Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Svajūno Knizlerio ir Aloyzo Kruopio (pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. L. gynėjo advokato Regimanto Špelverio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal:

-Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) - dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

-Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnį - šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

-Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) - devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš A. L. BUAB „J.“ priteista 34072,94 eurų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteista už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., būdama UAB „J.“, (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktore ir užimamų pareigų pagrindu būdama materialiai atsakinga už jai patikėtą jos žinioje buvusį UAB „J.“ turtą, turėdama valstybės biudžetui UAB „J.“ kreditinio įsiskolinimo 30614,42 Eur (105705,46 Lt) ir pažeisdama Lietuvos Respublikos 2000 m. liepos 13 d. akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 59 straipsnio 7 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „Bendrovė, per nustatytus terminus nesumokėjusi įstatymų nustatytų mokesčių, negali mokėti dividendų, metinių išmokų (tantjemų) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir premijų darbuotojams“ bei Lietuvos Respublikos 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtinto Civilinio kodekso 6.923 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „Jeigu visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti lėšų sąskaitoje nepakanka, skolininkas privalo: 3) trečiąja eile nurašomos lėšos pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės ar socialinio draudimo); 4) ketvirtąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams dokumentams tenkinti; 5) penktąja eile nurašomos lėšos pagal kitus mokėjimo dokumentus“ 2014 m. birželio 4 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 201403 išmokėjo 34072,94 Eur (117647,06 Lt) akcininkei A. L. , mokėjimo pagrindą nurodant „dividendų išmokėjimas už 2011-2012 metus“ ir tokiu būdu A. L. pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „J.“ priklausantį – 34072,94 Eur (117647,06 Lt) vertės turtą.

Taip pat A. L. nuteista už tai, kad ji sąmoningai blogai valdydama įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, tai yra A. L. laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., būdama UAB „J.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktore, pažeisdama Lietuvos Respublikos 2000 m. liepos 13 d. akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 60 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kuris nurodo, kad „Visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jeigu bendrovė yra nemoki ar išmokėjus dividendus taptų nemokia“, būdama atsakinga už įmonės veiklos organizavimą, tikslų įgyvendinimą bei atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą UAB „J.“ priklausantį turtą, žinodama, kad UAB „J.“ kreditinis įsiskolinimas valstybės biudžetui siekia 30614,42 Eur (105705,46 Lt), sąmoningai blogai valdydama įmonę, 2014 m. birželio 4 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 201403 išmokėjo 34072,94 Eur (117647,06 Lt) akcininkei A. L. , mokėjimo pagrindą nurodant „dividendų išmokėjimas už 2011-2012 metus“, tai turėjo įtakos UAB „J.“ bankroto bylos iškėlimui, kadangi: akcininkei A. L. pagrindė 34072,94 Eur (117647,06 Lt) dividendų išmokėjimą; akcininkei A. L. išmokėjus 34072,94 Eur (117647,06 Lt) dividendų UAB „J.“ neturėjo piniginių lėšų pagrįsti atsiskaitymams su valstybės biudžetu 30614,42 Eur (105705,46 Lt). Taigi UAB „J.“ tapo nemoki ir akcininkei A. L. 34072,94 Eur (117647 Lt) dividendų išmokėjimas turėjo įtakos UAB „J.“ bankroto bylos iškėlimui.

Taip pat A. L. nuteista už tai, kad ji apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tai yra A. L. , būdama UAB „J.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Minijos g. 43, Klaipėdoje, direktore ir pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad „už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“, pažeisdama Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“ ir 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“, laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. Klaipėdos mieste tyčia apgaulingai tvarkė UAB „J.“ buhalterinę apskaitą, būtent:

laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. neįtraukė į apskaitą ir neužregistravo apskaitos registruose 28962 Eur (100000 Lt) (117647 Lt – 17647 Lt GPM) paskirtų dividendų, 5110,92 Eur (17647 Lt) gyventojų pajamų mokesčio, 5110,92 Eur (17647 Lt) įsiskolinimo valstybės biudžetui ir akcininkės A. L. 5110,92 Eur (17647 Lt) gyventojų pajamų mokesčio įsiskolinimo UAB „J.“;

laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. neįtraukė į apskaitą, nepagrindė apskaitos dokumentais ir neužregistravo apskaitos registruose 9944,39 Eur (34336 Lt) piniginių lėšų panaudojimo;

laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. neįtraukė į apskaitą ir nepagrindė kasos išlaidų orderiais UAB „J.“ buvusio direktoriaus J. L. 90498,72 Eur (312474,31 Lt) pinigų išėmimo iš kasos ir tuo padidino 90498,72 Eur (312474,31 Lt) kasos dokumentinį likutį.

Tokiu būdu A. L. apgaulingai tvarkė UAB „J.“ buhalterinę apskaitą, dėl to laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „J.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. L. gynėjo advokato Regimanto Špelverio apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl A. L. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nuteistosios A. L. kaltę grindė UAB „J.“ akcininkei A. L. dividendų išmokėjimu bei grynųjų pinigų išėmimu iš įmonės banko sąskaitos bei nusikalstamos veikos aprašyme nurodytos sumos sukaupimu bei jos neteisėtu pavertimu savo turtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia argumentacija yra netiksli, nes vien dividendų išmokėjimu bei grynųjų pinigų išėmimu iš įmonės banko sąskaitos negali būti grindžiamas visos veikos kvalifikavimas. Veikos kvalifikavimą lemia kaltininko veiksmų atitiktis visiems BK straipsnio dispozicijos požymiams. Turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Kaip ir apie bet kokią kitą nusikalstamą veiką, apie turto pasisavinimą galima spręsti tik konstatavus ir įvertinus objektyviuosius ir subjektyviuosius šios veikos požymius.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-78/2012). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog A. L. nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. pradėjo dirbti UAB „J.“ direktore (t. 2, b.l. 22-23, 24), tai yra UAB „J.“ turtas jai buvo patikėtas einamų pareigų pagrindu. A. L. būdama UAB „J.“ vienintele akcininke 2014 m. birželio 3 d. priėmusi sprendimą nutarė A. L. išmokėti 117647 Lt dividendų (t. 2, b.l. 165, 151-156). 2014 m. birželio 4 d. iš UAB „J.“ kasos A. L. buvo išmokėta 117647 Lt dividendų už 2011-2012 metus (t. 2, b.l. 80). UAB „J.“ kasos knygoje užfiksuota, jog 2014 m. birželio 1 d. pinigų likutis yra 154817,54 Lt. Užfiksuotos išlaidos: UAB „J.“ SODRAI įsiskolinimas – 5245,05 Lt; banko komisinis mokestis – 8 Lt; dividendų išmokėjimas A. L. – 117647,06 Lt; išlaidos sudarė – 122900,11 Lt. Pinigų likutis UAB „J.“ kasoje 2014 m. birželio 30 d. užfiksuotas 31917,43 Lt (t. 2, b.l. 81). 2015 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/88 nurodyta, jog 2014 m. birželio 3 d. UAB „J.“ akcininkei išmokant dividendus, UAB „J.“ kreditoriniai įsiskolinimai valstybės biudžetui, tai yra Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo 88058,46 Lt (t. 2, b.l. 98). Papildomas 17647 Lt UAB „J.“ kreditorinis įsiskolinimas valstybės biudžetui susidarė po dividendų išmokėjimo, UAB „J.“ akcininkei neteisingai sumokėjus gyventojų pajamų mokestį (t. 2, b.l. 98, 159). Iš mokėjimo patvirtinimo matyti, kad A. L. 2014 m. birželio 4 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 17647 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta „Gyventojų pajamų mokestis už išmokėtus dividendus“ (t. 2, b.l. 159). UAB „J.“ 2012 m. gegužės 31 d. ir 2013 m. gegužės 31 d. pateiktose metinėse pelno mokesčių deklaracijose nurodyta, kad už 2011 metus UAB „J.“ turėjo sumokėti 58986 Lt, už 2012 metus 6895 Lt pelno mokesčio (t. 2, b.l. 138-145). UAB „J.“ pelno (nuostolių) ataskaitoje už 2011 m. nenurodyta kokį pelno mokestį turi sumokėti įmonė (t. 2, b.l. 161, 163). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja I. V. parodė, jog ji tvarkė UAB „J.“ buhalterinius dokumentus. Liudytoja paaiškino, kad kiek ji prisimena UAB „J.“ už dvejus metus nebuvo sumokėjusi pelno mokesčio, visi kiti privalomi mokesčiai buvo sumokėti. Ji paskaičiavo visus mokesčius valstybei ir perdavė tai direktorei, tačiau apie nesumokėtą pelno mokestį ji pamiršo įrašyti į didžiąją knygą. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos nebuvo gautas joks priminimas apie nesumokėtus mokesčius (t. 4, b.l. 32-33). Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento direktorės E. C. rašte nurodyta, kad UAB „J.“ 2015 m. rugpjūčio 31 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo skolinga 31382,38 Eur. Rašte taip pat nurodyta, jog priminimai apie nesumokėtus mokesčius nebuvo teikiami (t. 2, b.l. 168). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į išdėstytų įrodymų visumą daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad nuteistoji pasisavino 34072,94 Eur (117647,06 Lt) vertės UAB „J.“ turtą, kadangi pirmiausia turėjo būti atsižvelgta į tai, jog įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai pagal byloje pateiktą specialisto išvadą išmokant dividendus A. L. buvo 25503,49 Eur (88058,46 Lt). O vėliau didesnis įsiskolinimas susidarė vien dėl to, kad nuteistoji neteisingai sumokėjo gyventojų pajamų mokestį valstybinei mokesčių inspekcijai, kadangi A. L. 2014 m. birželio 4 d. sumokėdama Valstybinei mokesčių inspekcijai 17647 Lt gyventojų pajamų mokestį, jį sumokėjo kaip fizinis asmuo, o ne kaip įmonė (t. 2, b.l. 159). Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė V. V. parodė, jog išmokėjus dividendus gyventojų pajamų mokestį turėjo sumokėti UAB „J.“, o ne A. L. kaip fizinis asmuo. Šiuo atveju A. L. daugiau nei septyniolika tūkstančių litų gyventojų pajamų mokesčio sumokėjo kaip fizinis asmuo, todėl šiuos pinigus Valstybinė mokesčių inspekcija jai yra skolinga (t. 4, b.l. 43-46). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad A. L. sumokėjo privalomą gyventojų pajamų mokestį Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau tai padarė neteisingai. Byloje nepateikta duomenų, kad nurodyta pinigų suma būtų buvusi grąžinta nuteistajai A. L. , taip pat nepateikta duomenų, kad Valstybinė mokesčių inspekcija būtų pranešusi nuteistajai apie tai, kad ji kaip fizinis asmuo neteisingai ir nepagrįstai sumokėjo gyventojų pajamų mokestį ir, kad ji nurodytą pinigų sumą turėjo ir privalėjo sumokėti UAB „J.“ vardu. Antra, taip pat turėjo būti įvertinta ir ta aplinkybė, jog nuteistoji iš esmės viso proceso metu teigė, kad įmonės kasoje ir šiuo metu yra daugiau nei 9000 Eur. Pinigų grąžinti jos niekas neprašė, tik bankroto administratorius jai vieną kartą savaitgalį paskambino ir pasakė, kad važiuoja atostogauti į Palangą ir nori gauti pinigų (t. 2, b.l. 115-116, t. 4, b.l. 31). UAB „J.“ kasos knygoje užfiksuota, jog pinigų likutis UAB „J.“ kasoje 2014 m. birželio 30 d. buvo 31917,43 Lt (9243,92 Eur) (t. 2, b.l. 81). 2015 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/88 nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. A. L. neįtraukė į apskaitos dokumentus ir neužregistravo apskaitos registruose 9944,39 Eur (34336 Lt) piniginių lėšų panaudojimo (t. 2, b.l. 105). Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė V. V. parodė, jog ji pateikdama specialisto išvadą vertino tik buhalterinius dokumentus, ji nežino ar įmonės kasoje buvo pinigų ar ne, negalėjo pasakyti ar A. L. paėmė pinigus iš kasos ar ne (t. 4, b.l. 43-46). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistoji išsimokėjo dividendus, pažeisdama nusikalstamos veikos aprašyme nurodytus teisės aktus, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pažeidžiant teisės aktus šiuo atveju buvo išmokėta 56141,03 Lt (88058,46-31917,43), kadangi nėra paneigti nuteistosios teiginiai, kad 31917,43 Lt ir šiuo metu yra įmonės kasoje.

Nustačius, kad išsimokant A. L. dividendus buvo pažeisti nusikalstamos veikos aprašyme nurodyti teisės aktai, teisėjų kolegija vis tik atkreipia dėmesį į tai, jog vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais, logikos dėsniais ir protingumo principu, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad išdėstytų įrodymų visuma teisėjų kolegijai neleidžia daryti išvados, kad nuteistoji išsimokėdama dividendus turėjo tikslą pasisavinti UAB „J.“ didelės vertės turtą, tai yra, kad ji veikė tyčia, kadangi įmonės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-7-262/2013). Tai, kad pinigai buvo išimami iš įmonės banko sąskaitos ir laikomi grynaisiais įmonės kasoje taip pat nepatvirtina, kad nuteistoji tokią pinigų sumą sukaupė siekdama pasisavinti įmonės turtą, kadangi liudytoja I. V. patvirtino, jog nuteistoji pati atsiskaitydavo su darbuotojais, mokėdavo mokesčius, o tokie atsiskaitymai taip pat būdavo vykdomi ir grynaisiais pinigais. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad visus kitus privalomus mokesčius UAB „J.“ buvo sumokėjusi, taip pat didelę dalį mokesčių ji buvo sumokėjusi ir Valstybinei mokesčių inspekcijai (t. 1, b.l. 56-65, 68-183).

Suformuotoje teismų praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog teismas, nagrinėdamas bylas dėl iš civilinių sutarčių kilusių santykių, kiekvienu atveju privalo išdėstyti aiškias ir motyvuotas išvadas, kokiomis sąlygomis kilę civiliniai santykiai transformavosi į baudžiamuosius teisinius santykius. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visai nevertino ir nepasisakė kokiu momentu jo nuomone nagrinėjamoje byloje civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 1 dalį dividendas – akcininkui paskirta pelno dalis, proporcinga jam nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad A. L. buvo vienintelė UAB „J.“ akcininkė, taigi pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus ji turėjo teisę gauti dividendus. Dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams, tad jie turi teisę reikalauti dividendų iš bendrovės kaip jos kreditoriai. Tarp akcininko ir bendrovės susiklosto prievoliniai santykiai, kuriuos reglamentuoja Civilinis kodeksas. Šioje situacijoje bendrovė yra skolininkas, o akcininkas yra kreditorius. Teisėjų kolegija sutinka, jog Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme įtvirtinta akcininko teisė į dividendus nėra absoliuti, kadangi esant neįvykdytiems bendrovės piniginiams įsipareigojimams kitiems kreditoriams pagal prievoles, kurių įvykdymo terminai suėję, bendrovės akcininkai negali priimti sprendimo išsimokėti ir išmokėti dividendus. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susidariusioje situacijoje, kai akcininkė A. L. priėmė sprendimą ir išsimokėjo dividendus pažeisdama teisės aktų normas, nėra pagrindo pripažinti, jog civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius teisnius santykius, kadangi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje akcininkui yra nustatyta pareiga grąžinti bendrovei dividendus, taip pat bet kokią kitą išmoką, susijusią su akcininko turtinių teisių įgyvendinimu, jeigu jie buvo išmokėti pažeidžiant imperatyviąsias šio Įstatymo normas ir bendrovė įrodo, kad akcininkas tai žinojo ar turėjo žinoti. To paties įstatymo 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendrovės teisė išieškoti akcininkui išmokėtus dividendus, jeigu akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendai yra paskirti ir (arba) išmokėti neteisėtai. Be to, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad jeigu akcininkas negrąžina išmokėtų dividendų, tokiu atveju Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, kad jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievolių kreditoriui, o, nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis yra kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo. Tokioje situacijoje nesąžiningų akcininkų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalies taisyklė dėl juridinio asmens dalyvio subsidiariosios atsakomybės inter alia taikytina tais atvejais, kai, esant neįvykdytiems bendrovės piniginiams įsipareigojimams kreditoriams pagal prievoles, kurių įvykdymo terminai suėję, bendrovės akcininkai priima sprendimą išsimokėti ir išsimoka dividendus, jeigu bendrovė yra nemoki ar tampa nemoki po dividendų išmokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-576/2009). Taigi aptartos teisės normos patvirtina, kad kreditoriai, siekdami apginti savo pažeistas teises, kai akcininkams buvo išmokėti dividendai, akcininkui žinant ar turint žinoti, kad dividendai yra paskirti ir išmokėti neteisėtai, gali reikšti reikalavimus, kad išmokėti dividendai būtų grąžinti arba, kad būtų atlyginta padaryta turtinė žala, taip pat jeigu įmonei neteisėtais akcininko veiksmais buvo padaryta žala tokį reikalavimą gali teikti ir bankroto administratorius. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju nuteistoji A. L. neneigė žinojusi apie pareigą sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „J.“ pelno mokestį, tačiau jos teigimu ji manė, kad kreditorinius įsipareigojimus Valstybinei mokesčių inspekcijai ji galės padengti, kai J. L. įmonei grąžins skolą. Tai, kad J. L. buvo skolingas UAB „J.“ pripažinta Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžiu (t. 4, b.l. 38-41). Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kad kreditorius ar bankroto administratorius būtų kreipęsi į akcininkę dėl dividendų grąžinimo, taip pat nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, jog UAB „J.“ vienintelis kreditorius - Valstybinė mokesčių inspekcija bei bankroto administratorius pažeistas teises būtų gynę civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui negalima teigti, kad šiuo atveju pažeistų kreditoriaus interesų nebuvo galima ginti civilinio proceso tvarka, juo labiau, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog kreditoriui būtų apsunkinta savo pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka.

Pagal kasacinio teismo praktiką tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, lemia tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011 ir kt.). Nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisnių santykių atribojimo klausimą turto pasisavinimo ir išvaistymo bylose, teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-388/2007, 2K-93/2013, 2K-285/2013) ne kartą konstatuota, kad civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui. Pasisavinimo ir iššvaistymo normų taikymas turi būti grindžiamas akivaizdžiu veikos žalingumu savininko interesams, o esant abejonėms, prioritetas suteiktinas ne baudžiamosioms, bet civilinėms pažeistų teisių atstatymo priemonėms.

Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nuteistosios A. L. veiksmuose yra būtini nusikaltimo – turto pasisavinimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, taip pat, kad susiklostę civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nemažai pavyzdžių kai analogiško (panašaus) pobūdžio bylos yra nagrinėjamos civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-449/2014, 3K-3-355-687/2015 ir kt.). Esant šioms aplinkybėms, nuosprendžio dalis, kuria A. L. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį panaikinama ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo A. L. dėl Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo išteisinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl A. L. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnį

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu A. L. pripažino kalta ir nuteisė už tai, jog ji laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., būdama UAB „J.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktore, pažeisdama Lietuvos Respublikos 2000 m. liepos 13 d. akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 60 straipsnio 3 dalies 1 punktą <...>, būdama atsakinga už įmonės veiklos organizavimą, tikslų įgyvendinimą bei atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą UAB „J.“ priklausantį turtą, žinodama, kad UAB „J.“ kreditinis įsiskolinimas valstybės biudžetui yra 30614,42 Eur (105705,46 Lt), sąmoningai blogai valdydama įmonę, 2014 m. birželio 4 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 201403 išmokėjo 34072,94 Eur (117647,06 Lt) akcininkei A. L. , mokėjimo pagrindą nurodant „dividendų išmokėjimas už 2011-2012 metus“, tai turėjo įtakos UAB „J.“ bankroto bylos iškėlimui, kadangi akcininkei A. L. išmokėjus 34072,94 Eur (117647,06 Lt) dividendų UAB „J.“ neturėjo piniginių lėšų pagrįsti atsiskaitymams su valstybės biudžetu 30614,42 Eur (105705,46 Lt). Taigi UAB „J.“ tapo nemoki ir akcininkei A. L. 34072,94 Eur (117647 Lt) dividendų išmokėjimas turėjo įtakos UAB „J.“ bankroto bylos iškėlimui.

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, kai dėl to padaryta didelės turtinės žalos kreditoriams. Taigi, taikant Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio požymiai. Turi būti nustatyta ir tai, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, tai yra suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-504/2009).

Nagrinėjamu atveju bylai reikšmingu laikotarpiu UAB „J.“ vadove buvo A. L. , tai yra būtent ji buvo atsakinga už tinkamą bendrovės valdymą. Veika nusikalstamo bankroto sudėtyje apibūdinama žodžiais „blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą“. Blogu įmonės valdymu laikomas ūkinės, komercinės ar finansinės veiklos vykdymas pažeidžiant elementarius protingam ir rūpestingam šeimininkui keliamus reikalavimus, kai tokia veikla lemia kaltininko įmonės visišką nemokumą ir turimo turto praradimą, tuo sukeliant pavojų kaltininko kreditorių interesams. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, jog nuo 2012 m. liepos 27 d. UAB „J.“ iš esmės jokios veiklos nevykdė, tai yra nebebuvo vykdomi atsiskaitymai, nebebuvo vykdomi užsakymai, taip pat nebebuvo teikiamos paslaugos (t. 1, b.l. 56-72, 77-183, t. 2, b.l. 104). Pirmosios instancijos teisme nuteistoji A. L. parodė, jog jai vadovaujant įmonė užsiėmė krovos darbais ir teikė valymo paslaugas. Iš pradžių verslas buvo pelningas, visi mokėjimai bei atsiskaitymai buvo vykdomi laiku. Ji pradėjusi dirbti pastebėjo, kad pagal dokumentus įmonės kasoje turi būti didelis pinigų likutis, tačiau jai tampant įmonės direktore J. L. jai jų neperdavė. J. L. vis žadėjo perduoti pinigus, tačiau to nepadarė. Nuo 2012 m. vidurio įmonė veiklos nebevykdė, taip pat nebebuvo vykdomi ir jokie atsiskaitymai. Pinigai buvo palikti įmonės kasoje. Buhalterė ją buvo informavusi, kad reikia sumokėti pelno mokestį, tačiau ji tikėjosi, kad J. L. grąžins skolą. Neprisimena, kodėl ji nesumokėjo pelno mokesčio. Be to, iš mokesčių inspekcijos negavo nei vieno pranešimo, kad įmonė yra nesumokėjusi mokesčių (t. 4, b.l. 30-31). 2015 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/88 nurodyta, jog Lietuvos Respublikos 2000 m. liepos 13 d. akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jeigu bendrovė yra nemoki ar išmokėjus dividendus taptų nemokia. UAB „J.“ 2014 m. birželio 4 d. tapo nemoki ir A. L. 117647 Lt dividendų išmokėjimas turėjo įtakos UAB „J.“ bankroto bylos iškėlimui (t. 2, b.l. 104). Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartimi UAB „J.“ iškelta bankroto byla. Bankrutuojančios UAB „J.“ administratore paskirta UAB „Bankroto eiga“ (t. 2, b.l. 166-167). Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė V. V. parodė, jog keičiantis UAB „J.“ direktoriams, tai yra A. L. tampant įmonės direktore nebuvo surašytas pinigų perdavimo aktas, todėl pagal kasos dokumentinį likutį buhalterė buvo užregistravusi apie 400000 Lt. Buhalteriniuose dokumentuose nebuvo užfiksuoti įsiskolinimai, todėl dokumentuose buvo užfiksuotas didelis pelnas, tačiau iš esmės akcininkei A. L. nebuvo galima išmokėti dividendų, nes įmonė buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai. Neišmokėjus dividendų akcininkei įmonė galėjo padengti įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai. A. L. pirmiausia turėjo atsiskaityti su kreditoriais , o tik tada jeigu būtų likę pinigų, būtų buvę galima išmokėti dividendus. Išmokėjus dividendus pelno mokestį turėjo sumokėti UAB „J.“, o ne A. L. kaip fizinis asmuo (t. 4, b.l. 43-46).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visai neatskleidė nuteistosios tyčios turinio ir kryptingumo, tai yra nenurodė kokie įrodymai pagrindžia teismo išvadą, kad nuteistoji A. L. suprato, jog ji kaip UAB „J.“ vienintelė akcininkė 2014 m. birželio 3 d. priimdama sprendimą išsimokėti dividendus (t. 2, b.l. 165), sąmoningai blogai valdo įmonę (pažeidžia elementarius protingumo ir rūpestingumo reikalavimus). Paminėtina tai, kad Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno fakto, kai neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų įmonei buvo iškelta bankroto byla, nes šiuo atveju kreditorių teisėtų interesų užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės normų uždavinys. Sprendžiant, ar skolininko nesąžiningumas laikytinas nusikaltimu ar tik civiliniu deliktu, turi būti įvertina objektyvių ir subjektyvių šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu iš aukščiau aptartų aplinkybių, negalima teigti, kad A. L. sąmoningai blogai valdė įmonę, juo labiau, kad įmonė dividendų išmokėjimo metu jokios veiklos nebevykdė, taip pat, kad vien dėl A. L. veiksmų, tai yra išsimokėjus dividendus, įmonė tapo nemoki ir atsirado didelė žala kreditoriui – Valstybinei mokesčių inspekcijai, kadangi byloje neginčytinai nustatyta, kad tuo metu J. L. UAB „J.“ buvo skolingas 90498,81 Eur, nors ta skola ir nebuvo užregistruota UAB „J.“ buhalteriniuose dokumentuose, tačiau to neginčijo nei pats J. L. , taip pat Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendžiu (nuosprendis įsiteisėjo 2016 m. vasario 17 d.) iš J. L. BUAB „J.“ priteista 90498,81 Eur turtinei žalai atlyginti (t. 4, b.l. 38-41).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnyje numatyta atsakomybė tam „kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams“. Analizuojant šią teisės normą lingvistiniu teisės aiškinimo metodu matyti, jog joje nurodyta, kad žala turi būti padaryta „kreditoriams“, tai yra žodis nurodomas daugiskaitos forma. Tai reiškia, kad žala turi būti padaroma mažiausiai dviem kreditoriams. Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentare nurodyta, jog nusikalstamo bankroto sudėtis reikalauja turtinės žalos padarymo bent dviems asmenims – kreditoriams (Abramavičius, A., et al. II Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras Specialioji dalis (99-212 straipsniai). Vilnius: 2009, p. 209). Taip pat socialinių mokslų (teisės) daktaro Aurelijaus Gutausko straipsnyje „Nusikalstamo bankroto kvalifikavimas ir įrodinėjimas“ teigiama, jog kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnį žala turi atsirasti mažiausiai dviem kreditoriams (Prapiestis, J., et al. Globalizacijos iššūkiai baudžiamajai justicijai. Vilnius: 2014, p. 150). Taigi pagal aukščiau išdėstytą Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnio normos aiškinimą akivaizdu, kad žala turi būti nustatyta mažiausiai dviem kreditoriams, kitu atveju veika neturi nusikaltimo požymio. Iš nusikalstamos veikos aprašymo bei baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytas vienintelis UAB „J.“ kreditorius, tai yra Valstybinė mokesčių inspekcija (t. 2, b.l. 168). Taigi nustačius tik vieną kreditorių, negalima pripažinti, jog buvo padaryta nusikalstama veika numatyta Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnyje.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus visus pirmiau nurodytus argumentus, A. L. veiksmuose nenustatyta visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnyje sudėties požymių. Esant šioms aplinkybėms, nuosprendžio dalis, kuria A. L. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnį panaikinama ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo A. L. dėl Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo išteisinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl A. L. paskirtos bausmės

Skundžiamu nuosprendžiu A. L. taip pat pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį ir nuteista devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Ši nuosprendžio dalis, įskaitant ir pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, apeliacine tvarka neskundžiama, tačiau su paskirta bausme apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos trys bausmės rūšys – bauda, areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Apygardos teismas iš esmės įvertinęs tik padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, tai yra įvertinęs, kad skundžiamu nuosprendžiu A. L. buvo pripažinta kalta ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, dėl kurio ji šiuo nuosprendžiu išteisinama, taip pat ir už Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, paskyrė devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. L. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, anksčiau neteista (t. 3, b.l. 113), augina mažametį vaiką (t. 3, b.l. 111-112). Jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnis nuostatą, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. L. Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, kurios dydis nustatomas artimas minimaliam pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos BK 47 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tai yra A. L. skiriama 50 MGL dydžio bauda. Įvertinus A. L. paskirtos baudos dydį, nustatomas ilgesnis baudos sumokėjimo terminas nei Lietuvos Respublikos BVK 22 straipsnio 2 dalyje numatytas bendras dviejų mėnesių terminas, tai yra A. L. įpareigojama baudą sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas dėl neteisingai nuteistajai A. L. paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis (nuteistasis) išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas manydamas, kad jam padaryta žala, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu A. L. dėl Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo išteisinama, BUAB „J.“ civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (t. 3, b.l. 145).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį dėl A. L. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir A. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį dėl A. L. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnį ir A. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria A. L. paskirtos bausmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. L. paskirta galutinė dviejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė; taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. L. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. L. BUAB „J.“ priteista 34072,94 eur ir BUAB „J.“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį pakeisti:

už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) padarymą A. L. paskirti 50 MGL, tai yra 1883 Eur baudą, įpareigojant A. L. paskirtą baudą sumokėti per keturis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos

Likusią Klaipėdos apygardos 2016 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.