- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-19
- Bylos Nr.
- 3K-3-581/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis, Janina Januškienė, Janina Stripeikienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybei ir trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio
- Ieškovas
- J. M.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio
- Kategorijos
- 22.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. (J. M. ) ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei ir trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio seniūnijai dėl buto ir ūkiniame pastate esančios sandėlio patalpos privatizavimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. M. nurodė, kad jis ir jo motina J. M. gyvena gyvenamajame name, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuo 1969–1970 metų. Nuo tol naudojasi ir šalia šio namo esančiu ūkiniu pastatu. Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės administracija, kuriai priklausė abu šie pastatai, name esantį butą Nr. 5, kurio plotas 22,55 kv. m, ir ūkinio pastato dalį – 32,59 kv. m ploto sandėliuką, pažymėtą indeksu 1-5, suteikė jo (ieškovo) motinai J. M.. Ūkinis pastatas namo butų gyventojams buvo paskirtas kaip patalpos malkoms laikyti, nes name įrengtas krosninis šildymas. 1974 m., likvidavus ligoninę, ginčo namas ir ūkinis pastatas buvo perduoti Vilniaus rajono kolūkiui „Vilija“, vėliau – F. Dzeržinskio vardo kolūkiui, kuris 1993 m. buvo likviduotas. Vilniaus miesto valdybos 1996 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 1196V devynių butų gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), su visais butų priklausiniais buvo perduotas į savivaldybės balansą; 2000 m. gegužės 11 d. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 61V pagrindu su J. M. ir kitais namo butų gyventojais buvo sudarytos nuomos sutartys.
1991 m. gegužės 28 d. įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui, 1992 m. kovo 10 d. pareiškimu jis (ieškovas) kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo. Atsakovas privatizavimo klausimo nesprendė, nurodydamas, kad namas neperduotas į savivaldybės balansą, be to, yra avarinės būklės. Ieškovo teigimu, ginčo buto privatizavimo sutartis su juo nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės – jo nepakankamo veikimo ir bendradarbiavimo, nors jis (ieškovas) atliko visus veiksmus, būtinus butui privatizuoti. Tai konstatavo ir Seimo kontrolierius 2000 m. sausio 7 d. pažymoje. Be to, ieškovo teigimu, kartu su butu privatizuotinas ir 31,59 kv. m ploto sandėliukas, esantis ūkiniame pastate (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 1-5, kaip patalpa, neatskiriamai susijusi su ginčo butu, reikalinga šiam tik krosnimi apšildomam butui eksploatuoti (malkoms laikyti ir jas džiovinti). Antakalnio seniūnas 2001 m. spalio 18 d. raštu pripažino, kad, namo gyventojams sudarius notariškai patvirtintą susitarimą dėl ūkinio pastato naudojimo tvarkos, sandėliukai būtų priskirtini namo gyventojams. 2003 m. kovo 12 d. butų nuomininkų toks susitarimas buvo sudarytas. Be to, atsakovo įgaliotas asmuo UAB „Antakalnio ūkis“ ir jo (ieškovo) motina J. M. 2003 m. balandžio 9 d. surašė ginčo buto nuomos sutarties priedą, kuriame nurodė, kad išnuomojama pagalbinė patalpa, plane pažymėta indeksu 1-5.
Ieškovas taip pat nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavęs Vilniaus miesto mero 2000 m. spalio 3 d. raštą Nr. D-1842, kuriuo paaiškinama, kad, Seimui nepratęsus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo, po 1998 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečiams nebeliko teisinio pagrindo privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Laikydamas, jog jo reikalavimams taikytinas Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, jis nepraleido, ieškovas prašė teismo pripažinti jam teisę lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir 31,59 kv.m ploto pagalbinę patalpą, esančią ūkio pastate Vilniuje, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 1-5, bei įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su juo šio buto ir pagalbinės patalpos pirkimo-pardavimo sutartį Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino; pripažino ieškovui J. M. teisę Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka privatizuoti butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir 31,59 kv.m pagalbinę patalpą, esančią ūkio pastate Vilniuje, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 1-5, ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka. Nustatęs, kad ieškovas J. M., kaip ginčo buto nuomininkės J. M. šeimos narys, ginčo butu naudojosi teisėtai nuomos sutarties pagrindu ir 1992 m. kovo 10 d. tuo metu galiojusiame Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka pateikė pareiškimą dėl ginčo buto privatizavimo, teismas konstatavo, kad ieškovas ir ginčo butas atitiko Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 4 straipsniuose nustatytus kriterijus. Kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ūkio pastatas, kuriame yra norima privatizuoti pagalbinė patalpa, yra įtrauktas į neparduotinų pastatų sąrašą (Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis), teismas atmetė atsakovo argumentą, kad norimas privatizuoti ūkio pastatas patenka į numatomos rekonstruoti gatvės raudonųjų linijų plotą. Vadovaudamasis CK 4.19 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes (ūkinis pastatas yra artimiausias pastatas nuo gyvenamojo namo, kuriame yra ginčo butas, – kitoje Kairėnų g. pusėje; gyvenamajam namui, kuriame yra ginčo butas, ir ūkio pastatui, kuriame yra ieškovo norima privatizuoti sandėlio patalpa, suteiktas tas pats adresas – (duomenys neskelbtini); ginčo butas yra apšildomas krosnimis, tačiau jame nėra jo eksploatavimui pagal paskirtį būtino malkų sandėlio; tiek ūkio pastatas, tiek gyvenamasis namas kartu 1999 m. rugsėjo 8 d. perdavimo-priėmimo aktu buvo perduoti į atsakovo balansą; šiuo metu galiojančia ginčo buto 2001 m. gegužės 26 d. nuomos sutartimi kartu su ginčo butu buvo išnuomota ir pagalbinė patalpa, ūkio pastato plane pažymėta indeksu 1-5), teismas pripažino, kad ieškovo norima privatizuoti ūkio pastate esanti sandėlio patalpa 1-5 yra ginčo buto priklausinys, nes ji skirta šio buto naudojimui pagal paskirtį užtikrinti ir pagal savo savybes yra nuolat su juo susijusi.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmetė. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentu dėl ūkinio pastato buvimo gyvenamojo namo priklausiniu, teisėjų kolegija šiam ūkinio pastato statusui konstatuoti reikšmingomis laikė tokias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes: gyvenamajam namui, kuriame yra ginčo butas, ir ūkiniam pastatui, kuriame yra ieškovo norima privatizuoti pagalbinė patalpa, yra suteiktas tas pats adresas (duomenys neskelbtini); namas ir ūkinis pastatas buvo kartu perduoti į atsakovo balansą; apeliantas (atsakovas) neginčija, kad tiek ieškovas, tiek kitų butų gyventojai naudojosi ginčo ūkiniu pastatu, nes butai apšildomi krosnimis ir jame laikomos malkos; namo gyventojai kreipėsi dėl naudojamų ūkinio pastato patalpų nuomos ir seniūnas buvo įpareigotas priskirti ūkinio pastato patalpas. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad jeigu ginčo ūkinio pastato buvimo vieta siekiant praplatinti gatvę bus paimta visuomenės poreikiams tenkinti, atsiradusios teisinės pasekmės turės būti išspręstos įstatyme nustatyta tvarka. Pripažinusi neturinčiomis teisinės reikšmės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad namui priklauso dar viena ūkinė patalpa ir kad ginčo ūkinio pastato inventorizacija buvo atlikta po to, kai Butų privatizavimo įstatymas neteko galios, teisėjų kolegija dėl jų vertinimo nepasisakė.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo J. M. ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami ieškovo norimas privatizuoti ūkinio pastato patalpas, pažymėtas indeksu 1-5, ginčo buto priklausiniu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Aplinkybės, reikšmingos pripažįstant šias patalpas buto priklausiniu (t. y. kad pagalbinių patalpų paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir jos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui bei kad ieškovas įstatymuose nustatyta tvarka įgijo teisę į ūkiniame pastate esančias pagalbines patalpas), byloje nebuvo nustatytos, todėl nebuvo ir pagrindo suteikti šioms patalpoms ginčo buto priklausinio statusą. Tai, kad gyventojai kreipėsi dėl ūkinio pastato patalpų nuomos, taip pat tai, kad seniūnas, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, buvo įpareigotas priskirti gyventojams ūkinio pastato patalpas, nereiškia, jog gyventojai įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į ūkinį pastatą. Apeliacinės instancijos teismas nepatvirtino pirmosios instancijos teismo išvados, kad ūkinio pastato dalis (ginčo pagalbinės patalpos) buvo nuomojama ieškovui arba suteikta kitais pagrindais. Tarp pastatų, t. y. ūkinio pastato, kuriame yra ginčo pagalbinė patalpa, ir namo, kuriame yra ginčo butas, nėra ir konstrukcinio bei techninio ryšio. Be to, ginčo gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas turi atskirus unikalius numerius, todėl neturi reikšmės teismų svarbiomis laikytos aplinkybės dėl to paties adreso šiems statiniams suteikimo. Adresas parodo daikto buvimą konkrečioje vietoje, o ne santykį tarp daiktų.
2. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami ieškovui teisę privatizuoti ūkinį pastatą pagal Butų privatizavimo įstatymą, netinkamai aiškino ir taikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo (toliau – Įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 12 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ūkinis pastatas, kuriame yra ginčo pagalbinės patalpos, nebuvo skirtas gyventojams. Gyventojų susitarimas dėl ūkinio pastato naudojimo sudarytas ir ūkinio pastato vidaus plotų eksplikacija inventorinėje byloje atlikta tik 2003 m. Šios aplinkybės patvirtina, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ūkinis pastatas nebuvo namo priklausinys. Prašyme privatizuoti ginčo butą ieškovo valia privatizuoti ūkinį pastatą taip pat nebuvo išreikšta. Tuo tarpu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pripažįstant teisę privatizuoti patalpas, nustatytina ne tik tai, kad gyvenamojo patalpa pagal Butų privatizavimo įstatymą yra privatizavimo objektas, bet ir tai, kad galiojant šiam įstatymui gyvenamoji patalpa turėjo priklausinį. Be to, ūkinis pastatas patenka į gatvių raudonąsias linijas. Dėl to, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, svarstytinas klausimas dėl gyventojų teisės privatizuoti ūkinio pastato dalį ne lengvatine tvarka (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o už kainą, apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Toks teisės privatizuoti ūkinį pastatą pripažinimas, kasatoriaus manymu, atitiktų visuomenės interesą.
3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, vertino tik ginčo ūkinio pastato naudojimą, ir nepagrįstai nelaikė teisiškai reikšmingomis aplinkybių, kad ginčo gyvenamajam namui priklauso dar viena pagalbinė patalpa, o ūkinio pastato inventorizacija atlikta po to, kai Butų privatizavimo įstatymas neteko galios, ir taip pažeidė Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio reikalavimus. Ginčo bute yra sandėliavimo patalpa 5-2, o prie ginčo gyvenamojo namo – priestatas 1a1/ž. Kasatoriaus manymu, teismas negalėjo nevertinti aplinkybių, kad gyventojai turi galimybę naudotis ūkinės paskirties patalpomis, konstrukciškai susijusiomis su gyvenamuoju namu. Juolab kad ginčo ūkinis pastatas teismų buvo pripažintas namo priklausiniu atsižvelgiant iš esmės tik į tai, kad gyvenamajame name yra krosninis šildymas ir yra reikalinga patalpa malkoms laikyti.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas J. M. prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai neginčijamai konstatavo, jog ginčo pagalbinių patalpų paskirtis yra susijusi su ginčo buto naudojimu ir jos tarnauja bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui. Be to, šios pagalbinės patalpos pagal savo savybes yra nuolat (teisiškai) susijusios su pagrindiniu daiktu – ginčo butu, tai patvirtina ilgalaikis abiejų ginčo objektų, kaip teisiškai neatskiriamai susijusių vienas su kitu, naudojimas, valdymas ir disponavimas. Ieškovo manymu, kasatorius privatizavimo proceso metu buvo išreiškęs valią priskirti jam ginčo pagalbines patalpas (Antakalnio seniūno 2001 m. spalio 18 d. raštas), taip suteikdamas teisėtą lūkestį, kad tam tikromis sąlygomis ginčo pagalbinės patalpos bus priskirtos prie ginčo buto, tačiau, būdamas stipresnioji privatizavimo proceso šalis, įvairiais būdais stengėsi šios patalpos nesuteikti. Be to, kasatorius nesąžiningai remiasi formaliu teisės į pagalbines patalpas įgijimo reikalavimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis), nes pats trukdė šią teisę įgyti (Seimo kontrolieriaus 2000 m. sausio 7 d. pažyma). Nėra jokio pagrįsto visuomeninio intereso, dėl kurio pagalbinės patalpos būtų privatizuotinos pagal vienas taisykles, o pagrindinis daiktas – pagal kitas, be to, tai pažeistų CK 4.14 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl kasatorius nepagrįstai nurodo dėl netinkamo Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 12 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų taikymo. Kasatoriaus minima patalpa, pažymėta indeksu 5-2, dėl savo nedidelio ploto ir padėties faktiškai yra naudojama tik kaip pereinamoji patalpa ir nėra pritaikyta malkoms sandėliuoti, o teiginys dėl priestato 1a1/ž buvimo neatitinka tikrovės. Dėl to nepagrįsti yra ir kasatoriaus argumentai dėl CPK 185 straipsnio reikalavimų pažeidimo.
Motyvuojamoji dalis
V. Kasacinio teismo argumentai
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Šioje byloje yra priklausinio aiškinimo ir jo teisinio statuso nustatymo problema.
1. Butų privatizavimo įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita. Pagal šią normą priklausinį apibūdina jo ryšys su pagrindiniu daiktu. Aiškindami šį ryšį, teismai konstatavo, kad gyvenamasis namas šildomas krosnimis, kurios kūrenamos malkomis. Tokiam kurui turėjo būti laikymo ir saugojimo patalpos, tačiau gyvenamajame name jų nebuvo. Ieškovo teigimu, ūkiniame pastate esanti patalpa atliko šią paskirtį. Atsakovas neteigia ir nepateikė įrodymų, kad ieškovo nurodoma patalpa, esanti ūkiniame pastate, buvo naudojama ne pagal paskirtį ar naudojama kitų asmenų.
Atsakovo argumentai, kad tarp pastatų nesant konstrukcinio ir techninio ryšio jie negali būti pripažįstami pagrindinio daikto priklausiniais, taip pat negali būti pripažįstami tokiais, kuriais paneigiamas pagalbinių patalpų, kaip priklausinio, buvimas. Tokie atsakovo argumentai neatitinka 1964 m. CK 153 straipsnio normos turinio. Be to, 2002 m. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausiniu laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad priklausinys gali būti savarankiškas daiktas. Būtent šis reikalavimas yra svarbus nagrinėjamoje byloje. Nurodytoje teisės normoje taip pat nustatyta, kad priklausinys yra tik antraeilis daiktas. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliai daiktai gali būti tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Taigi ir pagal šiuo metu galiojančio CK normas nėra nustatyta, kad priklausinys yra tik tada, kai tarp jo ir pagrindinio daikto yra konstrukcinis ir techninis ryšys. Būtent atsakovo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje Vilniaus miesto savivaldybė v G. Š. , J. Š. , trečiasis asmuo R. J. , byloje Nr. 3K-3-451, konstatavo, kad su gyvenamosiomis patalpomis susijusios pagalbinės patalpos gali būti ne tik to paties namo rūsiuose, palėpėse, bet ir atskirai (pavyzdžiui – ūkiniai pastatai). Nutartyje taip pat konstatuota, kad techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlyginis pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Taigi atsakovo nurodomo konstrukcinio ir techninio ryšio buvimas ar nebuvimas nėra besąlyginis pagrindas pagalbinę patalpą pripažinti priklausiniu ar jos tokiu nepripažinti. Svarbu nustatyti, ar yra aplinkybės, kurios pagal įstatymą leidžia identifikuoti statinį ar patalpą kaip priklausinį.
2. Vilniaus miesto valdybos 1996 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 1196 pavesta Energetikos ir namų ūkio skyriui priimti į savo balansą iš žemės ūkio bendrovės „Mickūnai“ gyvenamąjį namą su priklausiniais. Nors šiame sprendime priklausiniai neįvardijami, tačiau, jį vykdant, pagrindinių priemonių 1996 m. gruodžio 30 d. priėmimo perdavimo akte (b. l. 21), nurodyta, kad namo priklausinys yra pagalbinis pastatas (b. l. 22). Šiame pastate buvo ieškovo nurodoma patalpa. Atsakovas neįrodinėjo, kad prie namo būtų buvęs dar kitas pastatas. Taigi, pagal šiuos ir kitus byloje esančius duomenis, gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas buvo atsakovui perduoti kaip vienas objektas, nes jie ir iki perdavimo buvo susiję bendra ūkine paskirtimi. Atsakovo kasacinio skundo argumentai, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas yra atskiri objektai, nepagrįsti. Pažymėtina, kad, pagal Valstybės registro įmonės duomenis, (b. l. 72), gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas baigti statyti tais pačiais 1940 metais.
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta, kad kasacinis pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos nustatytų bylos aplinkybių. Teismai, įvertinę įrodymus, konstatavo, kad ūkiniame pastate esanti patalpa yra ieškovo nuomojamo buto priklausinys ir ieškovas ja faktiškai naudojosi. Nors naudojimosi patalpa laiko pradžia tiksliai nenustatyta, tačiau galima teigti, kad juo buvo naudojamasi nuo sutarčių dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis sudarymo. Su ieškovo motina gyvenamųjų namų patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta 1970 m. sausio 1 d. (b. l. 8). Ieškovas teigia, kad nuo to laiko šeima naudojosi ir ūkiniame pastate 31,59 kv. m. ploto patalpa, šiuo metu žymima indeksu 1-5. Esant teismų nustatytoms aplinkybėms, jie teisingai kvalifikavo ginčo pastato teisinę statusą.
Ūkinis pastatas buvo pastatytas ir naudojamas dar iki gatvių raudonųjų linijų nustatymo. Kadangi jame yra ieškovo naudojamas gyvenamosios patalpos priklausinys, tai gatvių raudonųjų linijų buvimas šios patalpos teisinio statuso nekeičia.
Teismai pagrįstai konstatavo, kad kartu su teise privatizuoti pagrindinį daiktą (patalpas gyvenamajame name), ieškovė turi teisę privatizuoti ir jo priklausinį (patalpą ūkiniame pastate). Kadangi ieškovas šią teisę gali įgyvendinti pagal Butų privatizavimo įstatymą, tai atsakovo kasacinio skundo argumentai, kad ieškovui, privatizuojant priklausinį, turi būti taikomas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas, yra nepagrįsti.
2. Kitoje byloje G. D. v Vilniaus miesto savivaldybės taryba (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-8135-06/2006) Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. rugpjūčio 30 d. sprendime konstatavo, kad tas pats ūkinis pastatas, kuriame yra ieškovo pagalbinė patalpa, nėra gyvenamojo namo priklausinys. Nors atsakovas kasaciniame skunde šiuo teismo sprendimu nesiremia, tačiau kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šis sprendimas nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės galios CPK 182 straipsnio 2 punkto prasme. Pirma, šioje byloje dalyvauja kitas ieškovas, t. y. byloje dalyvauja ne tie patys asmenys; antra, šioje byloje buvo nustatytos naujos aplinkybės, t. y. kad ieškovas naudojosi ūkinio pastato patalpa malkoms saugoti ir laikyti, nes buto apšildymas buvo krosninis; trečia, būtent šioje byloje nekyla abejonių, kad gyvenamasis namas ir ieškovo naudojama pagalbinė patalpa buvo ir yra susiję bendra ūkine paskirtimi. Jeigu būtų galima pripažinti ankstesnio teismo sprendimo prejudiciją atskiriems faktams ar ūkinio pastato statusui, rėmimasis tokiu pripažinimu šioje byloje būtų pernelyg formalus. Tokiu atveju būtų įgyvendintas tik formalus, nominalus teismo vykdomas teisingumas, prieštaraujantis ne tik CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems protingumo ir teisingumo principams, bet ir Konstitucijoje įtvirtintam, saugomam ir ginamam teisingumui.
3. Teisės normos pritaikytos ir išaiškintos tinkamai. Ieškovo reikalavimai patenkinti remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktini galioti.
4. Prie atsiliepimo į kasacinį skundą yra pridėtas 2006 m. rugpjūčio 16 d. kvitas, iš kurio matyti, kad ieškovas J. M. sumokėjo advokatui 1700 Lt už atsiliepimo į atsakovo kasacinį skundą surašymą. Nors atsiliepime nėra žodiškai suformuluoto prašymo priteisti šias išlaidas, tačiau kvito pridėjimas leidžia daryti išvadą, kad ieškovas tokias išlaidas turėjo ir nori jų atlyginimo. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį jos priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Šių Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktuose nustatyta, kad rekomenduojamas už atsiliepimą į kasacinį skundą maksimalus priteistinas dydis yra minimali mėnesinė alga, taikant koeficientą 2. Atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, advokatas dalyvavo ją nagrinėjant pirmojoje ir apeliacinėse instancijose, todėl bylos aplinkybės jam žinomos, kasacinis teismas už atsiliepimo surašymą iš atsakovo priteisia ieškovui 700 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistas.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, įmonės kodas 8864892, ieškovui J. M. 700 Lt (septynis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.