- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-16
- Bylos Nr.
- A-858-2170-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01234-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- H. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, F. B., F. G.
- Trečiasis asmuo
- F. B., A. Š., F. G.
- Advokatai
- Paulius Bružas, Algis Tursas, Kęstutis Blažys
- Kategorijos
- 4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,
atsakovų Lietuvos valstybės ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Irenai Zaliauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos H. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – A. Š. (A. Š.), F. B. (F. B.) ir F. G.) dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja H. S. skundu (b. l. 37–47) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti 2006 m. spalio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko (toliau – ir VAV) įsakymą Nr. 2.3-9599-01 dėl Didžiųjų Gulbinų žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo dalyje (toliau – ir Įsakymas), kuria buvo suformuotas ir paskirtas žemės sklypas plane pažymėtas Nr. 33-2 piliečiams F. B. ir B. Z. (B. Z.) grąžinti natūra; panaikinti 2007 m. sausio 31 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4-01-4743 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2.4-01-4743) bei 2007 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 2.4-01-4958 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2.4-01-4958); priteisti 100 000 litų žalos atlyginimą. Pareiškėja nurodė, kad nuo 1970 m. naudojasi žemės sklypu, kurį skyrė tuometinis Riešės apylinkės vykdomasis komitetas, o 1993 m. Riešės apylinkės tarybos sprendimu vietos gyventojams buvo įforminami jų naudojami žemės sklypai kaip asmeninio ūkio žemė. Neišlikus dokumentams, patvirtinantiems žemės sklypo suteikimą, ji turėjo patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. G. šeimai buvo skirtas 1,19 ha asmeninio ūkio žemės sklypas ir ji tikrai juo naudojosi. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-402-656/2007 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. G. šeimai buvo suteiktas ir ji naudojasi 1,19 ha asmeninio ūkio žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo nurodyti konkretūs visą laiką naudojami žemės sklypai, turintys numerius rengiamuose kadastrinės vietovės projekto papildymo dokumentuose – Vilniaus apskrities Vilniaus miesto kadastrinės vietovės teritorijoje. 1999 m. rengiamo žemės reformos projekto žiniaraštyje 10 numeriu ji yra įrašyta kaip žemės naudotoja, jai pagal planą suprojektuoti žemės sklypai: sklypas Nr. 33-1, 33-2 ir sklypas Nr. 33-3. Taip pat Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007 m. kovo 22 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė Vilniaus apskrities viršininko administracijai atlikti administracinius veiksmus, sustabdyti jau pradėtus atlikti administracinius veiksmus, susijusius su nurodytais žemės sklypais. Įsiteisėjus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimui, ji kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl asmeninio ūkio žemės sklypų įteisinimo ir privatizavimo. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. birželio 20 d. raštu Nr. 20-762 atsisakė įteisinti 1,19 ha asmeninio ūkio žemės sklypą, nes jos motinai F. G. Vilniaus apskrities viršininko sprendimais yra atkurtos nuosavybės teisės į 2,64 ha žemės natūra. 2010 m. balandžio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštu informavo, kad Įsakymu patvirtintas Didžiųjų Gulbinų žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas, kuriuo jos asmeninio ūkio žemės sklypai suformuoti tretiesiems asmenims, o 2010 m. balandžio 8 d. raštu informavo, kad jai skirti asmeninio ūkio žemės sklypai yra grąžinti natūra tretiesiems asmenims: vietoje 0,42 ha ploto žemės sklypo Nr. 33-2 suformuoti žemės sklypai grąžinimui natūra piliečiams F. B. ir B. Z.. Be to, Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4743 B. Z. atkurtos nuosavybės teisės į 0,54 ha ploto žemės sklypą, 2007 m. gegužės 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-4958 F. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,35 ha ploto žemės sklypą. Tai reiškia, kad jai skirti ir jos naudojami žemės sklypai šiuo metu jau priklauso tretiesiems asmenims, o Įsakymas dalyje, kuria buvo suformuoti jos naudojamas žemės sklypas Nr. 33-2 grąžinti natūra piliečiams F. B. ir B. Z. yra neteisėtas. Dėl šių VAV administracijos veiksmų ji patyrė daug neigiamų emocijų, pablogėjo sveikata, buvo priversta nuolat kęsti įtampą, todėl jai turi būti priteistas 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) atsiliepimu (t. IV, b. l. 62–66) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas, atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, nurodė, kad Didžiųjų Gulbinų kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 2423-01, pareiškėjos vardu buvo suformuoti žemės sklypai Nr. 33-1 (plotas 0,57 ha) ir Nr. 33-2 (plotas 0,42 ha) pagal 2001 m. gegužės 8 d. išvadą Nr. 4471 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 01-2246 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,5 ha ploto žemės sklypą (Nr. 33-1) kitai paskirčiai (namų valdai) Didžiųjų Gulbinų kaime, teritorijoje, priskirtoje Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. Vadovaujantis VAV 2004 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. 2.3-3257 2.3 punktu, žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti asmeniniam ūkiui žemės sklypai piliečiams, kuriems asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentai neišliko ar nebuvo tinkamai įforminti, paimami į laisvos valstybinės žemės fondą ir nustatyta tvarka žemė grąžinama natūra pretendentams. Apie tai pareiškėjos motina F. G. informuota VAV administracijos 2004 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (20)-G20-727. Žemės sklypas Nr. 33-2 Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 2.3-9336-01 pervestas į laisvos valstybinės žemės fondą, kuriame suprojektuoti žemės sklypais grąžinimui natūra piliečiams, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises į žemę Didžiųjų Gulbinų kaime. Įsakymu patvirtintas Didžiųjų Gulbinų žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas. Patvirtintame projekte vietoje 0,42 ha ploto žemės sklypo Nr. 33-2 suformuoti žemės sklypai grąžinimui natūra piliečiams F. B. (žemės sklypas Nr. 565-1, 0,35 ha ploto) ir B. Z. (žemės sklypas Nr. 543-3, 0,54 ha ploto). VAV 2007 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4958 F. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,35 ha ploto žemės sklypą. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 2423-01 patvirtintame Didžiųjų Gulbinų žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoto žemės sklypo Nr. 33-3 nėra. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007 m. spalio 15 d. sprendime nurodė, kad pareiškėjos motina F. G. paveldėjo visą nekilnojamąjį turtą iš savo sutuoktinio A. G., todėl 1,19 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas yra įskaitytas į 2,64 ha ploto žemę, į kurią pareiškėjos motinai F. G. atkurtos nuosavybės teisės ir dar kartą 1,19 ha ploto asmeninio ūkio žemė pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 15 d. sprendimą negali būtų privatizuojama. Be to, Įsakymas priimtas iki Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. kovo 22 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo. Tai reiškia, kad ir Įsakymo pagrindu priimti administraciniai aktai yra teisėti. Pareiškėja reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo grindžia abstrakčiais samprotavimais, nepateikdama konkrečių įrodymų, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Š. atsiliepimu (t. I, b. l. 66–71) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. A. Š. nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai ar jos šeimos nariams apylinkės tarybos sprendimu būtų suteikta iki 2 ha asmeninio ūkio žemės sklypas ar iki 2004 m. gruodžio 31 d. jo naudojimosi faktas patvirtintas apskrities viršininko sprendimu. Be to, atkūrus nuosavybės teises į galimo ginčo žemę B. Z., pagal jo pateiktą 1991 m. spalio 10 d. prašymą ir kitus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, netenka teisės į tą patį žemės sklypą pretenduojantis išsipirkti asmuo, naudojęs jį kaip asmeninį ūkį ar kitais pagrindais. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos asmeninio ūkio žemė persidengia su jo žemės sklypu. Byloje yra duomenų, kad kartu gyvenančiai pareiškėjos motinai, F. G., yra atkurtos nuosavybės teisės į 2,64 ha žemės sklypą, esantį Didžiųjų Gulbinų kaime, t. y. atkurta daugiau negu prašomas priteisti 1,19 ha asmeninio ūkio žemės sklypas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo F. G. atsiliepime (t. IV, b. l. 50–51) prašė skundą tenkinti. F. G. nurodė, kad pareiškėja naudoja asmeninio ūkio žemės sklypą, kuris nėra susijęs su 2,64 ha ploto žemės sklypu, į kurį jai atkurtos nuosavybės teisės.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 6 d. sprendimu (t. IV, b. l. 93–98) skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško plotą arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei jo naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas. Iš bylos medžiagos duomenų darytina išvada, kad kartu gyvenančiai pareiškėjos motinai, F. G., yra atkurtos nuosavybės teisė į 2,64 ha žemės sklypą, esantį Didžiųjų Gulbinų kaime, priskirtame Vilniaus m., t. y. atkurta daugiau, negu prašomas perleisti 1,19 ha asmeninio ūkio žemės sklypas. Vadovaujantis Žemės reformos įstatymu asmeninio ūkio naudotojai galėjo ją įsigyti nuosavybėn, įtraukiant šios žemės sklypus į grąžinamą žemę ir tik grąžinamos žemės neturint, galėjo ją išsipirkti. Todėl, esant paminėtų teisės aktų nuostatoms bei tokiems duomenims, laikytina, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos oficialiuose dokumentuose išreikšta išvada, kad pareiškėjos minimas 1,19 ha žemės sklypas yra įtrauktas į F. G. sugrąžintą 2,64 ha žemės sklypą, nėra paneigta. Byloje nėra duomenų apie F. G. asmeninio ūkio žemės sklypo buvimo vietą, nėra duomenų, kad pareiškėjos asmeninio ūkio žemė persidengia su trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės sklypais. Todėl paminėtos įstatymų nuostatos ir faktinės aplinkybės patvirtina, jog 1,19 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas yra įskaitytas į 2,64 ha žemę, į kurią pareiškėjos motinai F. G. atkurtos nuosavybės teisės. Kitu pareiškėjos reikalavimų netenkinimo pagrindu laikytinas terminio praleidimas skundui paduoti. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalį skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo ( neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybės viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Iš 2010 m. gegužės 21 d. patikslinto skundo turinio matyti, kad pareiškėja skundą pateikė, prašydama panaikinti Įsakymą bei sprendimą Nr. 2.4-01-4743, sprendimą Nr. 2.4-01-4958 ir priteisti iš valstybės 100 000 litų žalos. Pareiškėja termino skundui paduoti pradžią skaičiuoja nuo atsakovo 2010 m. balandžio 8 d. atsakymo Nr. 20-183, gauto 2010 m. balandžio 10 d. (pareiškėja nurodo, jog ši data yra sužinojimo data apie skundžiamus sprendimus). Iš minėto atsakovo atsakymo turinio matyti, kad tai yra atsakymas į 2010 m. kovo 19 d. paklausimą dėl informacijos pateikimo apie trečiųjų asmenų turimus žemės sklypus. Atsakovas 2010 m. balandžio 8 d. atsakymu Nr. 20-183 „Dėl informacijos pateikimo“ nepadarė jokio sprendimo, kuriuo būtų išreikštas teisės aktų taikymo rezultatas, konkretaus subjekto atžvilgiu, įtakojantis į šio subjekto teises ir pareigas t. y. būtų galimai pažeistos pareiškėjos teisės. Byloje esančiu 2008 m. birželio 20 d. raštu Nr. 20-762 „Dėl asmeninio ūkio žemės sklypo įteisinimo“ Vilniaus apskrities viršininko administracija atsisakė leisti pareiškėjai privatizuoti asmeninio ūkio žemę pagal Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-402-656/2007, kuris pripažintinas pareiškėjos skundo pagrindu, nes juo neigiamai konstatuojama dėl galimai asmens pažeistų teisių. VAV administracijos atsakymo pareiškėja neapskundė. Esant šioms aplinkybėms, laikytina, jog pareiškėja praleido ABTĮ nustatytus terminus skundui paduoti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad žalos atlyginimo reikalavimas nėra absoliutus, o jis galimas tik tada, jeigu atsiranda dėl neteisėtų valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų, einančių tarnybines pareigas, veiksmų ar neveikimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-167/2009). Asmuo, reikalaujantis priteisti žalos atlyginimą, privalo įrodyti žalos atsiradimo faktą, nuostolių dydį, nes nurodytų šiuo atveju būtinų civilinės atsakomybės sąlygų buvimas ar nebuvimas pagal įstatymą nėra preziumuojamas. Todėl, remiantis ABTĮ, pareiškėja privalo pagrįsti savo reikalavimus leistinais įrodymais. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju civilinė atsakomybė galėtų atsirasti dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų. Pareiškėja mini, jog per visą ginčo klausimų nagrinėjimo procesą jautė įtampą, pablogėjo sveikata, patyrė daug neigiamų emocijų ir dėl šių priežasčių prašo priteisti minimą sumą. Neturtinė žala yra numatyta CK 6.250 straipsnyje. Bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Šioje normoje nėra pateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio kriterijų sąrašas, nes teismas gali pripažinti ir kitus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus.
III.
Pareiškėja H. S. apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 107–115) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų visiškai patenkintas pareiškėjos skundas, taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja, be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas, siekdamas išvengti teisminio ginčo dėl priimtų teisės aktų panaikinimo, neteikė reikiamos informacijos pareiškėjai, taip užkirsdamas jai teikti skundą. Buvo pažeistos pareiškėjos teisės teikti įrodymus (neapklausti liudytojai). Teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėja, o ne jos motina F. G. privatizavo 0,5 ha namų valdos sklypo. Teismas ignoravo pareiškėjos pateiktus įrodymus, kad ji visą laiką už savo turimus asmens ūkio žemės sklypus mokėjo žemės nuomos mokesčius. Skundžiami VAV sprendimai prieštarauja Žemės reformos įstatymo 15 straipsniui. Teismas neįvertino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis asmeninio ūkio žemės suteikimo faktas. F. G. iš tiesų buvo atkurtos nuosavybės teisės į atsakovo nurodytą 2,64 ha žemės plotą, tačiau nei pareiškėja, nei jos šeimos nariai negali naudotis jos motinai priklausančiais žemės klypais, nes pareiškėjos ir F. G. turimas turtas nėra bendras. Atsakovo bei teismo aiškinimai, kad asmeninio ūkio žemės sklypai negali būti įteisinti pareiškėjos vardu, nes jos motinai atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra nepagrįsti ir visiškai nesusiję su asmeninio ūkio žemės sklypų įteisinimu pareiškėjos vardu. Pareiškėjos ir jos motinos vedami ūkiai yra atskiri. Pareiškėja nurodė, kad apie skundžiamus sprendimus ji sužinojo 2010 m. balandžio 10 d., nors nuo 2007 m. (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo) dėjo visas pastangas ir mėgino tokią informaciją gauti. Tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimą priėmimo dienos (administracinės bylos Nr. AS4-439/2004 ir kt.).
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 119–121) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad neginčija Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 15 d. sprendimu nustatyto juridinę reikšmę turinčio fakto. Tačiau pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 8 dalį (2007 m. gegužės 29 d. redakcija) ir Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalį 1,19 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas yra įskaitytas į 2,64 ha ploto žemę, į kurią pareiškėjos motinai F. G. atkurtos nuosavybės teisės, dar kartą 1,19 ha ploto asmeninio ūkio žemė pagal minėta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą negali būti privatizuojama. Pareiškėjai asmeninio ūkio žemės sklypas nebuvo suteiktas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 123–128) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. A. Š., be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas ir naudojimas galėjo vykti tik pagal aktualiu laikotarpiu galiojusius teisės aktus. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. G., o ne pareiškėja, naudojosi 1,19 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo suteiktas ir jos naudojamas asmeninio ūkio žemės sklypas. Pareiškėja dar 2008 m. gavo atsakovo atsakymą, kuriuo atsisakyta jai leisti įteisinti 1,19 ha žemės sklypą, todėl terminas skundui paduoti yra praleistas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo F. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 132–135) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. F. B. nurodo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nenustatė juridinę reikšmę turinčio fakto, kad asmeninio ūkio žemės sklypas buvo suteiktas asmeniškai pareiškėjai. Taip pat nenustatė, kad pareiškėja būtų paveldėjusi A. G. skirtą ir jo naudotą asmeninio ūkio žemę. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo priėmimo metu galiojusioje Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, jog asmeninio ūkio žemės plotai gali būti patvirtinami tik vienam šeimos nariui. Tokiu asmeniu buvo pripažinta F. G.. Kiti šeimos nariai, kurie kartu su F. G. naudojosi tuo pačiu asmeninio ūkio žemės sklypu, grąžinus jį natūra, antrą kartą jo įsigyti neturi teisės. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nenustatė konkrečios asmeninio ūkio buvimo vietos ir to, kad asmeninio ūkio žemės sklypas buvo suteiktas konkrečiai pareiškėjai. Taip pat pateikiami argumentai, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą. F. B. pažymi, kad šioje byloje pareiškėjai neįrodžius, jog asmeninio ūkio žemė buvo suteikta iki 1994 m. liepos 1 d., asmeninio ūkio žemės suteikimas negali būti laikomas teisėtu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl 2006 m. spalio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-9599-01 dėl Didžiųjų Gulbinų žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo dalies, taip pat 2007 m. sausio 31 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4-01-4743 bei 2007 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 2.4-01-4958 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareigos atlyginti padarytą žalą.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, kiek tai susiję su pirmiau nurodytų ginčijamų administracinių aktų teisėtumu ir pagrįstumu, teismas pareiškėjos skundą atmetė iš esmės trimis pagrindais. Pareiškėja apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, todėl būtina įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjos motinai F. G. 2004 m. birželio 6 d. VAV sprendimu Nr. 2.4-01-2519 ir 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4843 buvo atkurtos nuosavybės teisės viso į 2,64 ha žemės (t. II, b.l. 22, 78). Pažymėtina ir tai, kad 2007 m. spalio 15 d. Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo sprendimu (civ. byla Nr. 2-0402-656/2007) buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. G., gimusio 1905-10-11, šeimai, buvo suteiktas ir A. G. šeima naudojosi 1,19 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypu, esančiu buvusiame Didžiųjų Gulbinų kaime (dabar (duomenys neskelbtini) gatvė), Riešės seniūnijoje, Vilniaus mieste.
Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtame teismo sprendime taip pat konstatuota, jog A. G. šeimą sudarė pareiškėjos (H. S.) motina F. G., A. G. ir pareiškėja. Be to, kaip pati pareiškėja nurodė pareiškime Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui (civ. byla Nr. 2-0402-656/2007, b.l. 1), pareiškėjos motina paveldėjo visą nekilnojamąjį turtą iš savo vyro (pareiškėjos tėvo) A. G., kuris mirė 1989 m. rugsėjo 1 d.
Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei nustatyta tvarka skirtas ir naudojamas piliečio asmeniniam ūkiui žemės sklypas (išskyrus tuos skirtus ir naudojamus piliečio asmeniniam ūkiui žemės sklypus, už kuriuos nustatyta tvarka ir sąlygomis buvo įmokėtos įmokos). Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje.
Įvertinusi pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir byloje taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija daro išvada, kad atsakovo teiginys, jog 2007 m. spalio 15 d. Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo sprendime (civ. byla Nr. 2-0402-656/2007) nurodytas 1,19 ha asmeninio ūkio žemės sklypas buvo įskaitytas į 2,64 ha žemę, į kurią pareiškėjos motinai atkurtos nuosavybės teisės, yra pagrįstas.
Nors apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad pirmiau minėtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas patvirtina, jog pareiškėja yra asmeninio ūkio žemės turėtoja ir naudotoja, toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas, nes pirmiau minėtame teismo sprendime konstatuota, kad 1,19 ha asmeninio ūkio žemės sklypas buvo suteiktas pareiškėjos šeimai, kurios dalis buvo ir pareiškėjos motina, o ne būtent pareiškėjai.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog aptariamas asmeninio ūkio žemės sklypas buvo suteiktas būtent pareiškėjai. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjai Gulbinų kaimo reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame 2000 m. liepos 18 d. VAV įsakymu Nr. 2423-01, buvo suformuotas žemės sklypas Nr. 33-2 (plotas 0,42 ha) (t. I. b.l. 195), minėtas žemės sklypas VAV 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 2.3-9336-01 1 punktu (t. I, b.l. 136) buvo paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėto VAV įsakymo priėmimo metu galiojusios LR žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo numatyta, jog jeigu asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentų neišliko arba asmeninio ūkio žemės suteikimas apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. – 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma, arba dėl pareigūnų biurokratizmo apylinkės taryba priėmė sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo 1994 m. liepos 1 d. – 1995 m. kovo 26 d. laikotarpiu, asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. sprendimu patvirtina apskrities viršininkas, jeigu nėra norinčiųjų šią žemę susigrąžinti natūra (išskyrus atvejus, kai toje vietoje asmeninio ūkio naudotojas ar jo šeimos narys buvo gavęs sodybinės žemės sklypą iki 0,6 ha ir juo naudojasi nuo 1990 metų ar anksčiau).
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos atžvilgiu apskrities viršininkas būtų priėmęs tokio pobūdžio sprendimą, kuriuo būtų konstatuotas asmeninio ūkio žemės suteikimo pareiškėjai faktas, taip pat tokio žemės sklypo dydis ir vieta. Priešingai, kaip minėta, VAV 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 2.3-9336-01 žemės sklypas Nr. 33-2 buvo paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą. Šis įsakymas byloje nėra skundžiamas, jis nenuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, taigi galiojantis.
Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja praleido ABTĮ 33 straipsnyje numatytą skundo pateikimo terminą ginant savo galimai pažeistas teises, kiek tai susiję su 2006 m. spalio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-9599-01 dėl Didžiųjų Gulbinų žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo dalies, taip pat 2007 m. sausio 31 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4-01-4743 bei 2007 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 2.4-01-4958 teisėtumu ir pagrįstumu.
Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjos skundas dalyje dėl pirmiau minėtų individualių teisės aktų panaikinimo yra ydingas: pareiškėja tiesiogiai nesuformulavo prašymo atsakovą įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus, kurie, jos manymu, užtikrintų jos pažeistų teisių gynybą, o ginčijamų teisės aktų, kurie priimti ne jos atžvilgiu, panaikinimas savaime pažeistų teisių neatkurtų. Vis dėlto, iš pareiškėjos skundo ir apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, jog skundu ji iš esmės siekia įgyvendinti teisę pirkti asmeninio ūkio žemę, t. y. ginčo esmė yra ta, kad atsakovas atsisako pareiškėjai leisti privatizuoti asmeninio ūkio žemę.
Atsižvelgiant į pačią ginčo esmę svarbu tai, kad atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos 2008 m. gegužės 7 d. pakartotinį prašymą (t. I., b.l. 24), 2008 m. birželio 20 d. raštu Nr. 20-762 (t. I, b.l. 19), pareiškėjai išdėstė argumentus, dėl kurių atsakovas atsisako privatizuoti asmeninio ūkio žemę, taip pat aiškiai nurodė, kad pareiškėjai nebus privatizuojama asmeninio ūkio žemė pagal Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo 2007-10-15 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-402-656/2007. Minėtas atsakovo raštas traktuotinas kaip atsakovo atsisakymas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, kuris pareiškėjai sukėlė teisines pasekmes, t. y. užkirto kelią jai įgyvendinti, jos teigimu, turimą teisę pirkti aptariamą žemę. Toks atsakovo atsisakymas skųstinas administraciniams teismams (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ABTĮ 33 straipsnyje numatytais terminais. Byloje nėra duomenų, pareiškėja jų nepateikė, kad minėtas 2008 m. birželio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsisakymas atlikti veiksmus buvo apskųstas ABTĮ numatyta tvarka. Todėl šiuo atveju pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad apie ginčijamus teisės aktus ji sužinojo tik 2010 m. balandžio 10 d. nėra teisiškai reikšminga, kadangi, kaip minėta, atsakovas savo aiškią poziciją dėl pareiškėjos teisės pirkti asmeninio ūkio žemę išsakė 2008 m. birželio 20 d. raštu.
Kiek tai susiję su pareiškėjos reikalaujamu žalos atlyginimu pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, jog byloje nėra nustatyta viena iš privalomų civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlyga – neteisėti valstybės institucijų veiksmai.
Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Iš pareiškėjos skundo (t. I, b.l. 46) matyti, kad turtinę ir neturtinę žalą ji kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, konkrečiai, iš jo atsisakymo leisti išpirkti asmeninio ūkio žemę. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstatavus, jog nėra pagrindo byloje ginčytus individualius teisės aktus laikyti neteisėtais ir nepagrįstais, nėra pagrindo konstatuoti buvus neteisėtus valdžios institucijų veiksmus ar neveikimą. Taigi nenustačius vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų valdžios institucijų veiksmų (neveikimo), nėra pagrindo pareiškėjai priteisti turtinę ar neturtinę žalą.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos H. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.