- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-27
- Bylos Nr.
- 2A-926-590/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05359-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Koldlita“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- A. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Koldlita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Koldlita“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo A. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Koldlita“ 4 731,51 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2013-03-01 Belgijoje dėl A. B., vairavusio transporto priemonę Volvo FH, v. n. (duomenys neskelbtini) su priekaba, v. n. EH 400, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. A. B. buvo samdomas atsakovo ir eismo įvykis įvyko einant trečiajam asmeniui darbines pareigas. Eismo įvykio metu transporto priemonė Volvo FH, v. n. (duomenys neskelbtini), nebuvo drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl įvykusio eismo įvykio metu padarytą 4 731,51 žalą atlygino Belgijos nacionalinis draudikų biuras, kurią vėliau jam, remdamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 str. 5 d., sumokėjo ieškovas. Ieškovas kreipėsi į atsakovą, kaip neįvykdžiusį pareigos apdrausti jam priklausančios transporto priemonės privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu asmenį dėl kompensuotos sumos atlyginimo, tačiau atsakovas šio reikalavimo neįvykdė.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Koldlita“ pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad eismo įvykio metu atsakovui priklausanti transporto priemonė važiavo kartu su sukabinta puspriekabe Schmitz SKO 24, v. n. EH400, kuri eismo įvykio metu buvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovas nepranešė draudikui apie eismo įvykį, pats netyrė žalos priežasčių ir žalos dydžio pagrįstumo, gavęs pretenziją pats savarankiškai priėmė sprendimą dėl žalos išieškojimo kreiptis su ieškiniu į atsakovą, o ne į draudiką. Nurodė, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia vien Belgijos automobilių draudikų biuro 2013-07-24 reikalavimu atlyginti žalą bei ekspertizės protokolu, kuris nepasirašytas, be papildomų dokumentų, todėl darytina išvada, kad ieškinys nėra grindžiamas jokiais leistinais įrodymais, patvirtinančiais ieškovo patirtos žalos dydį.
Trečiasis asmuo A. B. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-06-16 sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovo UAB „Koldlita“ ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 4 731,51 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014-02-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 344 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad 2013-03-01 eismo įvykio metu Volvo FH, v. n. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta civilinės atsakomybės transporto priemonių valdytojų privalomuoju draudimu. Atsakovo argumentus, jog transporto priemonė buvo drausta, nes drausta buvo vilkiko puspriekabė, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 25 p. numatyta, kad draudimo išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Teismas nurodė, jog TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką pagal 17 straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų (TPVCAPDĮ- „Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai“ (paskelbti su 2003-07-28 Komisijos Sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB)) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus; biuras moka išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ar kitos valstybės Garantiniam iždui (fondui) ir kitais atvejais, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatų arba susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog Belgijos draudikų biuras sureguliavo padarytos žalos atlyginimą pagal savo nacionalinės teisės aktus, kurių reguliavimas nesiskiria nuo Lietuvos įstatyminio reglamentavimo ir, nustatęs atsakovo kaltę dėl eismo įvykio, pateikė ieškovui reikalavimą remdamasis Bendradarbiavimo nuostatų – Biurų tarnybos vidaus nuostatų 5 straipsniu. Esant TPVCAPDĮ 17 straipsnyje 6 dalyje nustatytoms sąlygoms įstatyme numatyta Biuro pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad civilinės bylos įrodymų visuma leidžia spręsti, kad ieškovui netenkinti eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro reikalavimo ir neišmokėti padarytos ir eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro administruotos žalos atlyginimo išmokos nebuvo jokio teisinio pagrindo. Teismas taip pat nurodė, kas dokumentai, išduoti Belgijos institucijų, kuriais nustatytas eismo įvykio kaltininkas, žalos dydis, laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią (CPK 114 str. 1 d., 197 str. 2 d.), todėl tik atsakovo išsakytos abejonės dėl jų pagrįstumo, nesudaro pagrindo išvadai, kad šie įrodymai nėra pakankami pagrįsti padarytos žalos dydį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Koldlita“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-16 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad eismo įvykis įvyko Belgijoje. TPVCAPDĮ 17 str. 5 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai ieškovas moka išmoką pagal šio straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas sprendime visiškai neanalizavo ir nenurodė, kokiais konkrečiais Belgijos teisės aktais remiantis darytina išvada, kad draudimo išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos yra mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad reikalavimas mokėti išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, suponuoja, jog Biuras, mokėdamas išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, yra įsitikinęs tuo, jog išmokos mokėjimui taikomi kitos valstybės teisės aktai ir kad pagal tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus egzistavo pareiga sumokėti draudimo išmoką. Teismas sprendime nenurodė, kokių Belgijos teisės aktų nuostatomis remiantis darytina išvada, jog ieškovas įrodė faktinę aplinkybę, kad draudimo išmoka buvo sumokėta atsižvelgiant į Belgijos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Pažymi, jog šioje byloje ieškovas patirtos žalos faktą grindė vien Belgijos automobilių draudikų biuro 2013-07-24 reikalavimu atlyginti 1 370,34 eurų žalą bei 2013-09-18 ieškovo mokėjimo pavedimu Belgijos automobilių draudikų biurui 16 588,58 eurų sumai. Tačiau teismas, priimdamas sprendimą ignoravo ir neanalizavo bei nevertino aplinkybių, kad ieškovas nepateikė į bylą jokių tiesioginių įrodymų, t. y. mokėjimo pavedimų, kurie patvirtintų, kad Belgijos automobilių draudikų biuras išmokėjo eismo įvykyje nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką. Belgijos automobilių draudikų biuro 2013-07-24 reikalavime atlyginti žalą yra aiškiai nurodyta, kad mokėjimas privalo būti atliktas nurodant Belgijos automobilių draudikų biuro nuorodos numerį, kuris yra aiškiai nurodytas rašte (Nr. S-742-028-75-027), tačiau ieškovo pateiktame mokėjimo pavedime šios nuorodos nėra. Ieškovo atstovas bylos nagrinėjimo iš esmės teisme metu negalėjo paaiškinti, už ką konkrečiai ieškovas atliko mokėjimą Belgijos automobilių draudikų biurui 16 588,58 eurų sumai. Ieškovas neįrodė, jog realiai Belgijos automobilių draudikų biuras nukentėjusiam trečiajam asmeniui eismo įvykyje sumokėjo draudimo išmoką, dėl ko ieškovas atitinkamai patyrė realią pagrįstą žalą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad dokumentai, išduoti Belgijos institucijų, kuriais nustatytas eismo įvykio kaltininkas, laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Teismas oficialiam rašytiniam įrodymui prilygino ieškovo į bylą pateiktą 2013-03-01 privačios bendrovės „P. Jodin Expertisses“ ekspertizės protokolą, kuris yra nepasirašytas ir jame nėra net nurodyta, kas jį sudarė. Šio dokumento, net ir laikydamas jį tinkamu įrodymu, teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti oficialiuoju rašytiniu įrodymu, nes šis dokumentas nėra išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos bei neatitinka formos ir turinio reikalavimų. Be to, 2013-03-01 privačios bendrovės „P. Jodin pertisses“ ekspertizės protokole nėra nurodytas konkretus ekspertas, kuris atliko žalos vertinimą, o pats ekspertizės protokolas nėra pasirašytas, todėl negali būti vertinamas kaip leistinumo reikalavimus atitinkantis rašytinis įrodymas šioje civilinėje byloje.
Atsiliepimas
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu į atsakovo UAB „Koldlita“ apeliacinį skundą prašo: 1. kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymais: 1.1. Priimti prejudicinį sprendimą šiais ES teisės aiškinimo klausimais: 1.1.1. Kaip turėtų būti aiškinamos Komisijos sprendimo (2003/564/EB) 4 straipsnio nuostatos, nustatančios sprendimo taikymo ribas?; 1.1.2. Ar Europos Komisijos pripažintų ir kartu su Komisijos sprendimu (2003/564/EB), kuris buvo adresuotas visoms valstybėms narėms (Komisijos sprendimo (2003/564/EB) 4 straipsnis), paskelbtų Bendradarbiavimo nuostatų nuostatos yra privalomos tik nacionaliniams draudikų biurams, ar ir tretiesiems asmenims?; 1.1.3. Kaip turėtų būti suprantamos ir aiškinamos kartu su Komisijos sprendimu (2003/564/EB), kuriuo yra įgyvendinama Direktyva (2009/103/EB), paskelbtų Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalies nuostatos „Visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą, žalią kortą ar draudimo polisą išdavusio draudiko arba prireikus atitinkamo biuro interesais. Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės nuostatomis) ir žalos sureguliavimu.“ ir 10 straipsnio nuostatos „Biurai, kuriems taikomos šio skirsnio nuostatos, abipusiškai garantuoja atlyginti visas pagal šiuos nuostatus mokėtinas sumas, susijusias su bet kokia autoavarija, į kurią pateko transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra tos valstybės teritorijoje, kurioje veikia kiekvienas iš tų biurų, nesvarbu, ar transporto priemonė apdrausta, ar ne.“?; 1.1.4. Ar biurai, atsižvelgdami į Direktyvos (2009/103/EB) ir kartu su Komisijos sprendimu (2003/564/EB) paskelbtų Bendradarbiavimo nuostatų 3, 5, 10 straipsnių nuostatas, tenkindami kitų išimtinai už žalos administravimą kompetentingų biurų reikalavimus, veikia pagal ES abipusio pripažinimo principą?; 1.1.5. Ar vadovaujantis abipusio pripažinimo principu ieškovo priimto sprendimo tenkinti kito išimtinai kompetentingo biuro reikalavimą pagrįstumas gali būti be pagrįstų argumentų kvestionuojamas nacionalinės teisės lygmenyje, ieškovui reiškiant atgręžtinį reikalavimą?; 1.1.6. Ar toks valstybės narės teisės aktuose įtvirtintas reglamentavimas ar reglamentavimo aiškinimas nacionaliniuose teismuose, kai ieškovas, tenkindamas išimtinai kompetentingo administruoti žalą nacionalinio draudikų biuro reikalavimą, pakartotinai taiko eismo įvykio valstybėje veikiančių teisės aktų nuostatas, būtų laikomas tinkamu Direktyvos (2009/103/EB) ir ją įgyvendinančio sprendimo (2003/564/EB)) nuostatų perkėlimu į nacionalinę teisę?; 1.2. Kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų nagrinėjamas pagal pagreitintą procedūrą; 2. Netenkinus minėtų ieškovo prašymų, ieškovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-16 sprendimą palikti nepakeistą.
Pažymi, jog apeliantas nepagrįstai nurodo, jog 2013-03-01 Belgijoje įvykusio eismo įvykio metu jam priklausanti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemonė VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sukabinta su minėtu draudimu apdrausta priekaba SCHMITZ, valst. Nr. EH 400, todėl, anot apelianto, ieškovas privalėjo kreiptis į priekabos draudiką. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju eismo įvykis įvyko Belgijoje ir eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras (šiuo atveju – Belgijos) žalas administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, atsakomybę, žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Belgijos teisės aktai nenumato, jog, esant sukabintoms neapdraustai velkančiajai (VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir apdraustai velkamajai (priekaba SCHMITZ, valst. Nr. EH 400) transporto priemonėms, žalą (jos dalį) turi atlyginti velkamosios transporto priemonės draudikas. Nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas nekėlė klausimo dėl išmokų detalizavimo, o tik abstrakčiai nurodė, jog žalos dydis yra tariamai nepagrįstas. Ieškovas pateikia apeliacinės instancijos teismui žalos (763,68 EUR ir 406,66 EUR, iš viso – 1 170,34 EUR) nukentėjusiajam asmeniui atlyginimą patvirtinančius dokumentus. 1 170,34 EUR sumą sudaro: 1 150,34 EUR – už sugadintos transporto priemonės remontą bei 20,00 EUR – pagal Belgijos nacionalinės teisės aktus mokama kompensacija už transporto priemonės prastovą (po 10,00 EUR už kiekvieną remonto dieną). Ieškovas reikalauja iš apelianto 1 370,34 EUR sumos, kurią, vykdydamas TPVCAPDĮ nuostatas ir Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus, sumokėjo Belgijos nacionaliniam draudikų biurui: 1 170,34 EUR – nukentėjusiam išmokėta išmoka, 200,00 EUR – pagal Bendradarbiavimo nuostatus privalomai mokėtinas minimalus žalos administravimo mokestis. Taip pat ieškovas pateikia teismui 2013-09-18 ieškovo atlikto 16 588,58 EUR mokėjimą detalizuojančius dokumentus, patvirtinančius faktą, kad minėtu pavedimu ieškovas kompensavo Belgijos nacionaliniam draudikų biurui 1 370,34 EUR. Atkreipia dėmesį, jog atliekant mokėjimą banko pavedimu, mokėjimo paskirtyje galima įrašyti tik 130 simbolių. Iš pateikiamų dokumentų akivaizdu, jog ieškovas nuolat atlieka mokėjimus užsienio draudikų biurams už kelias žalų bylas, dėl ko į mokėjimo pavedimą įrašyti kiekvienos jų numerį objektyviai neįmanoma. Nurodo, jog kadangi eismo įvykis įvyko Belgijoje, nukentėjęs asmuo yra belgas, Belgijos nacionalinis draudikų biuras, administruodamas žalą, vadovavosi Belgijos nacionaliniais teisės aktais, o ne Lietuvos poįstatyminiais teisės aktais. Instrukcijos 4 punktas numato, jog transporto priemonės gali būti vertinamos naudojant kompiuterinėmis programomis. Šiuo atveju eismo įvykio metu dėl transporto priemonės sugadinimo padarytą žalą įrodo ne tik „P. Jodin Expertisses“ kompiuterine programa „INFORMEX“ sudarytas ekspertizės protokolas, bet ir realiai atliktus remonto darbus pagrindžianti sąskaita-faktūra. Ieškovas taip pat nesutinka su šioje byloje apelianto nurodomomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, susijusiomis su 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva (2009/103/EB)) ir 2003-07-28 Komisijos sprendimo dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB) (toliau – Komisijos sprendimas (2003/564/EB)) nuostatų aiškinimu (LAT 2014-02-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; LAT2014-03-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, netinkamai įvertinęs Komisijos sprendimo (2003/564/EB) galiojimo asmenų atžvilgiu klausimą, padarė neteisingą išvadą dėl subjektų rato, kuriems yra taikytinos Bendradarbiavimo nuostatų nuostatos, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp ieškovo, reiškiančio atgręžtinį reikalavimą dėl eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėtos draudimo išmokos, ir atsakingo už eismo įvykį asmens – nepagrįstai susiaurinant atsakingo už eismo įvykį asmens įrodinėjimo naštą, atitinkamai išplečiant ieškovo įrodinėjimo naštą. Atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus, nacionaliniai draudikų biurai, turėdami ypatingą statusą ir savo kompetencijos ribose veikdami valstybės vardu, atsižvelgiant į ES ir nacionalinės teisės aktų nuostatas, pagrįstai abipusiai pripažįsta kito išimtinai kompetentingo biuro, administruojančio eismo įvykio metu padarytą žalą, priimtus sprendimus. Tačiau, priėmus minėtas Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis, toks „pripažinimas“, o tuo pačiu ir Direktyvos (2009/103/EB) bei Komisijos sprendimo (2003/564/EB) įgyvendinimas, tapo nebeįmanomas, kadangi atsakingų už žalą asmenų nepagrįsti prieštaravimai ir abejonės, net ir esant žalos faktą ir dydį pagrindžiamiems įrodymams, patapo ieškovo pareiga abejoti nacionalinių draudikų biurų, atlikusių žalų administravimo procedūras, kompetencija bei reikalauti iš jų teisės aktų nuostatų, jų išaiškinimų ir pan. Tuo atveju, jeigu būtų atsižvelgta į minėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, ieškovas mano, kad teismas turėtų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
Trečiasis asmuo A. B. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Kolegija atmeta apelianto argumentus, kad šioje byloje nagrinėjamą žalą turi atlyginti priekabos valdytojo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2013-03-01 Belgijoje dėl A. B., vairavusio transporto priemonę Volvo FH, v. n. (duomenys neskelbtini) su priekaba, v. n. EH 400, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui Renault Premium, v. n. 10EV232 (b. l. 10-11). Transporto priemonė Volvo FH, v. n. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe v. n. EH 400, buvo registruotos Lietuvos Respublikoje, tačiau eismo įvykio metu transporto priemonė Volvo FH, v. n. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta civilinės atsakomybės transporto priemonių valdytojų privalomuoju draudimu (b.l. 5, 7), apdrausta buvo tik minėta puspriekabė UAB DK „PZU Lietuva“ (b.l. 102-105). Minėtų transporto priemonių savininku eismo įvykio metu buvo atsakovas UAB „Koldlita“.
Kolegija sutinka su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju vilkiko ir priekabos valdytojo civilinės atsakomybės klausimas turėjo būti sprendžiamas ne pagal Lietuvos, bet Belgijos, t.y. valstybės kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką pagal 17 straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų (TPVCAPDĮ- „Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai" (paskelbti su 2003-07-28 Komisijos Sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB))) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus; biuras moka išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ar kitos valstybės Garantiniam iždui (fondui) ir kitais atvejais, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatų arba susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vilkiko ir puspriekabės valdytojo civilinės atsakomybės klausimą, taikė TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 25 punkto nuostatas, kurios numato, kad draudimo išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Jeigu velkama transporto priemonė (kurios vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, tada dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos draudimo išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tačiau dėl netinkamo paminėtų materialinės teisės normų taikymo, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Iš į bylą pateiktų Belgijos Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų galima padaryti išvadą, kad vilkikų ir priekabų valdytojų civilinės atsakomybės draudimo teisnių santykių reglamentavimas Belgijoje iš esmės nesiskiria nuo tuos pačius teisinius santykius reglamentuojančių Lietuvos teisės normų, kurias taikė pirmosios instancijos teismas. Pagal Belgijos Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 1 straipsnį motorinėms transporto priemonėms prilyginamos ir priekabos, kurios yra sukurtos specialiai tam, kad asmenų arba daiktų gabenimui būtų sujungtos su motorine transporto priemone. Taigi pagal paminėta įstatymą turi būti apdrausta ne tik motorinės transporto priemonės bet ir joms prilygintos priekabos. Tačiau 2 straipsnyje yra nurodoma, kad motorinei transporto priemonei prilygintos priekabos draudimas turi apimti tik neprikabintos priekabos padarytą žalą (t.1, b.l. 127-129). Darytina išvada, kad pagal Belgijoje nustatytą teisinį reguliavimą prie velkančios transporto priemonės (vilkiko) prikabintos priekabos draudimas neapima velkančios transporto priemonės valdytojo atsakomybės. Kolegija sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas netaikė nurodytų Belgijos teisės normų, tačiau pagrįstai atmetė atsakovo argumentus, jog apdraudus prie vilkiko prikabiną priekabą, buvo apdraustas ir vilkikas ir teisingai sprendė, kad šiuo atveju už žalą yra atsakingas atsakovas, o ne priekabos draudikas.
Kolegija atmeta ir apelianto argumentus, kad ieškovas neįrodė žalos. Ieškovas prašė priteisti 1370,34 EUR (4731,51 Lt) žalą. Ekspertizės protokolas (t. 1, b.l. 12, 13) ir sąskaita faktūra (t.2, b.l. 50) patvirtina, kad eismo įvykio metu apgadinto automobilio Renault Premium, v. n. 10EV232, remonto išlaidos sudarė 1170, 34 EUR, įskaitant 20 EUR kompensaciją už prastovą remonto metu. Žalos administravimo mokestis sudaro 200 EUR (t.1, b.l. 24,25). Ieškovas pateikė įrodymus, kad žalą administravusiam Belgijos nacionaliniam draudikų biurui (Bureau Belge des Assureurs automobiles) sumokėjo 1370,34 EUR (t. 2, b.l. 30). Kolegija sprendžia, kad ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai pagrįstai patenkino ieškinį.
Kolegija netenkina ieškovo prašymo dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, nes šioje byloje nekyla neaiškumų dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo (CPK 3 str. 5 d.).
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.