Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Neringos Švedienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų B. B. ir K. N. B., atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. B., K. N. B. ieškinį bei ieškovės N. G. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, VĮ „Registrų centras“ ir AB „Specializuota komplektavimo valdyba” dėl statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų panaikinimo, nuosavybės teisės registravimo panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo, teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai B. B. ir K. N. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami panaikinti 2008-04-23 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus Nr. (101)-11.4-1013; Nr. (101)-11.4-1014; panaikinti ginčo sandėliavimo patalpų adresu Paupio g. 14, Vilnius, teisinę registraciją atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės vardu; pripažinti ieškovų nuosavybės teisę į dvi ginčo sandėliavimo patalpas adresu Paupio g. 14, Vilnius: unikalus Nr. 4400-1522-5468:4222, unikalus Nr. 4400-1522-5457:4221. Nurodė, kad jiems nuosavybės teise priklauso butas, esantis Paupio g. 14-9, Vilniuje, bei butas, esantis Paupio g. 14-10, Vilniuje. Šiuos butus ieškovai įgijo 2003-01-24 ir 2003-07-29 pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu. Įsigiję šiuos butus, ieškovai teisėtai įgijo ir visą laiką nepertraukiamai naudojosi šalia namo tame pačiame sklype esančiais 14,16 kv. m. ir 4,68 kv. m. sandėliukais, eilę metų juos prižiūrėjo ir savo lėšomis remontavo. Sandėliukus kartu su butais ieškovams perdavė senieji butų savininkai. VĮ „Registrų centras“ esančios Paupio g. 14, Vilnius, kadastro ir registro archyvinės bylos duomenys ir dokumentai patvirtina, kad ginčo sandėliavimo patalpos buvo pagrindinio pastato – gyvenamojo namo adresu Paupio g. 14, Vilnius, pagalbiniais pastatais, pagalbinėmis pastato dalimis, ūkio pastatais, t. y. priklausiniais. Namų valdoje Paupio g. 14, Vilnius, jokių kitokių pagrindinių pastatų niekada nebuvo ir šiuo metu nėra, todėl visi kiti pastatai šiuo adresu yra tik pagalbiniai, skirti pagrindiniam pastatui aptarnauti ir yra tik šio pastato priklausiniai arba antraeiliai daiktai.

Buto registracijos dokumentuose ir pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenų kortelėje pagrindinio daikto (buto) šildymas nurodomas kaip krosninis, todėl butas yra apšildomas tik kietu kuru. Tai taip pat akivaizdžiai parodo, kad butui šildyti reikalingas kuras, kuriam laikyti jokių kitokių pagalbinių patalpų ir priklausinių, išskyrus ginčo patalpas, nėra ir niekada nebuvo. Todėl atsakovas, pasisavinęs ginčo patalpas, neteisėtai jas paversdamas savomis ir po to jas ketindamas parduoti tretiesiems asmenims, pažeidė ne tik norminių aktų reikalavimus, bet ir ieškovų teises bei teisėtus interesus, kadangi po tokio pagalbinių patalpų pardavimo ieškovai neturės kur laikyti buto šildymui skirto kuro, dėl ko šaltuoju metų laikotarpiu negalės šildyti buto ir dėl ko pagrindinio daikto naudojimas butų nevisavertis, kadangi nešildomose patalpose žmonės gyventi negalėtų, o buto funkcinė paskirtis yra gyvenamoji. Atsakovas neteisėtai, savavališkai pavertė ginčo patalpas pagrindiniu daiktu, užpildydamas pagrindinio daikto (jo dalių) kadastro duomenų kortelę, kurioje nepagrįstai ginčo patalpos nurodytos jau kaip pagrindinis pastatas, nors jos visą laiką buvo tik priklausiniai. Atsakovas Nekilnojamojo turto registre nurodė žinomai neteisingus duomenis, kad ginčo patalpos yra suformuotos statant, o pastatytos ir pripažintos tinkamomis naudoti 2008-04-23 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-11.4-1013 ir 2008-04-23 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-11.4-1014, tokiu būdu suklaidindamas registro tvarkytoją pateiktais žinomai neteisingais duomenimis, kad ginčo patalpos buvo pastatytos 2008 metais, nors atsakovui iš anksto buvo žinoma, kad ginčo patalpos buvo pastatytos ne 2008 m., bet 1950-1960 metais. Atlikęs visus aukščiau nurodytus neteisėtus veiksmus, atsakovas neteisėtai įformino ginčo patalpų nuosavybės teisę savo vardu, neteisėtai atliko ginčo patalpų teisinę registraciją savo vardu kaip pagrindinio daikto, nors neturėjo nuosavybės teisės įgijimo pagrindo. Ginčo sandėliavimo patalpos, pažymėtos indeksais 1-9 ir 1-10 yra ir visą laiką buvo tik antraeiliai daiktai ir pagrindinio daikto priklausiniai. Kadangi antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, tai ginčo sandėliavimo patalpos 2003-01-24 ir 2003-07-29 pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu buvo perleistos ieškovų nuosavybėn.

Ieškovė N. G. kreipėsi į teismą su analogišku ieškiniu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, prašydama panaikinti 2008-04-23 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-1006; panaikinti ginčo sandėliavimo patalpos adresu Paupio g. 14, Vilnius, unikalus Nr. 4400-1522-5246:4213, teisinę registraciją atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės vardu; pripažinti N. G. nuosavybės teisę į nurodytą ginčo sandėliavimo patalpą. Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso butas adresu Paupio g. 14-2, Vilniuje, kurį ji įgijo 1994-01-27 privatizacijos būdu. Įsigijusi šį butą, ji teisėtai įgijo ir visą laiką nepertraukiamai naudojosi šalia namo tame pačiame sklype esančiu 4,37 kv. m. ploto ginčo objektu, jos buto priklausiniu – sandėliuku. Ji nuo senų laikų šiuo sandėliuku naudojosi, jame laikė savo daiktus ir kurą, savo lėšomis jį prižiūrėjo ir remontavo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimuose į ieškinius nurodė, kad su ieškovų reikalavimais nesutinka. Nurodė, kad butų pirkimo – pardavimo sutartyse sandėliukai nėra įvardijami kaip privatizuojami objektai. 2003 m. ieškovų Butkevičių sudarytose sutartyse sandėliukai negalėjo būti nurodyti, kaip butų priklausiniai, kadangi privatizuojant butus, šių negyvenamųjų patalpų D. M. ir R. L., iš kurių Butkevičiai įgijo šiuo metu jų nuosavybės teise valdomus butus, neprivatizavo. Atsakovas taip pat nesutinka su tuo, kad ieškovė N. G., privatizavusi butą, esantį Paupio g. 14-2, Vilniuje, privatizavo ir ginčo patalpą – tariamą buto priklausinį – sandėliavimo patalpą, nes sutartyje nenurodyta, kad kartu su butu perkamas sandėliukas. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyventojų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimas vyko pagal 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusį Buto privatizavimo įstatymą. Vykdydama šį įstatymą, Vyriausybė 1991-07-31 nutarimu patvirtino Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles. Pagal šių taisyklių 7 p. 12 pastraipą privatizuojamojo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – turėjo būti įkainojami atskirai. Be to, ginčo sandėliukai nėra ieškovų butų priklausiniai. Perduoti objektai, t. y. sandėliukai, yra ne tame pastate, kuriame yra privatizuoti butai, jie gali būti ir yra naudojami nepriklausomai nuo buto – tariamo pagrindinio daikto. Daugiabučio namo negyvenamosios patalpos pagal savo paskirtį nėra visų namų butų priklausinys, todėl butų privatizavimo procese netapo visų bendratučių bendrąja daline nuosavybe, liko viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, išliko savarankišku nuosavybės teisės objektu. Tarp ieškovų butų ir sandėliukų nėra funkcinio ryšio. Statinys, kuriame yra sandėliukai, yra atskirai, turi atskirą įėjimą, patalpos yra izoliuotos nuo butų. Ginčo patalpos buvo savarankiški teisinių santykių objektai, buvo naudojami individualiai ir turėjo savo apibrėžtą paskirtį. Vien sandėliukų naudojimo faktas nėra pagrindas pripažinti, kad ieškovai turėjo teisę privatizuoti negyvenamąsias patalpas. Ieškovai, reikšdami savo reikalavimus, negali vadovautis LR Aplinkos ministro 2002 m. įsakymu Nr. 184, nes minėtas teisės aktas privatizavimo laikotarpiu dar nebuvo priimtas. Pripažinimo tinkamu naudotis aktai ir nuosavybės teisės registracija yra teisėti ir galiojantys. Atsakovas yra teisėtas ginčijamų patalpų savininkas, nes nuosavybės teisę į šiuos objektus įgijo 2007-09-17 priėmimo – perdavimo akto pagrindu. Turtas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybėn perduotas vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. liepos 13 nutarimu Nr. 870. Ieškovė N. G. 1993 m. Vilniaus miesto valdybai pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad nori pirkti 3 kambarių butą su rūsiu, taip pat nurodė, kad nori išpirkti sandėliuką. Taigi jau 1993 m. ji suprato, kad sandėliukas nėra buto priklausinys ir prašė jį privatizuoti atskirai.

Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsiliepimuose nurodė, kad su ieškovų reikalavimais nesutinka. Nurodė, kad ieškovai teise prašyti panaikinti statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą turėjo pasinaudoti per vieną mėnesį nuo skundžiamų aktų paskelbimo arba sužinojimo apie juos. Inspekcija mano, kad ieškovai turėjo pakankamai laiko apginti savo pažeistas teises bei teisėtus interesus ir ta teise nepasinaudojo – praleido terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta prašo taikyti ieškinio senatį.

Trečiasis asmuo AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ nurodė, kad su ieškovo reiškiamais reikalavimais nesutinka. Ginčo sandėliavimo patalpos nėra ir nebuvo ieškovų butų priklausiniai. Ieškovai neįrodė įgiję nuosavybės teises į ginčo sandėliavimo patalpas.

Trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepimuose į ieškinius nurodė, kad nesutinka su ieškovų reikalavimais panaikinti ginčo sandėliavimo patalpų teisinę registraciją atsakovo vardu. Kitus ieškovo reikalavimus prašė nagrinėti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 –asis apylinkės teismas 2011 m. liepos 21 d. sprendimu nusprendė ieškovės N. G. ieškinį tenkinti iš dalies. Pripažinto ieškovei N. G. nuosavybės teisę į 4.37 kv.m. sandėliavimo patalpą, esančią Paupio g. 14, Vilniuje, pažymėtą indeksu 1-2, unikalus Nr. 4400-1522-5246:4213. Panaikino sandėliavimo patalpos, Paupio g. 14, Vilniuje, pažymėtos indeksu 1-2, unikalus Nr. 4400-1522-5246:4213, teisinę registraciją atsakovo Vilniaus mieto savivaldybės, juridinio asmens kodas 111109233, vardu. Ieškovų B. B. ir K. N. B. ieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad ieškovai B. B. ir K.N. B. neįrodė aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų daryti išvadą, kad sandėliavimo patalpos, esančios Paupio g. 14, Nr. 1-10, unikalus Nr. 4400-1522-5468:4222, ir Nr. 1-9, unikalus Nr. 4400-1522-5457:4221, yra butų, Paupio g. 14-9 ir Paupio g. 14-10, priklausančių ieškovams, priklausiniai. Ieškovai neįrodė prašomų nuosavybės teise pripažinti sandėliukų nepertraukiamo tarnavimo ir glaudaus funkcinio ryšio su konkrečiais nurodytais butais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai B. B. ir K. N. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Apeliantai savo skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teismo sprendime nėra nurodyta nei vieno argumento, kodėl teismas nepripažino apeliantų naudojamų sandėliukų Nr. 1-9 ir Nr. 1-10 apeliantų nuosavybės teise valdomų butų adresu Paupio g. 14 Nr. 9 ir Nr. 10 priklausiniais, nors šie sandėliukai šiems pagrindiniams daiktams (butams) tarnauja nepertraukiamai jau daug metų ir su jais susiję glaudžiu funkciniu ryšiu.

2) Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias priklausinio sąvoką, pagrindinio daikto ir priklausinio tarpusavio ryšį ir pagrindinio daikto perleidimo teisines pasekmes priklausinio likimui.

3) Apeliantams nuosavybės teise priklauso butas adresu Paupio g. 14-9 Vilnius (unikalus Nr. 10/940- 2733-01-1:0018), kurį jie pirko 2003-01-24 pirkimo-pardavimo sutartimi ir butas adresu Paupio g. 14-10 Vilnius (unikalus Nr. 1094-0273-3011:0014), kurį jie pirko 2003-07-29 pirkimo- pardavimo sutartimi. Kartu su butais jiems pardavėjai perdavė ir sandėliukus, kurie šiuo metu pažymėti indeksu Nr. 1-9 (unikalus Nr. 4400-1522-5457:4221) ir indeksu Nr. 1-10 (unikalus Nr. ,4400-1522-5468:4222), kurias anksčiau daug metų ir nepertraukiamai naudojosi ankstesni butų savininkai ir kuriais po jų perdavimo daug metų nepertraukiamai naudojasi ir apeliantai.

4) Pagal LR Aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtinto STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarkos“ 9.6 p. nuostatas, statinio pripažinimas tinkamu naudoti - nustatyta tvarka sudarytos komisijos atliekamas patikrinimas ir patvirtinimas, kad statinys pastatytas pagal privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus, pagal statinio projektą ir atitinka Statybos įstatymo nustatytus esminiu statinio reikalavimus bei teisės aktais nustatytos veiklos sričių reikalavimus; 2 p. nurodytas statinių pripažinimo tinkamais naudoti tikslas - įvertinti, kaip jie atitinka projektus, esminius statinio reikalavimus, galimybę saugiai naudoti statinį pagal paskirtį ir gaminti žmonių sveikatai saugią produkciją. Akivaizdu, kad komisija nepatiktino ir nepatvirtino, ar sandėliukai, pažymėti indeksu Nr. 1-9 (unikalus Nr. 4400-1522- 5457:4221) ir indeksu Nr. 1-10 (unikalus Nr. 4400-1522-5468:4222) pastatyti pagal privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus ir pagal statinio projektą, kadangi nėra ir niekada nebuvo nei statinio projekto rengimo dokumentų, nei statinio projekto. Kadangi nėra ir niekada nebuvo esminių dokumentų, kurie yra būtini norint pripažinti statinius tinkamais naudoti, nurodytų tiek Statybos įstatyme, tiek Aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakyme Nr. 242, tai minėti sandėliukai ir negalėjo būti pripažinti tinkamais naudoti, atitinkamai negalėjo būti surašyti ir statinio pripažinimo tinkamais naudoti aktai. 2008-04-23 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-1013 ir 2008-04-23 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-1014 prieštarauja minėtiems norminiams aktams, surašyti be visų būtinų pateikti ir patikrinti dokumentų (statinio projekto rengimo dokumentų ir statinio projekto), todėl yra neteisėti ir dėl to turi būti panaikinti. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių, jų įtakos pripažinimo tinkamais naudoti aktų teisėtumui ir todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą ir ginčijamų aktų nepanaikino.

5) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantų prašymą pripažinti jų nuosavybės teisę į ginčo sandėliavimo patalpas adresu Paupio g. 14 Vilnius, pažymėtas indeksu Nr. 1-9 (unikalus Nr. 4400-1522-5457:4221) ir indeksu Nr. 1-10 (unikalus Nr. 4400-1522-5468:4222). Teismas nepagrįstai nurodė, kad šios sandėliavimo patalpos nėra jiems nuosavybės teise priklausančių butų adresu Paupio g. 14-9 ir Paupio g. 14-10 Vilnius, priklausiniai. Padarydamas tokias išvadas, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose.

6) Teismas neteisingai konstatavo, kad apeliantai neįrodė, jog sandėliukai yra jų butų priklausiniai. Kaip galima suprasti iš teismo motyvų, tokią išvadą teismas darė iš esmės dėl to, kad apeliantų butų Paupio g. 14 Nr. 9 ir Nr. 10 šildymas yra krosninis-dujinis, tai yra kad jiems nereikia sandėliukuose laikyti kietojo kuro. Tačiau tokia išvada yra aiškiai neteisinga, kadangi apeliantų butuose yra kombinuotas šildymas, tai yra tiek kietu kuru, tiek dujomis. Teismas neatsižvelgė į tą faktą, kad remiantis galiojančių norminių aktų reikalavimais, toks šildymo būdas numatytas dėl to, kad šaltuoju metų laikotarpiu gali pritrūkti pajėgumo dujų vamzdynuose ir tokiu atveju papildomai yra naudojamas kietas kuras. Būtent dėl šios priežasties apeliantų butams šildyti yra būtinas kietas kuras, kuris visada nepertraukiamai buvo ir iki šiol yra laikomas ginčo sandėliukuose. Todėl sandėliukai dėl šios priežasties nepertraukiamai tarnavo butams ir tarp jų yra glaudus funkcinis ryšys.

7) Be to, teismas neįvertino ir to fakto, kad pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenų kortelėje, 1A forma pagrindinio daikto (buto) šildymas nurodomas kaip krosninis, todėl atitinkamai ir apeliantų butai yra apšildomi tik kietu kuru (malkos, anglys ir pan.).

8) Teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į pačio atsakovo pateiktą 2007-06-07 UAB „Senamiesčio ūkis“ raštą Nr. G2-96, kuriame yra aiškiai nurodoma, kad apeliantai naudojasi Paupio g. 14 namo kieme esančiais trimis ūkio sandėliais, tai yra apeliantų namo administratoriaus, kuris yra įgaliotas atlikti tokius veiksmus, yra aiškiai ir vienareikšmiškai nustatyta ir pripažinta, kad apeliantų butams priklauso net ne du, o trys sandėliukai. Savaime suprantama, kad minėti sandėliukai negali būti pagrindiniais daiktais, todėl yra pagrindinių daiktų (butų) priklausiniai.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą ir nesutinka su pirmosios instancijos sprendimo dalimi, kuria patenkintas ieškovės N. G. ieškinys. Prašo šią sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – N. G. ieškinį atmesti visiškai. Atsakovas nurodė šiuos argumentus dėl kurių turėtų būti panaikinama ginčijama sprendimo dalis:

1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo patalpa yra ieškovės N. G. privatizuoto buto priklausinys. Ieškovė N. G. teigė, kad 1994 m. sausio 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties (toliau - Sutartis) pagrindu ji privatizavo butą, esantį Paupio g. 14-2, Vilnius (toliau - Butas) ir ginčo patalpą - tariamą Buto priklausinį - 4,37 kv. m. sandėliavimo patalpą. Atsakovas (Apeliantas) su šiuo ieškovės teiginiu nesutiko, kadangi Sutartyje nebuvo nurodyta, kad Ieškovė kartu su butu pirko ir Ginčo patalpą. Ginčo patalpa - sandėliukas, nebuvo apibrėžta turto privatizavimo sutartyje, todėl nėra pagrindo teigti, jog ginčo patalpa tapo ieškovės nuosavybe, be to, nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčo patalpa yra privatizuoto buto priklausinys.

2) Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės N. G. nuosavybe turimą butą ir ginčo sandėliuką sieja tamprus funkcinis ryšys, kadangi ji sandėliuką dar iki privatizacijos ir po privatizacijos naudoja kietam kurui, skirtam butui šildyti, sandėliuoti. Tačiau Atsakovas (Apeliantas) pabrėžia jog patalpos gali būti pripažintos buto priklausiniu tik nustačius dvi sąlygas, pirma, patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui - tenkinti bute gyvenančių asmenų poreikius, antra, gyvenamosios patalpos savininkas įstatymu nustatyta tvarka yra įgijęs teisę į pagalbines patalpas. Ieškovė šių sąlygų neįrodė.

3) Atsakovo (Apelianto) įsitikinimu, ieškovė N. G. privalėjo įrodyti, kad ginčo patalpos atitinka priklausiniui keliamus reikalavimus, t. y. Sandėliukas su privatizuotu Butu susijęs funkciniu ryšiu; taip pat, kad Ieškovė turėjo teisę privatizuoti ginčo patalpą. Atsakovo (Apelianto) įsitikinimu, ieškovė N. G. neįrodė nė vienos iš šių sąlygų egzistavimo, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino sandėliuką privatizuoto buto priklausiniu.

4) Pirmosios instancijos teismas Skundžiamame sprendime konstatavo, kad yra ryšys tarp buto ir ginčo patalpos, tačiau neaišku kokius įrodymus vertinant ši išvada yra padaryta - nėra įrodyta, jog ieškovė N. G. turėjo teisę kartu su butu privatizuoti ir ginčo patalpą. Atkreiptinas dėmesys, jog teismo nurodytame prašyme, kuriame ieškovė prašo privatizuoti ir sandėliuką, nėra nurodyta nei kur tas sandėliukas yra, nei kokiu pagrindu jis naudojamas. Atsakovas (Apeliantas) atkreipia dėmesį, jog teismas nevertino ar galėjo būti tenkinamas ieškovės N. G. prašymas privatizuoti ginčo objektą, t. y. ar sandėliukas galėjo būti privatizacijos objektas. Vien prašymas privatizuoti nesudaro pagrindo konstatuoti, jog toks prašymas privalėjo būti tenkinamas - netirta ir nevertinta antroji sąlyga būtina pripažįstant vieną daiktą kito priklausiniu.

5) Nagrinėjamu atveju ypatingai svarbu akcentuoti, kad ne visos negyvenamosios patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuosavybės teisė į Ginčo patalpas įregistruota 2008 m. gegužės 9 d. iki nurodytos datos kieno nors nuosavybės teisė į šias patalpas registruota apskritai nebuvo. Taigi, Atsakovo (Apelianto) įsitikinimu ir nuosavybės teisė į ginčo patalpas negalėjo būti įgyta, kadangi butų pirkimo ir privatizavimo metu ginčo patalpos nebuvo suformuotos kaip atskiri objektai.

6) Teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog su nuosavybės teisės gynimų susijusiems reikalavimams pareikšti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo galimai pažeistą teisę (LR CK 1.127 str. 2 d.). Atsakovas (Apeliantas) sutinka, jog nagrinėjamu atveju taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas, tačiau mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai vertino nurodytas aplinkybes ir netinkamai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra pagrindo netikėti ieškovės N. G. teiginiais, jog ji nuo pat buto privatizavimo 1994 m., manė, kad kartu privatizavo ir sandėliuką, kuriame laikė malkas butui šildyti. Ir tik 2011 m. paskelbus viešą aukcioną dėl sandėliavimo patalpų privatizavimo, sužinojo, kad ši patalpa priklauso nebe jai. Įvertinęs šiuos teiginius, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė termino kreiptis į teismą dėl pažeistos nuosavybės teisės gynimo nepraleido.

7) Ieškiniai priimti pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles. Atsakovas (Apeliantas) procesiniuose dokumentuose nurodė, jog CK 26 str. nustatyta, kad visas civilines bylas pirmąją instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas LR CPK 27 ir 28 str. CPK 27 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad civilines bylas dėl civiliniu viešo konkurso teisiniu santykiu nagrinėja apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai.

8) Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės N. G. reikalavimą ir panaikino teisinę Atsakovo (Apelianto) nuosavybės registraciją į vieną iš ginčo patalpų. Atsakovas (Apeliantas) pažymi, jog teisinė registracija yra atliekama kitų juridinių faktų pagrindų - nuosavybės teisę į minėtą objektą Atsakovė įgijo 2007 m. rugsėjo 17 d. priėmimo perdavimo akto pagrindų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870. Priėmimo perdavimo akte tarp perduodamų objektų yra nurodyti ir ūkio pastatai, esantys Paupio g. 14, Vilnius. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju būtent priėmimo-perdavimo aktas yra nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas. Kadangi Ieškovai nereiškė reikalavimo panaikinti minėtą priėmimo-perdavimo aktą, teismas be jokio pagrindo panaikino teisinę registraciją.

9) Valstybinio turto perdavimo savivaldybei aktas, kurio pagrindu įregistruota Atsakovo (Apelianto) nuosavybė į ginčo patalpas, buvo sudarytas 2007 m. rugsėjo 17 d. Minėti duomenys buvo vieši, todėl Ieškovai, kaip rūpestingi asmenys, galėjo šiuos duomenis sužinoti ir kreiptis dėl galimai pažeistų teisių gynybos. Atkreiptinas dėmesys, jog Ieškovai praleido LR Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą 1 mėnesio terminą kuris skaičiuojamas nuo skundžiamo akto paskelbimo dienos (LR ABTĮ 33 str.).

Trečiasis asmuo AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria patenkintas ieškovės N. G. ieškinys. Prašo šią sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – N. G. ieškinį atmesti visiškai. Trečiasis asmuo iš esmės nurodė panašius argumentus kaip ir atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo apeliaciniame skunde. Tačiau trečiasis asmuo papildomai nurodė šiuos argumentus. Dėl ko turėtų būti panaikinti ginčijama sprendimo dalis:

1) nėra jokių įrodymų, patvirtinančių Ieškovų ar buvusių Butų savininkų naudojimosi ginčo sandėliavimo patalpomis faktą Ieškovų nurodomai paskirčiai, būtent Butų privatizavimo metu. Bet kuriuo atveju šioje schemoje nėra nurodoma, kad Butų savininkai naudotųsi Ginčo sandėliavimo ar kokiomis nors kitomis ūkiniame pastate esančiomis talpomis.

2) Ginčo sandėliavimo patalpos kaip savarankiški nekilnojamieji daiktai buvo suformuotos tik Atsakovui 2008 metais atlikus ūkinio pastato (unikalus Nr. 1094-0273-3022, žymėjimas 14Up) (toliau - Ūkinis pastatas), kuriame yra Ginčo sandėliavimo patalpos, teisinę registraciją bei išskaidžius jį į 14 sandėliavimo patalpų. Bylos duomenimis Ūkinis pastatas buvo pastatytas dar 1959 metais. Tačiau byloje nėra dokumentų ar kitokių įrodymų, patvirtinančių, kad atitinkamai, 2003-01-08 ir 2003-07-23, Ginčo sandėliavimo patalpos fiziškai egzistavo kaip izoliuotos atskirą įėjimą turinčios patalpos, skirtos individualiai (atskirai nuo kitų gyvenamojo namo butų savininkų) naudoti. Priešingai, iš byloje esančios sklypo ir pastatų išdėstymo schemos (Ieškovų Ieškinio 9 priedas), sudarytos iki buto privatizavimo, aiškiai matyti, kad Ūkinis pastatas, pažymėtas indeksu 14Ilp yra vientisas pastatas, jame nesuformuotos jokios atskiros patalpos (t.y. pastatas padalintas vidinėmis pertvaromis). Prie Ieškinio pateiktose archyvinėje namų valdos techninėje kortelėje, sudarytoje 1979 metais (Ieškovų ieškinio 11 priedas) matyti, kad 1979 metais ūkinis pastatas apskaitomas kaip viena patalpa, turinti 97.37 kv.m. ploto, informacijos apie šiame statė esančias patalpas nėra. Analogiški duomenys užfiksuoti archyvinėje namų valdybos techninės skaitos kortelėje, sudarytoje 1986 metais (Ieškovės ieškinio 7 priedas). UAB „Senamiesčio ūkis“ darbuotojos R. M. 2007 m. rugsėjo 18 d. sudaryta Paupio g. 14 namo kiemo plytinių sandėliukų, nustatant jų naudotojus, išdėstymo schema (t. 3 b.l. 81) patvirtina atskirų sandėliukų, kaip savarankiškų galimų individualiai naudoti nekilnojamųjų daiktų, egzistavimą schemos sudarymo dieną, t.y. ne privatizavimo metu (atitinkamai, 2003-01-08 ir 2003-07-23). Darytina prielaida, kad Ūkinis pastatas į atskirus sandėliukus galėjo būti išskaidytas jau po Ieškovų Butų privatizavimo juolab, kad Ieškovai Ieškinyje pripažįsta, kad remontavo sandėliukus, o Butų privatizavimo metu Ūkinis pastatas galėjo būti naudojamas ir tikėtina, kad buvo naudojamas bendrai visų namo gyventojų kaip bendrojo naudojimo patalpos.

3) pripažindamas nuosavybės teisę ieškovei į ginčo sandėliavimo patalpą, teismas į bylą turėjo įtraukti visus gyvenamojo namo butų savininkus ir kitus ūkinio pastatto sandėliavimo patalpų naudotojus, siekiant nustatyti, ar pastarieji neturi teisėto intereso ginčo sandėliavimo patalpos atžvilgiu.

Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo netenkinti ieškovų skundo ir 2011 m. liepos 21 d. sprendimą dalyje dėl ieškovų reikalavimų netenkinimo palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovas teigia, jog: 1) ginčo patalpos nėra ir nebuvo ieškovams priklausančių butų priklausiniai; 2) skundžiamas sprendimas dalyje dėl ieškovų reikalavimų netenkinimo yra pagrįstas ir teisėtas; 3) nėra jokio pagrindo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisinės registracijos; 4) Apeliantai praleido ieškinio senaties terminą.

Trečiasis asmuo AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ atsiliepime prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Trečiasis asmuo pažymi, jog ieškovai neįrodė, kad ginčo sandėliavimo patalpos yra ieškovų butų priklausiniai, be to, privatizuodami butus buvę jų savininkai neįgijo nuosavybės teisės į ginčo sandėliavimo patalpas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, Vilniaus 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimas naikintinas, byla perduotina Vilniaus 3 apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl negyvenamųjų patalpų – ūkinių pastatų, kaip priklausinio aiškinimo ir jo teisinio statuso nustatymo.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų B. B. ir K. N. B., atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neįtraukęs į ją trečiųjų asmenų, kurių teisėms ir teisėtiems interesams gali turėti įtakos priimtas sprendimas.

CPK 266 straipsnis nurodo, kad teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad įstatyme nurodytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendime turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-159/2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008).

Nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas tarp dalies namo, esančio Paupio 14, Vilnius, butų savininkų ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos dėl Paupio 14, Vilnius sklype esančių negyvenamųjų patalpų – sandėliukų. Esant tokiam ginčui vienaip ar kitaip priimtas sprendimas gali turėti reikšmės Paupio 14, Vilnius, namo savininkų turtinėms teisėms ir pareigoms. Tuo labiau, kad iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo ūkiniu pastatu naudojasi, bent dalis minėto namo gyventojų, todėl siekiant nustatyti, ar pastarieji neturi teisėto intereso ginčo sandėliavimo patalpos atžvilgiu jie turėjo būti įtraukti trečiaisiais asmenimis.

Teisėjų kolegija, panaikindama skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų ir nevertina sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo apeliaciniuose skunduose nurodytais pagrindais. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjantis iš naujo bylą teismas turėtų papildomai aiškintis kai kurias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.

2002 m. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausiniu laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad priklausinys gali būti savarankiškas daiktas. Būtent šis reikalavimas yra svarbus nagrinėjamoje byloje. Nurodytoje teisės normoje taip pat nustatyta, kad priklausinys yra tik antraeilis daiktas. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliai daiktai gali būti tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Taigi ir pagal šiuo metu galiojančio CK normas nėra nustatyta, kad priklausinys yra tik tada, kai tarp jo ir pagrindinio daikto yra konstrukcinis ir techninis ryšys. Būtent atsakovo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje Vilniaus miesto savivaldybė v G. Š. , J. Š. , trečiasis asmuo R. J. , byloje Nr. 3K-3-451, konstatavo, kad su gyvenamosiomis patalpomis susijusios pagalbinės patalpos gali būti ne tik to paties namo rūsiuose, palėpėse, bet ir atskirai (pavyzdžiui – ūkiniai pastatai). Nutartyje taip pat konstatuota, kad techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlyginis pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Taigi atsakovo nurodomo konstrukcinio ir techninio ryšio buvimas ar nebuvimas nėra besąlyginis pagrindas pagalbinę patalpą pripažinti priklausiniu ar jos tokiu nepripažinti. Svarbu nustatyti, ar yra aplinkybės, kurios pagal įstatymą leidžia identifikuoti statinį ar patalpą kaip priklausinį. Patalpa, gali būti priapžinta kaip priklausinys, kai kuriais atvejais, net jei pagrindinį pastatą ir priklausinį skiria gatvė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. Nr.3K-3-581/2006).

Pirmosios instancijos teismas ginčo negyvenamųjų patalpų funkcinio ryšio su pagrindiniu pastatu iš esmės netyrė. Nagrinėjamu atveju, yra svarbu išsiaiškinti ginčo negyvenamųjų patalpų paskirtį, dėl ko jis buvo pastatytas, dėl kokios funkcinės reikšmės, ar jo funkcinė reikšmė yra aktuali iki šiol, koks namo šildymo būdas naudojamas gyvenamąjame name, esančiame Paupio 14, Vilnius, ar yra centrinis šildymas, ar mišrus ir t.t.

Taip pat kolegija atkreipia dėmesį dėl trečiojo asmens argumentų dėl teismingumo. Šioje byloje ginčas iš esmės yra kilęs ne dėl aukciono, bet dėl daiktinės teisės, todėl ši bylą yra teisminga apylinkės teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.