antstolio pažymos) teisėtumo ir vertinti, ar skolininkas yra biologinis tėvas. Tik teismui suteikta teisė nagrinėti bylas dėl tėvystės nuginčijimo.

Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, antstolis, vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, išduoda išieškotojui nustatytos formos pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo.

Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą ir Fondo administracijos pateiktus duomenis, darytina išvada, kad antstolio išduota pažyma yra dokumentas, kuris patvirtina, kad išlaikymas nėra mokamas ir dėl to asmuo, kuris kreipėsi dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo gavimo, atitinka Įstatymo 3 straipsnio reikalavimus. R. K., kreipdamasi į Fondo administraciją, pateikė antstolio pažymas. Taigi, atsakovė turėjo teisinį pagrindą mokėti teismo sprendimu priteistas išmokas vaikui, kurių pareiškėjas nemokėjo.

Minėta, kad Įstatymo 11 straipsnis įtvirtina atsakovei teisę reikalauti, kad skolininkas (šiuo atveju pareiškėjas) grąžintų išmokėtas fondo išmokas bei sumokėtų 5 proc. metines palūkanas. Tokią atsakovės teisę įtvirtina ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. A1-355 patvirtinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai (toliau – ir Nuostatai), pagal kuriuos Fondo administracijos veiklos tikslus bei funkcijas, be kita ko, sudaro Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininkų užtikrinimas (Nuostatų 12.1 papunktis).

Pareiškėjas neginčijo Sprendime nurodytų laikotarpių bei priteistos skolos dydžio. Pažymėtina, kad Sprendime nurodyta paskutinė išmokos data 2013 m. vasario 25 d. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad Fondo administracija vėlesniais sprendimais būtų perėmusi pareiškėjo pareigą teikti išlaikymą vaikui. Taigi, skolos susidarymą atsakovė pagrindė byloje esančiais duomenimis, detalizuodama ginčijamame Sprendime, ir, nesant duomenų apie skolos grąžinimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą išieškoti išmokėtas išmokas iš skolininko.

Pažymėtina, kad atsakovės Sprendimas grindžiamas Aprašo nuostatomis, t. y. 4, 5 ir 6 punktais. Pagal Aprašo 4 punktą, Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktorius arba jo įgaliotas valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko, jeigu nuo išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo pradžios praėjo ne mažiau kaip 24 mėnesiai arba vaikui iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų suma yra ne mažesnė kaip 2 500 litų (724 Eur). Mokėjimo pradžia Sprendime nurodyta 2008 m. lapkričio 27 d. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad egzistavo aplinkybės, kuriomis remdamasi atsakovė turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą išieškoti iš skolininko išmokėtą išmokų sumą. Akcentuotina, kad Sprendimas atitinka Aprašo 6 punkte nustatytas reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys, kad Jurbarko rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 16 d civilinėje byloje Nr. e2-741-714/2016 priėmė sprendimą, kuriuo patenkino pareiškėjo ieškinį, nuginčijo jo tėvystę ir nustatė, kad jis nėra A. K., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas, o pastaroji nėra jo duktė. Minėtas sprendimas, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, įsiteisėjo 2016 m. spalio 18 d. Taigi, tik po tokio teismo sprendimo įsiteisėjimo Fondo administracija nebeturi teisės išieškoti išmokų, išmokėtų vaiko išlaikymui. Šiuo atveju sprendimas nuginčyti tėvystę įsiteisėjo jau po paskutinės išmokos išmokėjimo ir neturi teisinės reikšmės priimant ginčijamą Sprendimą. Minėta, kad Įstatymas skolininką sieja ne su biologinės tėvystės, o pareigos įsiteisėjusiu teismo sprendimu teikti priteistą išlaikymą vykdymu.

Pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Fondo administracijos nuostatų 12.2 punkte nustatyta, kad užtikrindama iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų atgavimą Fondo administracija teisės aktų nustatyta tvarka išieško iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Vaikų išlaikymo fondo išmokos, nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administracijai apie aplinkybių, nurodytų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Byloje nenustatyta, kad R. K. (pareiškėja Įstatymo taikymo prasme) netinkamai vykdė savo, kaip pareiškėjos, Įstatyme nustatytas pareigas. Nėra jokių duomenų apie tai, kad ji Fondo administracijai būtų pranešusi klaidingą informaciją arba nepranešusi apie atsiradusį fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindą Sprendime nurodytu laikotarpiu. Minėta, kad, nesant įsiteisėjusio sprendimo nuginčyti tėvystę, nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nėra skolininkas pagal Įstatymą. Darytina išvada, kad reikalauti išmokėtų išmokų iš trečiojo suinteresuotojo asmens Fondo administracija neturėjo teisinio pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas turi teisę civilinio proceso nustatyta tvarka iš vaiko motinos reikalauti žalos atlyginimo Šiuo atveju pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens tarpusavio santykiai nevertintini ir ginčijamo Sprendimo teisėtumui neturi reikšmės.

Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovė pagal jai suteiktą kompetenciją, vadovaudamasi Įstatymu ir Aprašu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu nusprendė išieškoti iš pareiškėjo skolą Vaikų išlaikymo fondui, kurią iš viso sudaro 2 515,53 Eur, taip pat 5 procentai metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų sumų išmokėjimo iki visiško išieškojimo iš skolininko. Konstatuotina, kad ginčijamas Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio sprendimo nėra teisinio pagrindo. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo prašymas stabdyti bylą iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. eCIK-153/2018 kasacine tvarka netenkinamas. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad 2018 m. vasario 12 d. į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą įrašytas Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. vasario 9 d. nutartimi priimtas ieškovo A. K. kasacinis skundas dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 16 d. nutarties peržiūrėjimo. Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. e2A-130-480/2018 Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinio dalį dėl reikalavimo priteisti jo skolą, kuri susidarė Fondo administracijai dėl R. K. už A. K. išmokėtų išmokų, perkelti atsakovei R. K. (pakeisti skolininką), atmetė.

Šioje byloje vertinami Fondo administracijos veiksmai ir ginčijamo Sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas. Teismo vertinimu, nagrinėjama civilinė byla kasacine tvarka ir ši nagrinėjama byla nėra betarpiškai tarpusavyje susijusios. Taigi, teismas nenustatė, kad tarp bylų egzistuotų prejudicinis ryšys, todėl administracinės bylos nagrinėjimas nestabdomas. Šioje byloje vertintinas Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ne civiliniai teisiniai santykiai, susiklostę tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens. Neišsprendus šios situacijos tarpusavio susitarimu, pareiškėjas turės teisę ginti savo teises Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas